Vasariškos atostogos jau baigiasi ir nuo kitos savaitės šitas Substackas grįžta pilnu pajėgumu, paskutinėse vasaros Kronikose pristatysiu visus rudens kūrybinius planus ir ką gaus prenumeratoriai, o kol kas toks smagus tekstukas ir mini analizė apie muses Renesanso dailėje.

Kas domitės kinu, puikiai žinote, kaip režisieriai mėgsta prikišti į filmus vadinamųjų “velykinių kiaušinėlių” - easter eggs, kuriuos surasti ir suprasti neretai būna smagiau negu pažiūrėti patį filmą. Paklauskit Marvelio gerbėjų, nes toje visatoje filmai būna tiesiog prigrūsti “easter eggs”. 

Arba “Žiedų valdovo” ir Seano Beano fanų, kurie nepaliaus šypsotis vos išgirdę Boromiro frazę Rivendeile - “still sharp”. Šarpas buvo vienas žinomiausių ankstyvojo Seano Beano personažų. 

Arba Indianos Džounso ir Žvaigždžių karų fanų. Filme “Dingusios Sandoros skrynios ieškotojai” Indiana iškelia skrynią, ten pilna hieroglifų, bet įsižiūrėjus vienas kažką labai primena - ar tik ne Star Warsų droidus C3PO ir R2D2? 

Bet dabartinėmis sąlygomis režisieriams ir kitiems menininkams lengva flexinti darant įspūdį savo ištikimai auditorijai, o ką daryti Renesanso dailininkams, kurie norėjo pasirodyti kieti? 

Nepatikėsit, bet tapyti muses. Ši mada vyravo XV-XVI amžiaus dailėje ir netgi turėjo lotynišką pavadinimą “musca depicta” - “nutapyta musė”. Portretuose ar net giliai religinėse scenose dailininkai imdavo ir nutapydavo musę. Kartais ji būdavo ant įsivaizduojamo paveikslo rėmo, kartais personažui ant galvos, kartais tiesiog įsitaisydavo kur nors paveikslo pakraštyje. 

Kodėl musė? Yra dvi oficialios dailės istorikų teorijos ir viena miesto legenda, kurią išpopuliarino žymusis XVI amžiaus dailės istorikas ir biografas Vasaris. Pradėsiu nuo jos. 

Vasaris aprašė sceną, kai XIII amžiaus Florencijos dailininkas Cimabue savo studijoje tapė portretą ir kažkur išėjo. Tuo pasinaudojęs jo mokinys, dar berniukas Giotto, kuris vėliau pralenkė savo mokytoją ir tapo turbūt žymiausiu ankstyvojo Renesanso dailininku, pasinaudojo proga ir prisliūkinęs nutapė ant portreto nosies musę. 

Musė buvo tokia tikroviška, jog grįžęs į studiją ir ją pastebėjęs Cimabue kelis kartus ranka mėgino ją nuvyti, kol galiausiai suprato mokinio apgaulę. Istorija neturi jokio kito patvirtinimo ir greičiausiai yra tik viena iš legendų, kurias apie save ir kitus mėgo kurti Renesanso menininkai. 

O “musių teorijose” dominavo dvi šakos - religinė ir pasaulietinė. Religinė, aišku, buvo ištikima sau, istorikai teigė, kad čia viskas simboliai, kad musė dažnas biblinis simbolis, reiškiantis laikinumą, mirtį ir nuodėmę. “Pasaulietinės teorijos” šalininkai laikėsi minties, kad čia buvo tiesiog mada ir dailininkų noras parodyti savo įspūdingus įgūdžius sukuriant iliuziją, kad nutapyta musė yra tikra ir priversti apgautus žiūrovus mojuoti rankomis siekiant ją nuvyti. 

Pirmas oficialus paveikslas su muse priklauso olandų dailininkui Petrui Christui, kuris po van Eycko mirties 1441 metais tapo populiariausiu ir madingiausiu Briugės tapytoju. 

1446 metais jis nutapė “Kartuzo portretą”. Kartuzai buvo Prancūzijoje, Šartrezo mieste (lotyniškai Carthusia) įsikūręs vienuolių ordinas. 

Vienuolis kartuzas šakyta barzda šiek tiek pasisukęs žiūri tiesiai į mus, o mūsų žvilgsnis slysta žemyn ir opa - ant rėmo tupi musė. Pirmas instinktas - nuvyti! 

Bet pala pala, ar čia tikra musė ant nutapyto rėmo, ar čia nutapyta musė ant tikro rėmo, ar čia viskas Christaus sukurta iliuzija ir noras pasirodyti? Panašu, kad noras pasirodyti tikrai yra, nes po muse dailininkas iš karto deda savo parašą: “Petrus Xdi Me Fecit”

Ir kitas dalykas - paveikslas yra mažiukas (beje, jis eksponuojamas Niujorko Metropoliteno dailės muziejuje), viso labo 29 cm x 21 cm ir ta musė mažyčių mažytė, bet Christus tikrai flexina pavaizduodamas smulkiausias detales - jos sparnus ir kojas.

Kaip tai įmanoma - dailininkas greičiausiai naudoja tais laikais brangų dalyką - didinamąjį stiklą ir galbūt plonytį teptuką su vieninteliu plauku. 

Kitas paveikslas su muse dar įspūdingesnis - tai šiek tiek vėlesnis italų dailininko Carlo Crivellio kūrinys “Madona su kūdikiu”. Crivellis dirbo Venecijoje, konkuravo su tų laikų metru Giovanni Bellini, tada už svetimavimą pasėdėjo čiut čiut kalėjime ir išėjęs persikėlė dirbti į Dalmatiją (dabartinę Kroatiją), o vėliau dirbo Markės regione Italijoje.

1480 metais Crivellis nutapo “Madoną su kūdikiu”. Klasikinė tema - kūdikėlis Jėzus rankoje laiko dagilį, jį apkabinusi Mergelė Marija, viršuje Crivellio labai mėgtos simboliškos daržovės ir vaisiai, o apačioje - sveiki, laba diena - musė! 

Ir ne šiaip muselė kaip pas Christusą, bet tokia zdarava musė, kad jeigu išeitų vienas ant vienu su tuo dagilėliu, dar neaišku, kuo čia viskas baigtųsi. Net ir mažasis Jėzus viena akim žiūri į tą musę ir nėra užtikrintas, ar jis jos nebijo. O jūs nebijotumėt, jeigu matytumėt savo pėdos dydžio musę? Net ir Marija, regis, stebeilijasi į musę. 

Ir taip ūmai - ne Marija, ne Jėzus, o suknista musė tampa paveikslo traukos centru. Skandalas! 

Crivellis žaidžia paprastai - jis nutapo realaus dydžio musę, kadangi pats paveikslas kaip ir “Kartuzo portretas” yra nedidukas, tada atsiranda didžiulė disproporcija tarp paveikslo personažų ir žmonėms ima atrodyti, kad musė yra tikra. 

Išdurtas buvo net ir prancūzų menotyrininkas Danielis Arrasas, kuris pats rašė apie musių simboliką mene, tačiau prisipažino, jog atsidūręs tame pačiame Niujorko dailės muziejuje, kur kaba Crivellis, akimirkai buvo pasipiktinęs muziejaus darbuotojų aplaidumu, kad ant šedevrų tūpia musės. 

Vėlgi Crivelli puikuojasi savo gebėjimais - šešėlį meta ne tik musė, bet ir jos kojos. 

Čia jau nesusiję su muse, bet norėčiau atkreipti dėmesį ir į paveikslo foną - jis ne statiškas, ten vyksta veiksmas, kažkur žygiuoja žmonės su turbanais. Beje, turbanas buvo pats lengviausias ir paveikiausias būdas Renesanso dailėje pavaizduoti Kitokius žmones - turkus, o šiuo atveju tiesiog random musulmonus, kad atrodytų, jog veiksmas vyksta Šventojoje Žemėje. 

Net ir žymusis vokietis Albrechtas Dureris pasidavė šiai madai. Palieku jums rasti musę jo žymiajame 1506 metų paveiksle “Rožių girliandų šventė” 

Radote. Šaunu. Dureris irgi buvo geras frajeris. Nutapyti Mergelę Mariją, karūnuojančią imperatorių Fridrychą III ir įkalti musę į patį paveikslo centrą - tam tikrai reikia kiaušų.

Paveikslas kaba Prahos nacionalinėje galerijoje ir dabar atrodo taip. 

O kur musė? Musės nėra. Manoma, kad maždaug XVII amžiaus pabaigoje paveikslą restauruojantys meistrai nusprendė, kad musei ant Madonos skreito yra ne vieta. 

Muse galima pasidžiaugti ir mes. Štai čeko Jiri Altmanno sukurtas žymiojo LDK laikų spaustuvininko ir humanisto Pranciškaus Skorynos portretas, kuris buvo išspausdintas 1517 išleistoje Biblijoje rusėnų kalba. Ir kokio dydžio musė pavaizduota paveikslo apačioje dešinėje. 

Jau faktas, kad Biblijoje yra jos leidėjo portretas yra unikalus, o dar čia ir musė. Skoryna į Čekiją atvyko aplankęs daug Europos šalių, Italijoje gavęs mokslų daktaro laipsnį, tad labai tikėtina, jog buvo susipažinęs su Crivelli, Christaus ar Durerio darbais ir nusprendė neatsilikti nuo mados, nurodydamas čekui dailininkui nepamiršti tokios svarbios musės. 

Prancūzų meno istorikas Andre Chastelis netgi parašė knygą, skirtą musėms Renesanso dailėje “Musca depicta” ir išanalizavo daugiau kaip 20 šiame žaidime dalyvavusių darbų. Chastelis taip pat pastebi, kad musių tapymo mada buvo laikina ir įsibėgėjus XVI amžiui dailininkai atrado naujų būdų pabrėžti savo įgūdžiams.

Ruduo šiame Substacke laukia labai įdomus ir kupinas straipsnių, podcastų ir žaidimų. Prisijunkite prie augančios Substacko prenumeratorių bendruomenės

This is a public episode. If you'd like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit tapinas.substack.com/subscribe