"Gyventi Tikėjimu" Pastoriaus Artūro mikrofonas

Kas išlieka svarbu Kristaus sekėjui atėjus sunkiam ir nežinios kupinam metui? Pagal Judo mokymą, šiandien nori atkreipti į dvi temas dvasiškai auginančias tikinčiuosius artėjant sunkiam ir nežinios kupinam laikotarpiui.

Jeigu šie laikai būtų paskutiniai laikai, apie kurių atėjimą rašo Naujasis Testamentas? Ką tuomet reikėtų tikitiesiems žinoti, ir ką jie turėtų daryti? Mokydamiesi iš  Viešpaties Jėzaus brolio Judo laiško išgirsime ne vieną gerą patarimą, kuris ir man ir tau suteiks paguodos ir parodys kryptį. 

Mintis pažvelgti į Šventą Raštą ir pamėginti atsakyti į du klausimus, „kodėl aš esu reikalingas Dievui, ir kodėl man reikia Dievo“ kilo kalbantis su paaugliais, norint juos sudominti studijuoti Dievo žodį. Mums yra įprasta gyvenime tokius klausimus užduoti ir vienaip bei kitaip į juos atsakyti. Savo gyvenime mes anksčiau ar vėliau svarstome asmeninio reikalingumo klausimą – savo šeimai, darbe kuriame dirbame darbdaviui ar bendradarbiams, savo draugams ir artimiausios aplinkos žmonėms, ir galiausiai Dievui. 

Pradžios knygoje gana daug veiksmo vyksta Egipte. Abraomas keliavo į Egiptą norėdamas pergyventi badą Kanaano šalyje (Pr 12). Juozapo ir visos jo šeimos persikėlimo į Egiptą istorija Pradžios knygoje yra net vienuolika skyrių. Dar daugiau, pasakojimai kaip Izraelio tauta išėjo iš Egipto tęsiasi per Išėjimo knygą iki 15 skyriaus, kuomet jau Mirjam giedą pergalės giesmę, nes Izraelis yra saugu. Dėl šios priežasties, kaip lankytiną Biblijos vietą ir įtraukiu Egiptą.

Kalbant apie Hebroną labiausiai norisi kalbėti apie ypatingą Hebrono miestę esančią kapavietę. Apie ją galima kalbėti istoriniu, archeologiniu, religiniu ir netgi politiniu aspektu. Vis dėlto kalbėdamas apie kapavietę labiausiai noriu pabrėžti jos dvasinį palikimą,  nuo kurio palikimo atsispiria trys įtakingiausiaos vieno Dievo koncepsicją skalbusios religijos – judaizmas, krikščionybė ir islamas.

Mesopotamija yra pirmoji  mums žinoma žmonijos civilizacija. Mokslininkai mano, kad Mesopotamijos pradžia buvo maždaug apie 14 tūkstantmečių prieš Kristų. Šis pavadinimas yra kilęs iš dviejų žodžių „Meso“ ir „potamos“, ir jų reikšmė yra tarp upių. Mesopotamija buvo tarpo Eurfrato ir Tigro upių, regionas kuriame dabartiniu metu yra Irako, Irano, Sirijos, Kuveito ir Turkijos valstybės.

Ką atvykę prie Ararato kalno turėtume pirmiausia prisiminti ir galbūt aptarti, ir tik po to imtis turizmo po Armėnijos kraštą? Turiu tris pasiūlymus mūsų kelionei į Armeniją, į kuriuos aš kaip pastorius norėčiau atkreipti jūsų dėmesį, nes tai yra ir žinia mūsų protui, ir maistas mūsų sielai. Mano noras yra pakviesti surasti Ararato kalno aukurą, pasižiūrėti į vaivorykštę danguje ir paragauti (nepadauginant) Ararato vyno.

Šiandien atsiverskime Pradžios knygos antrą skyrių, ir su šiuo pasakojimu aplankysime pasaulį, kuris jau nebeegzistuoja, tačiau kuris yra pažadėtas būti atkurtas. Apsilankydami Edeno sode, pamatysime tai, ką Dievas mums kūrė yra nuostabus pasaulis, jame yra prasmingų darbų ir mums svarbūs santykiai, kokių mes labai trokštame.

Pokalbiai su Dievu dykumoje turbūt yra patys atviriausi, nes žmogus tuomet yra labiausiai pažeidžiamas prieš žmones, gamtą bei Dievą. Barikados, sienos, kuriomis yra įprasta save apstatyti dykumoje yra neįmanomos – žmogus yra labiau matomas, labiau varge nei turte, labiau ištroškęs nei persisotinęs, daugiau ieškantis pagalbos nei manantis galintis ją kam nors teikti.

Taigi, iš vienos pusės yra tyli Jozuės malda, kurios neišsakysi žodžiais, turbūt labiau primenanti aimaną, ir iš kitos pusės jį drąsinantys Viešpaties žodžiai, jiems dar tebesant dykumoje. Viešpats tris kartus Jozuei sako būk stiprus ir ryžtingas ir kiekvienas jo pasakymas pabrėžią vis kitą sritį, kur yra galimybė nebūti stipriam ir nebūti ryžtingam.

Mirjama Viešpatį garbino dykumoje. Dėl šios priežasties šias mintis priskiriu tai serijai „Dykumos maldos“. Gyrius ir džiaugsmas ne tik plūdo iš jos širdies, tačiau užkrėtė daugelį žmonių garbinti Viešpatį taip, kaip jie moka ir kaip gali, ką jie turi ir ko neturi. Garbinimas turi kelias formas, - jis yra fizinis – kūniškas, nes mes savo materialiu kūnu garbiname Dievą. Jis yra ir sielinis – dvasinis, kuomet į jį pasijungia mūsų širdis, protas ir dvasia.