Jau pusantrų metų Rokiškyje vėl gaminami legendiniai „Rokiškio karvutės“ saldainiai. Po daugelio metų juos vėl ėmėsi virti dvi draugės – Simutė ir Aušrytė, kurias vietiniai meiliai vadina tiesiog Rokiškio karvutėmis.
„Dabar mes jaučiamės gyvos“, – sako merginos, anksčiau dirbusios auditorėmis, o šiandien – saldainių meistrės, kurios savo rankomis kuria nostalgišką vaikystės skonį.
Kiekvieną dieną jos keliauja į nedidelę gamyklėlę, kur verda, maišo, formuoja ir rankomis pakuoja minkštus, tąsius, tokios pat tekstūros saldainius, kokius prisimena daugelis. Receptą pavyko atkurti ne iš karto – padėjo buvusi Rokiškio konservų fabriko darbuotoja, kuri prisiminė senąsias paslaptis.
„Sunkiausia visgi buvo išmokti teisingai supakuoti kiekvieną saldainį – tai atrodo paprasta, bet tikrai nėra“, – juokiasi merginos.

Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis.

Vilmantas Pivoriūnas maistu pradėjo domėtis dar vaikystėje. Jis pasakoja, kad būdamas paauglys, norėdamas mokytis kulinarijos, pasirinko lankyti technologijų pamokas kartu su merginomis. Pirmąją pamoką mokytoja paklausė: „Ar tikrai visi atėjote ten, kur reikia?“ Mažame miestelyje toks pasirinkimas buvo neįprastas.

Vėliau šefo kelyje netrūko iššūkių: sunkūs bandymai įsidarbinti neturint patirties, griežti ir reiklūs pirmieji vadovai, o kartais – net neįtikėtini projektai, kai maistas kepamas ant ratų pakeliui į renginį.

Nors visi šie išbandymai kėlė daug streso, šiandien Vilmantas už juos tik dėkingas. Dabar jis sugrįžo į gimtąjį miestą Kupiškį. Prieš trejus metus savo gyvenimo kryptį pakeitęs šefas, sukaupęs gausios patirties, lėto maisto kultūrą skleidžia Kupiškio apylinkėse.


Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis.

Ką tik iškeptos duonos kvapas, pasklidęs Vilniaus Naujamiestyje ankstyvą rytą, primena, kad duona visada buvo daugiau nei maistas – ji suburdavo žmones prie bendro stalo. Sostinės duoninėje „Douna“ kepami dideli kepalai – tokie, kokie kadaise buvo kaimuose, kai duona buvo šventa ir dalijama tarp šeimos, kaimynų bei praeivių.
Laidos vedėjai su pašnekovu, duoninės įkūrėju Mindaugu Komskiu kalbasi apie tokios duonos, kildinamos natūraliu raugu ir gaminamos vos iš kelių ingredientų, kultūrinę ir bendruomeninę vertę.

Pagrindinė gerų kepinių paslaptis – aukščiausios kokybės ingredientai, kurių neretai tenka ieškoti net užsienyje. „Ūkininkams auginti miltus ekologiškai neapsimoka, kai perkama nedideliais kiekiais. Norėčiau suburti raugo duonos kepėjus, kartu rasti ūkininką, kuris užaugintų pačius kokybiškiausius miltus, ir malūnininką, kuris juos sumaltų lėtai, nekaitinant. Galbūt kai mūsų bus daugiau, ir ūkininkams apsimokės auginti ekologiškai bei atsakingai“, – dalinasi Mindaugas.

Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis.

Laidos vedėjai Paulius Briedis ir Simona Ševčenkaitė lankėsi Bioarcheologijos tyrimų centro laboratorijoje, kur saugomos ir tiriamos įvairios augalų liekanos, atkeliavusios iš praeities.
Profesorė pasakoja, kad mūsų kraštų pirmųjų bendruomenių racioną sudarė ne tik mėsa ir žuvis – augalai bei grybai galėjo sudaryti net iki pusės viso maisto. Kokių laukinių augalų, šalia kitų patiekalų, savo svečiams patiekdavo kunigaikštis Jogaila? Kodėl praeityje valgytos, bet užmirštos veislės tampa svarbios šiandien, kai susiduriame su klimato kaitos iššūkiais?
Apie visa tai – pokalbyje su Vilniaus universiteto ir Lietuvos istorijos instituto profesore Giedre Motuzaite-Keen.


Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis.

Utenos rajone, Leliūnų miestelyje, pirmą kartą surengtas jautienos festivalis. Jo organizatoriai – ūkininkas Mindaugas Kinderis ir dr. Jolanta Ružinskaitė – įsitikinę, kad tokio renginio Lietuvai jau seniai reikėjo, norint diegti jautienos vartojimo tradicijas.
„Lietuvoje jautienos valgymo tradicijos dar gana silpnos. Todėl norime dalintis žiniomis ir patirtimi, kad žmonės išmoktų patys pasigaminti skanius bei sveikus patiekalus“, – sako festivalio sumanytojas, limuzinų veislės jaučių augintojas Mindaugas Kinderis.
„Prisipažinsiu – Mindaugas pakeitė ir mano mitybos įpročius. Išmokau valgyti kokybišką jautieną net be druskos ar pipirų – ji tikrai ypatingo skonio“, – šypsosi dr. Jolanta Ružinskaitė.
Festivalio lankytojų laukė degustacijos, paskaitos, edukacijos bei praktinės pamokos. Savo patirtimi dalijosi virtuvės šefai ir grilio meistrai.
„Prieš kepant kepsnį, svarbu jį palaikyti kambario temperatūroje. Tada galima lengvai pagardinti pipirais, apšlakstyti alyvuogių aliejumi. Keptuvę reikia įkaitinti iki raudonumo ir apskrudinti mėsą iš abiejų pusių, kad vidinė temperatūra nepakiltų aukščiau 57 °C. Po kepimo būtinai palikite kepsnį pailsėti“, – pataria grilio meistras Darius Ivanauskas.

Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis.

Ineta Sukackienė alyvuogių aliejų ir jo naudą organizmui atrado tuomet, kai susirgo autoimunine liga. Nuo tada ji pasinėrė į šio skysto aukso pasaulį: Klaipėdoje įkūrė „Niam Niam namus“, tapo sertifikuota alyvuogių aliejaus someljė ir šiandien veda degustacijas bei edukacijas. „Rytą pradedu nuo šaukšto kokybiško alyvuogių aliejaus. O po to jis lydi mane visą dieną – salotose, sriubose, padažuose, net su vaisiais ir ledais,“ – pasakoja Ineta.
Kartu su ja leidžamės narplioti alyvuogių aliejaus paslapčių: nuo kokybės ženklų ir polifenolių naudos iki mitų apie kepimą.
„Deja, etiketėse beveik nėra informacijos, kuri atskleistų aliejaus kokybę. Svarbiausias rodiklis – skoninės savybės. O kartumas yra gero aliejaus ženklas“, – pasakoja alyvuogių aliejaus someljė Ineta.


Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis.

Marius Kriščiūnas, dar žinomas kaip Brazdas Bee, Klaipėdos rajone stebina neįprastu ūkininkavimo būdu - maistą augina taip, kaip įprastai jis auga natūralioje aplinkoje - medžiams, krūmams ir žoliniams augalams derant tarpusavyje. „Baltymai skonio neturi, riebalai neturi, fruktozė turi tik saldumą. Tai skonį turi tik mineralinės medžiagos. Todėl privalome rūpintis dirvožemiu“, - kalba Marius.

Pietinę Mariaus namo pusę gaubia didžiulė terasa tarsi žiemos sodas - čia puikuojasi keletas figmedžių, kasmet duodančių nemažą derlių. O kieme stūksančiuose net 7 metrų aukščio šiltnamiuose auga ne tik mums įprasti pomidorai, agurkai ir paprikos, bet ir be vargo dera ir egzotiniai augalai - citrinžolė, vynuogės, dioskorėja, baklažanai, melionai.


Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis.

Įsikūrę Kaišiadorių rajone, Aistė ir Edmundas Leonaičiai ėmėsi auginti spalvotas daržoves - tai mėlynos, violetinės, geltonos morkos, margi burokėliai, įvairiausių atspalvių bulvės. „Viskas dėl skonio. Juk žiemą susipjausčius 8 skirtingų veislių morkas valgyti daug smagiau, kiekviena vis skirtingo skonio“, - pasakoja Edmundas.
Pora neslepia, jog dėl skonio ir kokybės lengvų kelių nesirenka. Šie keliai prieš penkerius metus Leonaičius atvedė ir prie beržų sirupo gamybos. Šiemet jie išgarino 2 tonas beržų sulos ir pagamino 200 buteliukų išskirtinio skonio sirupo. „Tai gimė iš patriotiškumo. Nesuprantu, kodėl Lietuvoje naudojame tą kanadietišką klevų sirupą, kai galime pasigaminti nuostabaus skonio vietinį beržų sirupą, kuriame atsiskleidžia daugybė mums artimų poskonių“, - sako Aistė.

Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis

Pabėgę iš Vilniaus Justina ir Tomas Kariniauskai Molėtų rajone įkūrė paprikų ūkį ir dabar augina virš 50-ies paprikų veislių. „Meilė paprikoms gimė Turkijoje, kur vienas draugas pusryčiams iškepė mums nematytų formų paprikų su kiaušiniais, tuomet supratome, kad Lietuvoje paprikų kultūros visai neturime“ - pasakoja Justina.
Jau šešerius metus Justina ir Jonas rūpestingai augina aštriąsias, saldžiąsias ir karčiąsias paprikas ir kasmet ieško vis naujų veislių. Jų lysvėse ir šiltnamiuose paprikos atrodo tarsi gėlės - įvairiausių formų ir spalvų lapai, visų vaivorykštės spalvų vaisiai - sunku patikėti, kad tai valgomosios paprikos. Iš derliaus pora gamina uogienes, užtepėles, tyres, paprikas šaldo bei džiovina, kad šaltuoju sezonu jų tikrai nepritrūktų.

Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis

Rolandas Lančickas senelių sodyboje uogininkystės ūkį puoselėja jau daugiau nei dešimtmetį. Pradėjęs nuo kelių šilauogių krūmelių, parsivežtų iš Lenkijos, ūkininkas dabar turi dešimtis uogakrūmių ir vaismedžių. „Šie metai labai prasti, dėl šalnų netekome 30 % šilauogių derliaus, aviečių beveik nėra, o slyvos - nė vienos“,” - pasakoja ūkininkas.
Tačiau dėl šalnų padarytos žalos Rolandas labai neliūdi, o priešingai - džiaugiasi, kad bent kokį derlių pavyko gauti ir Anykščių rajono gyventojus šiemet vėl pavyks aprūpinti vitaminais.
„Mano tikslas - aprūpinti Anykščių gyventojus vitaminais. Neturiu tiek derliaus, kad galėčiau tiekti prekybos centrams, o ir nenoriu. Noriu, kad žmonės gautų šviežias, ką tik nuskintas uogas“, - pasakoja Rolandas Lančickas.


Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis.