Mūsų valstybė ne kartą išgyveno istorines neteisybes, sukrėtimus dėl kurių nukentėdavo tautiniai interesai. Tenka pripažinti, kad iki šiol nepavyko išspręsti kilnojamųjų kultūros vertybių neteisėtai pagrobtų iš mūsų šalies, susigražinimo klausimo. Iki šiol neturime autentiškos savo valstybės metrikos, Vilniaus universiteto rektoriaus skeptro ar kitų senienų muziejaus svarbiausių eksponatų. Dalis vertybių buvo jėga nusavinta ir išvežta, kita dalis iškeliaudavo ir kitais būdais. Šiuo metu jau pradedama kalbėti apie Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių, esančių kitų šalių teritorijoje, globą kaip valstybinės politikos dalį. Suvokdami, kaip sunku tai kas prarasta istorinių kataklizmų metu susigražinti materialia išraiška turėtume siekti jų sugrįžimo į mūsų gyvenimo apyvartą kitais pavidalais. Pavyzdžiui, mūsų kultūros paveldo vertybės esančios svetur labai svarbios mokslininkams kaip informacijos šaltiniai. Šį kartą laidoje papasakosime apie Vilniaus universiteto archeologų atradimus ir pastebėjimus ieškant Lietuvos archeologinių vertybių užsienio muziejuose ir net privačiose kolekcijose.

Tolimoje Arktyje, Prano Juozapo žemėje, vienoje iš salų, stūkso Mikalojaus Konstantino Čiurlionio vardu pavadintos kalvos. Spaudžiant 40 laipsnių šalčiui, siaučiant pūgoms, prieš trisdešimt metų keletas Lietuvos keliautojų slidėmis buvo pasiekę šią vietovę. Kitas lietuvis, fotografas Juozas Kazlauskas, Čiurlionio kalvas fiksavo fotografu, plaukdamas pro šalį laivu. Apie tai, kodėl šiuo metu ypač domimasi Arkties paveldu, kokie atliekami tyrimai ir kas iš lietuvių betarpiškai yra pabuvojęs šiame krašte ir papasakosime šioje laidoje.

„Dažnai įdomiausi ir svarbūs archeologijos mokslui radiniai aptinkami tada kai mažiausiai galima tikėtis”. Pasakė archeologas, profesorius Mykolas Michelbertas, kai 2006 metais Vilniaus universiteto archeologai tyrinėdami Kuršių kaimo pilkapyno likučius aptiko pagal įkapių kiekį turtingiausią moters kapą visame baltų genčių paplitimo areale. Tai iš tiesų tapo sensacija archeologijos mokslo pasaulyje. Apie atradimus, kurie pristato baltų kultūros reiškinius europiniame kontekste, kodėl archeologams svarbu žinoti kaimyninių šalių kalbas ir apie paties profesoriaus nueitą kelią nuo Baltijos jūros iki Romos ir kalbėsime šiandien laidoje.

1907-ųjų metų balandžio 7 diena viena reikšmingiausių lietuvių atgimimo istorijoje. Lygiai prieš šimtą metų Vilniuje „Kanklių salėje susirinkęs lietuvių inteligentijos branduolys susibūrė į lietuvių mokslo draugiją. Mokslo draugija tapo nacionalinio ir kultūrinio sąjūdžio centru. Lietuvybės židiniu padėjo pagrindus valstybės kūrimui. Lietuvių mokslo draugija suvienijo lietuvių inteligentiją, subrandino pirmuosius krašto politikos valstybininkus. Prisiminsime draugijos pirmininko daktaro Jono Basanavičiaus nuopelnus įgyvendinant šios draugijos programą, vystant tautai strategiškai svarbias veiklas. Kaip sakė amžininkai mokslo draugija buvo daktaro Jono Basanavičiaus mylimasis kūdikis. Apie milžinišką mokslo draugijos reikšmę mūsų kultūros raidai ir kalbėsime laidoje.

Aistros dėl naujai išrinktų visuomenininkų į Valstybinę kultūros paveldo komisiją vis dar nerimsta. Šiuose rinkimuose buvo leista dalyvauti 20-iai visuomeninių organizacijų, kurios atitiko teisės aktų reikalavimus. Trylika visuomeninių organizacijų pareiškė protestą dėl neskaidrių rinkimų. Situacija sukelianti nepasitenkinimą rinkimų procedūromis kartojasi vos ne kiekvieną kartą renkant atstovus nuo visuomeninių organizacijų. Apie tai kiek visuomenininkai gali įtakoti paveldo apsaugą šiuo metu, kiek jų galios sutvirtėja tapus Valstybinės paminklosaugos nariais ir aptarsime šioje laidoje.

Dvaras apie kurį papasakosime šioje laidoje ypatingas savo istorija. Tai seniausias dvaras Lietuvoje, kurio menėse išlikę net 500 metų senumo grindų plytelės ir kai kurios dekoro detalės. Yra išlikę žinių, kad rūmuose buvusi pagoniškoji šventykla su sienose įrengtomis nišomis, pagoniškų Dievų statulomis ir stiklo durelėmis už kurių buvo laikomi žalčiai. Dar ne visos atskleistos šio dvaro paslaptys, preciziškos restauracijos darbų metu aptinkami vis nauji, šių rūmų vertę keliantys radiniai. Apie tai kaip Siesikų dvaras atrodė gerais ir blogais savo gyvavimo metais, kokie rūmai svečius pasitiks 2009 metais ir kalbėsime šioje laidoje.

Frankofonijos pavasaris jau padvelkė visoje Lietuvoje ir savo renginiais tikisi išjudinti, bei sudominti ne tik tarptautiniai Frankofonijos bendruomenei priklausančius lietuvaičius. Šį kartą norėtųsi atkreipti istorijos puoselėtojų dėmesį. Kartu su Frankofonijos dienomis Vilniuje, Lietuvos nacionaliniame muziejuje pristatoma paroda „Prancūzai Klaipėdoje 1920-1923 metai”. Šio projekto idėja ir įgyvendinimas vyko netradiciniu būdu. Prancūzų mokslininkas, kolekcininkas rinkdamas pašto ženklus susidūrė su jam nežinomais Klaipėdos krašto ženklais. Pradėjęs rinkti duomenis jis vis labiau ėmė gilintis į 1920-1923 metų Prancūzijoje beveik pamiršto istorijos epizodo Klaipėdos krašte detales. To domėjimosi vaisius išaugo į parodą, kurią sudaro apie 230 fotografijų ir dokumentų. Kovo 20 dieną ji pristatoma Vilniečiams, rudenį keliaus į Paryžių. Apie unikalią, šioje parodoje eksponuojamą medžiagą ir mažai istorikų tyrinėtą laikotarpį Lietuvių ir Prancūzų istorijoje ir papasakosime šioje laidoje.

Vilniaus miestas jau turi archeologinių vietų atlasą, kuriame susisteminus ir apibendrinus įvairių, ne tik archeologijos mokslo sričių informaciją, matoma miesto erdvinė struktūra, jo vystymosi raida. Mokslininkai pastebi, kad apdorojus įvairiais laikotarpiais kauptą archeologinę medžiagą keičiasi iki šiol nusistovėję stereotipai, naujai atrandame viduramžio Vilnių. Archeologinių vietų lokalizavimas Vilniaus mieste turi ne tik mokslinę, bet ir praktinę reikšmę. Ši informacija turėtų praversti vykdant miesto plėtrą. Sėkmingas ir labai reikalingas archeologų projektas padiktavo ir kitą žingsnį. Numatyta įvertinti ir apibendrinti architektūrinių tyrimų visumą. Šiandien laidoje ir kalbėsime apie autentiškų daiktų analizę pasitelkiant įvairių mokslų metodikas, gautų duomenų sisteminimą ir jų panaudojimą šių dienų gyvenime.

Gerbdami šventųjų relikvijas, žmonės meldžiasi tam šventajam arba šventajai, prašo jų užtarimo. Prabangių, specialių indų į kuriuos įdedamos šventųjų relikvijos, galėtume rasti beveik kiekvienoje bažnyčioje, tačiau šiais laikais nuo relikvijų garbinimo tradicijos esame atšalę, nes dažnai nebesuprantame jų prasmės, nieko nesako vieno ar kito šventojo kankinio vardas. Geriausiai žinomas vietinio šventojo karalaičio Kazimiero kultas. Todėl ir jo relikvijos saugomos Vilniaus Arkikatedros šventojo Kazimiero koplyčioje, sulaukia daugiausiai tikinčiųjų dėmesio. Apie relikvijų garbinimo prasmę, šios tradicijos formavimosi eigą ir Lietuvos bažnyčiose saugomų šventųjų relikvijas ir papasakosime šioje laidoje.

Kažkas trumpai drūtai pasakė: – Dievas sutvėrė kaimą, žmogus pastatė miestą. Tai rodo, kad žmogus nesugeba sugalvoti nieko geresnio už gyvenimą atitinkantį dievišką darną, o pradėjęs priešintis patiria bausmę ir kančias. Tie abu, apibūdinantys didžiąsias sostines posakiai, laimei netinka mūsų Vilniui. Štai taip apie Vilnių prieš 70 metų rašė žymusis Vilniaus fotografas Janas Bulhakas. Jam Vilnius buvo peizažas apšviestas salėta gamtos malonė, sielos būvis. Keletą metų sistemingai rinkęs Vilniaus fotografijos archyvą Janas Bulhakas fiksavo architektūros paminklus, jų detales, bendrus Vilniaus vaizdus. šis palikimas pasiekė mūsų dienas ir naujai atidarytoje Lietuvos Nacionalinio muziejaus parodoje galima susipažinti su Vilniumi Jano Bulhako fotografijose. Apie Vilniaus fotografiją, minint Magdeburgo teisės suteikimo Vilniaus miestui 620-osioms metinėms paminėti ir kalbėsime šioje laidoje.