"Gyventi Tikėjimu" Pastoriaus Artūro mikrofonas

Aarono palikimas yra jo palaiminimas, kuriuo Viešpats įpareigojo jį laiminti izraelitus. Šį palaiminimą Aaronas išmoko klajonių po dykumą metu. Šie laiminantys žodžiai yra atrinkti ir išsijoti matant žmonių kentėjimus ir patiriant Dievą sunkios kelionės metu.  Aarono palaiminimas yra atlaikęs ir patį sunkiausią - laiko testą. Jis yra kartojamas maždaug trys su puse tūkstančio metų. Šiuo jaudinančiu palaiminimu yra laiminamos ir bendruomenės ir individualūs asmenys įvairiausiomis progomis.

Apie Jokūbą šiandien mes žinome kaip vieną iš svarbiausią žydų tautos žmogų. Ši Jokūbo malda yra į vienumą pasitraukusio individo malda. Nebėra stipraus ir gyvenimo įvykius valdančio Jokūbo, nes čia matome žmogų, kuris aiškiai supranta, kad visko ką jis turi nėra gana, ir nėra pakankama rūpintis savo ateitimi – reikia eiti į tikslą, į kurį pakvietė Viešpats. Nėra labai dažnai, kad mums reikėtų melstis tokia malda, kaip meldėsi Jokūbas. Nėra taip, kad kiekvieną mėnesį mes maldoje grumtumės dėl savo gyvybės, dėl savo artimųjų ateities, dėl savo priešų, kad jie būtų sustabdyti. Visgi ši Jokūbo malda, jo desperacijoje, mums suteikia keletą įžvalgų apie tai, kaip mes ateiname pas Viešpatį, ir apie ką su juo mes kalbame.

Maldą už šeimą atrandame dar ankstyvoje Pradžios knygoje, kuomet Izaokas meldėsi už savo žmoną, o jo žmona meldėsi dėl savo vaikų. Šioje maldoje nėra tos teisingos formuluotės kaip melstis, ko prašyti, ką daryti kad Dievas girdėtų ir atsakytų? Šioje maldoje matome, kad malda šeimoje yra kaip vanduo arbatoje. Maldoje ir Dieve gyvenant vyrams kitaip rūpi žmonos ir jų gerovė. Žinant, kad Dievas girdi, ir motinos meldžiasi už savo besigrumiančius, ir šiaip gyvenimo įtampas ir kovas kovojančius vaikus. Maldoje ir Dieve ir vaikai yra saugūs, tarsi motinos įsčiose apsupti mamos, tėčio ir su jais esančio Dievo.

Dovydo dėkingumas materializavosi į atnašą VIEŠPAČIUI.  Tik vanduo Dovydo rankose, kurį jis išpylė, tapo žodžiais nenusakoma pagarba savo vyrams ir padėka Dievui. Dovydo paaukojimas priimant šių vyrų dovaną, tapo pačia aukščiausia dėkingumo forma.

Dėl šios priežasties Dovydo tikėjimo pavyzdžiu ir aš kviečiu apmastyti mus apie mūsų sielos ilgesius. Kaip galime už gautas dovanas, pagarbiai padėkoti Dievui ir paaukoti auką daugiau nei vertą to ilgesio ir svajonės įgyvendinimo.

Pranešimą pavadinimu, „niekada naujas, bet visada senas nacionalizmas“ dalinausi vienos konferencijos metu, kurios tema buvo „Neo-nacionalizmas“. Šios tarptautinės konferencijos dalyviai buvo teologijos studentai ir dėstytojai. Vis dėlto šios mintys yra vertos apmąstyti ne vien tik teologija ir jos dėsniais besidomiantiems asmenims, bet kiekvienam žmogui, gyvenančiam visuomenėje.

Šiandien kalbėsime kaip sekasi mums tikėti ten, kur ir gyvename, ir kaip tikėjimas veikia mus visus. Kalbant apie tikėjimą, suprantame, kad jis mūsų gyvenime yra kaip upė. Kartais jis gyvybingas ir sraunus, tačiau sausros paveiktas gali būti nusekęs ir vos gyvas. O kas atgaivina tikėjimą? Kaip mums sekasi eiti link šios atgaivos? Biblijos pasakojimas padės mums susitapatinti, padės rasti sprendimą, tikiuos taip pat įkvėps ir motyvuos iešoti tos atgaivinančios vietos iš kurios plūsta geras, gaivus ir palaimintas tikėjimas Dievu.

Jeigu jūs esate toks kaip aš, tai ši Šventojo Rašto istorija kalbanti apie tai, kaip Dievo Sandoros Skrynia keliavo į Jeruzalę, jums kaip ir man, bus tikra paguoda ir padrąsinimas ir ikvėpimas. Ši įstorija mums papasakos apie žmogų pagal Dievo širdį, kuris turėjo tikrą - gyvą tikėjimą, kuriam nelabai vykusiai sekėsi tarnauti VIEŠPAČIAUI, ir kuris pergalvojęs apie savo nesėkmęs atėjo ir pagarbino VIEŠPATĮ Jo vertu garbinimu.

Kiek tik galime matyti žmonių gyvenusio tikėjimu, ir mylėjusių Dievą, tai pastebime tai, kad tokie žmonės patiria tikrai gilias ir skaudžias krizes. Mūsų Viešpats Jėzus Kristus turėjo labai sunkių krizių, dauguma tikėjimą skelbusių apaštalų turėjo pergyventi apsisprendimo ir kančių krizes, daugelis pirmosios bažnyčios ir per dvidešimt amžių tikinčiųjų susidurė su panašiais sunkumais, kaip jų nesupratimas, paniekinimas, persekiojimas, netgi žudymas ir kankinimas. Tai tikrai yra krizės, kada žmogus galėtų būti laisvas, tačiau jis kenčia ir nežino dėl ko.