„Lėto maisto kultūra“ – tai pusantrų metų trukusi kelionė po Lietuvą, per kurią buvo sukurta 70 epizodų apie kokybišką, skanų ir sveiką maistą. Pasibaigus šiam laikotarpiui, laidos vedėjai Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis apibendrina patirtis ir dar kartą pažvelgia į aplankytas vietas, sutiktus žmones bei visą gurmaniško nuotykio metu išgyventą procesą.

Gilinantis į lėto maisto temą, vis labiau skleidėsi lietuviškas kulinarinis žemėlapis. Stebint gamintojų ir augintojų eksperimentus bei skonių paieškas, išryškėjo jų požiūris į kokybę, skonį ir atsakomybę už tai, ką jie patieka ant mūsų stalo.

Šiame apibendrinime aptariami pagrindiniai gero maisto kriterijai, išryškėję kelionės metu, pristatomi sutikti žmonės, jų vertybės ir požiūris į darbą. Tai pasakojimas apie ūkininkus, amatininkus, gamintojus ir entuziastus, kuriems maistas yra ne tik produktas, bet ir kultūra, ryšys su žeme bei bendruomene.

Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis.

Daržovių krepšeliai – tai iš vietinių ūkių ar tiekėjų reguliariai (dažniausiai kas savaitę) pristatomi sezoninių ir šviežių daržovių rinkiniai, skirti patogiam bei sveikam kasdieniam vartojimui. Lėto maisto kultūros laidose ne vienas pašnekovas yra užsiminęs apie daržovių krepšelius. Jie populiarūs Skandinavijos šalyse, sparčiai populiarėja ir Vokietijoje.

Tačiau Lietuvos ūkininkai pabrėžia, kad ši paslauga Lietuvoje dar nėra labai populiari, – daugelis vis dar turime sodus arba giminaičių, auginančių daržus. Todėl šviežių daržovių poreikis nėra toks didelis. Vis dėlto ūkininkas Paulius Paulavičius teigia, kad iš daržovių krepšelių jau galima pragyventi – poreikis tik į namus tiekiamoms šviežioms daržovėms nuolat auga.

Greičiau gyvenantys žmonės vis dažniau ieško patogių alternatyvų kokybiškam maistui įsigyti. Galimybė gauti ekologiškai užaugintas daržoves tiesiai į namus tampa vis svarbesniu prioritetu. Šiandien laidoje – pokalbis su „Mėnulės“ ūkio įkūrėju Pauliumi Paulavičiumi, kuris kartu su žmona Karolina augina įvairių rūšių daržoves ir jas krepšeliais pristato į namus.


Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis.

2022-aisiais, Ukrainoje prasidėjus Rusijos invazijai, ukrainietė Kristina Beliakova atvyko į Lietuvą. Teisininkės išsilavinimą turinti moteris nepanoro dirbti nekvalifikuoto darbo, todėl ėmė mąstyti apie nuosavą verslą, o idėją jai pametetėjo vaikai.
„Kai atvykome į Lietuvą, vaikai atsisakė valgyti koldūnus iš prekybos centrų. Ukrainoje turime tokius nedidelius cechus ir parduotuvėles, kur gaminami rankų darbo koldūnai iš geriausių ingredientų. Supratau, kad Lietuvoje to nėra, todėl iš ukrainiečių nusipirkau frančizę ir pradėjau gaminti rankų darbo gaminius“, - pasakoja Kristina.
Dabar Kristinos valdomoje įmonėje dirba apie 14 moterų iš Ukrainos, kurios kasdien pluša, norėdamos vilniečiams pagaminti skaniausią ir sveikiausią maistą.


Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis.

Kiek iš tiesų žinome apie actą? Daugeliui Lietuvoje tai vis dar tik rūgštus skystis, tinkamas paviršiams dezinfekuoti ar kalkėms bei dėmėms šalinti. Maistui actą naudojame retai, nors pasaulio kulinarijoje jis užima itin svarbią vietą.
Šios laidos pašnekovė Renata Fediakinienė gamina natūralų actą iš įvairių sulčių, brandinamą statinėse ir pagardintą žolelėmis. Tai visiškai kitoks produktas, nei mums įprasta bespalvė, aitri rūgštis. Renata pasakoja, kad Kinijoje jaunikis netgi rinkdavosi nuotaką pagal tai, ar ji geba pagaminti geros kokybės actą. Ne veltui – actas puikiai išryškina kitų žolelių skonius ir aromatus.
Aromatingas, natūralus actas gali nuostabiai pagerinti mėsos kepsnį, puikiai tinka salotoms, virtoms daržovėms, o kartais netikėtai dera ir su desertais ar ledais. Prancūzai be acto neįsivaizduoja savo virtuvės, tačiau mūsų kraštuose jis dar tik atrandamas.
Šiandien „Lėto maisto kultūros“ laidoje – viskas apie actą: nuo jo gamybos subtilybių iki panaudojimo lėkštėje.

Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis.

Farm to table („nuo ūkio iki stalo“) – tai visame pasaulyje sparčiai populiarėjantis maisto tiekimo principas, kai produktai keliauja tiesiai iš auginimo vietos pas vartotoją, apeinant ilgas tiekimo grandines, sandėlius ar prekybos centrus.
Šioje laidoje kalbamės su augalininkystės vadovu Liudu Gaiveliu, dirbančiu „Farmer’s Circle“ ūkyje. Šis ūkis veikia pagal žiedinės ekonomikos principus, čia kontroliuojamas visas maisto gamybos ciklas: nuo sėklytės iki patiekalo kliento lėkštėje, taip pat pasirūpinama visomis šiame procese atsirandančiomis atliekomis.
Ką gaminių kokybei suteikia galimybė valdyti visus etapus – auginimą, perdirbimą ir gamybą? Su kokiais sunkumais ir iššūkiais susiduriama įgyvendinant koncepciją „nuo ūkio iki stalo“? Ko reikia, kad žiedinės ekonomikos principai būtų pritaikomi ūkininkavime?
Atsakymų į šiuos klausimus ieškoma šiame laidos epizode.

Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis.

Prieš ketverius metus vilnietė Agata ryžosi avantiūrai – atidarė užkandinę, kurioje gamina tik vieną patiekalą – japoniškus onigirius. Nors pradžia nebuvo lengva, ji nepasidavė, ir šiandien jos užkandinė Halės turguje garsėja ilgomis eilėmis bei dar gerokai iki darbo pabaigos išparduota produkcija.
„Man labai pasisekė, kad lietuviai pradėjo keliauti į Japoniją. Grįžę jie pasiilgsta ten ragauto maisto, todėl ateina pas mane“, – sako Agata.
Onigiris – tai savotiškas japoniškas trikampis sumuštinis: vietoj duonos naudojami ryžiai, o įdaras gali būti pats įvairiausias – tai jau fantazijos reikalas. Šį patiekalą Agata atrado kelionės į Japoniją metu, o grįžusi namo pradėjo mokytis jį pagaminti. Tobulai išvirti ryžius prireikė ne vienų metų – onigirius gamino draugų vakarėliams, bandė ir tobulino, kol galiausiai išdrįso juos pardavinėti.
„Mano dienos rekordas – 650 onigirių, pagamintų per dieną. O įprastą dieną turguje pagaminu apie 300“, – pasakoja Agata.

Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis.

Vėstant orams laidos vedėjai Paulius ir Simona keliauja į Molėtų rajoną, kur atokiame kaime įsikūrusi maisto ekspertės, virtuvės šefės Aidos Čepukaitės šeima. Aidos namuose zuja vaikai, ant viryklės verda sriuba, o pašnekovė pasakoja mažus niuansus, kurie šį patiekalą gali paversti dar skanesniu ir įdomesniu.

„Sriuba šaltuoju metų laiku yra pigiausias ir vienas naudingiausių maisto produktų, kupinas įvairių vertingų medžiagų“, - sako maisto ekspertė. Be to, ją lengva pagaminti, o žinant kelis paprastus niuansus, beveik neįmanoma sugadinti. Sriubos ir troškiniai – sotūs ir maistingi patiekalai, sušildantys mus iš vidaus. Aida laidoje pasakoja, kaip šiuos patiekalus pagaminti skaniai ir praturtinti maistinėmis medžiagomis, net neturint daug laiko.

Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis.

Prieš persikeldami gyventi į Druskininkus, Snieguolė ir Remigijus Žižiai sukosi mados pasaulyje. Tuo metu juos supo žmonės, vertinantys kokybę, išskirtinę atmosferą, subtilų skonį ir estetikos pojūtį – o kiekvieną susitikimą lydėjo kokybiškas maistas.
Pamažu vis labiau įsitraukę į gero maisto pasaulį, Snieguolė ir Remigijus nusprendė palikti sostinę ir Druskininkuose atidarė desertinę, kuri laikui bėgant virto restoranu. Čia kokybė ir estetika susilieja su vietos dvasia bei išskirtinumu. Jie sukūrė vietą, kur susitinka vietiniai maisto augintojai ir šiuolaikinės aukštosios gastronomijos idėjos.
Apie jų kupiną paieškų, atradimų, eksperimentų ir nesėkmių kelionę – šiame „Lėto maisto kultūros“ epizode.

Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis

Prieš ketverius metus, pasigedusi kokybiškų ir retesnių prieskonių, vilnietė Agnė Čiagė nusprendė atidaryti prieskonių parduotuvėlę. Jos tikslas paprastas, bet svarbus – kad žmogus vienoje vietoje galėtų rasti tikrai gerus, šviežius prieskonius.
„Labai mėgstu gaminti pagal Yotamo Ottolenghi receptus, o tam reikalingų prieskonių tekdavo ieškoti po visą miestą,“ – savo prieskonių kelio pradžią prisimena Agnė.
Šiandien ji puikiai išmano prieskonių pasaulį – bendradarbiaudama su šefais, kuria jų derinius ir kviečia klientus uostyti, ragauti ir pažinti egzotines druskas, įvairiausius pipirus, šviežiai maltos žoleles. Pašnekovė prieskonius lygina su kava: „Anksčiau daugelis gerdavome kavą iš pakelių ir nesusimąstydavome, bet kai atsirado kavinės, kur kava skrudinama vietoje, pradėjome vertinti subtilius skonius. Lygiai tas pats ir su prieskoniais – aromato prasme milžiniškas skirtumas, kai gamini su ką tik skrudintais ar šviežiai maltais prieskoniais.“
Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis

Jau pusantrų metų Rokiškyje vėl gaminami legendiniai „Rokiškio karvutės“ saldainiai. Po daugelio metų juos vėl ėmėsi virti dvi draugės – Simutė ir Aušrytė, kurias vietiniai meiliai vadina tiesiog Rokiškio karvutėmis.
„Dabar mes jaučiamės gyvos“, – sako merginos, anksčiau dirbusios auditorėmis, o šiandien – saldainių meistrės, kurios savo rankomis kuria nostalgišką vaikystės skonį.
Kiekvieną dieną jos keliauja į nedidelę gamyklėlę, kur verda, maišo, formuoja ir rankomis pakuoja minkštus, tąsius, tokios pat tekstūros saldainius, kokius prisimena daugelis. Receptą pavyko atkurti ne iš karto – padėjo buvusi Rokiškio konservų fabriko darbuotoja, kuri prisiminė senąsias paslaptis.
„Sunkiausia visgi buvo išmokti teisingai supakuoti kiekvieną saldainį – tai atrodo paprasta, bet tikrai nėra“, – juokiasi merginos.

Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis.