Ar įmanoma sukurti skonį, kuris primintų namus, kai tie namai liko kitoje pasaulio pusėje? Šioje laidoje Hanno Wolfas, kilęs iš Naujosios Zelandijos, pasakoja apie savo kavos kelią, atvedusį jį iki Molėtų. Čia jis su žmona Viltare atidarė kavos skrudyklą bei kavinę ir toliau ieško tobulo balanso tarp rūgštelės, saldumo ir švelnios kartumos, tiksliai skaičiuodamas sekundes ir sekdamas kiekvieną pupelės reakciją.
„Skirtumas gali priklausyti nuo sekundžių. Sekundės, temperatūra, konfigūracijos – kiekvienas mažas pokytis gali sukurti didelius skirtumus kavos skoniui. Tai kavos skrudinimo meno dalis“, – sako Hanno.
Hanno savo kavos skrudintojo kelionėje turi aiškų tikslą - sukurti tokią kavą, kurią gerdavo namuose, Naujojoje Zelandijoje. „Galbūt man jau pavyko, o gal netgi pranokau receptą, kurio siekiau... Bet sveika galvoti, kad vis dar nepasiekiau, – tai skatina tobulėti“.

Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis.

Laida keliauja į Kauną, kur laidos vedėjai Paulius Briedis ir Simona Ševčenkaitė lankosi prancūzo ir lietuvės įkurtoje autentiškoje prancūziškų vynų ir sūrių parduotuvėlėje Vieno prancūzo sandėliukas. Tai viešnagė pas pasaulinių sūrio čempionatų teisėjus Hugues Dasse ir Aušrą Fokienę.

Ką šie du sūrio skonio ekspertai veikia Lietuvoje, kokie pieno gaminiai pasaulyje yra vertinami labiausiai ir kaip atsiskleidžia jų įvairovė? Ar lietuviški sūriai prilygsta pasaulinių sūrių čempionatų laureatams? Kuo maisto kultūrai svarbios mažos specializuotos parduotuvėlės? Kodėl prancūzų vakarienės trunka tiek ilgai?
Ši laida – ne tik pažintis su skoniais, bet ir su filosofija, kurioje svarbiausia – kokybė, autentiškumas ir meilė tradicijoms.


Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis.

Karen ir Stefan Bolliger į Lietuvą atvyko prieš penkerius metus, motociklais keliaudami po Europą. Stabtelėję Anykščių krašte, jį taip pamilo, kad nusprendė čia apsigyventi ir įkurti svečių namus bei restoraną. Pasisamdę jauną virtuvės šefą iš Anykščių, Karen ir Stefanas virtuvėje suteikė jam laisvės kurti, vadovaujantis aiškiais kriterijais: „Turėjome aiškią viziją - viskas turi būti sezoniška, rankų darbo, atkeliauti tik iš vietinių ūkių, o pats svarbiausias ingredientas mūsų virtuvėje yra mūsų vietinis šefas Gintautas. Jis mūsų akyse yra menininkas“, - sako Karen Bolliger
Gintautas neslepia, jog galimybė dirbti restorane, esančiame taip arti gamtos, suteikia daug galimybių mokytis ir įkvėpimo kurti, kurių dirbdamas miesto restorane jis neturėtų. Iš sezoninių žolelių, žiedų ir pumpurų jis kuria aliejus, padažus, actus, desertus ir gėrimus. „Jaučiu tiek daug laisvės daryti tai, kas patinka, iš dūšios. Jaučiuosi čia kaip namie, atvažiavęs į darbą keliauju prisirinkti žolelių, pumpurų ir tuomet galvojų ką iš jų pagaminti“, - pasakoja virtuvės šefas Gintautas Kazakevičius.
Šveicarų poros įkurto restorano ir svečių namų filosofijoje svarbią dalį užima ne tik darna su aplinka, bet ir pagarba žmonėms, tiek lankytojams, tiek darbuotojams. „Tikime gera lyderyste. Mums labai patinka žmones paskatinti ir palaikyti, suteikti erdvės jiems augti. Nenorime, kad žmonės į darbą žiūrėtų kaip į vietą, kur būna nuo 9 iki 5 ir kasdien lauktų pensijos, tai labai prastas sumanymas gyvenimui“, – tvirtina restorano šeimininkė Karen Bolliger.


Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis.

Šiame „Lėto maisto kultūros“ episode laidos vedėjai kviečia klausytojus prisijungti prie vakarienės, kurią gamino su svečiu – Amerikos lietuviu Laurance Shumway. Laurance dalyvauja lietuvių kalbos stovykloje, o viena šios stovyklos veiklų – vakarienė lietuviškoje šeimoje. Šios stovyklos rėmuose į Pauliaus ir Simonos namus ir užsuko Laurance.

Vakarienės metu laidos vedėjai su Laurynu gamina maistą, kurį jis mėgsta gaminti namuose bei lygina Amerikos ir Lietuvos maisto kultūrą, aptariami abejose šalyse prieinami maisto produktų skirtumai.„

„JAV maisto sezoniškumas neegzistuoja. Visus metus gali gauti tokių pačių, tokio pat skonio ir išvaizdos braškių, o čia – net prekybos centre parduodamos daržovės ir vaisiai – nuostabūs. Amerikoje tokius gausi tik ūkininkų turguje ir labai brangiai“, – sako pašnekovas.

Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis.

Šiandien nukelsime jus į nedidelį Dzūkijos kaimą, kur senovinėje sodyboje įsikūrusi sūrinė. Čia, visai neseniai sūrius gamino Valdas Kavaliauskas, žmogus, dažnai minimas kaip pionierius, prieš beveik 20 metų į Lietuvą atvežęs prancūzišką sūrių gaminimo kultūrą.
Valdas ne tik pats gamino Lietuvos sūrių gurmanų pamėgtą ožkos sūrį, bet ir telkė šio amato entuziastus, įkūrė sūrininkų namus, o dabar atidarė ir sūrininkų mokyklą.
Laidoje sūrininkas papasakojo gaminamo produkto subtilybes, kas jį pastūmėjo domėtis lėto brandinimo gyvo pieno gaminiais ir kuo taip gaminami sūriai yra ypatingi.

Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis

Laidos vedėjai Paulius Briedis ir Simona Ševčenkaitė savaitę keliavo po Aukštaitiją senoviniais, žirgų traukiamais vežimais. Lėtai keliaudami Kupiškio, Pasvalio ir Anykščių rajonų kaimais ir miesteliais, laidos kūrėjai tyrinėjo šių kraštų gastronominės tapatybės likučius. „Pakišuolis", „Karvojus", „Pagrabinės bandelės", medus nuo korio ir šviežias pienas - tai tik dalis laidos kūrėjų atradimų, paragautų per savaitę lėtai dundant Aukštaitijos keliais.


Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis.

Lietuvoje gerai žinomas virtuvės šefas Evaldas Žaliukas į profesionalią virtuvę pasuko būdamas 39-erių, kuomet Londone baigė vieną seniausių pasaulyje virėjų mokyklų - Westminsterio Kingsway Koledžą. Po studijų dirbo restorane „Olives“, kur tradicinė italų virtuvė paįvairinama šiuolaikinėmis interpretacijomis. Kaip sako pats Evaldas, patobulintos tradicinės virtuvės yra šių dienų kulinarijos viršūnėje. Po šios karjeros virtuvėje pradžios Evaldas galėjo rinktis dirbti daugelyje puikių pasaulio restoranų, tačiau pasirinkto grįžti į Lietuvą, kur aktyviai dirba įvairiose organizacijose, vienijančiose vietinius maisto augintojus, saugančius kulinarinį paveldą, bei virtuvės paslapčių moko jaunimą.

Laidos vedėjai drauge su šefu vaikšto Halės turguje Vilniuje, kur aptarinėja, kuo nukrauti sostinės prekystaliai, kaip iš gausos išsirinkti sveiką ir kokybišką maisto produktą ir kokios tendencijos ryškios šiandieniniame kulinarijos pasaulyje.

Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis.

„Medus – ne tik į arbatą!“ – tokiu šūkiu lankytojus pasitinka medaus someljė Rasa Nabažaitė. Italijoje baigusi medaus juslinės analizės mokymus, ji tapo pirmąja Baltijos šalyse medaus someljė. Šiuo metu Rasa bitininkauja ir veda medaus pažinimo edukacijas Mažeikiuose.

Laidos vedėjai drauge su medaus someljė leidosi į medaus pažinimo kelionę - ragavo klevų, svogūnų ir net Sosnovskio barščių medų, diskutavo apie skirtingus panaudojimo būdus, aiškinosi, koks medus labiausiai tinka skirtingiems patiekalams.

„Aš labai mėgstu, kai skoniai susijungę, pavyzdžiui, gaminu aštrų medų - čili pipirus, žoleles, česnaką, imbierą užpilu medumi – tai puikus pagardas daugybei patiekalų“, – sako pašnekovė.

Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis.

„Miško sodai“ – nedidelis šeimos ūkis Žemaitijos nacionalinio parke. Čia Vaiva Jundulaitė Kosienė su vyru Giedriumi Kosu jau daugelį metų puoselėja biodinaminio ūkininkavimo filosofiją.
„Aš norėjau švarios gamtos, švaraus oro, užsiauginti savo daržovę, gyventi paprastai“, - sako laidos pašnekovė Vaiva Kosienė.

Kosų ūkyje puikiai dera laukiniai augalai, kultūrinės daržovės bei iš senolių perimti praeities darželiuose puoselėti augalai. Viskas aplinkui žaliuoja, išartos dirvos nepamatysi: tradiciniai žemdirbiai turbūt pasakytų, kad piktžolės neišravėtos, tačiau ūkio šeimininkams šios piktžolės - tai nemokamas, laukinis maistas.

Pokalbyje aptariama gamtos turtų įvairovė, sezoninių daržovių svarba bei biodinaminiame ūkyje taikomi gero maisto kriterijai.

Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis

„Tai vaistinis augalas. Tai ne tik maistas, jis valo kūną ir inkstus, o juose – žmogaus gyvybinė energija“, – sako ūkininkė Genutė Sakalauskienė, kurios ūkyje, Ukmergės rajone, jau devintąjį kartą įvyko smidrų festivalis. Prieš beveik dešimtmetį prasidėjusi šventė buvo skirta populiarinti smidrus Lietuvoje ir išmokyti lietuvius juos auginti bei gaminti. „Iki mūsų projekto pradžios Lietuvoje buvo auginama viso labo 1,5 ha smidrų, šiandien auginama jau apie 140ha. O kai pirmąkart pagaminome kiaušinienę su smidrais, žmonės net nedrįso jos ragauti”, – apie žaibišką smidrų išpopuliarėjimą pasakoja ilgametė VDU žemės ūkio akademijos dėstytoja Audronė Žebrauskienė.

Nors ir skirta šiai vienai daržovei, metams bėgant ši šventė tapo gero maisto mėgėjų bendruomenės susitikimo vieta. Paskaitas apie bendruomeninį ūkininkavimą, švaraus maisto svarbą ir senųjų augalų veislių sėklų išsaugojimą skaitė ir svečiai iš Latvijos bei Norvegijos. „Bendruomeniniai ūkiai Norvegijoje sparčiai populiarėja, dabar turime apie 100 tokių ūkių visoje šalyje. Žmonės susiburia, randa žemės ir pradeda maistą auginti kartu. Tai dažniausiai žmonės, norintys priklausyti bendruomenei ir žinoti, iš kur atsiranda jų maistas", – pasakoja Anders Fossland, bendruomeninio ūkio Norvegijoje įkūrėjas.


Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis