Dabar neįsivaizduojame Vilniaus be Aukštutinės pilies bokšto, Katedros, Trijų Kryžių paminklo. Trys mediniai kryžiai ant Plikojo kalno Vilniuje stovėjo nuo LDK laikų ir buvo nuolatos atnaujinami. Manoma, kad kryžiai stūksojo iki 1869 m., kol nugriuvo, nuslinkus kalno šlaitui. Tačiau rusų caro valdžia neleido atstatyti kryžių. Trijų kryžių paminklo XX a. pradžioje atkūrimui neprieštaravo vokiečių okupacinė valdžia, pro pirštus žiūrėjusi į religines ir tautines iniciatyvas. Vilniaus miesto gyventojai suvokė šį paminklą kaip savo tapatybės ir pasipriešinimo simbolį, todėl noriai aukojo pinigų bei medžiagų. Trijų kryžių istorija atkartoja mūsų valstybės gyvavimo, kovų, priespaudos laikotarpius ir visais laikai žmonių savimonėje išlieka kaip svarbiausias pasipriešinimo kovoje dėl laisvės simbolis. Apie vieną svarbiausių kalvų pilių teritorijoje ir ant jo iškilusį paminklą kaip kovos už laisvę simbolį pasakoja architektūros istorikė dr. Audrone Kasperavičienė, Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direktorė.

Laidų ciklą „Paveldėkime ateitį“ remia Kultūros paveldo departamentas

Ved. Inga Berulienė

Baltarusiai yra viena iš gausiausių Lietuvoje gyvenančių etninių grupių, su lietuviais turėjusi ilgą bendrą istoriją, baltarusiai paliko milžinišką kultūrinį palikimą Lietuvos miestuose .Vilnius istoriškai buvo svarbus kultūrinis centras baltarusiams XIX–XX a. pradžioje. Daugiaetninis Vilnius su ryškia katalikiška tradicija tapo svarbiu baltarusių traukos centru ir savotiška alternatyva rusiškai stačiatikiškam Minskui. Pavyzdžiui, baltarusių tautos atgimimui svarbus laikraštis Naša Niva XX a. pradžioje ir vėliau buvo leidžiamas Vilniuje. Sostinėje veikė pirmoji baltarusių mokykla, Muziejus, Mokslo draugija.

Laidoje kartu su Gudų kultūros draugijos pirmininku dr. Aleksandru Adamkovičiumi pasivaikščiosime po Vilnių, pasižvalgysime, kokie ženklai miesto audinyje liudija abiejų tautų atgimimo istorijos sąlyčio taškus ir labai svarbius baltarusiškos savasties pėdsakus.

Laidų ciklą “Paveldėkime ateitį“ remia Kultūros paveldo departamentas.

Ved. Inga Berulienė

Istorinės vėtrungės - įdomūs, saviti pamario krašto gyventojų dirbiniai, padedantys geriau suprasti nelengvą, bet įdomų žvejų gyvenimą, pajusti jų kūrybiškumą, grožio pojūtį. Gimę iš poreikio reguliuoti žvejybą laikui bėgant šie ženklai ant laivo vis labiau atspindėjo jį kūrusio meistro pasaulėžiūrą ir fantaziją. Istorinėmis vėtrungėmis buvo žymimi ir puošiami Kuršių marių pakrančių gyvenviečių žvejų laivai – kurėnai. Šios unikalios puošmenos - vėtrungės- buvo žinomos jau labai seniai, net vikingų laikais, bet plačiai paplito po visą pamario kraštą po 1844 m. išleisto naujo įstatymo, kuris kontroliavo žvejybą Kuršių mariose ir sėkmingai gyvavo vietinių žvejų dėka iki II pasaulinio karo. Mūsų dienomis vėtrungių gamyba užsiima tik du meistrai visam pamary. Siekdami praturtinti dabartinės heraldikos galimybes ir sugrąžinti į uostamiesčio gyvenimą vėtrunges kaip vieną unikaliausių Pamario krašto, kuriam priklauso ir Klaipėda, praeities ženklų puoselėtojai ryžosi drąsiam projektui –jų iniciatyvos dėka 2014 metai buvo paskelbti Vėtrungių metais.

Šiandien laidoje apie istorinių vėtrungių atsiradimą, jų simboliką ir šių dienų bandymus atgaivinti šiuos ženklus kalbame su vėtrungių meistru Laurynu Juodeška ir vėtrungių populiarintoju Denisu Nikitenka.

Ved.Inga Berulienė

Pirmojo ne tik Vilniaus, bet ir visos LDK spaustuvininko garbė priklauso Pranciškui Skorinai, Baltarusijos raštijos pradininkui, žymiam Renesanso epochos vyrui. Polocko pirklio Luko Skorinos vyresnysis sūnus, apie 1520 m. atvyko iš Prahos į Vilnių. Kartu buvo perkelta pirmoji LDK spaustuvė, kuri Lietuvoje tiesiogiai formavo spausdintos knygos kultūrą. 2017 metais švęsime Skorinos Prahoje išleistos Biblijos 500 metų sukaktį. Neramaus ir veiklaus, daug kur buvojusio, gyvenusio, studijavusio ir dirbusio itin plačių pažiūrų ir unikalaus talento P.Skorinos biografiniai faktai neįprasti, stebina jo nesėkmės ir vargai. Apie jo nuopelnus knygos raidai ir atminimo ženklus Vilniuje pasakoja prof. Sergejus Temčinas, Lietuvių kalbos instituto Raštijos paveldo tyrimų centro vadovas.

Gyvoji istorija - apie Kuršo kunigaikštystės kolonijas

Ar galime daryti prielaidą, jog Danieliaus Defo aprašyti Robinzono Kruzo nuotykiai negyvenamoje saloje – realus minėtos salos prototipas kolonizavimo amžiais buvo tiesiogiai susijęs su Abiejų Tautų Respublika ir Lietuva?

Kuršas – vienas iš Latvijos Respublikos istorinių etnografinių regionų. Kuršui įvairiais laikotarpiais priklausė ir dalis dabartinės Lietuvos teritorijos. Po 1558–1582 metais vykusio Livonijos karo Livoniją pasidalijo Abiejų Tautų Respublika ir Rusija. Teritorija, plytėjusi tarp vakarinio Dauguvos upės kranto ir Baltijos jūros, tapo naujos Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės teritorija. Kunigaikštystė tapo Abiejų Tautų Respublikos bendro valdovo vasalu.

Gothardo anūkas Jacobas Kettleris, Kuršo kunigaikštis, tapo sėkmės simboliu. Jo dėka, Kurše smarkiai buvo plėtojamos metalo apdirbimo ir laivų statybos tradicijos. Tuo pat metu buvo atvežtos priemonės parako gamybai. Būtent Jacobas sukūrė prekybinį laivyną, kurio pagrindiniais uostais tapo Ventspilis ir Liepoja. Naujosios galimybės leido vystyti prekybinius maršrutus su Didžiąja Britanija, Prancūzija, Nyderlandais, Portugalija ir kitomis XVII amžiuje aktyviai prekiavusiomis šalimis. Apie tai kaip Kuršas įsigijo kolonijas tolimoje Afrikoje ir kuo baigėsi šios iniciatyvos laidoje pasakoja Liutauras Ulevičius, istorijos populiarintojas.

Ved. Inga Berulienė

Gyvoji istorija"- apie individo raišką silva rerum knygutėse

XVI-XVIII amžiuje itin išpopuliarėjo užrašai, kuriuose būta įvairaus pobūdžio informacijos: dienoraščių nuotrupų, sentencijų, poezijos, medicininių užrašų ar dvasinės literatūros. To laikotarpio visuomenėje rašto kultūra ir literatūra buvo suvokta kaip neatsiejama socialinio ir asmeninio gyvenimo dalis. Individai suprato save ne tik kaip skaitančius, bet ir kaip rašančius asmenis. Būtent tuo metu pagausėjo įvairaus pobūdžio asmeninės raštijos. Kalba apskritai buvo instrumentas, kuriantis demonstratyvią bajoro asmenybę : gera iškalba ir sugebėjimas rašyti sudarė viešo ir asmeninio gyvenimo, socialinių ir politinių žaidimų dalį.

Kalbant apie šį raštijos žanrą pabrėžiama, kad užrašų knygelės Silva rerum buvo perduodamos iš kartos į kartą, tačiau ne tolimesniam pildymui, o saugojimui. Pats terminas įsitvirtino tik XVIII amžiuje. Apie tai, kuo šie dokumentai yra unikalūs kitų dokumentų kontekste, kokią informaciją perduoda ir kam jie galėtų tapti parankine medžiaga kalbamės su Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doktorante Milda Kvizikevičiūte.

Ved.Inga Berulienė

Vakarų Europoje viduramžiais rašomoji kalba buvo lotynų, paveldėta iš Romos imperijos. Rytų Europoje rašomosios kalbos funkciją atliko senoji slavų kalba. Senojoje Lietuvos valstybėje , kuri buvo Vakarų ir Rytų sandūroje, vartotos abi rašomosios kalbos: lotynų ir slavų. Įdomu tai, kad viduramžiais rašomoji kalba nesutapo su šnekamąja. Tad Lietuvos valdovai, patys kalbėdami lietuviškai, tačiau tvarkydami prijungtų žemių reikalus, plačiai naudojosi tose žemėse paplitusia slaviška raštinių kalba. Ši kalba įsigalėjo ne tik dokumentuose, bet ir religinėje raštijoje.

Šiandien laidoje bandysime apžvelgti LDK kunigaikštystėje sukurtas ir šioje teritorijoje funkcionavusias rankraštines knygas parašytas senąją slavų kalba – tai yra bažnytine slavų ir rusėnų kalba. Apie tai, kodėl LDK teritorijoje paplito rankraštinės knygos rusėnų kalba, kur ir kokie susiformavo svarbiausi knygų kaupimo ir rašymo centrai, kam buvo skirti vertimai iš hebrajų į rusėnų kalbą - hipotezes ir argumentus šiandien laidoje „Gyvoji istorija” išsakys senosios LDK raštijos tyrinėtojas profesorius hab. dr. Sergejus Temčinas.

Ved.Inga Berulienė

Retas kuris vartydamas knygą susimąstome, koks buvo nueitas kelias nuo knygos atsiradimo iki jos susiformavimo – tapimo vientisu kūriniu su sava architektonika, vidiniais ir išoriniais struktūros elementais, ženklais, kuriuos lengvai skaitome ir atpažįstame. Vartydami senąsias, dar LDK teritorijoje sukurtas rankraštines knygas, ir lygindami su šiuolaikine knyga, galėtume atrasti daug bendrų vardiklių, bet kai kurie ženklai, rašymo būdas, stilistika, puošybos subtilumai taip ir liks nepažinta paslaptimi, kurią galėtų atskleisti tik tyrinėtojas, turintis specialių žinių. Knygų kūrimo tradicijos atskirose valstybėse, regionuose, atskiros raštinės ar asmens aplinkoje formavosi kaip savitos taisyklės. Ši tema, kokios gi buvo tos taisyklės – rankraštinės LDK knygos raida ir kultūra – pradėta tyrinėti ne taip jau seniai. Mokslinius darbus apsunkina paprasčiausi dalykai – knygos šimtmečių bėgyje pasklidusios po įvairiausias šalis, kai kas prarasta negrįžtamai.

Apie LDK rankraštinės knygos kultūrą, jos suvokimą šiandienos kontekste kalbėsimės su senųjų knygų žinove ir tyrinėtoja, LMA Vrublevskių bibliotekos direktoriaus pavaduotoja dr. Rima Cicėniene.

Ved. Inga Berulienė.

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikšystėje nuo pat spaudos atsiradimo pradžios knygos buvo leidžiamos įvairiomis kalbomis. Ypatingą vietą Lietuvos raštijoje, knygos kultūros raidoje užėmė lotyniškoji spausdinta knyga.

XIV–XVIII a. laikotarpiais lotynų kalba parašyta įvairiausių žanrų- grožinė, mokslinė, publicistinė, epistolinė, memuarinė, retorinė kūryba. Jai priskiriami ir kitose šalyse Lenkijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose lotynų kalba išleisti kūriniai. Vieni jų autoriai – lietuviai, kiti – kitataučiai, tačiau vienaip ar kitaip susiję su Lietuva. Lotyniškoji Lietuvos literatūra atsirado XIV a., plečiantis LDK politiniams ir kultūriniams ryšiams su Vidurio ir Vakarų Europos šalimis.

Lotynų kalbos poreikį sustiprino Lietuvos gyvenime XVIa. paplitusi lietuvių kilmės iš romėnų istorija. Remdamiesi antikinės herojinės poemos tradicija įvairūs autoriai aukštino Lietuvos praeitį, diegė Lietuvos lotyniškoje literatūroje krikščioniškojo humanizmo idėjas, legendą apie lietuvišką kilmę iš romėnų bandė paversti Lietuvos istorinio ir valstybinio savarankiškumo argumentu. Tam neretai buvo pasitelkiamas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto asmenybės ir kitų kunigaikščių bei jų veiklos idealizavimas.

Apie spausdintos lotyniškos knygos gyvavimo raidą LDK laikotarpiu pasakoja senosios raštijos tyrėjas dr. Sigitas Narbutas, LMA Vrublevskių bibliotekos direktorius.

Ved.Inga Berulienė

Didelę reikšmę Mažajai Lietuvai turėjo Reformacija. Naują tikėjimą lydėjo lotynų kalbos išstūmimas iš religinio gyvenimo ir dievo žodžio skelbimas tikinčiųjų kalba. Pagrindinė priemonė, kurios ėmėsi valdžia platindama Liuterio mokslą, buvo spauda. Spausdinti lietuviškas knygas Mažojoje Lietuvoje pradėta anksčiau negu didžiojoje. Mažlietuviai ėmė rūpintis knygų parengimu, kalbos tvarkymu. Prūsijos kunigaikštijoje anksti pasirodė lietuvių kalbos gramatikos, buvo rašomi žodynai. Pagrindinės leidžiamos knygos –katekizmas, biblija, giesmynai. Nuo 1708m. leista ir elementorių. Atsirado grožinės literatūros kūriniai, buvo leidžiami kalendoriai. Žmonių raštingumas gerokai pakilo.

Šiandien laidoje kalbėsime apie Mažosios Lietuvos gyventojų kasdienybės knygą - apie tai, kokie tai buvo leidiniai, kuriuos žmogui buvo svarbu atsiversti kiekvieną dieną, kiek tų spaudos reliktų sulaukė mūsų dienų ir kokia jų vertė mokslininkui ar kolekcininkui kalbėsimės su Mažosios Lietuvos paveldo tyrinėtoju profesoriumi Domu Kaunu.

Ved.Inga Berulienė