Lėto maisto kultūros kelionėse tęsiame skanumynų temą. Šį kartą prisiminėme patarlėmis apipintą mūsų krašto saldėsį – medų. Broliai dvyniai Ignas ir Vilius Jackevičiai mokėsi 11-oje klasėje, kai pradėjo bitininkauti. Vieną dieną Ignas, atnaujinęs senelio paliktą avilį, ten įkurdino pirmąją bičių šeimyną. Broliams nusprendus bitininkauti drauge, jų ūkis išsiplėtė ir dabar jie jau augina daugiau nei 300 avilių.

Laidoje kalbinome vieną iš brolių - Igną, su kuriuo aptarėme medaus rūšis, priklausančias nuo metų laiko ir avilio lokacijos. Pašnekovas išdavė, koks medus jam skaniausias bei svarbiausia - kaip atpažinti kokybišką medų ir kaip naudoti kitus bičių teikiamus produktus, kuriuos žmonės labai mėgo ir vertino, bet dabar primiršo.

Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis

Nusprendus maitintis sveikai daugumai sunkiausia būna atsisakyti saldumynų ir desertų. Visi suprantame, kad saldėsiai nėra sveikatos šaltinis, tačiau save palepinti juk kartais norisi. Šio pokalbio metu keliavome išsiaiškinti, ar įmanoma smaguriauti sveikiau.

Kalbamės su alternatyvių desertų kūrėjais Agne ir Raimondu Zabielomis, kurie jau aštuntus metus gamina veganiškus desertus „Gėrybė“. Pagrindiniai ingridientai čia yra riešutai, datulės, uogos, šokoladas, o svarbiausia – savo gaminiuose jie nenaudoja jokių maisto priedų bei saldiklių. „Gamindami desertus, niekuomet neaukojame skonio ir kokybės“, - sako Agnė.
Todėl jų skanėstai nepraranda savo pagrindinio tikslo - pamaloninti smaližiaus apetitą.

Laidoje aptarėme, kaip atpažinti sveikesnį desertą ir net kaip tokį pasigaminti pačiam namuose. Taip pat aptarėme, kuo skiriasi įprastas cukrus, medus ar datulės nuo cheminių saldiklių ir koks pastarųjų poveikis sveikatai.

Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis

Sicilietis Fabio Canino savo gimtajame krašte sutiko lietuvaitę Virginiją. Jiems sukūrus šeimą, pasaulį užgriuvo pandemija, ir abu nusprendė izoliuotis Virginijos gintinėje - Rietave. Viruso grėsmės akivaizdoje sulėtėjęs laikas suteikė galimybę pamąstyti ir kurti ateities planus. Supratęs, kad Rietave darbo negaus, Fabio sugalvojo pradėti kepti picas.
Lietuvoje greitu ir nesveiku maistu laikoma pica, kepama italo Fabio, sulėtėja ir tampa kokybiško patiekalo pavyzdžiu. Italas, nors anksčiau su picomis nieko bendro ir neturėjo, dabar jau puikiai išmano tikros ir kokybiškos picos subtilybes. Todėl Fabio neįsivaizduoja kepinio be specialiai picoms kepti užaugintų miltų, kokybiško mocarelos sūrio ir tikros pomidorų tyrės. Tešlą jis maišo kiekvieną dieną ir ilgai kildina.
Laidoje išgirsite daug juoko, italų kalbos ir itališkos picos kepimo paslapčių - nuo tešlos užmaišymo iki patiekalo ištraukimo iš krosnies.

Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis

Šiame epizode kalbamės su virtuvės šefu Ovidijumi Orenta. Ovidijus drauge su kolega Povilu Verslovu įkūrė, kaip patys vadina, kūrybines maisto dirbtuves, kuriose eksperimentuoja su sezoninės ir vietinės virtuvės akcentais. Šis restoranas, pavadinimu „Fabrikėlis", gamina iš vietinių ūkininkų bei Lietuvos gamtos atsigabentų ingredientų.

Gero maisto akademijos inicijuotame geriausių Lietuvos restoranų reitinge 2024 m. „Fabrikėlis“ užėmė 5 vietą. Šiais metais restoranas buvo įtrauktas į prestižinį Michelino gidą. Todėl, žinodami šių žmonių maisto gaminimo filosofiją, supratome, kad pokalbis puikiai papildys lėto maisto paieškų žemėlapį.

Laidoje kalbamės apie sezoninio maisto Lietuvoje ypatumus, kaip suspėti vasarą susikrauti į lėkštę bei kaip pasiruošti žiemai, kai šviežių daržovių metas baigiasi. Ovidijus užsiminė apie pamirštas lietuviškas daržoves, kurias labai pamėgo ir sezono metu naudoja virtuvėje, ir papasakojo apie Lietuvos pievų ir miškų augalus, kuriuos naudoja savo virtuvėje.

Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis

Ukmergės lopšelis-darželis „Žiogelis“ - pirmas darželis Lietuvoje, gavęs apdovanojimą iš žemės ūkio mininstro už sveikos vaikystės puoselėjimą. Jo direktorė Birutė Jucevičienė sako, kad darželis jau kurį laiką gyvena ekologijos idėjomis. Procesas, prasidėjęs nuo sveikesnio maitinimo, persismelkė į visą ugdymo procesą. Mažiausi ir didžiausi kolektyvo nariai įsiliejo į ekologiškos mąstysenos puoselėjimą: dietologė sudarinėja sveikesnę maitinimo strategiją, virtuvės darbuotojos ieško kokybiškų receptų, konsultuojasi su profesionaliais šefais, mokytojos veda tvarius kūrybinius užsiėmimus, net ūkio darbuotojai padeda vaikams prižiūrėti kompostą ir palaistyti jų sodintus augalus.
Birutė Jucevičienė yra tikra, kad ekologinė mityba yra didelis indėlis į vaikų sveikatą. Mes tikime, kad vaikai gavę tokį žinių užtaisą, ateityje kurs Lietuvos lėto maisto kultūrą. Klausykite ir tuo įsitikinsite patys.

Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis

Lėto maisto kultūros kelionėse ilgai ieškojome geros kokybės paukštienos, juk tai - turbūt populiariausia mėsa Lietuvoje. Užduotis išties nelengva - mėsines vištas laisvėje auginančių ūkių Lietuvoje vos vienas kitas. Kazlauskų eko ūkis garsėja ne tik dėl savo produkcijos kokybės, bet tai yra vienas iš nedaugelio paukštynų mūsų šalyje, turinčių "Ekoagros" sertifikatą, užtikrinantį, kad mėsa atitinka Europos sąjungos kokybės standartus. Pokalbis su ūkio šeimininke Kristina Kazlauskaite bei jos vyru Elijumi Tandzigolskiu puikiai atskleidžia lėto ir tvaraus ūkininkavimo subtilybes ir sunkumus.

Keliaudami po ūkį ir apžiūrinėdami kaip paukščiai gyvena, auga bei maitinasi, domėjomės kokie ekologiškai sertifikuotos vištienos pranašumai ir kuo ji skiriasi nuo tradicinių paukštynų produkcijos. Svarbiausia, kad spėjome paklausti klausimo, kuris mus domina labiausiai: kaip nesugadinti geresnės kokybės vištienos ją ruošiant bei ką iš jos gaminti išnaudojant visas jos dalis?

Pagrindinė viso pokalbio tema: kodėl ekologinių ūkių - vis dar mažuma? Nors apie sveiką mitybą bei produktų kokybę jau kuris laikas daug kalbama viešumoje.

Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis

„Sūrininkai Dargužiuose” - tai vietinių sūrių parduotuvėlė, įsikūrusi mažame kaimelyje, vos 30 km nuo Vilniaus. Pirmiausia tai namai sūrininkams, vienijantys nedidelius gurmaniškų sūrių gamintojus. Šios vietos šeimininkai - Roberta ir Laimonas Verbickai kviečia pažinti, ragauti bei apkalbėti pietryčių Lietuvoje pagamintus pieno gaminius.
Septynis šeimos ūkius šiuo metu jungianti maža sūrių parduotuvėlė stebina įvairove: nuo tradicinių šviežios grietinėlės ar rauginto pieno sūrių iki brandintų, kietųjų ir net pelėsinių. Visa tai rankomis gamina atsidavę sūrininkai.
Kalbėdama apie vienetinių sūrių gamintojus, Roberta juokais juos vadina menininkas: „Juk tik menininkai dirba neatlygintinai“. Atsakingai auginami gyvuliai, o vėliau kruopščiai perdirbamas jų pienas, virstantis nuostabiomis gurmaninėmis patirtimis, reikalauja didelio atsidavimo, tačiau milžiniškų pajamų neužtikrina. Todėl tokie sūrių entuziastai, daug laiko skiriantys skonių paieškoms, verti didelės pagarbos.
Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis

Dažnas iš mūsų gero ir kokybiško maisto ieškoti keliauja į turgų. Tačiau ar tikrai į turgų maistas atkeliauja tiesiai iš ūkių, ar ten jis kokybiškesnis ir šviežesnis nei prekybos centre? Šie klausimai dažnai kyla ir mums, tad šioje laidoje pokalbius su pavieniais gero maisto entuziastais nusprendėme pakeisti kelione į smulkių prekybininkų meką – knibždančias, dūzgiančias ir šurmuliuojančias miestų turgavietes.

Apie Lietuvos turgavietes sklando įvairių nuomonių: vieni piktinasi, kad maistas ten atkeliauja iš bazių, o prekybininkai meluoja apie produktų kilmę. Tačiau teko girdėti gražų atsiliepimų apie močiučių augintas salotas iš prižiūrėtų darželių bei uogautojus ir grybautojus, turgų aprūpinančius miško gėrybėmis. Aplankėme tris turgavietes, po vieną Vilniuje, Ukmergėje ir Vabalninko miestelyje. Nors į turgų keliavome skeptiškai nusiteikę, tačiau nelikome nusivylę. Prekeiviai ir lankytojai mums atskleidė, kaip atpažinti už prekystalio stovintį apgaviką. Išgirdome apie iššūkius, kurių kyla smulkiesiems augintojams, bei kokius prekybininkus reiktų įtraukti į raudonąją knygą. O svarbiausia, aptikome ir vieną kitą perliuką, dėl kurio į turgų norėsime sugrįžti.

Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis

„Žemė neatleidžia išdavystės. Mes, žmonės, išdavėme žemę”, - sako Jonas Venslovas - vienas iš Lietuvos neariminės tausojamosios žemdirbystės asociacijos steigėjų. Jonas - stambaus ūkio savininkas, dirbantis daugiau nei 1000 hektarų plote, kurį nuo 2014 m. prižiūri neariminės žemdirbystės principais. J. Venslovas ne tik yra neariminės žemdirbystės judėjimo pradininkas Lietuvoje, bet įkvėpė ne vieną grūdinių kultūrų augintoją susimąstyti apie aplinkai draugiškesnį ūkininkavimą.
„Sveiką maistą užauginti - nėra paprastas dalykas”, - sako ūkininkas. Su Jonu, keliaudami po jo laukus, kalbėjomės, kodėl užauginti sveiką maistą nėra paprasta. Aptarėme ūkininkavimo sunkumus. Susipažinome su neariminės žemdirbystės principais bei subtilybėmis. Ūkininkas pokalbyje dalijasi ne tik patirtimi, pamąstymais apie sveiką maistą, grūdų maistingumą bei darnų gyvenimą. Šią laidą iliustruoja pašnekovo prisiminimas apie klaidas, darytas žemdirbystės pradžioje, kai gąsdino mintys dėl nesibaigiančio lietaus ir„kabančių" paskolų.

Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis

Ievą Šidlaitę drąsiai galima vadinti lėto maisto ambasadore. Ji prikėlė rauginto maisto kultūrą naujam gyvenimui ir išpopuliarino tarp Lietuvos jaunimo. Jos receptai, praturtinti laukiniais valgomais augalais, žavi išradingumu ir įkvepia eksperimentuoti.

Tačiau pastaruoju metu maisto tyrinėtoja buvo pasitraukusi iš socialinių tinklų, savo veikla mažai dalinosi viešumoje. Todėl smalsaujame, kuo šiuo metu domisi ir ką tyrinėja lėto maisto pionierė. Ievą lankome naujame jos gyvenimo etape - vienkiemyje, Dzūkijos miškų apsuptyje. Iš pašnekovės sužinojome apie netrukus pasirodysiančią jos naują knygą, kurioje ji aprašo lėtą gyvenimą vienkiemyje, klausantis gamtos, paklūstant jos ritmui ir taisyklėms. Aptarėme mitus, kuriais dabar apaugusi maisto kultūra, bei kodėl tradicinės įvairių šalių virtuvės yra raktas, ieškant palankiausios mitybos žmogui.
Ievą Šidlaitę drąsiai galima vadinti lėto maisto ambasadore. Ji prikėlė rauginto maisto kultūrą naujam gyvenimui ir išpopuliarino Lietuvos jaunimo tarpe. Jos receptai, praturtinti laukiniais valgomais augalais, žavi išradingumu ir įkvepia eksperimentuoti.

Tačiau, pastaruoju metu, maisto tyrinėtoja buvo pasitraukusi iš socialinių tinklų, savo veikla mažai dalinosi viešumoje. Todėl smalsaujame, kuo šiuo metu domisi ir ką tyrinėja lėto maisto pionierė. Ievą lankome naujame jos gyvenimo etape - vienkiemyje, Dzūkijos miškų apsuptyje. Iš pašnekovės sužinojome apie netrukus pasirodysiančią jos naują knygą, kurioje ji aprašo lėtą gyvenimą vienkiemyje, klausantis gamtos, paklūstant jos ritmui ir taisyklėms. Aptarėme mitus, kuriais dabar apaugusi maisto kultūra, bei kodėl tradicinės įvairių šalių virtuvės yra raktas, ieškant palankiausios mitybos žmogui.
„Nėra tokio dalyko, kaip sergantis maistas. Tik reikia sutarti, kas yra maistas, o kas – plastmasė,“ - sako kultūros istorikė Ieva Šidlaitė.

Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis