"Gyventi Tikėjimu" Pastoriaus Artūro mikrofonas

Todėl, kad esame žmonės ir daug galvojame, dažnai ir melžiamės protu. Ką reiškia mums melstis protu? – kai mes aiškiai suprantame, kad reikia Dievo valiai išsipildyti ir nepadės joks būdas, tačiau yra vienintelis neturint jokios kitos alternatyvos.

Kalėdų diena mums primena du skirtingus pasaulio polius: dangų ir žemę. Kaip Garbė Dievui aukštybėse, taip yra ir linkima žmonėms gyvenantiems žemės chaose ramybės ir taikos. Laimingų jums Kalėdų ir linksmų Naujųjų Metų. 

Dieviškasis  Sūnus tapo kūnu, kad mes kūniškieji taptume Dievo vaikais. Nuostabūs ir vilties kupini žodžiai, argi ne? Taigi gyvename tam, kad taptume, ir nuo to, kokius kelius pasirenkame ir priklauso, kokiais mes tapsime. 

Evangelijose paminėti piemenys yra nutvieksti Viešpaties šlovėįs šviesa. Tai tikrai labai nekasdieniška ne tik mūsų gyvenimuose, tačiau retas reiškinys ir pačios Biblijos pasakojimuose. Per šį pasakojimą apie piemenis pažvelgsime, kaip Adventinio pasakojimo ir patirčių paliesti galime augti dvasiškai per tai kaip sergėjame, žiūrime kas ten, ir grįžtame atgal. 

Keliaujant ir sustojus stotelelėje kartais mums tenka apmąstyti dalykus kur ir kodėl keliaujame, ką su savimi pasiėmėme ir ką pamiršome. Šioje stotelėje Viešpats per pranašą Malachiją mums primena, kad Dievo kelias kuriuo keliaujame yra geras ir jame nepražūsime, o jei nuklysime ir į jį sugrįšime, tuomet ir Jis pas mus sugrįš. 

Gyvenimo keliuose turime sustojimų, kurie mums reikalingi, kad pailsėtume, pasistiprintume, pasimankštintume ir vėl toliau naujų jėgų įgavę keliautume toliau. Advento laikotarpis mums yra sustojimas, viename iš tokių sustojimų Viešpatys per pranašą Malachija mums ir sako: Laikykitės taisyklių keliaudami mano keliais. 

Kai kur nors keliauji pirmą kartą visada yra be galo smagu, kada kas nors ateina tavęs pasitikti. Neturėtume labai nustebti, tačiau mūsų pasitikti keliaujančių gyvenimo kelionėje ateina Viešpats. 

Dvasinis augimas prasideda nuo paprastų dalykų, kaip ateiti prie Dievo artumo ir paėmus paprastus dalykus, kurie yra musų gyvenime, tai ką turime, naudojti Jam tarnaujant. Mozė buvo paragintas paimti lazdą ir su ja eiti pas faraoną, o ką mes esame paraginti paimti į savo rankas? ...

Žvelgdamas į Raudų knygos kontekstą, kuriame kalbama apie tai, kad žmonės yra prislėgti, ir jiems nėra greito sprendimo, žvelgiu į Ištikimą Dievo meilę, nes Dievas nepakito ir vis dar tebėra tas pats - ištikimai mylintis, ir kviečiantis jame turėti savo dalią. 

Apie širdies nuraminimą nusprendžiau kalbėti, nes skaitant šventą raštą mane pritraukė prie šių eilučių ir man pačiam tapo reikalinga ši tema, kviečianti nurimti nuo įvairiausių pasaulinių iššūkių, sprendimų ir savo paties pasirinkimų. Taigi, pradedu žvelgti apmąstydamas į tai, ką Biblija kalbėdama apie žmogaus širdį, ir ką ji mums gali pasakyti, kad už tas žinias būtume dėkingi Dievui ir jas naudotume savo gyvenime.