NATO, minėsiančio 75-metį, viršūnių susitikimas vyks Vašingtone liepos 9–11 dienomis. Kol kas lieka neaišku, ar šiame susitikime Ukraina bus pakviesta derėtis dėl narystės NATO. Ambasadoriaus Deivido Matulionio nuomone, dėl išsiskiriančių NATO narių nuomonių ir kitų objektyvių priežasčių tiesioginio pakvietimo galima ir nesulaukti.

„Iš tiesų nuomonės skiriasi, ir NATO generalinio sekretoriaus nuomonė visiems yra žinoma, kad sėkminga gynyba yra ir atitinkamai tam tikrų taikinių naikinimas priešo teritorijoje. Tai yra kaip dukart du. Dėl gynybos ir atgrasymo šalių nuomonės yra skirtingos, vieningos NATO pozicijos taip pat nėra. Mes pasisakome už, yra nemažai šalių, kurios taip pat pasisako už. Tačiau tai yra daugiau nacionalinių valstybių sprendimai. Kai kurie jų keičiasi, ir aš tikiuosi, kad, laikui bėgant, tas supratimas didės ir šalių, kurios tam prieštarauja, mažės“, – teigia D. Matulionis.

Jį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.

Liko kiek daugiau nei mėnuo iki NATO viršūnių susitikimo Vašingtone. Be abejo, ryškėja pagrindiniai klausimai ar problemos, kurie bus aptarti jubiliejinio susitikimo metu. Kas žinoma šiandien?

„NATO viršūnių susitikimas, vyksiantis Vašingtone, bus jubiliejinis. NATO sukanka 75-eri metai. Kad tiek pat metų Europoje nebuvo karo – didžiulis nuopelnas. O kas konkrečiai bus priimta? Manau, kad svarbiausias klausimas, pagal kurį bus matuojama temperatūra, ar Vašingtono viršūnių susitikimas yra geras, ar ne, bus Ukraina, – teigia D. Matulionis. – Kokie bus sprendimai, priklausys nuo valstybių narių politinės valios.

Norėtųsi, kad iki Vašingtono susitikimo pajudėtų didesni karinės paramos Ukrainai kiekiai, kurie yra labai svarbūs užtikrinant Ukrainos oro erdvės gynybą, taip pat kad vadinamoji naikintuvų F-16 koalicija galiausiai pateiktų žadėtus Ukrainai naikintuvus, kurie kartu atlieka ir oro gynybos funkciją.

Ar Ukraina bus pakviesta į NATO? Šiuo metu klausimas yra labai sudėtingas, nes nuomonės skiriasi. Ir greičiausiai tokio tiesioginio kvietimo mes negalėsime sulaukti, bet turėtume kalbėti apie sprendimą, kuris vis tiek judėtų toliau nei Vilniuje priimtas praeitais metais ir suteiktų daugiau optimizmo pačiai Ukrainai, kariams, kovojantiems fronte. Taip pat mąstoma apie ilgalaikį finansinį įsipareigojimą Ukrainos karinei paramai. Šiais trimis aspektais, matyt, bus ruošiami sprendimai. Dabar negaliu pasakyti, ar jie bus labai ambicingi, ar vidutiniški, ar maži, tačiau, kaip ir minėjau, Ukraina bus svarbiausia tema.

Šalia šios temos, aišku, bus ir kitų – tai paties Aljanso atgrasymo ir gynybos stiprinimas. Čia taip pat daug uždavinių, kurie yra vienas už kitą svarbesni.“

Kodėl kai kurios NATO valstybės dar dvejoja arba tiesiog pasako, kad nesiųs į Ukrainą ginkluotės, galinčios pasiekti taikinius, esančius Rusijos teritorijoje? Tuo metu Rusija niokoja Ukrainą savo tolimojo veikimo ginklais iš savo teritorijos. NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas jau ne kartą pareiškė, kad reikia atsisakyti minėto draudimo.

„Iš tiesų nuomonės skiriasi, ir NATO generalinio sekretoriaus nuomonė visiems yra žinoma, kad sėkminga gynyba yra ir atitinkamai tam tikrų taikinių naikinimas priešo teritorijoje. Tai yra kaip dukart du. Dėl gynybos ir atgrasymo šalių nuomonės yra skirtingos, vieningos NATO pozicijos taip pat nėra. Mes pasisakome už, yra nemažai šalių, kurios taip pat pasisako už. Tačiau tai yra daugiau nacionalinių valstybių sprendimai. Kai kurie jų keičiasi, ir aš tikiuosi, kad, laikui bėgant, tas supratimas didės ir šalių, kurios tam prieštarauja, mažės.

Negali garantuoti už kiekvieną šalį, tai yra tam tikri nacionaliniai vidiniai sprendimai, tačiau dar kartą pasikartosiu, tai nėra NATO sprendimas“, – svarsto ambasadorius D. Matulionis.

Daugiau: https://www.bernardinai.lt/lietuvos-ambasadorius-prie-nato-d-matulionis-nato-virsuniu-susitikime-vasingtone-sunku-tiketis-kvietimo-ukrainai-jungtis-prie-aljanso/.

„Man – aštuoniasdešimt šešeri. Automobilį vairuoju šešiasdešimt septintus metus ir neketinu sustoti“, – sako senjoras Rimgaudas Ruzgys.

Šiuos ir panašius žodžius apie senjorus prie vairo taria ne tik garbaus amžiaus sulaukę automobilių vairuotojai, bet ir kiti eismo dalyviai. Jie pastebi akivaizdžiai išaugusią vairavimo kultūrą ir kitus su eismo saugumu susijusius dalykus. Dienraštis „Bernardinai.lt“ domisi vairuojančių senjorų patirtimi, įžvalgomis ir kalbina ilgametį vairuotoją poną Rimgaudą. Jis pokalbio į redakciją atvyko, žinoma, automobiliu.

„Aš laikausi šių tradicijų: kadangi toks amžius, niekur neskubu, važiuoju iš lėto, pasižvalgydamas. Nors ir turiu pirmumo teisę, praleidžiu žmones. Matau, kad jie labai skuba, aš niekur neskubu, stebiu ženklus. Jeigu yra ženklas, važiuoju 50 kilometrų per valandą greičiu, tegu pypsena, jeigu labai nori. Bet jeigu ženklas draudžia važiuoti, aš nevažiuoju“, – pasakoja ponas Rimgaudas.

Psichiatras-psichoterapeutas Raimundas Alekna džiaugiasi ilgėjančiu Lietuvos gyventojų amžiumi. „Todėl natūralu, kad tarp eismo dalyvių yra daugiau vyresnio amžiaus žmonių. Turbūt visiems žinoma, kad nuo žmogaus fizinės sveikatos priklauso ir jo psichinė sveikata. Jeigu žmogus aktyvus, darbingas, tai padeda jam ilgesnį laiką išlaikyti psichomotorinius, kognityvinius gebėjimus.

Siekiant atitolinti smegenų senėjimą, taip pat rekomenduojama aktyvi ir įvairialypė veikla. Galėtume orientuotis į skandinavus. Norvegijoje vairuotojo teisės išduodamos iki devyniasdešimties metų. Vėliau yra griežtinami reikalavimai dažniau tikrintis sveikatą. Paprastai viską sprendžia medicininės komisijos. O šiaip Lietuvoje reikėtų atidesnės ne tik senjorų, bet ir visų eismo dalyvių priežiūros“, – teigia specialistas.

Remiantis „Lietuvos draudimo“ duomenimis, senjorų, patiriančių autoįvykius, skaičius nuosekliai mažėja. Tai yra antra mažiausiai draudimo įvykių sukelianti gyventojų pagal amžių grupė, nes jie dažniau yra linkę pasirinkti saugų greitį, lėčiau manevruoja kelyje. Nepaisant to, visgi reikėtų atkreipti dėmesį ir sąmoningai įsivertinti, kada sveikatos būklė gali tapti pavojinga vairuoti, ir galbūt pasirinkti alternatyvius keliavimo būdus.

Kalbant apie sveikatos draudimą, „Lietuvos draudimo“ statistika rodo, kad senjorų, besidraudžiančių šiuo draudimu, skaičius per pastaruosius dvejus metus nuosaikiai augo. Tai byloja, kad senjorai yra linkę rūpintis savo sveikata ir vertina sveikatos draudimo siūlomas naudas.

Pašnekovus kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.

Daugiau: www.bernardinai.lt

Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo (Devintinių) Dievo žodis: https://lk.katalikai.lt/_dls/_abc/b_kunas-kraujas.html

Kristaus Kūnas ir Kraujas – gyvybės dovana

Šiandien geroji Motina Bažnyčia vėl mus sugrąžina į Velykų slėpinį, į Didįjį ketvirtadienį, į Paskutinės vakarienės menę. Jau Senajame Testamente skaitome, kaip Dievas pamaitino dykumoje savo tautą, davė manos ir mėsos, atvedė prie vandens šaltinių.

Mūsų bažnyčiose, kaip anuomet Palestinos keliuose ir miesteliuose, yra gyvasis Jėzus. Anuomet žmonės su Juo tik prasilenkdavo kaip su eiliniu nepažįstamuoju, o kiti dėdavo pastangas Jį pamatyti, paliesti, susitikti. Štai Zachiejus bėgo, lipo į medį, kad Jį pamatytų; kiti kvietėsi Jėzų į svečius. Jie suprato, kaip svarbu kūniškai sutikti Jėzų – ir mes turime tokią galimybę. Jei ir negalime priimti šventosios Komunijos, mums labai naudinga būti prie Jo – dalyvauti šventosiose Mišiose, Švenčiausiojo Sakramento adoracijoje.

Kūniškas susitikimas šiame skubančiame pasaulyje yra prabanga ir šventė.

Kas yra svarbiausia, brangiausia ir artimiausia, be ko mes negalėtume gyventi? Mūsų kūnai. Gyventi be kūno – neįmanoma. O kad kūnais būtų gyvas, ko labiausiai reikia? Kraujo. Kai nebeteka kraujas, ta kūno dalis palaipsniui miršta. Kraujas ženklina gyvybę, kurią gauname iš Dievo. Ji priklauso tik Dievui.

Jeigu norime gyventi gyvenimą, reikia turėti kūną ir jame veikiančią kraujotaką. Kūnas bibline samprata yra tai, kas trapu, žemiška.

Per Devintines ir švenčiame mūsų Viešpaties Jėzaus Kūno ir Kraujo iškilmę. Todėl, kad mus sukūręs Dievas žino, koks svarbus mums yra kūnas ir koks svarbus yra kraujas. Todėl ir pasilieka su mumis Švenčiausiajame Sakramente duonos ir vyno pavidalais kaip kūnas ir kaip kraujas, kad galėtų gaivinti mūsų kūną, kad galėtų gaivinti mūsų kraują.

Kiekvieną kartą, kai dalyvaujame šventosiose Mišiose ir priimame mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūną ir Kraują, mes gaiviname savo kūnus.

Dievas pas mus ateina ir pasilieka kaip dovana. O kai gauni dovaną, ką reikia daryti? – Reikia dėkoti. Prisimenu, kai praeitą vasarą buvau Pasaulio jaunimo dienose Portugalijoje. Kartu su studentais po šventųjų Mišių visada dar pasilikdavome suoluose ir melsdavomės padėkos maldas. Tai buvo svarbu.

Kai gauname Dievą kaip dovaną, nieko kito nelieka, kaip priimti ir būti dėkingam. Todėl kitas šventųjų Mišių pavadinimas yra Eucharistija. Išvertus šį graikišką žodį į lietuvių kalbą tai reiškia „dėkojimas“. Tol, kol nedėkojame, nežinome, ką reiškia būti laimingiems.

Jei Eucharistija labai konkrečiai nepriartina prie žmonių ir nesuvienija su jais – ar ji tikrai švenčiama? Eucharistija nėra premija – ji yra dovana. Nė vienas iš mūsų nėra vertas Eucharistijos.

Eucharistija kalba apie ateitį, galutinai paneigdama mirtį ir atverdama amžinybės duris. „Kas valgys tą duoną – gyvens per amžius“ (Jn 6, 51), – sako Jėzus.

Be Jėzaus gyvenime mes išsenkame ir pražūvame.

Diakonas Titas Misevičius yra Vilniaus šv. Juozapo seminarijos klierikas.

Daugiau: https://www.bernardinai.lt/kristaus-kunas-ir-kraujas-gyvybes-dovana/

Žurnalistas, knygos „Aš esu tėvas. 12 svarbių pokalbių“ sudarytojas, tris sūnus auginantis Simonas Bendžius kviečia visus tėčius leisti laiką su savo vaikais: žaisti, džiaugtis, kalbėtis, nes tai yra neįkainojamas dalykas.

„Pamenu atvejį, kai gimė pirmasis sūnus, – pasakoja S. Bendžius. – Jis gimė Kaune, krikščioniškuose gimdymo namuose. Kai reikėjo važiuoti į Vilnių, kelias buvo toks baisus, duobėtas, tai reikėjo važiuoti labai pamažu, ir vis galvojau apie atsakomybę, juk vežu mažą žmogutį...

Dabar vaikai tarsi priverčia mane į pasaulį savotiškai naujai pažiūrėti, grožėtis, stebėtis. Atradome kartu daug naujų pomėgių. Jie labai smalsūs, jiems viskas įdomu, tai ir pats imi tuo domėtis.“

S. Bendžių kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.

„Mano tėvas Rimantas man yra ramybės, realaus požiūrio į daugelį dalykų pavyzdys, kai ką ir aš iš jo paveldėjau, – sako S. Bendžius. – Mano tėtis mėgo nuotykius. Pamenu, kai nusipirko savo pirmą automobilį, mes juo daug keliaudavome po Lietuvą. Prisimenu apsilankymą jo darbe, jis tuo metu dirbo statybose. Įsodino mane į didžiulį vikšrinį traktorių ir su svirtele jį užvedė. Pasigirdo baisus burzgimas...

Aš labai džiaugiuosi, kad turėjau tokį gero tėčio pavyzdį, nes mano draugams taip kaip man nepasisekė. Tėtis labai noriai leisdavo laiką su manimi, žaisdavo, klausydavosi mano pasakojimų, žaisdavome šaškėmis. Ir koks būdavo džiaugsmas, kai ir aš išlošdavau.

Tą pačią patirtį, kiek įmanoma, dabar perduodu savo vaikams.“

Kaip apskritai tėvystė pakeitė gyvenimą? „Visiškai pakeitė, aš dabar net nebeprisimenu, neįsivaizduoju tos realybės, kai dar nebuvau tėtis, kad galėjo būti kitaip.

Pirmas ir turbūt svarbiausias dalykas yra atsakomybė. Kai viskas aplinkui gerai, tarsi apie tai ir nesusimąstai. Tačiau kai kas nors atsitinka ar kas nors suserga, pagalvoji, kiek gali pakelti tos atsakomybės, ar jos ne per daug. Kadangi esu tikintis, tai prisimenu posakį, kad Dievas duoda tokią naštą, kokią žmogus gali pakelti“, – pasakoja S. Bendžius.

Daugiau: www.bernardinai.lt

Prieš kurį laiką trys Europos šalys – Airija, Norvegija ir Ispanija – pranešė pripažįstančios Palestinos valstybę. Oficialų pripažinimą jos paskelbė gegužės 28-ąją. Izraelis šį sprendimą pasmerkė kaip „atlygį“ „Hamas“ daugiau nei septynis mėnesius tęsiantis niokojančiam karui Gazos Ruože. Trys Europos šalys mano, kad jų iniciatyva turi stiprų simbolinį poveikį, kuris tikriausiai paskatins ir kitas valstybes pasekti jų pavyzdžiu.

Politologas, Rytų Europos studijų centro vadovas Linas Kojala, komentuodamas minėtų šalių sprendimą, sukėlusį nevienareikšmę reakciją pasaulyje, pabrėžia, kad Palestina šiuo metu neturi visų keturių valstybingumui reikalingų bruožų.

„Yra keturi valstybingumo bruožai, kurių visų Palestina šiandien tikrai negali atspindėti. Akivaizdu, kad tokiu atveju funkcionalios Palestinos valstybės klausimas tebėra dilema, o ne politinė praktika. Jeigu Palestina, kaip valstybė, turėtų visus valstybingumo bruožus: populiaciją, efektyvią valdžią, apibrėžtą teritoriją, jeigu tai reikštų ir susitarimus su Izraeliu, kas užtikrintų regioninį stabilumą, manau, šalių, pripažįstančių Palestinos valstybę, skaičius labai sparčiai išaugtų“, – tvirtina L. Kojala.

Jį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.

Aiškindamas, kodėl kilo politinis ažiotažas, kai trys Europos šalys – Airija, Norvegija ir Ispanija – paskelbė pripažįstančios Palestinos valstybę, L. Kojala komentuoja: „Manau, situacija yra labai jautri, šiuo metu vyksta aktyvūs karo veiksmai, ir nėra aiškumo, ar apskritai įmanoma įgyvendinti dviejų valstybių modelį kalbant apie Izraelio santykius su Palestina.

Todėl šį trijų šalių sprendimą reikėtų traktuoti kaip bandymą politiškai paskatinti judėjimą šia kryptimi, paraginti Izraelį ir, žinoma, Palestiną ieškoti būtent tokio scenarijaus įgyvendinimo galimybių. Vis dėlto atrodo, kad šiandien tai realizuoti praktiškai būtų labai sunku, jeigu apskritai įmanoma. Bet tai savaime nėra netikėta, nes turėkime galvoje, kad apie 140 valstybių šiuo metu yra oficialiai pripažinusios Palestiną, nors jos dėl Vakarų Kranto ir Gazos Ruožo skirties, dėl „Hamas“‘ teroristinės organizacijos dominavimo pasaulio žemėlapyje nematome.“

Politologas sako: „Europos Sąjungoje su naujomis trimis valstybėms, kurios ketina pripažinti Palestiną, turbūt tik apie trečdalis šalių yra pripažinusios Palestiną, likusios – ne. Vadinasi, bendros pozicijos šiuo klausimu Europos Sąjungoje šiuo metu nėra, ir tikėtis, kad artimiausiu metu ji galėtų būti išgryninta, yra sudėtinga, nes tema tikrai yra labai jautri, kintanti kiekvieną dieną dėl to, kas vyksta Gazos Ruože.

Šiuo atveju, matyt, Lietuvos pozicija yra tokia, kokios ir galime tikėtis. Lietuva iš principo palaiko dviejų valstybių modelį, bet jo praktinis įgyvendinimas šiandien atrodo labai komplikuotas ir priklauso nuo to, kaip toliau klostysis karo veiksmai.“

Nemažai Europos Sąjungos šalių yra pripažinusios Palestinos valstybę. Tiesa, tada jos dar nebuvo ES narės. O ką tai realiai keičia?

„Taip simboliškai parodoma, kad Palestina yra laikoma politine veikėja, nes kiekvienai valstybei tarptautiniuose dokumentuose yra nurodyti ir svarbūs keturi valstybingumo bruožai: apibrėžta teritorija, efektyvi valdžia, toje teritorijoje gyvenantys gyventojai ir tarptautinis pripažinimas.

Tarptautinis pripažinimas yra kertinė sąlyga tam, kad valstybė galėtų egzistuoti ir būtų suvokiama kaip valstybė, esanti pasaulio politiniame žemėlapyje. Tačiau šiandien Palestina turi problemų ir dėl efektyvios valdžios, ir dėl to, kad teritorija nėra apibrėžta, ir dėl daugybės kitų dilemų, kurios yra realios, labai sunkiai išsprendžiamos.

Tad turėti tokį siekį yra gerai, o dviejų valstybių modeliui turbūt pritaria didžioji pasaulio dalis. Bet ką reiškia ši frazė ir jos realizavimas praktiškai – atsakyti yra sunku“, – aiškina L. Kojala.

Daugiau: www.bernardinai.lt

Gegužės 28-ąją žymus Lietuvos išeivijos veikėjas, kunigas jėzuitas Antanas Saulaitis švenčia garbingą 85-erių metų jubiliejų. Visai neseniai paminėtas ir jo kunigystės 55-metis. Pokalbyje su dienraščiu „Bernardinai.lt“ tėvas Antanas primena dar vieną reikšmingą sukaktį – prieš 75 metus jo ir visos šeimos, tada jau gyvenusios Vokietijoje, emigraciją į Jungtines Amerikos Valstijas.

„Greitai vyks dar vienas knygos apie tėvystę pristatymas, kurioje aš įvardijamas kaip tėvas. Bandau sakyti, kad aš ne kaip tėvas su vaikais, bet kaip žmogus, esantis šalia, palydovas. Kadangi esu vyresnis, turintis tam tikrą išsilavinimą, gyvenimo patirtį, tai galiu patarti, palaikyti, padrąsinti, suprasti, ištverti ir taip toliau. Tai ne tas tėvas, kuris turi mažus vaikus, bet kaip brolis, kuris eina šalia“, – apie dvasinę tėvystę interviu svarsto tėvas Antanas.

Kun. A. Saulaitį SJ kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.

Iš Lietuvos tėvas Antanas išvyko visiškai mažas. Sugrįžo 1987-aisiais. Pasakodamas, kaip tuomet pasijuto, kai pirmą kartą po tiek daug metų atvyko į Lietuvą, jis sako: „Dar pataikiau į sovietmečio pabaigą. Mačiau net rudens šventės paradą Gedimino prospekte. Man didžiausią įspūdį paliko Katedros aikštė. Galbūt todėl, kad buvau skaitęs tokio pavadinimo literatūros kūrinį. Aš gyvenau tuometiniame „Lietuvos“ viešbutyje ir kas vakarą po visų darbų, vėlai naktį, nueidavau į Katedros aikštę. Man tai buvo didžiausias įspūdis ir pajautimas, kad pagaliau aš esu Lietuvoje.

Žinoma, sutikau senuosius jėzuitus gana slaptai Žvėryne, dar kažką, tačiau tą lietuvišką dvasią išgyvenau naktį Katedros aikštėje.“

Kun. A. Saulaičio SJ teigimu, misionieriumi jis tituluojamas dėl darbo Brazilijoje. „Aš septynerius metus rašiau laiškus mūsų lietuvių provincijolui, kad mane nusiųstų į Braziliją, kurioje buvo lietuviška Šventojo Kazimiero parapija.

Mane labai paveikė vienas filosofas, teologas, kuris sakė, kad jeigu nori gerai pažinti savo kultūrą ir ją sugebėti kritiškai vertinti iš šalies, turi susipažinti su kita kultūra, išmokti kitaip mąstyti, kitaip galvoti. Tai aš taip ir elgiausi. Kadangi turėjome parapiją, galvojau – labai tiktų išmokti kitą kalbą, kad galėčiau kitaip mąstyti ir žiūrėti į save, mūsų kultūrą bei gyvenimą“, – pasakoja tėvas Antanas.

Daugiau: www.bernardinai.lt .

Gražios ir prasmingos sukakties – kunigystės 40-ųjų metinių – proga kunigas, brolis pranciškonas Sigitas Benediktas Jurčys nuoširdžiausius žodžius skiria gimtajai Klaipėdai ir jos žmonėms: „Noriu, kad Klaipėda taptų Lietuvai vilties miestu, kad Klaipėda būtų nusiteikusi geriems darbams, kad Klaipėda išsilaisvintų iš stereotipų. Kad žmonės suprastų, jog Dievas nėra tiktai meilė – Dievas yra aukščiau už meilę.“

Kunigą S. B. Jurčį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.

Kunigystės jubiliejus – ypatinga proga švęsti kunigo pašventimą ir tarnystę Dievui bei bendruomenei. Prisimindamas savo kelią kunigystės link, kai buvo dar gūdus sovietmetis, nors jau jautėsi tam tikras atšilimas, brolis Benediktas pasakoja: „Tai buvo 1979-ieji. Tikrai buvo gūdus sovietmetis. Anuomet Bažnyčia mane išmokė nepaklusti sovietiniam režimui. Man nepaklusnumas tapo dorybe. Tačiau pati Bažnyčia iš manęs reikalavo ir reikalauja paklusti jos mokymui.

Kai atėjau į Bažnyčią, kai atėjau į kunigų seminariją, iš tikrųjų turėjau nemažai problemų, apie kurias galbūt galėsime kalbėti kitą kartą. O dabar noriu kalbėti apie džiaugsmą, apie tarnystę, kuria aš gyvenu jau 40 metų. Tai yra fantastika! Tikrai yra fantastika!“

Brolio Benedikto gyvenimas ir veikla glaudžiai susijusi su pranciškonais. Kodėl neužteko būti tik kunigu, kodėl pasirinko ir vienuolystę?

„Kunigo darbas sovietmečiu iš tikrųjų buvo labai apribotas. Sistema neleido kunigui būti arba išreikšti save tokį, kokį norėtų matyti Jėzus arba pati Bažnyčia. Taigi mūsų veikla buvo labai susiaurinta. Visuomenėje buvome laikomi marginalais. Aš buvau tikrai palaimintas, nes baigiau kunigų seminariją, – tikina kun. S. B. Jurčys. – Džiaugiuosi, kad baigiau Kauno kunigų seminariją. Ten mane lydėjo ypatingi mokytojai, ypatingi profesoriai, už kuriuos tikrai meldžiuosi – ne kasdien, bet dažnai juos prisimenu kaip šviesiausias asmenybes, kurios mane praktiškai palaimino misijai į Tadžikiją.

Aš buvau toks pusiau alpinistas. Dar prieš mokslus kunigų seminarijoje, taip pat joje labai domėjausi Rytų filosofija. Islamas man buvo labai artimas, tiksliau, ne pati dogmatika, o meno raiška. Mane taip pat domino japonų menai.

Į pačią seminariją aš atėjau jau su haiku (haiku – unikalus japonų poezijos žanras – aut. past.), nes buvau kiek kitoks. Man labai pasisekė, kai baigęs seminariją buvau laukiamas vokiečių bendruomenės Vidurinėje Azijoje. Ten atvažiavau tada, kai jau penkerius metus vyko Sovietų Sąjungos karas prieš Afganistaną. O tadžikai – tie patys afganai, ta pati tauta, tiktai kažkuriuo metu Stalino padalinta į dvi dalis.

Aš atsidūriau tokioje aplinkoje ir dirbau. Parapijiečių skaičiai sparčiai augo, apie mane sužinojo ir Sibiro platumose – žmonės plūdo iš visos Azijos. Jiems buvau pirmas kunigas, kurį jie pamatė po 50 metų. Tai galite įsivaizduoti, koks buvau laimingas. Aš galėjau būti su jais, parodyti tikrą savo veidą. Išpažintys nuo ryto iki vakaro. Žodžiu, daug įdomių dalykų galėčiau papasakoti.

Tadžikai komunistai taip pat mane labai gerbė, nes parodžiau didelę empatiją jų kultūrai, jų etnografijai. Jie man dovanojo maldos kilimų, sakydami: mes jau jų nebenaudosime maldai, o tu bent išsaugosi. Ir dabar Klaipėdos vienuolyne mes turime puikią ekspoziciją. Tie patys komunistai manęs prašė, kad lankyčiau kareivius – sužeistuosius karo ligoninėse. Buvo kažkas nuostabaus: aš galėdavau ateiti, prisiliesti, kalbėtis su tais atvežtais iš karo zonos sužeistaisiais. Štai toks gyvenimas.“

Daugiau: www.bernardinai.lt .

Ši tiesa yra įsimenama kaip „trys viename“, bet kas tie Trys ir kokią vienybę Jie sudaro?

Tikrai čia nekalbama apie kokią nors birią substanciją, kurią ištirpdžius vandenyje gauname skanų gėrimą.

Vienas Dievas – trys Asmenys. Tokia yra šios iškilmės pagrindinė mintis. Mes, krikščionys, netikime į tris dievus. Tikime į vieną Dievą – Tėvą, Sūnų, Šventąją Dvasią.

Tikėjimas Švenčiausiąja Trejybe nėra teorija, formuluotės ar skambios frazės – tai gyvenimo laikysena ir patirtis. Tikėjimo ir jo praktikos dėka atpažįstame Tėvą kaip visa ko Kūrėją, kuris kuria pasaulį ir teikia kiekvienam kūriniui gyvybę. Tai paliudija ir šios dienos pirmasis Dievo žodžio skaitinys iš Pakartoto Įstatymo knygos, kuriame Mozė primena išrinktajai tautai didžius Dangaus Tėvo darbus nuo pasaulio sukūrimo iki įvedimo į Pažadėtąją žemę. Tai didingi Dievo Tėvo darbai, kuriuose, be abejonės, dalyvauja ir Dievas Sūnus, ir Dievas Šventoji Dvasia.

Tikėjimo dinamikoje atpažįstame Dievo Sūnų kaip Atpirkėją, kuris atperka žmoniją, atkurdamas pirmapradį žmogaus teisumą, kurį Adomas prarado per nuodėmę. Jėzus Kristus, priimdamas žmogiškąją prigimtį ir kartu likdamas Dievu, Jis atskleidė mylintį Dievo veidą. Atiduodamas gyvybę ant kryžiaus už kiekvieną iš mūsų, Jis atvėrė mums kelią į amžinąjį gyvenimą. Tai antrojo Švenčiausiosios Trejybės Asmens darbas, kuriame dalyvavo ir Dievas Tėvas, ir Dievas Šventoji Dvasia.

Trečiąjį Trejybės asmenį – Šventąją Dvasią – atpažįstame kaip Pašventintoją. Ji gaivina mus savo įkvėpimais bei veda per gyvenimą, primindama Jėzaus Kristaus nuveiktus darbus bei įgalina panašėti į mūsų Atpirkėją.

Antrojo šios dienos Dievo žodžio skaitinio iš šventojo apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams kontekste būtent Ji mums primena, kad esame mylimi Dievo vaikai, apdovanoti amžinuoju gyvenimu. Šioje Dievo Šventosios Dvasios veikloje dalyvauja ir Dievas Tėvas, ir Dievas Sūnus.

Visa Švenčiausiosios Trejybės veikla kyla iš besąlyginės Dievo meilės žmogui. Nuo pat žmogaus sukūrimo iki atpirkimo Dievas lydi, dalyvauja ir padeda kiekvienam iš mūsų Jį pažinti bei kurti santykį su Juo.

Visas savo maldas pradedame ir užbaigiame Švenčiausiosios Trejybės vardu – kryžiaus ženklu: „Vardan Dievo – Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“ Tuo būdu patvirtiname ir bent jau lūpomis išpažįstame, kokį Dievą tikime – skirtingą savo veikla, bet tą patį savo prigimtimi.

Visa Bažnyčios veikla yra paremta tikėjimu į Vieną Triasmenį Dievą. Būtent tokį paliepimą šios dienos Evangelijoje gauna apaštalai: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs.“

Tad ir mes, mieli Kristaus sekėjai, eikime į visą pasaulį ir liudykime apie Dievą – Tėvą Kūrėją, Sūnų Atpirkėją, Dvasią Pašventintoją. Amen.

Kun. Robertas Voičan yra Vilniaus Šv. Kryžiaus Atradimo (Kalvarijų) parapijos vikaras.

Daugiau: https://www.bernardinai.lt/sekmadienio-meditacija-svenciausioji-trejybe-tevas-kurejas-sunus-atpirkejas-dvasia-pasventintoja/

Darboholizmo sąvoka reiškia žmogaus norą daug dirbti, perkopiant įgimtą darbštumą. Šis noras, pagal analogiją su alkoholizmu, laikomas priklausomybe – skausminga psichologine priklausomybe nuo darbo. Tokią savybę turintys asmenys vadinami darboholikais. O pats darboholizmas pasireiškia suvokimu apie darbą kaip vienintelę, esminę savirealizacijos priemonę, skirtą siekti pripažinimo, gauti subjektyvų pasitenkinimą gyvenimu arba laikyti darbą vieninteliu ir pagrindiniu egzistencijos tikslu.

„Tikrasis darboholikas, kai jau kalbame apie priklausomumą, nebūna patenkintas nei rezultatu, nei procesu. Jeigu kalbame apie ypač gabius žmones, jie visada žinos, kad galima padaryti tobuliau, nes jie nori pasiekti aukščiausią tašką. Dažniausiai žmonės, kurie nėra darboholikai, bet labai daug dirba, labiau pasitenkina procesu, ir tai yra didžiulis pliusas, jiems procesas teikia džiaugsmą, laimę ir įsitraukimą. Jeigu žmogus dirba vien dėl rezultato, vien dėl to, kad jam paplotų, įvertintų, duotų statulėlę ar kažkokį prizą – medalį, mes jau kalbame apie darboholizmą“, – apibūdina psichologė-psichoterapeutė Rosita Pipirienė.

Ją kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.

„Darbštus žmogus yra veikiantis, save realizuojantis ir kitų kažkuo blogu neužkrečiantis. Atvirkščiai, jis kitus įtraukia į darbo džiaugsmą. O darboholizmas – viena iš priklausomybės formų. Čia mes iš karto galime kalbėti apie žmonių, esančių šalia darboholikų, kančią, nes jeigu darboholikas yra priklausomas, tai kartu kenčia ir darbdaviai, ir bendradarbiai, ir šeimos nariai, ir draugai. Tokiu atveju mes nekalbame apie gėrį – mes kalbame apie tai, kaip kažkokiu būdu ištverti su tuo darboholiku, nenutraukti santykių.

O darbštus žmogus yra kūrėjas, jis yra kažko naujo organizatorius“, – sako psichologė.

Jeigu žmogus, ar tai būtų kolega, ar kas nors kitas, labai daug dirba, kaip atpažinti, kad jis jau yra darboholikas?

„Tas, kuris labai daug dirba, visada turės bruožų, primenančių darboholizmą. Dažniausiai tokie žmonės būna gabūs, labai darbštūs. Paprastai turi didelį spektrą poreikių, norų, tarp jų – ir troškimą padėti žmonėms, kažkokiu būdu įprasminti savo gyvenimą. Tada tokie asmenys dirba labai daug ir įvairiose srityse. Jie gali turėti ir tam tikrą pašaukimą daug dirbti, tačiau ar tai taps priklausomybe – priklausys nuo žmogaus sąmoningumo. Jis turi suvokti, kad kažką dėl to aukoja: šeimą, šeimos narius ir t. t.“, – aiškina R. Pipirienė.

Daugiau: www.bernardinai.lt

Kasdieniai pokalbiai – nekasdienės įžvalgos apie svarbesnius pastarųjų dienų įvykius: šią savaitę prisimintą ponią Almą Adamkienę, psichoterapeutės patarimus apie darbą ir darboholizmą, užmojį riboti elektroninę muziką, kaipo skatinančią narkotinių medžiagų vartojimą.

Praėjus metams po šviesaus atminimo ponios Almos Adamkienės (1927–2023) mirties, dienraštis „Bernardinai.lt“ drauge su jos gyvenimo bendrakeleiviais prisiminė šią išskirtinę asmenybę, kurią daugelis vadino ne šiaip pirmąja Lietuvos ponia, bet ir elegancijos bei santūrumo etalonu.

Neretai pasigirsta kalbos, kad reikėtų trumpinti darbo savaitę. Nes kuo toliau, tuo daugiau ir intensyviau dirbame. Vis didesnio įsitraukimo reikalauja sparčiai besikeičiantis pasaulis, naujos technologijos, kiti veiksniai. Sakoma, kad darbas žmogų puošia. Bet ar visuomet? Kaip atskirti darbštų žmogų nuo darboholiko? To klausėme psichologės – psichoterapeutės Rositos Pipierienės.

Laidos pabaigoje – žurnalisto Vakario Vingilio pasakojimas apie gegužės 16 dieną Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento pristatytą tyrimą apie narkotikų vartojimą muzikos festivaliuose viešojoje erdvėje, kuris sukėlė nemažas diskusijas. Dalį žmonių papiktino spaudos konferencijoje departamento atstovės išsakytos rekomendacijos dėl muzikos. Apie tai klausykitės laidoje.

Visą laidą tiesiogiai klausykite radijo gyvenimui XFM eteryje penktadieniais po 9-os ir 16-os valandos žinių internete ir FM radijo bangomis:

Vilniuje – 104.7

Kaune – 88.1

Klaipėdoje – 91.4

Šiauliuose – 102.1

Panevėžyje – 106.9

Kėdainiuose – 106.1

Biržuose – 88.5

Aukime šviesoje: www.bernardinai.lt .