"Gyventi Tikėjimu" Pastoriaus Artūro mikrofonas

Kiekvienas žmogus yra paklustantis vienokiai ar kitokiai tvarkai. Kaip organinis kūnas paklūstame fiziniams ir visokiausiems kitokiems dėsniams darantiems įtaką mūsų organizmams, o kaip visuomenės nariai taip pat paklūstame ir visuomeninei tvarkai. Dievo žodyje taip pat yra kalbama apei požiūrį paklūsti Dievo tvarkai. Iš dalies apie tai ir yra šis pokalbis. 

Žmogaus kūnas yra sudarytas maždaug iš 80 procentų vandens, todėl daug judant, sportuojant, karščiuojant pats kūno organizmas reikalauja vandens, kūną atgaivinančių ir papildančių skysčių,  nes toks yra gyvybinis organizmo poreikis. Stokodamas skysčių kūnas silpsta, akys temsta, energijos mažėja, atsiranda bloga savijauta. Klausant Jėzaus žodžių kančios ant kryžiuaus metu, mes galime keliais požiūriais pažvelgti į tai, ką Jam ir mums reiškia šis žodis „Trokštu“.

85 psalmė tai giesmė apie santykių atstatymą. Joje iškalbėta neviltis, skausmas, kartėlis, tačiau ir sugrįžęs džiaugsmas, viltis, meilė ir ramybė. Kai pasaulis kariauja norisi ne to, kad karas, kančia, skausmas, neviltis tęstųsi, o sugrįžtų ramybė viltis, meilė, pasitikėjimas, darbas. Ši psalmė mus veda į šį sugrįžimą, kad gyvenimas yra taikus, jame yra grožio ir meilės, gerumas laimi, teisingumas įsigali. Žvelgdamas į šią psalmę ir aš pamėginsiu padrąsinti šiais Dievo žodžiais apie santykių atgaivinimo svarbumą, ir to artimo ryšio išlikimą.

Esame įpratę manyti, kad mes esame nuolatos Dievo mėginami, tyriami, gryninami. Vis dėlto šį kartą per Malachiją Viešpats kviečia mus jį išmėginti, pasižiūrėti į tai ką jis gali, kiek jis moka mus palaiminti. 

Neįmanoma yra apiplėšti Dievą. Vis dėlto Viešpats apie tai kitaip mano, ir tą mums pasako per pranašo Malachijo žodžius. 

Ar esate girdėję apie intymią maldą? Jei ne paklausyime ką apie ją mums pasakoja Jėzus, kaip intymia malda meldėsi Danielius. 

Už užrakintų durų gali vykti tiek blogi tiek geri dalykai. Skaitydami Jono evangelijos pasakojimą apsvastysime, kokie geri dalykai gali vykti mūsų gyvenimuose, kai mes esame už uždarų durų, atskirtyje nuo pasaulio visuomenės. 

Širdis yra ne vien tik žmogaus kūno, bet ir Dvasios pagrindinis organas. Šventas Raštas mus moko melstis širdimi. Šiuo žodžiu kviečiu sekti Dievo žmonių pavyzdžiu ir ieškoti bendravimo su Dievu iš širdies į širdį. 

Mes daug dalykų gyvenime pradedame ir baigiame bučiniu – pasisveikiname ir atsisveikiname, išreiškiame giminystės ir bičiulystės ryšį, patvirtiname savo meilę, pademonstruojame lojalumą, parodome rūpinimosi ženklus, esame mandagūs ir išauklėti. Priežasčių, kodėl šiuos metus galėtume pradėti „Bučioniu“ yra nemažai, tačiau kodėl nepradėjus galvojant apie bučinį Dievui?