Šiandien lėto maisto kultūra keliasi į mišką. Vaikščiodami Rūdiškių miške kabėjomės su grybų pasaulio eksperte, edukatore ir tinklaraštininke Aurelija Pluke. Susidomėjusi kepurėtaisiais, mergina baigė mikologijos kursą VU Gamtos mokslų centre, o atrastomis grybų pasaulio istorijomis ėmė dalintis socialiniuose tinkluose, kur jos pomėgis susilaukė nemažo susidomėjimo. Aurelijos hobis vaikščioti po mišką, fotografuojant grybus, ir ieškoti apie juos informacijos knygose ir internete tapo viena pagrindinių jos veiklų.
Pasak Aurelijos, Lietuvoje atpažinta bei pavadinta apie 7000 grybų rūšių, o didžiojoje Lietuvos grybų knygoje šiuo metu aprašyta tik 750.
Su Aurelija kalbėjomės apie grybų karalystės įvairovę, keistas jų formas bei augimo būdus, taip pat - apie mažai pažintas šio miško turto maistines savybes. Sužinojome apie grybo vaidmenį miške ir kodėl be grybų joks kitas organizamas negalėtų egzistuoti. Aptarėme paruošimo būdus ir kaip juos iškepti išsaugant stipriausią skonį bei aromatą.

Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis

Šiandienos epizode išgirsite įspūdžius iš mūsų kelionės į Užutrakį, grafų Tiškevičių dvaro sodybą. Čia su biologe, Užutrakio dvaro sodybos skyriaus vadove Andželika Kriaučiūniene vaikštinėjome po neseniai atkurtą senąjį obuolių sodą. Anželika mums ne tik papasakojo apie skirtingas obuolių veisles ir jų panaudojimo būdus, bet pakvietė visų paragauti, o patikusių namo parsivežti.
Mus labai sudomino tai, kad šių veislių obuolius, tikėtina, valgė dar grafai Tiškevičiai, o dabar mes galime laisvai nuvykti ir vaisių pasirinkti Užutrakio dvare. Su A. Kriaučiūniene kalbėjomės apie senų pavaldinių veislių išsaugojimo svarbą, apie išskirtines jų savybes, dėl ko vaisius net tik pasižymi išskirtinėmis skoninėmis savybėmis, bet turi sveikatai naudingų medžiagų. Be to, labai įdomu buvo išgirsti, kodėl šis vaisius buvo toks svarbus dvaro virtuvėje. Šimtu procentu pritariame Anželikos minčiai, išsakytai laidos pabaigoje: turime seną, gerą dalyką, privalome jį išsaugoti, kad jį turėtų mūsų anūkai. Tikimės, ši laida įkvėps paragauti išlikusio senovinio obuolio. Juk šiuo metu rudeninių obuolių sezono pradžia!


Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis

Šiame epizode kviečiame kartu keliauti į mažą Juodkrantės kaimelį, įsikūrusį Kuršių nerijoje. Čia susitikame su vietiniu žveju Karoliu Tamuliu, kuris mums apvelka gelbėjimosi liemenes ir sodina į medinę, paties pagamintą valtį. Plaukiame link jo žvejybos vietų susipažinti su tradicinės žvejybos mariose metodu. Plaukdami valtele su jaunu žveju kalbamės apie tai, kas paskatino imtis šios ramantiškos, bet labai sudėtingos ir netgi truputį pavojingos profesijos.

Aptarėme šviežių žuvų poreikį Lietuvoje bei kodėl skubanti visuomenė praranda galimybę pasimėgauti laisvėje užaugusio maisto skoniu. Išgirdome žuvų paruošimo būdus, kuriuos labiausiai mėgsta Karolis. Su amatininku bendraujant jo darbo aplinkoje pokalbis tampa šmaikštus ir nuotaikingas, nes atsikleidžia veiklos subtilybės: pavyzdžiui, valčiai krestelėjus nuo didelės bangos, kyla poreikis stipriau įsikibtį į bortą. Ši patirtis mums labai simboliškai priminė lėto maisto iššūkius: gera kokybė reikalauja daugiau pastangų ir atsidavimo.


Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis

„Miesto laboratorija” - tai bendruomenės centras, didelį dėmesį skiriantis tvarumui bei visuomenės švietimui maisto temomis. Mus labiausiai domino čia veikianti kavinė, dirbanti gamtą tausojančiais principais, kur didelis dėmesys skiriamas trumpoms produktų grandinėms, tvariems gaminimo sprendimams bei maisto švaistymo prevencijai. Čia labai pasiteisino įdiegta inovatyvi maisto saugojimo sistema, kuri leidžia pasverti kavinės darbuotojų ir lankytojų sukuriamas maisto atliekas ir taip kontroliuoti išmetamus kiekius. Protingai koreguojant meniu, likučių pertekliaus beveik nebelieka. Naujausia šio centro iniciatyva - Antakalnio Sapiegų parke atsiradęs bendruomeninis šaldytuvas, skirtas dalintis maistu. Maistas čia patenka iš aplinkinių kavinių ar gyventojų, o jį iš šaldytuvo pasiimti gali visi norintys. Laidoje kalbėjomės su šios iniciatyvos puoselėtojomis Guoda Sosnovskiene ir Agne Gaisre.

Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis

Lėto maisto kultūros kelionėse tęsiame skanumynų temą. Šį kartą prisiminėme patarlėmis apipintą mūsų krašto saldėsį – medų. Broliai dvyniai Ignas ir Vilius Jackevičiai mokėsi 11-oje klasėje, kai pradėjo bitininkauti. Vieną dieną Ignas, atnaujinęs senelio paliktą avilį, ten įkurdino pirmąją bičių šeimyną. Broliams nusprendus bitininkauti drauge, jų ūkis išsiplėtė ir dabar jie jau augina daugiau nei 300 avilių.

Laidoje kalbinome vieną iš brolių - Igną, su kuriuo aptarėme medaus rūšis, priklausančias nuo metų laiko ir avilio lokacijos. Pašnekovas išdavė, koks medus jam skaniausias bei svarbiausia - kaip atpažinti kokybišką medų ir kaip naudoti kitus bičių teikiamus produktus, kuriuos žmonės labai mėgo ir vertino, bet dabar primiršo.

Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis

Nusprendus maitintis sveikai daugumai sunkiausia būna atsisakyti saldumynų ir desertų. Visi suprantame, kad saldėsiai nėra sveikatos šaltinis, tačiau save palepinti juk kartais norisi. Šio pokalbio metu keliavome išsiaiškinti, ar įmanoma smaguriauti sveikiau.

Kalbamės su alternatyvių desertų kūrėjais Agne ir Raimondu Zabielomis, kurie jau aštuntus metus gamina veganiškus desertus „Gėrybė“. Pagrindiniai ingridientai čia yra riešutai, datulės, uogos, šokoladas, o svarbiausia – savo gaminiuose jie nenaudoja jokių maisto priedų bei saldiklių. „Gamindami desertus, niekuomet neaukojame skonio ir kokybės“, - sako Agnė.
Todėl jų skanėstai nepraranda savo pagrindinio tikslo - pamaloninti smaližiaus apetitą.

Laidoje aptarėme, kaip atpažinti sveikesnį desertą ir net kaip tokį pasigaminti pačiam namuose. Taip pat aptarėme, kuo skiriasi įprastas cukrus, medus ar datulės nuo cheminių saldiklių ir koks pastarųjų poveikis sveikatai.

Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis

Sicilietis Fabio Canino savo gimtajame krašte sutiko lietuvaitę Virginiją. Jiems sukūrus šeimą, pasaulį užgriuvo pandemija, ir abu nusprendė izoliuotis Virginijos gintinėje - Rietave. Viruso grėsmės akivaizdoje sulėtėjęs laikas suteikė galimybę pamąstyti ir kurti ateities planus. Supratęs, kad Rietave darbo negaus, Fabio sugalvojo pradėti kepti picas.
Lietuvoje greitu ir nesveiku maistu laikoma pica, kepama italo Fabio, sulėtėja ir tampa kokybiško patiekalo pavyzdžiu. Italas, nors anksčiau su picomis nieko bendro ir neturėjo, dabar jau puikiai išmano tikros ir kokybiškos picos subtilybes. Todėl Fabio neįsivaizduoja kepinio be specialiai picoms kepti užaugintų miltų, kokybiško mocarelos sūrio ir tikros pomidorų tyrės. Tešlą jis maišo kiekvieną dieną ir ilgai kildina.
Laidoje išgirsite daug juoko, italų kalbos ir itališkos picos kepimo paslapčių - nuo tešlos užmaišymo iki patiekalo ištraukimo iš krosnies.

Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis

Šiame epizode kalbamės su virtuvės šefu Ovidijumi Orenta. Ovidijus drauge su kolega Povilu Verslovu įkūrė, kaip patys vadina, kūrybines maisto dirbtuves, kuriose eksperimentuoja su sezoninės ir vietinės virtuvės akcentais. Šis restoranas, pavadinimu „Fabrikėlis", gamina iš vietinių ūkininkų bei Lietuvos gamtos atsigabentų ingredientų.

Gero maisto akademijos inicijuotame geriausių Lietuvos restoranų reitinge 2024 m. „Fabrikėlis“ užėmė 5 vietą. Šiais metais restoranas buvo įtrauktas į prestižinį Michelino gidą. Todėl, žinodami šių žmonių maisto gaminimo filosofiją, supratome, kad pokalbis puikiai papildys lėto maisto paieškų žemėlapį.

Laidoje kalbamės apie sezoninio maisto Lietuvoje ypatumus, kaip suspėti vasarą susikrauti į lėkštę bei kaip pasiruošti žiemai, kai šviežių daržovių metas baigiasi. Ovidijus užsiminė apie pamirštas lietuviškas daržoves, kurias labai pamėgo ir sezono metu naudoja virtuvėje, ir papasakojo apie Lietuvos pievų ir miškų augalus, kuriuos naudoja savo virtuvėje.

Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis

Ukmergės lopšelis-darželis „Žiogelis“ - pirmas darželis Lietuvoje, gavęs apdovanojimą iš žemės ūkio mininstro už sveikos vaikystės puoselėjimą. Jo direktorė Birutė Jucevičienė sako, kad darželis jau kurį laiką gyvena ekologijos idėjomis. Procesas, prasidėjęs nuo sveikesnio maitinimo, persismelkė į visą ugdymo procesą. Mažiausi ir didžiausi kolektyvo nariai įsiliejo į ekologiškos mąstysenos puoselėjimą: dietologė sudarinėja sveikesnę maitinimo strategiją, virtuvės darbuotojos ieško kokybiškų receptų, konsultuojasi su profesionaliais šefais, mokytojos veda tvarius kūrybinius užsiėmimus, net ūkio darbuotojai padeda vaikams prižiūrėti kompostą ir palaistyti jų sodintus augalus.
Birutė Jucevičienė yra tikra, kad ekologinė mityba yra didelis indėlis į vaikų sveikatą. Mes tikime, kad vaikai gavę tokį žinių užtaisą, ateityje kurs Lietuvos lėto maisto kultūrą. Klausykite ir tuo įsitikinsite patys.

Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis

Lėto maisto kultūros kelionėse ilgai ieškojome geros kokybės paukštienos, juk tai - turbūt populiariausia mėsa Lietuvoje. Užduotis išties nelengva - mėsines vištas laisvėje auginančių ūkių Lietuvoje vos vienas kitas. Kazlauskų eko ūkis garsėja ne tik dėl savo produkcijos kokybės, bet tai yra vienas iš nedaugelio paukštynų mūsų šalyje, turinčių "Ekoagros" sertifikatą, užtikrinantį, kad mėsa atitinka Europos sąjungos kokybės standartus. Pokalbis su ūkio šeimininke Kristina Kazlauskaite bei jos vyru Elijumi Tandzigolskiu puikiai atskleidžia lėto ir tvaraus ūkininkavimo subtilybes ir sunkumus.

Keliaudami po ūkį ir apžiūrinėdami kaip paukščiai gyvena, auga bei maitinasi, domėjomės kokie ekologiškai sertifikuotos vištienos pranašumai ir kuo ji skiriasi nuo tradicinių paukštynų produkcijos. Svarbiausia, kad spėjome paklausti klausimo, kuris mus domina labiausiai: kaip nesugadinti geresnės kokybės vištienos ją ruošiant bei ką iš jos gaminti išnaudojant visas jos dalis?

Pagrindinė viso pokalbio tema: kodėl ekologinių ūkių - vis dar mažuma? Nors apie sveiką mitybą bei produktų kokybę jau kuris laikas daug kalbama viešumoje.

Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis