Apie vieną iš Vasario 16-osios Akto signatarų amžininkai sakė: – juk tai buvo proto, atminties, energijos ir darbštumo genijus viename, kuriam analogų vargu ar galima surasti Lietuvoje. Dar jis vadinamas ateitininkų tėvu, didžiu mokslininku ir valstybininku. Lietuvos Tarybos narys Pranas Dovydaitis tiesiogiai įtakojo Vasario 16-osios Akto pasirašymo datos parinkimą, atliko svarbų vaidmenį skelbiant Lietuvos Nepriklausomybę. Šios dienos laida skirta prisiminti Vasario 16-osios Akto signatarą Praną Dovydaitį. Jo kertiniai pasaulėžiūros akmenys iki šiol neprarado prasmės ir galėtų tapti kelrodžiu šių dienų politikui ar jaunam žmogui.

Šiuo metu jau pradedama kalbėti apie Lietuvos kultūrinio paveldo esančio svetur pažinimą, saugojimą, tyrimą ir globą valstybiniu lygiu. Paieškos vyko ir sovietmečiu. Lietuvos bibliotekininkai, muziejininkai, archyvistai gana sėkmingai išnaudojo Sovietų Sąjungoje susidariusias palankesnes sąlygas nei prieš antrąjį pasaulinį karą. Iš Lietuvos į Rusiją, Sovietų Sąjungą išvežtų kilnojamųjų kultūros vertybių susigražinimo į Lietuvą galimybes. Didžiausi Lietuvos kultūros judėjimai ir išsidėstymo pakitimai vyko būtent XIX-XX amžiuje. Tačiau ne visas lietuviškas paveldas atsidūręs svetur yra ten patekęs neteisėtu būdu. Šį kartą prisiminsime Lietuvių išeivijos užsienyje sukauptas kilnojamąsias kultūros vertybes, kurios yra ypatingoji mūsų paveldo dalis Lietuvių išeivijos nuosavybė, dažniausiai sukurta ne Lietuvoje. Apie tai kaip šios vertybės grąžinamos į mūsų gyvenimo apyvartą ir kalbėsime šios dienos laidoje.

Praėjo 16 metų valstybės istorijoje ir žmogaus gyvenime, tai turbūt skirtingai matuojamas laikas. Ar spėjome per tą laiką tinkamai įvertinti 1991-ųjų sausio mėnesio įvykius, ar tai dar nespėta pažinti istorija ir kartu jau primiršta. Istorikai dar tik pradeda analizuoti faktus, o ne fiksuoti žmonių prisiminimai blėsta, įgauna kitus atspalvius. Matyt kartas nuo karto turime savęs paklausti: – ką mums reiškia tie įvykiai tada, prieš šešiolika metų.

Seniausias archeologinis radinys liudijantis apie vaistinių augalų panaudojimą rastas Irake Nendartaliečio kapavietėje. Ši kapavietė datuojama šešiasdešimties tūkstančių metų senumo. Kapavietėje aptikta aštuonių augalų žiedadulkių iš kurių net septyni vaistingi. Seniausias kiniečių rašytinis tekstas mini 365 vaistinius augalus. Seniausias liudijimas apie vaistinius augalus vakarų pasaulyje datuojamas 1500 metų prieš mūsų erą ir aprašo 876 augalus. Per pastaruosius 50 metų vaistiniai augalai Lietuvoje buvo mažiau tyrinėjami, kadangi buvo manoma, kad tai pasenusi sritis priskiriama liaudies medicinai. Pasiekimai biochemijoje palengvino ir pagreitino vaistų sintezę. XX amžiaus pabaigoje pradėjo sparčiai nykti augalų įvairovė. Tačiau atsirado naujos ligos. Senieji preparatai tapo neveiksmingais. Prasidėjo naujas vaistinių augalų tyrimo etapas. Nuo pat gilios senovės mūsų krašte žmonių vartojami augalai ne tik maistui, bet ir vaistui užėmė svarbią vietą liaudies medicinoje. Ir tūkstantmečiais kaupta išmintis bei patirtis vėl tampa aktuali.

Šiais metais minime Vasario 16-osios akto signataro Jokūbo Šerno 80-asias mirties metines. Tai vienas iš tų dvidešimties Lietuvos tarybos narių, kuris ne tik savo parašu patvirtino Lietuvos siekį tapti savarankiška valstybe, bet ir viso gyvenimo veiklą susiejo su savo krašto valstybingumo įtvirtinimu. Šį kartą laidoje papasakosime ne tik apie šios, Lietuvai nusipelniusios ir nepelnytai primirštos asmenybės tragišką likimą. Prisiminsime apie ne mažiau veiklų jo brolį Adomą Šerną, kuris per Evangelikų Reformatų bažnyčios veiklą kūrė ir stiprino jaunos valstybės pamatus. Šioje giminėje tautinės savigarbos jausmas išsaugotas iki mūsų laikų. Tarpukario šviesuolių pasirinktos gyvenimo linijos laikosi ir vaikaičiai. Tomui Šernui, taip pat šios giminės atstovui, gynusiam atgimstančios Lietuvos siekį vėl būti nepriklausoma, patriotizmo jausmas nėra svetimas. Kiek tai svarbu kiekvienam mūsų?

Viduramžiais Europos miestų gynybines sienas sudarė du pagrindiniai elementai – pilis ir miesto siena. Pilies mūrai su paveldo rezidencija, o miesto siena apsaugojo amatininkų, pirklių, miestiečių sodybas. Vilnius gynybinės sienos ilgą laiką neturėjo. XVI amžiuje iškilus Totorių antplūdžio grėsmei miestiečiams buvo prisakyta ruoštis gynybai. Vilniaus miesto gynybinė siena buvo pradėta statyti daugiau nei prieš penkis šimtus metų. Šiek tiek vėliau gynybinėje miesto sienoje pastatyta bastėja, apjungė ir sustiprino XIV-XVI amžiuose statytus įtvirtinimus. Kas šiuo metu liko iš gynybinės sienos komplekso, bei kiek šis unikalus paveldo objektas žinomas ir prieinamas vilniečiams bei miesto svečiams.

Prieš septynis šimtus septyniasdešimt metų, rugsėjo 22 d., Šiaulių žemėje įvyko Saulės mūšis. Jungtinės lietuvių ir žemaičių pajėgos sutriuškino kryžiaus žygį į lietuvių žemes organizavusį Kalavijuočių ordiną. Mūšyje žuvo ir pats ordino magistras Folkvinas. Naujausioje istoriografijoje pabrėžiama pasaulinė Saulės mūšio reikšmė. Patys lietuviai dar diskutuoja, kokioje Šiaulių žemės vietoje įvyko šis mūšis, bet nežiūrint to jau nuspresta tą vietą pažymėti paminklu. Tik XX amžiuje šio mūšio įamžinimo ėmėsi dailininkai. Iki šiol šia tema labiau domėjosi latviai. Gana pavėluotai į mūsų istorinę savimonę įrašytas pasaulinės reikšmės įvykis aktualija tapo šiauliečiams. Šio mūšio paminėjimas, viena svarbiausių miesto švenčių.

Šią vasarą Anapilin išėjo archeologas Adolfas Tautavičius. Tai vienas garsiausių ir labiausiai žinomų Lietuvos archeologų, kuris daug nuveikė ne tik archeologijos moksle, domėjosi muziejų istorija, numizmatika, archeologijos paminklų apsauga ir kitais kultūros istorijos klausimais. Jis liko atminty ne tik kaip plačios erudicijos specialistas savo srityje, bet ir puikus vyresnysis kolega, bendradarbis, patarėjas. Ši gyvosios istorijos laida skirta archeologo Adolfo Tautavičiaus atminimui.

Jeigu atsiversime 1999-ųjų metų Oksforde išleistą Architektūros žodyną, jame rasime paminėtą tik vieną Lietuvos architektą. Žymiausias XVIII amžiaus pabaigos Lietuvos architektas Laurynas Gucevičius įtvirtinęs savo vardą tokiais kūriniais kaip Vilniaus Katedra, Rotušė, sukūręs Lietuviško klasicizmo mokyklą lyg ir pakankamai gerai įvertintas ir žinomas tyrinėtojų. Tačiau keletas klausimų jo biografijoje, kūryboje dar ir šiandien be atsakymų. Šį kartą laidoje pateiksime argumentus dėl tikrosios architekto pavardės bei iš arčiau susipažinsime su svarbiausiais jo kūriniais. Kodėl architektas tapo kultinė asmenybė visiems laikams?

Šį kartą laidoje papasakosime apie seniausią Vilniaus priemiestį, kuriame jau Šventaragio laikais gyveno lietuviai. Priemiestis prasideda už Vilnelės ir eina tarp kalnų pagal Neries upę. Antakalnį puošia įvairių epochų iškilūs architektūriniai ir istoriniai paminklai. Tokie kaip Sluškų rūmai, šv. Petro ir Povilo bažnyčia, Sapiegų rūmai su barokiniu parku, Viešpaties Jėzaus bažnyčia ir trinitorių vienuolynas, buvę inžinieriaus Petro Vileišio namai, statyti 1905 metais, bei kitas palikimas. Šiuo metu, kaip Vilnius taip intensyviai plėtojasi ir vystosi turėtume pakartoti istorijos pamokas ir įvertinti kiek mums svarbu šimtmečiais kurtos vertybės. Kaip jos bus integruojamos į šiuolaikinį gyvenimą, o gal tik sentimentalūs prisiminimai kuriant naują, ne tik šio priemiesčio, bet ir visos sostinės įvaizdį.