Kauno miesto savivaldybės taryba pritarė mero Visvaldo Matijošaičio iniciatyvai pastatyti Kaune paminklą buvusiam prezidentui A.M.Brazauskui. Kauno mero įsitikinimu, prezidentą A.Brazauską kauniečiai turėtų prisiminti ne vien kaip šalies vadovą, bet ir kaip aukštos kvalifikacijos inžinierių statant Kauno hidroelektrinę, politiniais sprendimais prisidėjusį ir prie M.K.Čiurlionio tilto bei „Žalgirio“ arenos statybų Kaune. V. Matijošaitis yra užsiminęs, kad paminklas A. M. Brazauskui galėtų stovėti Istorinės Prezidentūros kiemelyje. Idėja pastatyti atminimo ženklą A. M. Brazauskui šioje vietoje sulaukė dalies politikų, kultūrininkų, visuomenininkų kritikos. Komentarais apie šį visuomenėje prieštaringai vertinamą Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimą dalijasi advokatas Algimantas Šindeikis, Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune direktorė Renata Mikalajūnaitė, politologas Ainius Lašas ir apžvalgininkas Ramūnas Bogdanas. Juos kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. „Manyčiau, Kauno miesto meras Matijošaitis čia statosi paminklą sau, nes Algirdo Brazausko politinės veiklos korupcijos tvaikelis, kuris tvyro aplink šį paminklą, istoriškai nėra išsisklaidęs. Šiuo metu priimtas sprendimas dėl tokio paminklo statymo yra Matijošaičio demonstravimas vertybių bendrumo su juo pačiu, nes jis pats turi panašių problemų, susijusių su jo verslais, – svarsto advokatas A. Šindeikis. – Tokį politinį veikimą aš apibūdinu kaip politinį vertelgiškumą, kai asmeniniai interesai lenda virš valstybės arba miesto bendruomenės interesų. Tokie dalykai buvo būdingi Algirdui Brazauskui ir yra būdingi Visvaldui Matijošaičiui. Manyčiau, tokio paminklo statyba, iš tikrųjų neturint aiškaus miesto bendruomenės pritarimo jam, demokratinėje valstybėje – sunkiai suprantamas ir nepateisinamas dalykas.“ Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune direktorei R. Mikalajūnaitei keista, jog meras ir visa išrinkta taryba įsivaizduoja, kad gavo mandatą viskam ir kad jiems daugiau nebereikia tartis su visuomene, kad jie visą savo kadenciją tiesiog patys viduje, taryboje, su niekuo nesitarę, priims sprendimus. „Bet čia – prezidento įamžinimas. Čia daug rimtesnis reikalas. Čia reikia tartis. Čia reikia tartis su žmonėmis. O dabar ką mes matome? Jau savaitę ar pusantros vyksta toks šaršalas. Sukilo be galo daug nuomonių, ir matyti, kad tikrai negalima buldozeriu daryti tokių dalykų. Kaip sako profesorius Gintautas Mažeikis, diskusijos visada yra sveika. Tai gal reikėtų diskusiją įžiebus toliau ją vystyti? – sako R. Mikalajūnaitė. – Aš suprantu, kad merui norisi dabar ir čia, ir greitai padaryti. Jis – greitų sprendimų priėmėjas, bet tokie jautrūs dalykai taip greitai nevyksta. Jūs pažiūrėkit, kiek kalbame apie Smetonos paminklą, paminklą Vilniuje, ir kiek yra diskusijų, bet ir labai gerai, kad taip greitai niekas nedaroma. Mums reikia išsikalbėti, išsilaižyti žaizdas. Algirdas Mykolas Brazauskas – tikrai su visa pagarba pirmajam nepriklausomos Lietuvos prezidentui, – jis galbūt vertas paminklo, bet žmonės turi pasiekti tam tikrą sutarimą. Yra didžiulis susiskaldymas. Vieni nežino, kas tas Brazauskas, kitiems Brazauskas – tai paskutinis Lietuvos komunistas, tretiems jis – pirmasis atkurtos Lietuvos prezidentas. Mes, kaip Istorinės Prezidentūros atstovai, gerbiame šią instituciją ir norėtume, kad visi mūsų prezidentai bendru sutarimu turėtų savas įpaminklintas vietas, kažkokius pagarbos ženklus. Bet turime visi susitarti kaip vienos valstybės piliečiai. Todėl manau, kad buldozeriu to daryti negalima.“ Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune direktorės teigimu, vieta čia yra baigtinė: „Tai yra pirmosios Lietuvos Respublikos sodelis ir pirmosios Lietuvos Respublikos Prezidentūra, kurioje gyveno ir dirbo trys mūsų prezidentai. Jie dabar stovi sodelyje. Graži erdvė, ji apgalvota, išmąstyta, ir tankinti šią erdvę žinant, kad yra ir kiti prezidentai, gal ir vertesni įamžinti, mums niekaip nepavyks puikiai.“ Daugiau: www.bernardinai.lt 

Pagaliau, atrodo, baigėsi visas bažnytinių švenčių maratonas, bet jos mus įveda į tikėjimo ir gyvenimo slėpinius. Atšventę Viešpaties Prisikėlimą, stebėję Jo Žengimą į Dangų, sulaukę Šventosios Dvasios atsiuntimo, matome Bažnyčią, kuri siunčiama skelbti Dievo meilę, skelbti Trejybės slėpinį, švęsti Jėzaus Kristaus Kūną.

[..]

„Iš tikrųjų dar prieš šventimus, kai sutikdavau kokį nors kunigą Kaune ar seminarijoje, vadovybė, seminaristai kartais juokaudavo, kad štai esi paskutinis Kauno arkivyskupijos klierikas.“, – su šypsena seminarijos laikus prisimena buvęs klierikas, gegužės mėnesį diakonu įšventintas TITAS MISEVIČIUS. Dienraščio „Bernardinai.lt“ pokalbyje T. Misevičius pilnas optimizmo: džiaugiasi, jog diakono tarnystė pasižymi platumu, galvojantiems apie pašaukimą linki neapleisti maldos gyvenimo, o smalsuoliams atskleidžią – ką žmonės dovanojo diakono šventimų proga.

Daugiau: www.bernardinai.lt .