Andrius Tapinas is a reader-supported publication. To receive new posts and support my work, consider becoming a free or paid subscriber.
Šventinėje Alchemijoje nebus nieko apie Vilniaus Žalgirio komplektaciją, transferus, darbą su rėmėjais ar kitas futbolo virtuvės užkulisių įdomybes. Bus šiek tiek sentimentalus tekstas apie mano santykį su futbolu, galbūt atsakantis į kai kurių žmonių keliamus klausimus - “o ką Tapinas turi bendro su futbolu?”. Arba tiksliau - “Prie ko čia Tapkinas ir fulė”
Mano geroji mama, reaguodama į priimtą pasiūlymą tapti Vilniaus “Žalgirio” prezidentu prisiminė, ko gero, vieną pirmųjų dramų, kurias mano gyvenime atnešė futbolas.
Nes aš gimiau ir užaugau paprastuose ir darbininkiškuose Žirmūnuose ir nors visiškai šalia namų Čarno arba Tuskulėnų gatvėje buvo krepšinio aikštelė, visas laisvas laikas buvo praleidžiamas ant žolės vienoje ar kitoje namo pusėje, kur geriausias virpstas buvo medis, o kilimams daužyti skirtas įtaisas apskritai buvo nuostabūs vartai žaidžiant “Tūkstantį”, kai įvarčiai nuo virpsto ar skersinio atnešdavo papildomus taškus.
Ir aš labai norėjau lankyti futbolą. Todėl mama ir prisimena tas raudas namuose įbedus veidą į kampą, nes mano tėtis labai kategoriškai nusprendė, kad jokio futbolo ir kaulų laužimų nebus, o aš turiu įgyvendinti jo neišsipildžiusią svajonę ir lankyti lauko tenisą Sereikiškėse.
Dar blogiau - jis papildomai vesdavosi mane mušinėti teniso kamuoliuko į medinę sienelę, įrengtą už atsarginės “Žalgirio” aikštės - Marakanos vartų. Dar dabar atsimenu tą skausmą, kai aš mušu tą sušiktą teniso kamuoliuką, o už manęs laksto ir šaukia laimingi vaikai, žaidžiantys futbolą.
Taip, mano gyvenamoji vieta turėjo milžinišką privalumą - visiškai šalia esantį “Žalgirio” stadioną, todėl kai jau išdrąsėjau pats pereiti gatvę su draugyčiais sliūkindavom į Marakaną ir koks būdavo džiaugsmas rasti tuščią aikštę ir paspardyti į vartus. Tikrus. Su tinklu.
Gerai atsimenu ir pirmąjį kartą stadione - 1983 metų liepa. Atvažiavę pasisvečiuoti senelio broliai iš Kauno eina į rungtynes ir pasiima mane. Sėdime Šiaurės tribūnoje, “Žalgiris” žaidžia su Jerevano “Araratu” ir laimi 2:1.
Nuo tada ir užsikabinau didžiuoju futbolu. Tėtis mėgdavo eiti į Rytų tribūną ir aš visada būdavau kartu su juo, prisimenu tuos vasaros vakarus, salsvą su niekuo nesumaišomą pigių cigarečių kvapą, grojantį sovietinį futbolo maršą ir taip pat vaikui susukusią galvą galimybę loterijoje laimėti tikrą automobilį. Ir, aišku, sirgalių riksmus - “Liūtas į narvą”, skirtą “Dnepro” puolėjui Liutyjui arba širdį veriantį klyksmą “Rasiuką užmušė”, kai griežtai buvo nukirstas mūsų saugas Vidmantas Rasiukas.
Jeigu nepavykdavo keliauti į stadioną, laikas 18:45 prie televizoriaus būdavo šventas. “Labas vakaras, gerbiamieji sporto mėgėjai” - prabildavo komentatorius Virgilijus Mundrys ir tas dvi valandas man nelabai kas daugiau egzistuodavo.
Pradinės klasės, 9-oji vidurinė mokykla, aš per pertrauką bėgu kiek įkabindamas ir, aišku, atsitrenkiu į blogiausią įmanomą žmogų - direktorių Matulaitį, kurio visi bijojom kaip velnias kryžiaus. Įkliuvau.
- Pavardė? - griežtai klausia direktorius, o aš turiu tik kelias sekundes susivokti.
- Mundrys, - iššaunu didžiausios žvaigždės pavardę.
- Gal tu TO Mundrio sūnus? - klausia direktorius
- Taip, tamsta direktoriau.
- Na, gerai, perduok linkėjimus tėvui ir daugiau nebėgiok.
Mama vėlgi prisimena, kaip būdama virtuvėje girdėdavo mane repetuojant - “čia buvo komentatorius Mundrys”.
Bet sekmadieniai turėjo ir savo tamsiąją pusę - Bažnyčią. Nes mišios švento Petro ir Povilo bažnyčioje prasidėdavo septintą valandą vakaro, o kai močiutė nuspręsdavo mane vestis į bažnyčią, niekas šeimoje nedrįsdavo prieštarauti. Ir įsivaizduokim šitą pragarišką kelią - išeinam iš namų, kairėje futbolą spardo mano chebrytė ir rėkia - “Andriau, ar ateisi ant kalniuko”, o dešinėje girdžiu gaudžiant “Žalgirio” stadioną. O aš einu į mišias. Nežinau, ko tikėjosi mano močiutė, bet ilgiems metams manyje išugdė nuoširdžią nemeilę bažnyčiai ir jos ritualams.
Mokykloje irgi viskas sukosi apie futbolą. Tarpklasinės tapdavo didžiausiu įvykiu, o per bet kurią pertrauką klasės berniukai kiek įkabindami lėkdavom į nedidelį žalią plotelį lauke, mesdavom švarkus kaip virpstus ir tas keliolika minučių azartiškai kapodavomės su mažu kamuoliu. Ir nesvarbu, lyja ar sninga, nesvarbu, kad grįžtam į pamoką uždusę, uniformos smirda kaip šlapias šuo, o keliai žali.
Didžiausia šventė buvo tada, kai tėtis, pasitelkęs visus įmanomus ir neįmanomus ryšius, gavo du bilietus į “Žalgirio” rungtynes su “Geteborgu”. Deja, kitame etape jau taip nepasisekė ir bilieto į mačą su “Crvena Zvezda” jau nebeturėjau. Rungtynių kažkodėl netransliavo ir televizija. Ką daryti? Pliaupia kaip iš kibiro, apsirengiu, ateinu į vadinamąjį šunparkį, kur nuo aukščiausios kalvos vos vos matyti aikštės galas “Žalgirio” stadione ir pusantros valandos stoviu lietuje tikėdamasis iš stadiono gausmo nuspėti, ar įmušėm. Tada neįmušėm, pralaimėjom 0:1 ir iškritom.
Pats niekada nežaidžiau rimtai, išskyrus gal kokias 20 minučių už FK “Ozas”, kur buvau išleistas į saugo poziciją, nieko nesupratau, visi prabėgdavo, kaip pro stovintį ir tada greitai supratau, kad futbolas didžiojoje aikštėje ne man. Tačiau vis dėlto turiu vieną vadinamąjį cap - tai yra atstovavimą rinktinei.
Na, gerai tai buvo jaunučių rinktinė. Ir ne futbolo, o teniso. Nes kaip būtų keista, tenisas man sekėsi labai gerai, kelis metus buvau pirmoji Lietuvos raketė ir tryliktas reitingas Sovietų Sąjungoje. O tada su rinktine stovyklavome Kaukaze, dabartinės Abchazijos Gagrų mieste, gyvenome viešbutyje ir vietiniai vaikėzai metė mums futbolo iššūkį.
Rinktinės susitiko ant viešbučio parkingo asfalto ir susitikimas baigėsi lygiosiomis, bet - aš buvau vartininkas ir likus kelioms minutėms ištraukiau vienuolikos metrų baudinį. Savo teniso pergales atsimenu ne taip gerai, kaip šitą ištrauktą penaltį.
Vėliau nuo futbolo šiek tiek atitolau, bet sąžiningai būdavau stadione per visas rinktinės ir europines “Žalgirio” rungtynes. Irgi puikiai pamenu tą ekstazę, kai 1992 metais rinktinė žaidė namuose su Danija ir mūsų vartininkas Martinkėnas paėmė danų muštą vienuolikos metrų baudinį.
Vietinė lyga manęs tuo metu kažkaip nelabai domino ir niekada save nepriskyriau žymiajai “Pietų IV”. O 2000 metų rudenį nutiko keistas dalykas. Dirbau LNK žiniose ir turėjom savaitgalio tradiciją pusryčiauti “Ritos slėptuvėje” ir skaityti šeštadienio “Lietuvos rytą”.
Vieną rudens šeštadienį skaitau Nerijaus Kesmino straipsnį apie mažyčio miestelio Rūdiškių komandą, kuri pradėjusi nuo IV lygos per kelis metus išsikovojo teisę žaisti A lygoje, kuri tada dar buvo vadinama LFF lyga. Nerijus žavėjosi komandos savininku Romu Stašausku, stadiono danga ir bendra klubo koncepcija.
Baigiau gerti kavą ir pradėjau galvoti. O tada sekmadienį sėdau į mašiną ir nuvažiavau į Rūdiškes, apžiūrėjau stadioną, kuris turėjo tikrai puikią veją ir šiek tiek juokingai buvo įrengtas tarp miško ir kapinių. Pasikalbėjau su vietiniais, gavau Stašausko telefoną ir kitą savaitę paskambinęs pakviečiau susitikti.
Tuo metu jau buvau šiek tiek žinomas žmogus iš televizoriaus, todėl Romas kiek nustebo išgirdęs, kad noriu būti “Vėtros” atstovu spaudai. Ir dar visuomeniniais pagrindais. Bet, aišku, sutiko. Ir artėjant 2001 metų sezonui ir “Vėtros” debiutui aukščiausioje lygoje darbo ėmiausi su man būdinga energija.
Klubui buvo sukurtas interneto puslapis - tai dar buvo visiška retenybė. Visus tekstus ir interviu dariau pats, o dar įspūdingiau buvo tai, kad jis turėjo “Vėtros” rungtynių tiesioginę teksto transliaciją, kai stebintis rungtynes skambindavo kitam, sėdinčiam prie kompiuterio, ir pasakodavo, kas įvyko. Aleksandras Makejevas sukūrė “Vėtrai” himną, kas buvo dar viena naujiena.
Radau jį, paklausiau, ir, žinokit, po 24 metų jis skamba dar visai neblogai
Turbūt pirmą kartą buvo padarytas ir pompastiškas klubo sezono pristatymas naktiniame klube su kostiumuotais žaidėjais, visais futbolo vadovais ir ryškiomis prožektorių šviesomis.
Pradėjau burti “Vėtros” fanų klubą, kuris vėliau visai sėkmingai evoliucionavo į nedidelį, bet aktyvų ultrų judėjimą. Klubas padėdavo su transportu ir aš tais metais sąžiningai pravažinėjau į visas išvykas, Rūdiškėse pasikraudavom ir jau patikrintus fanus, ir nuotykių ištroškusius Rūdiškių paauglius, kuriuos reikėjo nuolat stebėti, kad iš kokios parduotuvės neišsineštų saujos gėrybių, “pamiršę” už jas susimokėti.
Teko gauti ir į veidą. Panevėžyje labai greitai prisikabinę įkaušę vietiniai marozai ir apsaugai gan abejingai stebint jau įsegė man vieną, kai suskubo į pagalbą “Ekrano” fanai - “Pirmoji Armada”.
Šiaip iš pradžių senieji kitų klubų fanai, ypač “Pietų IV”, į mus žiūrėjo skeptiškai. Kažkokie arogantiški išsišokėliai, nieko nesuprantatys apie ultrų tradicijas. Aišku, jie buvo teisūs, bet palengva atšilo pamatę, kad stiprėja branduolys žmonių, kurie nuoširdžiai palaiko klubą ir traukia tas kelias skanduotes nuo pirmo iki paskutinio švilpuko.
Tada pavyko susitarti, kad fanų čempionatą organizuotų “Vėtros” fanai. Klubas davė aikštę, pasirūpino prizais ir vaišėmis. Atvažiuoju į Rūdiškes ir žiūriu, kad “Vėtros” fanų komandoje, kuri apšilinėja, nėra nė vieno fano. Ateinu pas Romą Stašauską.
- Romai,- sakau,- čia B komanda. Kodėl fanų čempionate žais “Vėtros” B komanda?
- Nes reikia laimėti? - nepasimetė klubo savininkas.
Dar bandžiau įtikinti, kad dėl taurės iš sporto prekių parduotuvės negrįžtamai susipyksim su visų klubų fanais, bet Romas labai norėjo laimėti. Nusispjoviau, nuėjau pas “Žalgirio” fanus, paaiškinau situaciją, atsisveikinau, sėdau į mašiną ir išvažiavau. Ultros suprato, jog “vėtrafaniai” čia niekuo dėti ir ramiai priėmė situaciją, o B komanda, kiek pamenu, dar ir nesugebėjo laimėti.
Šiaip santykiai su Romu Stašausku ir pagrindiniu “Vėtros” vartininku - legendiniu Dariumi “Pečiumi” Spetyla buvo puikūs, viešėdavome vienas pas kitą svečiuose, todėl buvo labai skaudu šią savaitę sužinoti, kad būdamas vos 58-erių Romas Stašauskas išėjo…
O sezonas buvo sunkus. Kad reikės kautis dėl išlikimo supratau jau per pirmąsias rungtynes, nepadėjo ir faktas, jog būdamas 33 metų ir, sakykim taip, nelabai turėdamas duomenų, Romas Stašauskas vis dar veržėsi į aikštę kaip centro puolėjas. Kai pavyko jį įtikinti įsigyti kitą puolėją - Vytautą Karvelį, buvo jau vėlu ir pabuvusi sezoną A lygoje, “Vėtra” iš jos iškrito.
Vėliau jai pavyko grįžti, sėkmingai kovoti dėl prizinių vietų ir netgi žaisti Europoje, bet vis dėlto tai buvo jau ne ta “Vėtra”, nes 2004 metais ji iš Rūdiškių persikėlė į sostinę ir tapo Vilniaus “Vėtra”. O Vilniuje man visada buvo tik vienas klubas - “Žalgiris”. Atitolau nuo klubo, vėliau prasidėjus machinacijoms, skolos, neaiškių ruskyno “verslininkų” atėjimui, klubas smigo žemyn ir išnyko.
O stadionas dabar atrodo taip. Dar galite pamatyti dviejų pastatytų tribūnų likučius
Tačiau po pirmoji aktyvaus “Vėtros” sezono kitų metų pradžioje sulaukiau netikėto skambučio. Tuo metu sėkmingai kilau karjeros laiptais ir užėmiau LNK žinių tarnybos vadovo pareigas ir vietą kanalo direktorate. Daug dėmesio skyriau sporto žinioms, nauji žmonės pradėjo ne tik pranešinėti rezultatus, bet ir gilintis į sporto užkulisius, kas, aišku, nepatiko įvairių federacijų vadovams.
Todėl kai atsiliepęs išgirdau LFF prezidento Liutauro Varanavičiaus balsą, tikėjausi sulaukti priekaištų lavinos dėl kažkurio futbolui kritiško reportažo. Bet ne - iš Liutauro sulaukiau pasiūlymo keisti darbą.
Ateiti vadovauti naujai steigiamai įmonei, kuri tvarkytų visą Lietuvos futbolo rinkodarą. Varanavičius garantavo pirminį finansinį palaikymą, kol įmonė įsibėgės ir nupiešė rožines perspektyvas.
Grįžęs pasvėriau visus už ir prieš. Turėjau puikų darbą didžiausioje televizijoje ir perspektyvas. Gerą atlyginimą. Ką tik buvo gimusi dukra, todėl reikėjo finansinio stabilumo. O čia futbolas, kurį itin tirštai gaubė skandalai ir asmenybės su įspūdinga praeitimi.
Nebuvo nė vieno logiško “už”. Išskyrus tai, ko norėjo širdis.
Po dviejų dienų paskambinau Varanavičiui ir pasakiau, kad ateinu. LNK generalinis direktorius Paulius Kovas žiūrėjo į mane kaip į beprotį ir tik paklausė, ar tikrai žinau, ką darau, ir kad man išėjus kelio atgal nebus.
Žinoma. Nesvarbu. Aš einu gelbėti Lietuvos futbolo.
Turbūt jau supratote, kad viskas baigėsi liūdnai. Liutauro garbei turiu pasakyti, kad jis tikrai leido man daryti viską, ką tik norėjau. Bet jo įtaka futbole buvo ribota. Pagrindinis žmogus buvo generalinis sekretorius Julius Kvedaras, kriminaliniuose sluoksniuose žinomas kaip Lialka.
Pirmo susitikimo metu jis labai įdėmiai į mane pasižiūrėjo ir uždavė tik vieną klausimą - tai kaip mes uždirbsim pinigus, ponas Tapinai? Dar konkretesni buvo klubų vadovai, kurie žiūrėdami į mano prezentacijas apie marketingą ir rėmėjų lėšų investavimą į futbolo populiarinimą, kraipė galvas ir sakė - “o tai kas mums iš to”.
Bet pradžia buvo graži. Mane paleido nuo grandinės ir tais metais futbolo populiarumo banga buvo didžiulė. TV3 geriausiu laiku rodė savaitinę laidą apie A lygą, kurią vedė Martynas Starkus, visos A lygos transliacijos turėjo tiesioginius komentarus labai moderniame lygos puslapyje, labai greitai atsirado didieji rėmėjai, pradėjom leisti laikraštį “Futbolo ekspresas”, į stadionus ėmė grįžti žiūrovai.
Su nostalgija apie šitą laikotarpį savo knygoje “Anapus futbolo aikštės” atsiliepia legendinis ultra Ingvaras Butautas - Storas, jį pavadinęs “Tapino era”.
Įmonė netgi persikėlė į naujas patalpas, pradėjo atstovauti ne tik federacijos, lygos, bet atskirų klubų interesus. Atsimenu, kaip įtikinom niekuo nepasitikintį “Žalgirio” savininką Janušą Loputį leisti mums padirbėti su “Žalgirio” prekės ženklu ir pamėginti pritraukti žiūrovų į stadioną.
Sunku nebuvo, pasidarėm sutartį su kažkuriuo iš didžiųjų prekybos tinklų, jie ėmė dovanoti bilietus į rungtynes, jei perki už 30 litų ir į “Žalgirio” stadioną plūstelėjo žmonės. Kaip dabar matau Loputį vaikštantį ir netikintį, kad į rungtynes su “Atlantu” susirinko 3000 žmonių. Ir po to jis mus labai staigiai išmetė, pasakęs, kad dabar jau žino, kaip daryti. Ir žiūrovų skaičius tvarkingai grįžo į 300.
Santykiai su ultromis tuo metu irgi buvo visai geri nepaisant to, kad buvau “lff valdininkas”. Transliacijų metu buvau nurodęs kameras atsukti į pilniausias tribūnas ir kuo daugiau dėmesio skirti ultroms.
O didžiausias mūsų darbas buvo sklidinai užpildyti Dariaus ir Girėno stadioną, kai 2002 rudenį turėjo atvažiuoti pasaulio vicečempionai - Vokietijos rinktinė. Susidomėjimas buvo milžiniškas, bilietų gauti neįmanoma, o TV3 pasileidusi plaukus pritarė mano idėjai dieną prieš rungtynes surengti tiesioginę diskusijų forumo apie futbolą transliaciją iš stadiono.
Ir aš nusprendžiau, kad būtų labai gerai, jeigu į tiesioginę transliaciją stadione aš kartu su rinktinės treneriu Zelkevičium nusileisčiau su sraigtasparniu. Nežinau kaip, bet aš gavau tą sraigtasparnį ir leidimą naktį leistis pačiame miesto centre.
Neklauskit, kodėl.
Bet apie tai sužinojęs Zelkevičius pasiuntė mane toli ir kategoriškai atsisakė lipti į sraigtasparnį. Bet jeigu jau jis yra, tai reikia skristi. Ir aš nusileidau stadiono viduryje. Tiesioginiame eteryje. Labai efektingai nusileidau.
Tik niekas nepagalvojo, kad sraigtasparnio triukšmas tiesiog išmuš visas garso sistemas ir geriausiu laiku TV3 kurį laiką transliavo tiesiog žiopčiojančius laidos dalyvius ir vedėjus. Kitą dieną TV3 programų direktorius ant manęs kaukė taip, kad stiklinės šokinėjo.
Bet kita diena jau buvo rungtynių diena. Ir pilnutėlis stadionas nusidažė Lietuvos spalvomis visiems tvarkingai iškėlus geltonus, žalius ir raudonus popieriaus lapus. UEFA skirdavo didžiules baudas už ultrų leidžiamą pirotechniką. O nuskambėjus valstybių himnams stadionas tiesiog sprogo nuo mano užsakytų piro. Bet šaudoma buvo už stadiono ribų, nėra prie ko prisikabinti.
Rinktinė tada pralaimėjo 0:2 ir viskas labai sparčiai ėmė ristis žemyn. Žadėta finansinė parama įmonei taip ir neatkeliavo, laikraštis tapo akmeniu po kaklu, federacija dar reikalavo, kad padengtume kažkokias baudas, gautas dėl esą netinkamo bilietų pardavimo su skirtinga kainodara svečių fanams, samdomi darbuotojai išsilakstė ir graži idėja, kuri galėjo įsibėgėjusi tikrai nunešti futbolą toli, baigėsi.
Aš išėjau be nieko, su būsto paskola ir mažu vaiku, LNK jau buvau nereikalingas, bet būdamas jaunas ir energingas greitai sugalvojau naujovę televizijose - laidą apie ekonomiką “Pinigų karta”, kuri pasirodė patraukli LRT ir ten grįžau, galvodamas, kad daugiau į futbolą nekelsiu nė kojos.
Šiek tiek anksčiau įsimylėjau Anglijos futbolą ir tapau dviejų komandų gerbėju - “Newcastle United” (nes seras Bobby, nes Sheareris, nes išprotėjęs dėl komandos miestas) ir “Scarborough” (labai kuklus šeštos lygos klubas, nes išsirinkau silpniausią komandą tuometinėje Football Managerio versijoje, tada pradėjau domėtis ir tikra komanda, užsikabinau, tapau aktyviu Lithuanian Seadog, o kai klubą perėmė fanai pirkau ir metines narystes). Po 27 metų vis dar šitų dviejų komandų Anglijoje nepakeičiau, savo vestuves derinau prie “Sunderlando” - “Newcastle” derbio, o kelionės paskui “šarkas” buvo nuvedusios iki Belgrado, kur bare antrą kartą futbole neblogai prasileidau į veidą.
Bet grįžkim į Lietuvą, prasisuka keli metai, ateina 2008 ir aš sėkmingai darbuojuosi “Pinigų kartoje” vargo nematydamas.
Ir vėl skambutis. Tik šį kartą Vladimiro Romanovo verslo partneris ir dešinioji ranka Eimuntas Akromas. Taip ir taip, mes kuriame sporto televiziją, gal tu nori prisidėti. O gal netgi norėtum ją ir kurti? Turėsim Anglijos Premier lygos teises, turėsim nacionalinės rinktinės teises, toliau - tau visiška laisvė.
Jau vieną kartą skaudžiai nuo futbolo ir šitos kompanijos nudegęs sakau - tai aišku. Atsisveikinu su LRT ir pasineriu į naujos televizijos kūrimą.
Iš tiesų, laisvę turiu visišką. Įsikuriam Sporto rūmuose, susirenku absoliučią sporto žurnalistų svajonių komandą, man duoda biudžetą parengti komentatorius, kuriuos moko geriausia to meto radijo diktorė, ateina geriausi technikos specialistai, susiperkam aparatūrą. Pasileidžiam sporto žinias, apžvalgines laidas, netgi pačią pirmąją late night šou apie sportą, nesveiką kiekį geriausių sporto transliacijų.
Tiesa, problema - “Sport1” pavadintas kanalas yra skaitmeninis, o Lietuva dar tik pereidinėja į skaitmeną ir žmonėms labai sudėtinga jį susirasti. Kyla triukšmas, kodėl Lietuvos futbolo rinktinę rodo toks mažas kanaliukas, bet jis pradeda augti, o rinktinė laimėti - tada buvo toks svaigus periodas, kai svečiuose laimim 3:0 prieš rumunus, po to iš karto 2:0 namuose prieš austrus, Couceiro yra dievas, o viskas rodoma per mažąjį Sport1.
Kaip man ir buvo žadėta, Romanovas į valdymą visiškai nesikiša. Jo atstovai tik nuperka Škotijos Premiershipo teises ir paprašo jas rodyti, nes ten žaidžia lietuviškasis “Hearts”, ką mes darom su dideliu džiaugsmu. Pirmas kartas kai su juo susiduriu - kai Romanovas pasiprašo į studiją per “Hearts” ir “Celtic” rungtynių pertrauką, bet užuot aptarinėjęs su manimi rungtynių pirmąjį kėlinį, jis skaito savo poeziją.
Savaime aišku, Sport1 transliuoja ir lietuvišką futbolą - taip, kaip pridera, su krūva kamerų, geromis linzėmis, specialiomis laidomis.
Viskas auga, kyla, bet, aišku, komerciškai reikia laiko, kad televizija galėtų veikti savarankiškai.
Ir tada Romanovas nusiperka Kauno “Žalgirį”. Akromas man dar sako, kad viskas bus gerai, bet viskas tuoj pasidaro nebegerai, nes ateina nurodymas, jog Sport1 turi viską prastintis, mažintis ir karpytis, nes visas dėmesys skirtas “Žalgiriui”. Kai ateina antras nurodymas - visose “Sport1” žiniose apie “Žalgirį” tik gerai arba nieko, aš susidedu savo daiktelius į dėžę ir išeinu. Vėliau Romanovo statytiniai tą televiziją pavers tokiu propagandos ir užsakomųjų reportažų centru, kad mažai niekam nepasirodys.
Išeinu į krizės apimtą šalį antrą kartą sulaužytas futbolo. Vėl randu išeičių, grįžta ne tik “Pinigų karta”, bet ir to paties pavadinimo ekonominis portalas, porai metų tampu pokerio profesionalu ir prisiekiu sau - daugiau niekada niekada neturėsiu nieko bendro su Lietuvos futbolu.
Taip, padėsiu jei reikės - be jokio užmokesčio esu padėjęs “Sūduvai” parinkti žiūrovų į stadioną, tam pačiam Vilniaus “Žalgiriui”, “Panevėžiui”, vėliau ir Lietuvos rinktinės rungtynėms, bet ir tiek.
Savo pasiryžimą patvirtinau lygiai prieš dvejus metus kalbėdamas tinklalaidėje apie futbolą “Padkastas”.
Ten postringavau, kad nenuostabu, jog į Vilniaus “Žalgirio” rungtynes ateina keli šimtai žmonių, nes tiesiog yra neįdomu ir gali daryti, ką nori. Ir aš tikrai jau neapsiimčiau šitų dalykų tvarkyti, kai mane jau futbolas du kartus laužė.
Ir tada vienas iš laidos vedėjų sako - “Andriau, bet gal tą trečią laužymą dar padarytum. Labai prašom”. Ir visi juokiamės, nes suprantam, kad tai nerealu. Ir dar užtikrinau, kad nei aš, nei Laisvės TV nieko bendro su futbolu neturės.
Praėjo dveji metai.
Trečias. Paskutinis. Ir tikrai didysis kartas. Kas mane sekat, turbūt laukiate su didžiuliu smalsumu, kas čia bus. Futbolo podcastų vedėjai kelia keisčiausias idėjas - kad ir pastatyti naują tribūną “Žalgirio” stadione, patys juokiasi - jokie klubai nestato stadionų Lietuvoje, bet tuo pačiu kažkur krebžda abejonė - bet šitie bepročiai gali. Rinktinės vyr. treneris rašo - “tikiu, kad išjudinsit tautą, kuri primiršo, kas yra futbolas”.
Ir tikrai. Trečias kartas. Dabar arba niekada.
Nes kas gali nutikti blogo?
Andrius Tapinas is a reader-supported publication. To receive new posts and support my work, consider becoming a free or paid subscriber.
This is a public episode. If you'd like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit tapinas.substack.com/subscribe
