Internete paplito Antano Kandroto-Celofano vaizdo įrašas, kuriame rusų kalba skelbiama, neva paramą Ukrainai renkantys Lietuvos visuomenės veikėjai pinigus panaudoja saviems tikslams. Po apkaltintų visuomenės veikėjų tokios informacijos paneigimo, vaizdo įrašas ir toliau sėkmingai gyvuoja interneto platybėse. Žmonės pasakoja, kad tokiu vaizdo įrašu patikėjo ir pažįstami ukrainiečiai. Teisininkai kalba, kad tokio tipo pasisakymai yra gerai apgalvoti, dėl to nuteisimas už šmeižtą tampa itin sudėtingas. Tai nėra vienetinis atvejis, atrodo, klaidinantys pranešimai skleidžiami vos ne kasdien. Vieni socialiniuose tinkluose skleidžia klaidingą informaciją, kiti juos paduoda į teismą. Bet, ar tokios bylos padeda spręsti dezinformacijos problemas? Kiek daug klaidinančios informacijos galima skleisti ir ar kas pajėgus užkirsti tam kelią? O gal tokia demokratijos kaina? Kaip atskirti žodžio laisvę nuo neapykantos kalbos?