Buvęs NATO generalinio sekretoriaus pavaduotojas Giedrimas Jeglinskas dienraščiui „Bernardinai.lt“ teigė, jog jo stiprybė – patirtis Vakaruose, tad į prezidento kėdę jis sėstų su nauju požiūriu.

Kandidatas į prezidentus daug dėmesio skirtų saugumui, pasak G. Jeglinsko, dabar esame saugiausi savo istorijoje, tačiau ir toliau turime save stiprinti.

G. Jeglinskas dienraščiui teigė, jog vienas svarbiausių dėmenų, užtikrinantis saugumą Lietuvoje yra narystė NATO aljanse.

„Turime NATO branduolinį skėtį, jo gal nejaučiame, nes patys nesame branduolinė valstybė, tačiau V. Putinas tikrai nenori konfrontacijos su branduoliniu aljansu“, – videointerviu teigė G. Jeglinskas.

Jį kalbina žurnalistas Vakaris Vingilis.

Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas, profesorius Vytautas Landsbergis teigia palaikantis tuos, kurie mato ir sako, kad Lietuva taip gerai ir saugiai niekada negyveno. Jį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.

Minime Lietuvos narystės Europos Sąjungoje dvidešimtmetį. 20 metų žmogaus gyvenime yra nemažai, valstybės gyvenime tie 20 metų – trumpas laiko tarpas. Kaip pasikeitė Lietuva?

Svarstydamas apie tai, prof. V. Landsbergis teigia: „Visi, kurie gyvena Lietuvoje, turbūt tuos pasikeitimus mato, tiktai skirtingai interpretuoja. Vieni dažnai pasako, kad taip gerai ir taip saugiai Lietuva niekada negyveno. Kiti gi, kuriems rūpi prasibrauti į valdžią, šaukte šaukia, kad taip blogai dar niekada nebuvo. Čia jau yra nebe skonio, o intereso dalykas.

Bet tie žmonės, kurie sako, jog gerai, duok Dieve, kad tiktai nesugriautų, tai tie žmonės yra teisūs. Aš nežinau, ar tikrai jau taip viskas gerai, ne visiems gerai. Tačiau faktas – Lietuvos dar nebombarduoja, ji turi pajamų, ji gali šelpti, iš jos yra ką vogti. O čia tų pribėgančiųjų ir vagiančiųjų tikrai netrūksta. Kiek milijonų išvogta, ir dabar nežinoma, kaip juos surasti. Kuršių marias išnuodijo – kaltų nėra. Šiuo atžvilgiu mes nelabai gerai gyvename, nes trūksta tikro teisingumo. Bet apskritai – neelgetaujame.“

V. Landsbergio teigimu, Europos perspektyvos priklauso nuo proto. „Žinoma, yra ir tokie dalykai kaip sąžinė, garbė, orumas, bet jie yra praradę tikrąją vertę, – sako jis. – Žiūrėkit, kaip supyko kai kurie kolegos, kai Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pasakė, kad gali tekti ir mums patiems kariauti – ojei, ne, tegu ukrainiečiai kariauja, tegu jie žūsta, o mes pastovėsim po medžiu, mes jiems nusiųsime pagalbos, ne per daug, kad Putinas nesupyktų.

Tęsiasi tokia keista veidmainystė dėl to karo. Kokia ateities vizija? Europa turi ateiti į protą, o pirmiausia ji turi išlikti. Ją gali sugriauti karai, Putino, putinizmo ekspansija, kuri nepakenčia nieko. Juk yra paskelbusi, kad Europos Sąjunga yra priešas, ne tik NATO, ji turi būti sugriauta, nes ji, pasak jų, plečiasi. O ji juk natūraliai auga, nes įstojo ir nori įstoti kitos šalys ir jaustis laimingos. O ten, Maskvoje, viską bando vaizduoti priešingai. Jie savo kolonijinę sistemą norėtų laikyti amžinai.

Čia yra neišspręstas pačios Rusijos klausimas. Europos likimas faktiškai priklauso nuo Rusijos likimo, ar Rusija išliks su tokia bepročių valdžia ir ideologija. Jie naudoja tokią šėtonišką, išsigimėlišką kryptį, kurios esmė – neapykanta tiems, kurie gyvena ir nori gyventi kitaip. Ukraina šiuo metu yra išbandymų vietoje, išbandymų lauke. Žmogėdros tikisi, jog ji neatlaikys, tiek nuleis kraują, tiek išžudys, kad Ukraina bus priversta kapituliuoti. Tai ten tokia filosofija, tokia „vertybinė“ filosofija: kuo daugiau užimti, jeigu to reikia, sugriauti, užimti griuvėsius, dulkėtus negyvenamus plotus.

Taigi klausimas yra didžiulis, ir atsakymas į jį priklauso nuo Rusijos ateities. Europa kol kas nesupranta, kad nebus nei taikos, nei gerovės, jeigu išliks iš esmės nepasikeitusi Rusija. Ar ji gali pasikeisti? Čia yra didysis klausimas. Rusija turi pasikeisti arba išnykti. Gali būti, kad Rusija išnyks, ypač jeigu pradės mėtytis branduolinėmis bombomis. O ir Vakarų civilizacija yra pažeista, netobula, sukvailinta. Ji stokoja proto, ryžto ir valios gintis. Iš tikrųjų Europa turi gintis, o ji tai palieka Ukrainai – tu turi gintis už mus, o mes tau duosim šiek tiek ginklų, dėl kurių „imperatorius“ dar nelabai pyksta.“

Daugiau: www.bernardinai.lt

Lietuvai minint narystės Europos Sąjungoje 20-metį, ambasadorius Antanas Valionis prisimena garsųjį susitikimą, vykusį tuometiniuose Vilniaus sporto rūmuose, į kurį kai kurie protestuotojai atėjo apsiginklavę šakėmis. Sėdėjo anuomet su premjeru Algirdu Brazausku pirmoje eilėje ir klausėsi niekuo nepagrįstų žemdirbių nuogąstavimų, kad neva Europos Sąjunga ne tik kad nieko neduos, bet ir numaus paskutines kelnes. Įdomu, ką jie pasakytų šiandien? – šypsodamasis svarsto buvęs užsienio reikalų ministras A. Valionis.

Jį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.

Kokie didžiausi iššūkiai buvo Lietuvai siekiant narystės Europos Sąjungoje? A. Valionis pasakoja: „Mūsų valstybė buvo neseniai atkurta, išėjusi iš socialistinio lagerio su visais ekonominiais, socialiniais ir mentaliteto ypatumais. Mes skyrėmės ir nuo socialistinio lagerio šalių, kurios buvo vadinamos liaudies demokratinėmis respublikomis. Tuo metu dirbome išskirtinai geromis, komfortiškomis sąlygomis, kadangi visos politinės partijos vienareikšmiškai pasisakė už NATO ir Europos Sąjungą.

Su visuomene buvo šiek tiek kitaip. Čiagi buvo valstiečiai. Aš dabar prieš tuos visus jubiliejinius renginius atmintyje atkūriau kai kuriuos įvykius, peržiūrėjau nuotraukų albumus. Iškilo atmintyje tuometinis susitikimas Vilniaus sporto rūmuose, į kurį buvo suvažiavę apie penkis tūkstančius žemdirbių. Kai kurie jų buvo atsinešę šakes. Tie fermeriai, valstiečiai vienas per kitą dėstė tokį bendrą leitmotyvą, kad niekas mums niekada nieko nedavė, o Europos Sąjunga ne tik kad nieko neduos, bet ir paskutines kelnes numaus. Taigi reikėjo dirbti su šia visuomene. Dabar jūs paklauskit tų valstiečių, ką jie galvoja apie Europos Sąjungą.

Šiuo metu Lietuvoje apie 80 procentų gyventojų remia mūsų narystę Europos Sąjungoje. Taigi didžiausi iššūkiai buvo susikalbėti su savo visuomene ir patiems nusistatyti rengimosi narystei greitį, kad derybas baigtume kartu su kitais. Priminsiu, kad jas mes pradėjome keleriais metais vėliau negu Lenkija, Čekija, Estija. Pirmasis derybų turas įvyko 2000-ųjų vasario mėnesį. Tada buvo paskelbtas regatos principas, kuris reiškė: tie, kurie pirmieji baigs derybas, tie ir tampa kandidatais į Europos Sąjungą. Tai mes padarėme 2002-ųjų gruodžio mėnesį Danijoje, Kopenhagoje, o 2004-ųjų gegužės pirmąją tapome ES nare.“

Kalbėdamas, kur galėjo būti Lietuva, jeigu nebūtų įstojusi į Europos Sąjungą, A. Valionis svarsto: „NATO ne tik garantuoja saugumą, bet ir labai stipriai didina investicijas, nes jeigu saugi šalis – visi nori investuoti, ir atvirkščiai. Europos Sąjunga, kuri skirta prekybai, prekių, paslaugų, žmonių judėjimui, kartu gerokai didina saugumą, nes ten, kur investuotas kapitalas, kur prekiaujama, ta teritorija, ta valstybė ryžtingai ginama.

Taigi mes gerokai išplėtojome saugumą, gana greitai persitvarkėme. Pažiūrėkim, apie šešis kartus išaugo BVP, sumenko Lietuvoje nusikalstamumas, apskritai pasikeitė mūsų kultūra. Kaip atrodė ir dabar atrodo valstiečių ūkiai – kiek aš matau tvarkos, valyvumo.“

Daugiau: www.bernardinai.lt

Lietuva švenčia narystės Europos Sąjungoje 20-metį. Rytų Europos studijų centro vadovo Lino Kojalos nuomone, būdami Europos Sąjungoje mes galime naudotis bendrosios rinkos privalumais. Vienas iš jų yra laisvas asmenų judėjimas. Tai susiję ir su galimybėmis dirbti visose Europos Sąjungos šalyse, studijuoti, gauti įvairias lengvatines išmokas, kurios sudaro galimybes studijas arba kitas ugdymosi formas įsigyti daug lengviau, negu nebūtume ES nariais.

Pasak politologo, su Lietuvos naryste Europos Sąjungoje atsivėrė durys, kurios iki tol buvo užvertos.

L. Kojalą kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.

Kokios yra pagrindinės naudos ir iššūkiai, su kuriais Lietuva susiduria būdama Europos Sąjungos nare? „Pagrindinė nauda yra tai, kad mes esame sprendimų priėmėjai kartu su kitomis Europos valstybėmis, – teigia L. Kojala. – Sėdime prie bendro stalo ir svarstome visus svarbiausius savo žemyno klausimus. Tai yra pasiekimas, kurio Lietuva per savo istoriją ilgą laiką dėl okupacijų ir imperinių gretimų šalių ambicijų neturėjo.

Antras aspektas, be abejo, yra ekonominis bendradarbiavimas, kuris leidžia mums pasiekti Europos rinkas, žinoma, gauti ir Sanglaudos fondų finansavimą bei jausti, kad mūsų ekonomika turi papildomą variklį, kuris kyla būtent iš santykio su Europos Sąjungos institucijomis.

Trečias dėmuo, ypač dabar, be abejo – saugumo politika. Europos Sąjunga yra ir geopolitinis veikėjas. Galbūt ne visada tos vienybės pakanka, bet, be abejo, kad nuo Rusijos didelės, masinės invazijos į Ukrainą pradžios tas vaizdas keičiasi.“

O kaip Lietuvos narystė Europos Sąjungoje paveikė jos politinę sistemą ir suverenitetą? „Be abejo, mes suprantame, kad dalį sprendimų teisės tarsi perduodame Europos Sąjungos institucijoms, bet taip pat reikia suprasti, jog tai yra labai nedidelis spektras temų ir politinių klausimų, kurie yra vadinamosios viršnacionalinės atsakomybės sritis. Tai yra pirmiausia išorės prekyba. Tai aspektai, susiję su vidaus rinkos funkcionavimu, euro zona ir panašiai.

Visi kiti sprendimai Europos Sąjungoje yra priimami valstybių sutarimu dalyvaujant arba ministrams, arba šalių vadovams, be abejo, įsitraukiant ir kitoms institucijoms, tokioms kaip Europos Parlamentas. Taigi nereikėtų pervertinti tų, kurie teigia, kad viską nusprendžia Briuselis, nes Briuselis esame ir mes“, – sako L. Kojala.

Daugiau: www.bernardinai.lt

Pradedame penktąjį Velykų sekmadienį. Liturgijos skaitiniai mus kviečia apmąstyti Dievo žodį. Jėzaus pasakyti kalba yra po Jo atsisveikinimo su mokiniais. Jis kreipiasi, sakydamas mums visiems: „Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas – vynininkas. Kiekvieną mano šakelę, neduodančią vaisiaus, jis išpjauna, o kiekvieną vaisingą šakelę apvalo, kad ji duotų dar daugiau vaisių.“ Tai kiekvieną mūsų priverčia susimąstyti, apgalvoti Kristaus pažadą ir norą, kad mes būtume su Juo ir pasiliktume Jame. Tai didelis palaikymas – Kristus yra vynmedis, o mes esame to vynmedžio šakelės, ir tai reiškia, kad priklausome tam pačiam vynmedžiui, dalinamės tais pačiais syvais.

Gražus palyginimas – Dievas yra to vynmedžio šaknys, jo kamienas yra pats Jėzus Kristus, o mes esame šakelės. Skirtingos šakelės, bet kartu per Kristų, mes esame Jame. Tai mums yra kaip paskatinimas ir palaikymas, kad Kristaus vynmedžio syvais esame maitinami, gaivinami. Kristus laukia mūsų vaisių, mūsų pasiekimų.

Palyginime apie vynmedį galime įžvelgti ir Bažnyčią. Bažnyčią – vynmedis. Trejybinis Dievas yra šaknys, o parapijos, bendruomenės, kiekvienas tikintysis – esame šakelės. Ir kartais taip nutinka, kad susikuria grupelės, bendruomenės, jos puikiai veikia, turi tikslą skelbti ir liudyti Kristų, bet atitolsta nuo Bažnyčios, atsiskiria, nors sako: „Mes meldžiamės, mes tikime“. Bet taip jos tampa bevaisės, jos gyvena tik dėl savęs, jos nesimaitina to paties vynmedžio syvais.

Ką reiškia, kada girdime sakant, kad vaisingos šakelės apvalomos? Tas apvalymas yra skaudus dalykas. Aš įžvelgiu, kad tai yra Atgailos ir Susitaikinimo sakramentas, kuris yra mums kiekvienam reikalingas apvalymas, ir tada mes esame vaisingi, kad dar daugiau duotume vaisių. Tai mūsų apjungia su Kristumi, su Bažnyčia.

Visame tame yra vienas svarbus dalykas, pagrindinis Evangelijos, gal net ir viso Šventojo Rašto raktinis žodis – tai pasitikėjimas. Be pasitikėjimo niekas neįmanoma. Pasitikėjimą matome Kristuje – Jis pasitikėjo savo dangiškuoju Tėvu ir kiekvieną mokinį kviečia Juo pasitikėti.

Palyginimas apie vynmedį ir pasitikėjimas yra reikalingas mums kiekvienam. Ypač svarbu yra šaknys. Čia, Amerikoje, yra jaunimo – studentų ir jau baigusių studijas – grupelė, kuri pasivadino „Šaknys“. Susibūrę įvairiose Amerikos vietose, skirtingose valstijose, jie nusprendė ieškoti lietuviškos veiklos šaknų. Dauguma jų yra gimę Amerikoje, kai kurių ir tėvai yra gimę Amerikoje, bet jie ieško lietuvybės šaknų. Jų noras yra gražus pavyzdys.

Daug lietuvių, esančių išeivijoje, atgaivino šaknis su Lietuva, jos tradicijomis, kultūra, religija. Jie siekia atkurti šaknis su artimaisiais. Lietuva yra kaip tos šaknys, tradicijos ir vertybės, o kiekvienas lietuvis ir kiekviena lietuviška bendruomenė – kaip tos šakelės, pasklidusios po visą pasaulį.

Artėjant rinkimams ir ypač referendumui, įvertinkime, ką reiškia tos šaknys, ką reiškia pasitikėjimas vieni kitais, buvimas vienybėje visame pasaulyje. Mes, būdami vynmedyje, tame vienybės medyje, nenuskriaudžiame vienas kito, bet stipriname vieni kitus, nes maitinamės tais pačiais syvais.

Brangieji, Kristus mus kviečia pačioje Bažnyčioje pasilikti vienybėje su Juo, kuris maitina tais pačiais syvais. Pasilikime su Kristumi, nenutraukime šio ryšio ir duokime kiekvienas gražių vaisių. Amen.

Kun. Gediminas Keršys tarnauja užsienio lietuvių katalikų sielovadoje, yra Čikagos Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijos klebonas.

Daugiau: https://www.bernardinai.lt/sekmadienio-meditacija-pasitikejimas-ir-darbu-vaisingumas-isliekant-vynmedyje/

Jo Eminencija kardinolas Sigitas Tamkevičius sako, kad visada važiuodamas dviračiu kalba rožinį. „Per valandą, praleistą ant dviračio, sukalbu dvi rožinio dalis už Lietuvos žmones“, – prisipažįsta savo gyvenimo be pasivažinėjimo dviračiu neįsivaizduojantis kardinolas.

Jį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.

Kard. S. Tamkevičius prisimena, kad jam, šešiolikmečiui moksleiviui, tėvai padovanojo dviratį siekdami sutrumpinti jo kelią į mokyklą. Nuo to laiko su tam tikromis pertraukomis kardinolas nesiskiria su dviračiu ir kviečia visus, ypač senjorus, sėsti ant dviračių ir taip stiprinti savo fizinę bei dvasinę sveikatą.

Kada prasidėjo kardinolo draugystė su dviračiu? „Šiemet jubiliejiniai metai, – sako jis. – Pradėjau važinėti dviračiu 1954-aisiais, kai mokiausi vidurinėje mokykloje. Iki mano mokyklos buvo aštuoni kilometrai, eiti reikėdavo mažiausiai dvi valandas. Kai tėvai nupirko Rygoje pagamintą dviratį, džiaugsmo buvo daugiau, nei vėliau įsigijus automobilį. Dviračiu mokyklą pasiekdavau per pusvalandį.

Tokia mano draugystės su dviračiu pradžia – aštuoni kilometrai iš Krikštonių į Seirijus ir iš Seirijų į namučius.“

Kard. S. Tamkevičius tikina, kad šiais metais dviračių sezoną jau atidarė ir nuvažiavo 570 kilometrų. „Kiekvieną dieną gerą valandą praleidžiu ant dviračio, o kitą valandą praleidžiu vaikščiodamas pėstute. Man dabar dviratis, nesakyčiau, kad kažkoks ypatingas pomėgis, bet tai galimybė pabūti gamtoje.

Visada važiuodamas dviračiu kalbu rožinį. Per valandą, praleistą ant dviračio, sukalbu dvi rožinio dalis už Lietuvos žmones. Taigi nušaunu du zuikius vienu šūviu: pabūnu gamtoje ir fiziškai pailsiu, kartu pabūnu su Viešpačiu“, – pasakoja Jo Eminencija.

O kokie yra važiavimo dviračiu privalumai? „Važiavimas dviračiu man yra privalumas, – prisipažįsta kard. S. Tamkevičius. – Kai einu pėsčias, tai man dažnai sumaišo rožinio kalbėjimą, o kai važiuoju dviračiu, tada niekas netrukdo. Jei sutinki kokį pažįstamą žmogų ir jis pasisveikina, tai palenki galvą ir toliau važiuoji kalbėdamas rožinį.“

Daugiau: https://www.bernardinai.lt/kardinolas-s-tamkevicius-ant-dviracio-speju-sukalbeti-dvi-rozinio-dalis/.

Kasdieniai pokalbiai – nekasdienės įžvalgos: JAV patvirtino paramą kovojančiai Ukrainai, tačiau ji sutikta su santūriu optimizmu. Šią savaitę šventėme Jurgines – žalumos šventę. Taip pat girdėsite pokalbį apie tai, kaip tikras menas gali padėti žmogui išgyventi net sunkiausias akimirkas. Prie mikrofono – žurnalistas Vytautas Markevičius."]

Šią savaitę JAV galutinai patvirtina parama kovojančiai Ukrainai. Tačiau šioje šalyje ji sutikta su santūriu optimizmu. Politologo Alvydo Medalinsko nuomone, tokią Ukrainos žmonių reakciją nulėmė užsitęsęs karinės pagalbos klausimo svarstymas JAV Kongrese. Miestuose ir kaimuose sutikti žmonės, fronte kovojantys kariai vienbalsiai sako, kad juos sekina pažadai ir dabartinę situaciją vertins tada, kada juos pasieks konkreti pagalba.

[youtube embed=Nve_FiL17vo]

Šią savaitę paminėjome senovinę lietuvių žemdirbių šventę – Jurgines. Tai žalumos šventė, kai sužaliuoja pievos, skleidžiasi pirmieji žiedai ir jau galima išginti galvijus ganytis šviežia žole sužaliavusiose pievose. Šios šventės tradicijas mums primins etnologas profesorius Libertas Klimka.

Kunigas, pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvis Robertas Grigas socialiniame tinkle „Meta“ rašė: „noriu papasakoti kaip didelio talento menininkės kūryba padėjo vargstantiems žmonėms“. Taip jis reagavo į dabartinės Rusijos valdžios ignoruojamos ir persekiojamos vienos garsiausių šios šalies dainininkių Alos Pugačiovos prašymą ir ją paskelbti „užsienio agente“, kuri, kaip ir jos vyras Maksimas Galkinas, pasisako prieš Rusijos karą Ukrainoje.  Jos vyras jau kiek anksčiau yra paskelbtas užsienio agentu. Kunigas Robertas Grigas šią žinute mielai sutiko pasidalinti su interneto dienraščio Bernardinai.lt skaitytojais bei klausytojais. O politologės Gabrielės Burbulytės-Tsiskarishvili mintis apie kultūros naudojimą politikoje rasite straipsniuose portale ir mūsų kanale platformoje „YouTube“.

Kovo mėnesį, Miunchene, menininkė Lina Lapelytė kartu su architektu Mantu Peteraičiu pristatė viešojo meno kūrinį „Vario lyžis“. Naujausiu savo projektu menininkė kviečia įsiklausyti į šešių aplink šią vietą esančių bažnyčių varpus. Plačiau apie tai „Bernardinai.lt“ kolegės Austėjos Zovytės pokalbio ištraukoje su Lina Lapelyte.

Visą laidą tiesiogiai klausykite radijo gyvenimui XFM eteryje penktadieniais, po 9-tos ir 16-tos valandos žinių internete ir FM radijo bangomis:

Vilniuje — 104.7

Kaune — 88.1

Klaipėdoje — 91.4

Šiauliuose — 102.1

Panevėžyje — 106.9

Kėdainiuose — 106.1

Biržuose — 88.5

Aukime šviesoje!

Kandidatas į LR prezidentus – teisininkas, tarptautinės ir Europos teisės teisėtyrininkas, Mykolo Romerio universiteto profesorius, advokatas dr. Ignas Vėgėlė – pabrėžia: „Aš noriu, kad Lietuvoje nebūtų baimės, kad joje būtų daugiau teisingumo – žymiai daugiau teisingumo, kad joje nebūtų korupcijos. Arba, mums išgirdus apie milijoninę aferą, kad nuliptų nuo valstybės valdymo pjedestalo vadovai ar atsakingi asmenys, kad atsirastų atsakomybė.“

Prof. I. Vėgėlę kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.

Kaip videointerviu dienraščiui „Bernardinai.lt“ mini kandidatas į prezidentus, jis norįs būti žmonių advokatas, Lietuvos advokatas, ir galvoti tik apie žmonių interesus. Ir jokių iš jo pusės susisaistymų su finansine parama, kuri, anot I. Vėgėlės, reiškia įsipareigojimus politinėms partijoms ar stambiam kapitalui.

Paklaustas, kokios pagrindinės aplinkybės lėmė, kad nutarė siekti Lietuvos Respublikos prezidento posto, I. Vėgėlė atsako: „Aplinkybių yra keletas. Dvi kadencijas buvau Advokatų tarybos pirmininkas, dabar einu įvairias tarptautines pareigas, dalyvauju tarptautinių asociacijų finansų komitetuose ir panašiai.

Pirmas dalykas – aš turiu tam tikrą kompetenciją ir dėl to matau, kas vyksta valstybėje. Man tikrai yra ne tas pat, kur gyvens mano vaikai, kur gyvens mano anūkai. Man ne tas pat, kokia yra Lietuva. Aš noriu, kad Lietuvoje nebūtų baimės, kad joje būtų daugiau teisingumo – žymiai daugiau teisingumo, kad joje nebūtų korupcijos. Arba, mums išgirdus apie milijoninę aferą, kad nuliptų nuo valstybės valdymo pjedestalo vadovai ar atsakingi asmenys, kad atsirastų atsakomybė.

Aš žinau, kaip tai reikėtų padaryti. Tai turbūt esminis apsisprendimo elementas. Be to, sulaukiau didžiulio žmonių palaikymo ir kvietimo kandidatuoti. Suprantu, kokią poziciją renkuosi, suprantu, kad tai nebus lengva. Suprantu, kad tai yra pozicija, nuo kurios gali priklausyti visas tolesnis Lietuvos gyvenimas. Tai skamba galbūt labai patetiškai, bet tai yra tiesa. Nuo Lietuvos Respublikos prezidento priklausys labai daug.

Po rinkimų vyks Europos Parlamento rinkimai – prezidento žodis čia labai svarbus. O po Europos Parlamento rinkimų spalį vyks Seimo rinkimai. Čia irgi bus svarbus prezidento žodis. Visuose tokiuose pasikeitimuose prezidento žodis tiesiog yra būtinas. Ir prezidentas turi galių, kurias galėtų panaudoti tam, kad pakeistų Lietuvoje labai negerą ir nemalonią baimės, susitaikymo su viskuo ir politinio abejingumo atmosferą.“

Vyriausioji rinkimų komisija skelbia, kad I. Vėgėlė yra turtingiausias iš kandidatų į prezidentus. Ar tai reikštų, kad pinigai jam visiškai nesvarbu einant į šį postą?

„Žinot, turtingiausias.... – svarsto I. Vėgėlė. – Man būtų džiugu, jeigu, kaip skelbia Vyriausioji rinkimų komisija apie šituos dalykus, ji skelbtų kaip turtingiausią tą, kuris turi daugiausia vaikų. Čia yra tikrasis turtas – turtas yra vaikai, turtas yra mūsų tėvynė, turtas yra meilė, turtas yra vidinė ramybė, turtas yra labai plati sąvoka. O mes susiaurinome ją tik iki finansinio turto. Jis, žinoma, svarbus – kai nereikia ieškoti duonos ar prašyti, ar laukti kažko. Tačiau tai nėra svarbiausias dalykas.

Bet atsakysiu ir apie finansinius dalykus. Iš tiesų manau, kad puoselėju darbo kultūrą. Manau, kad tas žmogus, kuris dirba, ir turi užsidirbti. Valstybė privalo sudaryti sąlygas žmogui ne tik dirbti, bet ir užsidirbti. Aš dirbu nuo trečio kurso, dirbu vienu metu po du–tris darbus. Esu tikras, kad darbo kultūra, pagarba dirbančiajam, galimybės, sudarytos užsidirbti, yra labai svarbu.

Daugiau: https://www.bernardinai.lt/i-vegele-valstybe-privalo-sudaryti-salygas-zmogui-ne-tik-dirbti-bet-ir-uzsidirbti/.

JAV Atstovų Rūmų patvirtinta parama kovojančiai Ukrainai sutikta su santūriu optimizmu, teigia politologas, Ukrainos ekspertas Alvydas Medalinskas. Jį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. A. Medalinsko nuomone, tokią Ukrainos žmonių reakciją nulėmė užsitęsęs karinės pagalbos klausimo svarstymas JAV Kongrese. Miestuose ir kaimuose sutikti žmonės, fronte kovojantys kariai vienbalsiai tvirtina, kad juos sekina pažadai, ir priduria, jog dabartinę situaciją vertins tada, kai juos pasieks konkreti pagalba. Politologas teigia, kad Ukrainoje žinia apie ilgai lauktą paramą sutikta labai palankiai. Tačiau, anot jo, reikia turėti galvoje, kad žmonės labai ilgai laukė žadėtos paramos, jie savotiškai pavargo nuo to laukimo, todėl dabar jaučiamas tam tikras santūrumas, o fronte esantys kovotojai sako tiesiai: džiaugsimės tada, kai ta parama mus pasieks. „Sakyčiau, Ukrainoje ši žinia buvo sutikta tikriausiai net santūriau negu Lietuvoje. Žmonės per tuos karo metus priprato būti realistais ir vertina ne pažadus, o konkrečią pagalbą, kuri pasiekia šalį“, – sako A. Medalinskas. Žmonės, kurių artimieji kariauja fronte, jo žodžiais, vis kartoja, kad ta pagalba ateitų kaip galima greičiau: „Jie vis klausia: kodėl taip ilgai delsta? Šių emocijų yra tikrai daug ir įvairių. Aš pats labai palankiai ir emocingai priėmiau šią žinią, tačiau pasikartosiu: Ukrainoje – santūrus optimizmas. Žmonės taip pat klausia, kas sudaro šią paramą, kuriam laikui karinės pagalbos paketo pakaks. Išsamesnės informacijos apie tai kol kas nėra.“ Daugiau: www.bernardinai.lt .

A. Pugačiova buvo priversta su šeima persikelti gyventi į Izraelį. Jos vyras kiek anksčiau paskelbtas „užsienio agentu“, o dabar dainininkė prašo ir ją paskelbti „užsienio agente“, nes jos ir vyro požiūriai į Rusijos agresiją Ukrainoje sutampa.

Kunigas R. Grigas savo įrašą feisbuke mielai sutiko pakomentuoti ir dienraščio „Bernardinai.lt“ skaitytojams bei klausytojams. O Klaipėdos universiteto politologė Gabrielė Burbulytė-Tsiskarishvili dalijasi samprotavimais, kad panašią situaciją kaip A. Pugačiovos šeima išgyvena ir daugiau Rusijos menininkų, atlikėjų – ir jiems privalu rinktis: arba šlovini režimą, arba privalai emigruoti.

Juos kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.

„Kai internetinėje žiniasklaidoje perskaičiau apie ponios Alos Pugačiovos sukaktį (balandžio 15-ąją ji minėjo 75-ąjį gimtadienį – aut. past.), prisiminiau jautrią istoriją, kai, susiklosčius visiškai netikėtoms aplinkybėms, tikrai didelio talento menininkės kūryba gali padėti vargstantiems žmonėms. Gal kai kam iš mūsų klausytojų, skaitytojų yra žinoma, kad tarnavau sovietų kariuomenėje. Pagal to meto sąlygas tarnyba buvo nesavanoriška, priverstinė, sudaryta iš sovietų okupuotų kraštų sulaukusių pilnametystės jaunuolių. Aš tai vadinau „rekrutauti, į rekrutus“.

Tos tarnybos sąlygos būdavo itin sunkios nuo pradedamų ir nepabaigiamų karų, kuriuos Sovietų Sąjunga kariavo įvairiuose regionuose. Mano tarnybos laikais vyko žiaurus karas Afganistane, kur ir daugelis lietuvių padėjo galvas. Pačios tarnybos sąlygos taip pat buvo labai sunkios dėl įsivyravusių nesveikų tarpusavio santykių tarp įvairių tautybių, įvairaus amžiaus, įsitikinimų, elementarios žmogiškos brandos, išsilavinimo karių. Vyko žiaurūs pasityčiojimai, net nepaklususiųjų nužudymai. Daugelis bandydavo išvengti šios tarnybos, papirkinėdavo komisariato darbuotojus“, – 40-ies metų senumo istoriją pasakoja kun. R. Grigas.

Anot kunigo, jam teko kęsti moralinį ir fizinį terorą, kai dirbo sunkų darbą plytų gamykloje. Visa tai ištverti padėjo katalikiškas tikėjimas, mamos ir gerų Lietuvos kunigų aplankymai su sakramentais, laiškai, kurių gaudavo labai daug.

„Visi stebėdavosi mano gaunamų laiškų gausa, kai kas net ėmė įtarinėti ryšiais su Amerika, – pasakoja kun. R. Grigas. – Greta visų kitų dalykų, kaip dabar prisimenu, atsirado toks netikėtas kultūrinis palaikymo faktorius. Buvo tradicija laisvesniu laiku nuo darbo transliuoti per garsiakalbius muziką. Tuo metu leisdavo populiariąją muziką, toje legalioje estradoje skambėjo Alos Pugačiovos, Andrejaus Makarevičiaus balsai. Jų dainose atsirado filosofinės būties, žmogaus gyvenimo prasmės bei kitų motyvų.

Tas dainas dainavo ir mokantys gitara groti kareiviai. Tokios poilsio valandėlės su skambančiomis dainomis buvo tarsi atsakas nuolatinei prievartai, žmogaus žeminimui, keiksmams ir panašiai. Įsivaizduojate, Kazachstane, svilinant keturiasdešimties laipsnių karščiui, karininkas išrikiuodavo mus aikštėje ir kelias valandas, pasimėgaudamas neva aktoriniu balsu, laidydavo keiksmažodžius. Tokia atmosfera buvo kasdienė.

Taigi girdėti Pugačiovos ar Makarevičiaus balsus, kai dainavo, kad už naujo posūkio atsiveria nauji dalykai ir tai yra neišvengiama, ar apie tuos neužmirštamus milijonus raudonų rožių, buvo žmoniškumo proveržis, žmoniškumo lašas, lietus, kuris krito, vaizdžiai sakant, į tokią išdegintą prievartos, smurto, paniekos žmogui žemę – mūsų sielų dirvą.“

Daugiau: www.bernardinai.lt .