Lėto maisto kultūra

Viešėdami Dzūkijoje privalėjome apsilankyti Lietuvos sveikatingumo mekoje - Druskininkuose. Čia su mumis pasikalbėti sutiko biologas, kineziterapeutas, sveikos gyvensenos konsultantas Gediminas Grigelis.


Gediminas sako, jog turbūt nėra tokio maisto produkto, kurio jis nebūtų bandęs surauginti, - juk gerosios bakterijos ir jų išskiriami fermentai ne tik papildo organizmą mikroelementais, bet ir palengvina virškinimą.


Sveikos gyvensenos konsultantas laidoje dalijasi ir keletu rauginto maisto receptų, kuriuos pats labai dažnai naudoja savo buityje, ir tvirtina, kad tai - jo jaunatviškumo paslaptis. Tačiau pokalbio su Gediminu kviečiame klausyti ne kaip sveikatos gido ar receptų laidos, o kaip kelionės į fermentuoto maisto pasaulį ir išgirsti, ką apie lėto maisto kultūrą atskleidžia mikroorganizmų karalystė.


Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis

Dizaineriui Vytautui Briedikiui, maisto gamyba – hobis. Tačiau gaminti jam sekasi taip gerai, kad neretai restoranai prašo gurmano paslaugų. Tačiau, restorano šurmulys Vytautui tapo per daug triukšmingas ir prieš dešimt metų, palikęs sostinę jis atsitraukstė į mažą Viršurodukio kaimą Džūkijos miškuose. Ten, savo maisto eksperimentais Vytautas vaišina draugus ir pažįstamus. Su pašnekovu kalbėjomės apie fermentuotà juodąjį česnaką, korejietiškas morkas ir kimchi. Bet Vytautas pripažįsta, kad labiausiai jam patinka gaminti mėsą ir yra išbandęs viską: nuo greit keptuvėje paruošiamo "steiko" iki šalto rūkymo anties krūtinėlės. Net rūkyklą jis pasistatė pats, kad išpildytų savo gurmaniškas idėjas. Kulinaras, paklaustas kokiu patiekalu labiausiai didžiuojasi, sako kad yra iškepęs skaniausią Lietuvoje kebabą.

Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis

Praeitą savaitę mūsų kalbinti sūrininkai užmezgė labai gražų ryšį su čia pat, Dzūkijos regioniniame parke apsigyvenusiais vištų augintojais Pauliumi ir Julija Mazūrais, įkūrusiais ūkį „Lapė už tvoros“. Mažiems ūkininkams tarpusavio pagalba ir supratingumas labai svarbu. Todėl visų pirma norėjome papasakoti apie šią draugystę. Mazūrų vištoms labai tinka gyventi šalia sūrininkų karvių - jų patręštoje žemėje veisiasi paukščių mėgiami vabaliukai. Taip pat paukštininkai vištas girdo nuo sūrių gamybos liekančiomis išrūgomis, kurių čia netrūksta.

Paulius ir Julija į kaimą išsikraustė ir vištas pradėjo auginti parduotuvėse pasigedę kokybiškų kiaušinių. Pradėję nuo 10-ties, dabar augina per 700 vištų. Kalbėjomės apie vištų lesalą ir kokį įtaką jis turi kiaušinio skoniui bei savybėms. Sužinojome būdą, kaip atpažinti, ar į vištų lesalą nepridėta dažiklio, padarančio kiaušinio trynį ryškesnės geltonos spalvos, bei kokiomis sąlygomis auginamos skirtingais numerėliais pažymėtus kiaušinius dedančios vištos. Taip pat aptarėme mažų ūkių problematiką, kodėl net gamindamas kokybišką brangesnį produktą sunkiai gali iš to pragyventi?

Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis

Praeitą laidą rengėme Prancūzijoje, vyndarių šeimoje, pas kurią kasmet važiuojame padėti nuimti vynuogių derlių. Grįžę į Lietuvą norėjome pratęsti šią patirtį, todėl sumanėme Prancūzijos paieškoti Lietuvoje. Dar vasarą keliaudami lėto maisto takais atradome vietą, kur gaminamas brandintas sūris pagal prancūziškus standartus.

Taigi, nusprendėme ne tik juos aplankyti, bet ir gavome progą patirti sūrininko gyvenimą. Keliavome į Kabelių kaimą, kur įsikūrusi sūrinė „Varinis puodas“. Sūrininkas Giedrius Tėvelis čia jau dešimtmetį gamina sūrį iš nepasterizuoto gyvo pieno, brandina nuo trijų mėnesių iki dvejų metų, todėl rezultatas visada truputį kitoks, savitas, intriguojantis.

Viešnagės metu užfiksavome sūrių gamybos procesą nuo karvių pamelžimo iki produkto kelionės į brandyklą.

Giedrius šiuo metu ūkininkauja su sūnumi Luku, todėl su jais kartu keliavome per sūrių gamybos stoteles ir kalbėjomės apie sūrių gamybos niuansus, džiaugsmus ir sunkumus.

Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis

Laida keliasi į Prancūziją. Šis epizodas mums - labai ypatingas ir brangus. Kai teikėme LRT RADIJUI pasiūlymą rengti „Lėto maisto kultūros“ laidą, jos aprašymą pradėjome taip: prieš keletą metų, keliaudami po Prancūzijos kaimus, pamilome šalies maisto kultūrą.
Šiais metais vėl vykome į Prancūziją, keliavome skinti vynuogių į Beujolais regioną, todėl turėjome puikią progą parengti laidą iš vietos, kurioje prasidėjo mūsų meilė geram maistui.
Ši laida - tai pasakojimas iš Beujolais regiono, Lantingnie kaimo, kur įsikūrusi Collonge šeima. Tai šeštos kartos vyndariai. Šiuo metu čia prasidėjęs didysis vynuogių skynimas, vadinamas Vandanges. Tai metas, kai prinoksta vynuogės ir ateina laikas jas skinti. Beujolais yra vienas iš nedaugelio regionų, kur šis darbas vis dar atliekamas rankomis.
Prie prietų stalo kalbiname ūkio šeimininką Mathieu ir jo mamą, Florance, kuri su keletu pagalbininkų, darbininkams gamina gamina maistą. Domimės apie prancūzų valgymo tradicijas, spalvingą šios šalies maisto produktų įvairovę bei iššūkius, kurie atsiranda norit skaniai ir sočiai pamaitinti 30 darbininkų, daugiau nei dešimt dienų tavo ūkyje skinančių vynuoges.
Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis

Genovaitė Sakalauskienė ekologiškai ūkininkauja jau daugiau nei dešimtmetį. Jos ūkį labiausiai garsina uogų gaminiai, kurie geriau žinomi „Genutės uogainės“ pavadinimu. Genutę pažįsta daugelis sveiko maisto mėgėjų, nes moteris ne tik pati augina ir gamina ekologišką produkciją, bet ir savo žiniomis noriai dalinasi pačios organizuojamuose įvairiuose festivaliuose ir renginiuose.

Su ūkininke aptarėme uogų auginimo ir perdirbimo subtilybes. Genutė tvirtina, kad jai svarbu ne tik išvirti skanią uogienę, bet ir reabilituoti šio maisto produkto reputaciją visuomenėje, kurioje žodis „cukrus“ tapo keiksmažodžiu. Genutės užsidegimas užburia, kalbantis susidaro įspūdis, kad apie uogas moteris žino viską

Šiame ūkyje netrūksta eksperimentų: šilauogės auga miške, braškės dera rugsėjo mėnesį, gaminama speciali uogienė vaikams - visiškai be pridėtinio cukraus. Moteris nuolat ieško, eksperimentuoja ir kuria naujoves. Apie tai ir kalbėjomės šioje laidoje.

Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis

Duona prasideda nuo grūdo, kurį reikia užauginti, sumalti ir tik tada galima kepti. Vadinasi, iš kepalo turi išgyventi ūkininkas, malūnininkas ir kepėjas. Šios laidos metu išgirsite apie duoną, kuri kapama lietuviškos ir prancuziškos bendrystės dėka. Laidos pradžioje lankėmės Lazdijų rajone, kur ūkininkė Agnė Juknevičienė augina ekologiškus rugius ir čia pat vietoje juos mala akmeninėmis girnomis. Po trumpo pokalbio su ūkininke, vykome į Vilniaus rajoną, kur kepykloje „Tikra duona“ lietuvišką duoną su prancūzišku dūmu kepa vilnietė Ula Zaleskytė ir prancūzas Thomas Divier. Duoną jie kepa tik iš ekologiškų, Lietuvoje augintų miltų, nenaudoja cukraus, konservantų, mielių, saldiklių, salyklo, dažiklių ir kitų priedų. Tešlą minko rankomis senovinėje geldoje. Thomas ir Ulos klausėme: kodėl prancūziškai lietuviška šeima nusprendė savo verslą pradėti Lietuvoje.
Kalbėjome apie ekologiškos duonos kelią, kuris sudėtingas, bet labai svarbus ir prasmingas. Aptarėme pagarbą ne tik maistui, bet ir žemei kurioje jis auga. Thomas sako, kad kai mūsų nebebus - liks žemė, kurią perduosime savo vaikams, todėl svarbu ja rūpintis. Šis tvarus požiūris - teisingos maisto kultūra pagrindas.


Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis

Šiandien lėto maisto kultūra keliasi į mišką. Vaikščiodami Rūdiškių miške kabėjomės su grybų pasaulio eksperte, edukatore ir tinklaraštininke Aurelija Pluke. Susidomėjusi kepurėtaisiais, mergina baigė mikologijos kursą VU Gamtos mokslų centre, o atrastomis grybų pasaulio istorijomis ėmė dalintis socialiniuose tinkluose, kur jos pomėgis susilaukė nemažo susidomėjimo. Aurelijos hobis vaikščioti po mišką, fotografuojant grybus, ir ieškoti apie juos informacijos knygose ir internete tapo viena pagrindinių jos veiklų.
Pasak Aurelijos, Lietuvoje atpažinta bei pavadinta apie 7000 grybų rūšių, o didžiojoje Lietuvos grybų knygoje šiuo metu aprašyta tik 750.
Su Aurelija kalbėjomės apie grybų karalystės įvairovę, keistas jų formas bei augimo būdus, taip pat - apie mažai pažintas šio miško turto maistines savybes. Sužinojome apie grybo vaidmenį miške ir kodėl be grybų joks kitas organizamas negalėtų egzistuoti. Aptarėme paruošimo būdus ir kaip juos iškepti išsaugant stipriausią skonį bei aromatą.

Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis

Šiandienos epizode išgirsite įspūdžius iš mūsų kelionės į Užutrakį, grafų Tiškevičių dvaro sodybą. Čia su biologe, Užutrakio dvaro sodybos skyriaus vadove Andželika Kriaučiūniene vaikštinėjome po neseniai atkurtą senąjį obuolių sodą. Anželika mums ne tik papasakojo apie skirtingas obuolių veisles ir jų panaudojimo būdus, bet pakvietė visų paragauti, o patikusių namo parsivežti.
Mus labai sudomino tai, kad šių veislių obuolius, tikėtina, valgė dar grafai Tiškevičiai, o dabar mes galime laisvai nuvykti ir vaisių pasirinkti Užutrakio dvare. Su A. Kriaučiūniene kalbėjomės apie senų pavaldinių veislių išsaugojimo svarbą, apie išskirtines jų savybes, dėl ko vaisius net tik pasižymi išskirtinėmis skoninėmis savybėmis, bet turi sveikatai naudingų medžiagų. Be to, labai įdomu buvo išgirsti, kodėl šis vaisius buvo toks svarbus dvaro virtuvėje. Šimtu procentu pritariame Anželikos minčiai, išsakytai laidos pabaigoje: turime seną, gerą dalyką, privalome jį išsaugoti, kad jį turėtų mūsų anūkai. Tikimės, ši laida įkvėps paragauti išlikusio senovinio obuolio. Juk šiuo metu rudeninių obuolių sezono pradžia!


Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis

Šiame epizode kviečiame kartu keliauti į mažą Juodkrantės kaimelį, įsikūrusį Kuršių nerijoje. Čia susitikame su vietiniu žveju Karoliu Tamuliu, kuris mums apvelka gelbėjimosi liemenes ir sodina į medinę, paties pagamintą valtį. Plaukiame link jo žvejybos vietų susipažinti su tradicinės žvejybos mariose metodu. Plaukdami valtele su jaunu žveju kalbamės apie tai, kas paskatino imtis šios ramantiškos, bet labai sudėtingos ir netgi truputį pavojingos profesijos.

Aptarėme šviežių žuvų poreikį Lietuvoje bei kodėl skubanti visuomenė praranda galimybę pasimėgauti laisvėje užaugusio maisto skoniu. Išgirdome žuvų paruošimo būdus, kuriuos labiausiai mėgsta Karolis. Su amatininku bendraujant jo darbo aplinkoje pokalbis tampa šmaikštus ir nuotaikingas, nes atsikleidžia veiklos subtilybės: pavyzdžiui, valčiai krestelėjus nuo didelės bangos, kyla poreikis stipriau įsikibtį į bortą. Ši patirtis mums labai simboliškai priminė lėto maisto iššūkius: gera kokybė reikalauja daugiau pastangų ir atsidavimo.


Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis