Podcastas prie vyno taurės

Visus Delfi Įtakingiausius politikus galite rasti čia: https://www.delfi.lt/itakingiausieji-2026/politikai/#results

* Elitui Nausėda neįtakingiausias

Tai turbūt esminė įžvalga - dauguma elito grupių nelaiko prezidento įtakingiausiu, šiemet to dar nepakako, kad išstumtų jį iš įtakingiausio pozicijos, bet spėju, kad tai paskutinė statulėlė, kurią atsiėmė prezidento patarėjas

* Sinkevičius kaip premjeras ir partijos vedlys yra maxinęs savo įtaką

Prieš apdovanojimus abejojau, ar šviežias premjeras apskritai pateks į trejetuką, užleisdamas vietą šimtmetį švęsiančiam Adamkui, bet akivaizdu, kad po Ruginienės eksperimento daug kas jį mato, kaip pagrindinį šalies vairininką

* Kasčiūnas beldžiasi į top3 duris

Geros žinios TS-LKD lyderiui, jam labai nedaug pritrūko iki pirmojo trejetuko, galiu drąsiai spėti, kad kitais metais ten jį matysime, o jei Delfi projektas tęsis - 2028 ar 2029 jam labai realu atsiimti ir pagrindinio įtakingiausio politiko statulėlę

* Sinica, Sinkevičiai ir Cesiulis - sparčiausiai kilo nuo pernai metų

Mindaugo Sinkevičius kilimas logiškas, Virginijaus irgi - jis pasididino įtaką tapęs partijos vadovu ir iš 25 vietos pernai pakilo į 12 šiemet. Nestebina ir aktyviai komunikuojančio Sinicos augimas - nuo 30 vietos iki aukštos 16 šiemet.

Įdomesnis dviejų progresyvių socdemų merų, kurie nepalaikė LSDP buldozerio mėginant užvaldyti LRT, ir nesusipyko su įtakingais visuomenės ir elito nariais, augimas. Alytaus meras Cesiulis kyla per 15 pozicijų iš 40 į 25 vietą, o Vilniaus rajono meras Duchnevič - per 12 pozicijų iš 42 vietos į 30.

* Skausmingas Skvernelio kritimas ir kiti nelaimėliai

Čia didžiausia politiko tragedija, dar pernai buvęs antras įtakingiausias ir realiai svarstęs apie prezidento rinkimus, dabar Skvernelis yra visiškam politiniam užribyje, nukritęs net per 29 vietas iki 31-osios.

Kitas ekspremjeras Paluckas skrieja žemyn per 17 pozicijų ir iš pirmo dešimtuko 9 vietos atsiduria tik 26.

Dar daugiau pozicijų prarado buvusi KAM ministrė Šakalienė, kuri faktiškai pasitraukė iš viešosios erdvės ir iš 12 vietos nukrito į 46. Tiek pat pozicijų kiek Skvernelis prarado ir konservatorė Morkūnaitė-Mikulėnienė, tik jos kritimas iš 60 į 89 ne toks reikšmingas.

* Seimo pirmininkas - vienas iš trijų - nepatenka net į dešimtuką

Olekas nei kam labai įdomus, nei kam nors turi įtaką. Kai Seimo pirmininkas nepatenka net į dešimtuką, tai labai prastos žinios politiko reputacijai ir svoriui.

* Elitas Žemaitaitį mato tik 13, o visuomenė - 6

Čia viskas normalu, elitas visada linkęs populistus nužeminti ir apsimesti, kad jie nedaro įtakos. Tas pats ir su Petru - Gražulis elito nuomone tik 69 vietoje (kaip simboliška), o visuomenė kelia jį į 33.

* Ruginienės krytis - visuomenėje tik 40, elito balsavime tik 33

Blykstelėjo ir dingo net nespėjusi užsiauginti politinio svorio.

* Pramogų pasaulis gyvena Grybauskaite ir Šimonyte

Mūsų pop-kultūroje yra dominuojanti liberaliosios dešinės kryptis, todėl nenuostabu, kad Grybauskaitė, Kasčiūnas ir Šimonytė jiems yra trys įtakingiausios figūros

* Visuomenė labiau vertina moteris

Didžiausias skirtumas nuomonių dėl trijų moterų. Elitas Pinskuvienei skyrė tik 73 vietą, Bilotaitei 88, o aplinkos ministrei Andriulaitytei vos 95, o visuomenė sudėjo jas į pirmą trisdešimtuką - atitinkamai 20, 27 ir 24 vietos

* Atpažįstamumas prieš įtaką politinėje sistemoje

Elitas mato užkulisinę premjero tėvo veiklą ir Rimantą Sinkevičių stato 30, visuomenė to nežino ir skiria tik 74 vietą. Pilkuoju TS-LKD kardinolu vadinamas Mindaugas Lingė elito nuomone yra 40, o visuomenės tik 82.

* Buvo, bet išnyko

Ryškiausias išgaravimas iš sąrašo - buvęs prezidentinis kandidatas Giedrimas “dirbau NATO” Jieglinskas, buvo 43, dabar jo neliko iš viso.

Tarp įtakingiausių neliko ir eks-ministro Šadžiaus, Uspaskicho, Raskevičiaus, Navickienės

* Nebuvo, bet atsirado

Ryškiausi debiutai priklauso naujosios Vyriausybės nariams ir aukščiausiai atsiranda KAM ministras - Kaunas, kuris įsitaiso net 17 vietoje. 35 vietoje aplinkos ministrė Andriulaitytė, šalia jos - ekonomikos ir inovacijų ministras Grikšas.

This is a public episode. If you'd like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit tapinas.substack.com/subscribe

This is a free preview of a paid episode. To hear more, visit tapinas.substack.com

Kad jau longevity ir viską ten, tai podcastą “Prie vyno taurės” keičia “Ilgoji versija” ir atsiranda video versija.

Nenorintiems žiūrėti, o tik klausyti - apačioje yra ir tik audio versija prenumeratoriams:

Andriaus Substacką palaiko prenumeratoriai. Prisijunk prie augančios bendruomenės

Aštrūs klausimai Lietuvoje gali greitai peršokti per kategorijas. Ekonominiai klausimai gali greitai tapti politiniais (kylančios kuro kainos jau tapo politiniu klausimu). Kultūriniai klausimai gali virsti politiniais (pamenat, kaip greitai Lukiškių aikštėje turėjusi stovėti skulptūra virto politizuota arba kaip greitai urbanistinis - kultūrinis sprendimas dėl pliažo toje pačioje nelaimingoje Lukiškių aikštėje virto politine diskusija). Galimi ir atvirkštiniai judesiai - politinis sprendimas dėl Taivanio atstovybės ilgainiui tapo ekonomine problema verslo santykiuose su Kinija. “Misionierių sodų” problema iš nekilnojamojo turto plėtros projekto virto sociokultūrine diskusija.

Bet itin retai klausimai kaip vaikų žaidimo aikštelėje peršoka per visas tris kategorijas - nuo ekonominio iki kultūrinio iki politinio.

Migracija tapo vienu iš tokių ir šitoje kebeknėje geriausiai jaučiasi populistai politikai ir chaoso agentai.

Jeigu neimsime domėn nelegalių migrantų veržimosi per sienas, imigracija įprastai pas mus buvo ekonominis klausimas.

Niekas nesiginčijo, kad Lietuvos verslui reikia stiprios ekonominių migrantų injekcijos. Editą Mildažytę gal ir šokiravo vienas pamatytas netvarkingai vairuojantis Bolto vairuotojas, bet į logišką klausimą - jeigu jį išmesim, kas žengs į priekį užimti jo vietą, niekas neturi atsakymo, o ir noro didelio nėra.

Istorijos apie filipiniečius, po dvylika gyvenančius viename bute, mus kraupina, bet lygiai taip pat prieš keliasdešimt metų kraupo britai, savo tabloiduose skaitydami apie ketvirtojoje Londono zonoje po penkiolika viename bute gyvenančius lietuvius ar lenkus.

Čia ginčo nėra. Ginčas atsiranda, kai pasigirsta frazė - “ekonominiai migrantai mums reikalingi, bet tokie, kokių mes norime”. Ir ekonominis klausimas sklandžiai tampa demografiniu.

Kokių migrantų mes norime? Ir čia švediškas nuomonių stalas - didžioji dalis turbūt pasakytų, kad kuo panašesnių į mus, norinčių ir galinčių kuo greičiau asimiliuotis, išmokti kalbą, prisitaikyti prie Lietuvos kultūros. Viena dalis verslo sakytų, kad kuo pigesnių, kita dalis sakytų atvirkščiai - turinčių kuo aukštesnes kompetencijas. Saugumu besirūpinanti visuomenės dalis akcentuotų kuo artimesnes geopolitiškai šalis, o žmogaus teisių gynėjai džiaugtųsi, jei teisę dirbti ir gyventi gautų migrantai iš šalių, kur jiems kyla įvairios grėsmės.

Galbūt diskusijoje išsikristalizuotų idealus migranto Lietuvoje portretas, bet net ir dirbtiniam intelektui tai tapo problema. Paprašytas jis ilgai muistėsi, išsisukinėjo, bet pagaliau sugeneravo tokį migrantą:

Oleksandras, 29 metai, kilęs iš Vakarų Ukrainos, atvykstantis su sutuoktine, planuojantis 2-3 vaikus ir ilgalaikį gyvenimą Lietuvoje, jau kažkiek mokantis lietuviškai, nominaliai krikščionis, bet praktiškai sekuliarus, su aukštuoju STEM išsilavinimu, inžinierius arba IT specialistas.

Pripažinkime, kad prasidėjus karui tokių “Oleksandrų” pasiūla tikrai išaugo, vėliau juos ėmė keisti “Aliaksandrai”, bet čia atsirado bėda su gimtąja šalimi. Tačiau toks sintetinis portretas niekaip negali išspręsti darbo rankų trūkumo, su kuriuo susiduria Lietuvos verslai. Oleksandras kurjeriu nedirbs, dėl jo kovos ir gerą atlyginimą siūlys minimum keturios didelės kompanijos.

Todėl reikia sutarti, kad demografinio klausimo apie “idealų migrantą” realybėje mes neišspręsime ir čia dėsnius diktuoja rinka, kuri sako labai aiškiai - dabar važiuoja žmonės iš Azijos ir dominuoja Centrinė Azija,

Migracijos departamento duomenimis, visos top 10 labiausiai augančių migrantų bendruomenių yra iš Azijos.

Nuo 2023 metų uzbekų Lietuvoje išaugo 6.3 karto iki 11 tūkstančių, tadžikų - 5 kartus iki 7 tūkstančių, indų - 6 kartus iki 9 tūkstančių.

Pakistaniečių ir filipiniečių išaugo net po 13-14 kartų, bet jų buvo pradžioje nedaug, tad bendri jų skaičiai dar dešimčių tūkstančių nesiekia.

Kitoks vaizdas žiūrint į baltarusius ir ukrainiečius, nors bendra skaitine išraiška jų vis dar daugiau, bet per trejus metus matosi mažėjimas. Ukrainiečių sumažėjo nuo 94 iki 78 tūkstančių, o baltarusių skaičius buvo išaugęs iki 62 tūkstančių ir dabar sumažėjo iki 48 tūkstančių.

Bendras ukrainiečių ir baltarusių Lietuvoje skaičius vis dar gerokai didesnis - 127 tūkstančiai lyginant su 52 tūkstančiais iš labiausiai augančių Azijos bendruomenių, tačiau migracijos geografijos pasikeitimas aiškus.

Formulės 1 lenktynėse kartais matome prognozes, kiek reikės lenktynininkui laiko, kol pasivis priekyje važiuojantį konkurentą. Jeigu tendencijos nesikeis - šitos dvi bendruomenės susilygins 2030 metų pabaigoje.

Sveikas protas sako, jeigu yra srautas, jį reikia suvaldyti taip, kad būtų efektyviausia. Stadione valdomi žmonių srautai. Prekyboje valdomi ir balansuojami eksporto importo srautai. Žmogiškųjų išteklių ekonomikoje turėtų būti valdomi migrantų srautai.

Ką dar sako sveikas protas - aiškiai identifikuoti, kiek Lietuvai dabar reikia ir ateityje reikės a) aukštos kvalifikacijos darbuotojų, b) nekvalifikuotų darbuotojų, kurie padengtų įvairias rinkoje esančias skyles.

Ar tikrai 2028 metais mums reikia 80 tūkstančių tadžikų, uzbekų ir pakistaniečių? Jeigu tiek nereikia, o kiek reikia?

Velnias slypi detalėse - šių metų migrantų kvota buvo 24 706 ir ji jau išnaudota. Skaičius yra, bet ką jis reiškia ir į kokį klausimą neatsako?

O kiek iš tikrųjų Lietuvai šiemet reikėjo darbuotojų, kiek reikėjo vairuotojų, o kiek suvirintojų, kiek inžinierių, o kiek slaugytojų. Ir dar svarbiau - kiek visko reikės po trejų metų?

Ką sako mūsų politikai ir šalies vadovai?

Beveik visi kalba apie migracijos griežtinimą, nes tai yra tai, ką nori girdėti dauguma žmonių.

VRM ministras Katelynas sako, kad dabartinė kvotų sistema neveikia, reikia naujos.

Prezidentas sako, kad reikia labiau kontroliuoti laikiną migraciją ir prižiūrėti, kad ji nevirstų nuolatine.

TS-LKD lyderis Kasčiūnas siūlo mažinti migracijos kvotą iki 10 tūkstančių migrantų, darant išimtis aukštos kvalifikacijos darbuotojams ir vykdyti selektyvią migracijos politiką, renkantis mums kultūriškai artimesnes šalis.

Pasitikrinau, ar kuris nors iš aukštesnio rango šalies politikų yra kalbėjęs apie migrantų strategiją bent kelių metų perspektyvai ir radau Demokratų sąjungos vadovą Virginijų Sinkevičių, kuris šiemet kartu su ekonomistu Adomu Klimantu bent jau suformulavo tokią tezę:

“Valstybei laikas turėti aiškų supratimą, kiek ir kokių migrantų mums reikia ilgame laikotarpyje”

Atrodytų, kad nėra sudėtinga padaryti tokius žingsnius:

* Paskaičiuoti, kiek ir kokių profesijų darbuotojų trūks per 3-5 metus

* Kiek jų galima padengti Lietuvos gyventojais, grįžtančiais emigrantais ar ES šalių darbuotojais.

* Nustatyti likutį ekonominiams migrantams

* Pagal poreikį nustatyti kvotas ir kvalifikacijos prioritetus.

Sudaryk think tanką iš politikų, ekonomistų, verslininkų ir demografijos specialistų ir išspręsk šitą užduotį. Regis, paprasta.

O tada atvažiuoja baikeriai su kiaulės galva, deginam Koraną ir visa ekonominė/demografinė diskusija pavirsta kultūriniais karais, kuriuose puikiai išnaudojama Kito baimė.

Staiga pradėjome kalbėti jau ne apie tai, kiek Lietuvos statyboms reikia suvirintojų, bet apie islamą, lietuvišką tapatybę ir apie tai, kad Mildažytė nesupranta, kokią ekonominę naudą valstybei atneša “invazinės rūšys”.

Toliau jau keliaujam gilyn į triušio olą - vieni piktinasi baikeriais, antri - besimeldžiančiais musulmonais, treti tuo, kad jie nesistengia prisitaikyti prie šalies, į kurią atvyko, papročių ir kultūros, ketvirti nesupranta, kodėl painiojami Lietuvoje daug metų gyvenantys musulmonai ir prieš mėnesį atvykę tadžikai, penkti baisisi uzbekais, o šešti pasakoja, kaip maloniai su jais lietuviškai bendravo Bolto vairuotojas iš Egipto.

Asmeninės patirtys išsipučia iki nacionalinių, multiplikuojasi, įtampa prūdelyje kyla. Ir pagal klasikinį scenarijų, kurį jau praėjo Vakarų Europos valstybės, tokiame prūdelyje atsiranda terpė populistams, kurie visą platformą statys ant “neįleisime naujų migrantų, o senus išvarysime”.

Lygiai prieš 10 metų su tragiškais rezultatais tai bandė daryti Darbo partija, dabar pirmuoju numeriu žaidžia savo šansą pamatęs Nacionalinis susivienijimas ir Sinica.

Jie buvo nuoseklūs, išsikovojo teisę būti labiausiai apie migraciją kalbančia partija ir dabar tapo labiausiai laukiamais TV studijose ypač dėl adekvataus partijos lyderio ir protingos jo laikysenos. Kokia gerbianti save TV laida į diskusiją kviesis Puteikį, Orlauską ir Krivicką, kai gali pasikviesti Sinicą.

Tiksliai kaip patyręs chirurgas Sinica spalio 3 dieną organizuoja protestą prieš masinę imigraciją.

Pagrindiniai protesto reikalavimai idealiai atitinka migracijos temos populisto retoriką:

* griežtinti nusikaltusių užsieniečių išsiuntimą iš Lietuvos

* atsisakyti užsienyje veikiančių išorės paslaugų teikėjų padalinių

* mažinti darbo imigracijos kvotą.

Natūralu, kad nei vienas reikalavimas neturi savyje “priežasties - pasekmės” užtaiso, nes tada viskas virstų diskusija, kai reikalinga ugninga populizmo retorika.

Tuo pačiu metu Vilniuje protestuos ir kita visuomenės dalis, kuri bijo, kad prisidengdami migracijos kontrole atsisakysime demokratinių vertybių ir tapsime segregacine valstybe.

Abi baimės validžios. Bet valstybės politikai neturėtų siūlyti rinktis, kurią baimę laikyti svarbesne, o valstybės lyderiai turėtų aiškiai pasakyti:

* Lietuva gali kontroliuoti migraciją ir nebūti ksenofobais

* Ne visi trūkstami darbuotojai turi tapti nuolatiniais šalies gyventojais

* Reikalaudami integracijos turime leisti žmogui išsaugoti ir savo religiją bei vertybes.

* Nusižengusius ar grėsmę keliančius užsieniečius galime deportuoti ir nedegindami Korano.

* Pigesni darbuotojai iš kito pasaulio krašto yra verslo galimybė, bet ne prigimtinė teisė.

* Kvotų metodus ir kitus taktinius sprendimus turėtume svarstyti ir taikyti po to, kai turėsime aiškią migrantų strategiją ir valstybei svarbius skaičius bent kelių metų perspektyvoje.

Nes skaičiuodami ekonominį poreikį turime nepamiršti ir Lietuvos pajėgumų - primti, patikrinti, apgyvendinti, integruoti.

Aš suprantu, kad kiaulės galvos prie mečečių ar degantis Koranas trigerina emocijas ir portalų antraštes, bet brandi demokratinė valstybė turėtų svarstyti daug nuobodesnį klausimą:

Kiek ir kokių žmonių Lietuvai iš tikrųjų reikia?

Ir kai valstybė pagaliau turės atsakymą, galėsime diskutuoti iš kur juos atsivežti, kaip atsirinkti, integruoti ar palikti, ir kada pasakyti “viso gero, laikykitės ten”

O kol atsakymo neturime, riksmai apie migraciją nėra migracijos politika. Tai politinis triukšmas.

This is a public episode. If you'd like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit tapinas.substack.com/subscribe

This is a free preview of a paid episode. To hear more, visit tapinas.substack.com

Thank you Algimantas Bružas, Emilija, Gintarė Vasiliauskaitė, Armanė Mingailė, Arnoldas, and many others for tuning into my live video! Join me for my next live video in the app.

This is a public episode. If you'd like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit tapinas.substack.com/subscribe

Kai Sinkevičiaus “yes man” Juro Taminsko vadovaujama Susisiekimo ministerija nusprendė atleisti iš darbo turbūt vieną geriausių Lietuvos vadovų ir aviacijos specialistų Simoną Bartkų ir išvaikyti oro uostų valdybą pakeisdama ją savais, tikėjausi, kad gausime dar vieną šitiems valdantiesiems būdingą nekompetencijos, bet ištikimybės porciją.

Gavome dar įdomesnį variantą.

Andrius Tapinas is a reader-supported publication. To receive new posts and support my work, consider becoming a free or paid subscriber.

Vakar paskelbta nauja valdybos sudėtis ir už vieną esminių dalykų - strateginį planavimą ir aviacijos sritį bus atsakingas Oleksandr Laneckij, turintis 15 metų vadovaujamą patirtį civilinės aviacijos sektoriuje ir save pristatantis kaip ukrainiečių kilmės lietuvį.

Dabar toliau reikia eiti chronologiškai.

Greitai patikrinus Laneckij patirtį matosi, kad didžiąja dalimi ji susijusi su rusijos ir baltarusijos rinkomis. Bet reikia pabrėžti - iki 2022 metų.

Vienas įdomiausių biografijos momentų - Laneckij trejus metus nuo 2009 iki 2012 metų dirbo Žiemelio kompanijos “Avia Solutions Group” pardavimų viceprezidentu, atsakingu už rusijos ir NVS rinkas.

Vėliau septynerius metus bendrovėje “Linetech Aircraft Maintenance”, kuri rūpinosi orlaivių priežiūra Baltijos šalyse, Ukrainoje, Lenkijoje ir NVS šalyse.

Paraleliai nuo 2012 metų Laneckij vadovauja bendrovei “Friendly Avia Support”, kuri, kaip jis pats pristato LinkedIn, konsultuoja aviacijos verslo atstovus bei valstybines agentūras Ukrainoje ir Uzbekistane.

Tik paskelbus apie Laneckį viešai pasisako konservatorė, Seimo narė, buvusi Šimonytės Vyriausybės kanclerė Giedrė Balčytytė, kuri meta Laneckiui greitus kaltinimus:

Oleksandr Laneckij savo viešoje Linkedin paskyroje rašo kaip jo įmonė konsultuoja baltarusijos vyriausybę padedant pritraukti pigių skrydžių oro bendroves (gal net tas kuriomis buvo skraidinami nelegalūs migrantai iš Vidurio rytu valstybių, kurie po to masiškai buvo siunčiami į Lietuvą?). O iki 2023 rugpjūčio (einant antriems rusijos karo prieš Ukrainą metams) jau kita jo įmonė taisė orlaivių variklius užsakovams iš rusijos.

Yra daugiau įdomių detalių. Antai 2026 liepos mėnesį naujasis Oro uostų valdybos narys teikia įžvalgas rusų žiniasklaidai apie tai, kaip geriau daryt su rusų oro uostais (nuoroda komentare). Atrodo išties patyręs kandidatas.

Oleksandr Laneckij tą patį vakarą jai irgi atsako viešai:

Seimo narė Giedrė Balčytytė savo įraše socialiniame tinkle „Facebook“ pateikė tikrovės neatitinkančią, manipuliatyvią ir mano reputaciją žeminančią informaciją. Todėl noriu pateikti aiškius ir faktais pagrįstus atsakymus.

1)Dėl bendradarbiavimo su Baltarusija ir „migrantų gabenimo“

Bendrovė „Friendly Avia Support“ 2018–2019 m. konsultavo Baltarusijos oro navigacijos įmonę išskirtinai dėl regioninių oro uostų (Gardino, Bresto ir kt.) patrauklumo didinimo bendrovei „Ryanair“.

Bet koks bendradarbiavimas su Baltarusijos subjektais buvo galutinai nutrauktas dar 2020 m. pavasarį, prasidėjus pandemijai, – likus daugiau nei metams iki 2021 m. migrantų krizės ir gerokai anksčiau, nei buvo įvestos atitinkamos sankcijos.

2)Dėl orlaivių remonto Rusijos užsakovams.

Metami kaltinimai dėl orlaivių variklių remonto Rusijos užsakovams yra visiškai melagingi. Lenkijos įmonė „Linetech“ ir jos dukterinės bendrovės nutraukė bet kokį Rusijos oro linijų orlaivių aptarnavimą 2022 m. vasario 24 d. – pačią pirmąją Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą dieną, dar iki oficialių ES ir JAV sankcijų įsigaliojimo.

3)Dėl „patarimų Rusijos žiniasklaidai“

Mano bendravimas su rusakalbe žiniasklaida pastaraisiais metais apsiribojo komentarais Europoje veikiančioms nepriklausomoms ir Rusijos opozicinėms žiniasklaidos priemonėms, tokioms kaip „Novaja Gazeta“ ir „Meduza“, taip pat Europos žiniasklaidai, pavyzdžiui, „Deutsche Welle“.

Mano citatas, nenurodydamos pirminio šaltinio, ne kartą perspausdino ir Rusijoje veikiančios žiniasklaidos priemonės. Tai, kad mano komentarą ar citatą be mano žinios panaudojo kita žiniasklaidos priemonė, savaime nereiškia nei bendradarbiavimo su ja, nei juo labiau „patarimų“ jai.

Visų mano interviu ir komentarų pozicija buvo vienareikšmiška ir griežtai kritiška Rusijos režimo atžvilgiu.

Todėl bandymas tokius interviu ir ekspertinius komentarus pateikti kaip „pagalbą Rusijai“ yra grubus jų turinio ir konteksto iškraipymas.

Man, kaip ukrainiečių kilmės lietuviui, tokie nepagrįsti kaltinimai ir bandymai priklijuoti tariamo „palankumo režimams“ etiketę yra ypač žeidžiantys ir skaudūs. Nuo pat pirmųjų Rusijos plataus masto karo prieš Ukrainą dienų mano pozicija buvo ir išlieka visiškai aiški.

Ir kaip įrodymą prideda kelias iš Ukrainos gautas padėkas.

Dėl pirmų dviejų teiginių Laneckij gali būti teisus, po 2020 ir 2022 metų jokio pėdsako, kad jo įmonė dirbtų su rusija ar baltarusija kol kasnėra.

Tačiau iki to Laneckij buvo itin glaudžiai susijęs su baltarusijos struktūromis. Jo įmonė dirbo su valstybine “Belareonavigatsia”, jos generalinio direktoriaus pavaduotojas ekonomikai ir ideologijai Ivan Gerlovskij 2019 metais kalbėjo, jog “kontaktuoja su Laneckij, nes jis žino, kaip į baltarusiją atvesti aviakompanijas valstybiniu lygmeniu”, jo pėdsakas matosi ir kelių regioninių baltarusijos oro uostų veikloje, šiek tiek anksčiau pats Laneckij parengia didelį interviu su “Belavia” aviakompanijos vadovu Igoriu Čerginecu.

Vėlgi - tai buvo iki 2020 metų, tačiau parodo, kad Laneckij buvo gan giliai susijęs su baltarusijos valstybės kontroliuojama avia pramone.

Dabar dėl trečiojo - bendravimo su rusijos žiniasklaida, kurį jis neigia.

Čia Laneckij akivaizdžiai meluoja.

Su prorusiška žiniasklaida - Komersant.ru, RBC.Ru, Vedomosti.ru - ir kitais portalais jis bendrauja dažnai ir noriai. Teiginys, kad jie tiesiog perspausdina jo citatas, yra irgi nesunkiai patikrinamas, nes jis komentuoja temomis, kurios įdomios tik ruskyno žiniasklaidai.

Vien per pastaruosius kelis metus radau daugiau kaip 20 jo komentarų. Štai konkretūs pavyzdžiai.

2024 rugpjūtis - rusiškame portale BFM.ru straipsnis apie tai, kad naujas ruskyno lėktuvas “Baikal” kainuos daugiau nei planavo ministerija.

Laneckij cituojamas labai išsamiai - jis aiškina, kad “Baikal” brango ne tik dėl logistikos, bet ir dėl nesustyguotos gamybos, kadangi Vakaruose nebegalima nusipirkti daugumos prietaisų ir atsarginių dalių.

Tikrai jokiam Deutche Welle, BBC ar netgi Meduza jis tokio komentaro nedavė, aiškiai cituojamas pačiame BFM. Dar du įdomūs niuansai - Laneckij sako “negalima nusipirkti Vakaruose”, tipiška ruskyno komentatoriams būdinga frazė. Ir, aišku, jis joks ne Oleksandr, o surusintas Aleksandr.

Šiek tiek anksčiau tame pačiame BFM Laneckij duoda interviu apie ruskyno lainerių kainas, sakydamas, kad jos teisingos ir atitinkančios rinkos kainą: https://www.bfm.ru/news/517050

Dar vienas įdomus BFM straipsnis prasideda Rostecho vado Čemezovo dialogu su putinu ir pažadu putinui kasmet išleisti po 20 Sukhoi Superjet lėktuvų. Tai komentuoja Laneckij, kuris sako, kad “tėvyniniai” lėktuvai kainuos dvigubai pigiau, bet jų nepakaks, kad pakeistų vakarietišką techniką.

Vėlgi įdomus niuansas - tėvyniniai. Galbūt galima gintis, kad čia iškraipyta citata, o gal ir ne.

2023 metais Laneckij pasirodo portale Vedomosti.ru. Tik ruskyną dominančiame straipsnyje apie tai, kad Aeroflot bendradarbiaus su kažkokiu ruskyno turoperatoriumi, Laneckij komentuoja, kad toks Aerofloto sprendimas logiškas ir į jį reikia žiūrėti, kaip į Aerofloto bandymą plėstis tarptautinių turistų pervežimų rinkoje.

Tie patys metai, tos pačios Vedomosti.ru. Straipsnis apie Šeremetjevo oro uosto sprendimą leisti kinams atlikti tranzito nusileidimus. Ir vėl komentuoja ekspertas - “Friendly Avia Support” generalinis direktorius Aleksandr Laneckij: https://www.vedomosti.ru/business/articles/2023/05/25/976758-sheremetevo-hochet-pyatuyu-svobodu-vozduha

Jau šie metai - dar vienas rusiškas leidinys Kommersant.ru rašo apie tai, kad Šeremetjevo oro uostas perka Domodedovo oro uostą ir Laneckij komentuoja, jog vieno savininko kontroliuojami du maskvos oro uostai gali būti efektyvūs. Laneckij duoda Vilniaus ir Kauno oro uostų pavyzdį, kurie susijungę tap pelningi - https://www.kommersant.ru/doc/8381025

Vėlgi - nei Deutche Welle, nei BBC, nei niekur kitur Vakarų spaudoje neradau susidomėjimo dėl dviejų ruskyno oro uostų susijungimo.

Ir tokių Laneckij ekspertinių komentarų ruskyne randu dešimtis - be mano jau minėtų portalų, jis dar aktyviai duoda interviu RBC.ru, Vedomosti.ru, Aviaport.ru ir kitiems portalams.

Ir įdomių akcentų vis daugėja

Štai Laneckij komentuoja Vedomosti.ru faktą, kad Aerofloto apimtys 2023 metais išaugo 55% ir pabrėžia, kad tai susiję tuo, jog kelionių bazė labai sumažėjo 2022 metais, kai Ukrainoje prasidėjo specialioji karinė operacija.

Taip, mūsų oro uostų valdybos narys karą Ukrainoje vadina speciąliaja karine operacija (SVO).

https://www.vedomosti.ru/business/articles/2023/05/12/974821-aeroflot-uvelichila-perevozki-passazhirov

Galbūt, sakykim galbūt, kad čia redakcija pati pataisė apie SVO.

2025 metais Laneckij pergyvena dėl hakerių atakos prieš “Aeroflotą”, vadina juos “piktadariais” ir skaičiuoja Aerofloto nuostolius.

Bene įdomiausias straipsnis yra išspausdintas šiemet portale RBC.ru. Jame Laneckij duoda patarimus, kaip apeiti vakarietiškas sankcijas, įvežant lėktuvus į rusiją pagal “iranietišką schemą”, kaip tai 2024 metais padarė “BelAvia”.

Ir Laneckij pateikia išsamų tokios schemos aprašymą - reikia pirkti padėvėtus lėktuvus kur nors Afrikoje ar Azijoje, duoti jiems pastovėti, perparduoti fiktyvioms įmonėms kur nors Madagaskare ar Tadžikistane, ten registuoti. Tada perskraidinti lėktuvus į “naują tėvynę”, išjungti atsakiklius ir nusileisti ruskyne.

Įdomus komentaras turint omeny, kad Laneckij įmonė “Friendly Avia Support” deklaruoja, jog teikia konsultavimo paslaugos įvairiose Vidurio Azijos valstybėse.

Koks paradoksas - būsimas Lietuvos oro uostų valdybos narys ruskyno auditorijai 2026 m. sausį gana detaliai aiškina, kaip per trečiąsias šalis, fiktyvias bendroves ir transponderių išjungimą į sankcionuotą valstybę patenka vakarietiški lėktuvai.

Klausimai du - iš kur Laneckij taip detaliai žino tokią sandorių mechaniką ir iš kur jis žino, taip tiksliai sakydamas, kad „Belavia“ 2024 m. jau pasinaudojo šia schema?

Vėlgi prisiminkime jo ryšius su baltarusijos aviacijos pramone.

Dar įdomiau, kad šita tema - kaip ruskynui apeiti sankcijas ir nelegaliai gauti atsarginių dalių - Laneckij domisi nuo karo pradžios ir 2022 metais to paties jo minimo Tadžikistano leidinys perspausdina jo komentarą apie neoriginalias atsargines dalis iš Irano ir ar saugu jas būtų naudoti rusijos aviakompanijoms.

Šita tema jis pasisakė ir 2023 metais portalui Aviaport.ru

https://dialog.tj/iran-pomozhet-rossii-s-zapchastyami-dlya-samoletov-bezopasnymi-li-budut-polety/

Šių metų balandį komentuodamas RBC.ru straipsnį apie tai, kad Air Tanzania ruošiasi atidaryti skrydį iš saskvos, Laneckij sveikina tokį sprendimą komentuodamas, kad Zanzibaras yra geidžiama rusų pliažinė kryptis, o kontinentinė Tanzanija tinka mėgstantiems safarį rusams.

Ir pats paskutinis Laneckio pasirodymas ruskyno medijoje yra birželio 19 dieną ir čia jau ne tik citatos, o visas interviu su klausimais/atsakymais, kur Laneckij rūpinasi augančiais ruskyno aviakompanijų kaštais

Tai du esminiai dalykai:

Pirmas. Sakydamas, kad jis nebendrauja su rusijos žiniasklaida Laneckij meluoja. Sakydamas, kad jo komentarų pozicija buvo vienareikšmė ir kritiška rusijos režimui, Laneckij irgi meluoja.

Antras. Taip, didžioji dalis jo komentarų yra ekspertiniai ir techniniai, bet tuo pačiu Laneckij karą Ukrainoje vadina specialiąja operacija, išsamiai pasakoja, kaip reikia apeiti vakarietiškas sankcijas ir džiaugiasi rusijos aviacijos verslo efektyvumu.

Dar iki karo pradžios duotuose interviu Laneckij Krymą vadino “regionu su abejotinu teisiniu statusu”, o komentuodamas verslo sąlygas “Luhansko liaudies respublikoje” jis nerimavo, dėl to, kad yra “neaiškus respublikos teisinis statusas”

Tai kaip ukrainiečių kilmės lietuviui gal užuot rodžius padėkas iš Ukrainos reikėtų išsitrinti ruskyno medijos numerius ir nebekomentuoti agresoriaus žiniasklaidai, kaip apeiti sankcijas.

Reziumuojant - Oleksandr Laneckij yra aukštos kompetencijos aviacijos verslo ekspertas, bet daugiau kaip 15 metų jis yra giliai integruotas į rusijos, baltarusijos ir kitų NVS šalių profesinę ir informacinę ekosistemą. Po 2022 metų vasario jis nenutraukė ryšių su rusijos žiniasklaida ir tapo vienu iš ekspertų, dažnai ir detaliai aiškinančių rusijos civilinės aviacijos veikimą ir netgi duodančių užslėptus patarimus, kaip jai reikia prisitaikyti ir apeiti taikomas sankcijas.

Dar primenu, kad strateginiame Vilniaus oro uoste iki šiol sėkmingai veikia įmonė “Gebr Heinemann”, kurios verslo partneriai yra baltarusijoje ir lukašenkos aplinkoje. Dabar oro uostą prižiūrės žmogus, turintis senų ryšių su baltarusija ir pasakojantis rusijai, kaip reikia apeiti aviacijos sankcijas.

Tad šiandien išsiunčiau klausimus Susisiekimo ministerijai:

* Ar atrankos į oro uostų valdybą metu atsakingiems asmenims buvo žinoma, kad Oleksandr Laneckij po 2022-02-24 reguliariai ir tiesiogiai teikė ekspertinius komentarus RBC, BFM, „Kommersant“, „Vedomosti“ ir kitai rusijoje veikiančiai žiniasklaidai?

* Ar buvo vertintas šių komentarų turinys, įskaitant jo viešai pateiktus sankcijų apėjimo mechanizmų ir alternatyvių aviacinių tiekimo kanalų paaiškinimus?

* Ar buvo patikrinti visi jo įmonės “Friendly Avia Support” klientai Rusijoje, Baltarusijoje ir Centrinėje Azijoje nuo 2022-02-24, jų galutiniai naudos gavėjai ir įmonės suteiktų paslaugų pobūdis?

* Ar buvo tikrinama, ar “Friendly Avia Support” teiktos aircraft acquisition/sale, delivery/redelivery, MRO, engine/component paslaugos trečiosiose šalyse niekada nebuvo susijusios su rusijos ar baltarusijos galutiniu naudotoju?

* Kokia institucija atliko nacionalinio saugumo patikrą ir kokios apimties ji buvo?

Andrius Tapinas is a reader-supported publication. To receive new posts and support my work, consider becoming a free or paid subscriber.

This is a public episode. If you'd like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit tapinas.substack.com/subscribe

Andrius Tapinas is a reader-supported publication. To receive new posts and support my work, consider becoming a free or paid subscriber.

This is a public episode. If you'd like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit tapinas.substack.com/subscribe

Euforija po Stebuklo Liepkalnyje palengva sklaidosi (nors vis dar nubėga šiurpuliukai žiūrint santrauką ir klausantis TV3 komentatorių aukščiausia nata paimtų arijų).

Andrius Tapinas is a reader-supported publication. To receive new posts and support my work, consider becoming a free or paid subscriber.

Laukia vienas rimčiausių - Splito “Hajduko” iššūkis, po kurio net galimas lenkų “Rakow” ar švedų “Hammarby” nebeatrodytų toks grėsmingas.

O kadangi nereikia rūpintis bilietų pardavimu, nes viskas iššluota, tai Žaliai Baltai Alchemijoje galiu paskaičiuoti pinigus, kadangi portalai europines premijas akcentuoja kaip vieną pagrindinių dalykų, net ir krepšinio podcastai susidomėję lygina futbolo ir krepšinio pinigus, ir, atrodo, kad vartomės mes milijonuose.

Kadangi daug kas spėlioja, o aš turiu faktus, tai štai kaip yra iš tikrųjų.

Įveikęs du pirmuosius varžovus - Petrovac ir Tbilisio Dinamo - Vilniaus Žalgiris iš UEFA užsitikrino 1,075 milijono eurų premiją.

Norint aiškiau suprasti finansinę naudą reikėtų pasižiūrėti į mūsų 2026 metų pradžioje pristatytą šių metų biudžetą - ten buvo įskaičiuota tik garantuota minimali išmoka už dalyvavimą Konferencijų lygoje. 325 000 eurų - tiek teks tenkintis kad ir tam pačiam Petrovacui.

Už kiekvieną įveiktą etapą UEFA prideda 375 000 eurų, tad jeigu įveiktume “Hajduką” pasipildytume dar tokia pačia suma. Įveikus paskutinį atrankos etapą prasidėtų jau visai kitokia matematika, tokius pinigus dabar skaičiuoja “Kauno Žalgiris”, tad apie juos parašysiu, jei bus prasmė rašyti.

Vadinasi, mes turime perviršį, kurį galime perkelti į kitų metų biudžetą, bet koks jis realiai yra?

De jure - 750 000 eurų.

De facto - deja, kur kas mažiau, nes reikia išskaičiuoti:

* užsakomuosius skrydžius ir viešbučius, vietinius transferius, maitinimą

* premijas komandai, ypač po riksmų rūbinėje “double bonus”

* TV transliacijų kaštus

Apytiksliai skaičiuojant susidaro apie 450 000 eurų. Ypač brangus buvo čarteris į Tbilisį, kur gavau kainas jau ėmė permušinėti širdis ir palengva ėmėme dairytis kitų variantų, bet Tadas pasakė, kad komanda turi skristi kaip žmonės ir visi dairymaisi baigėsi.

Tad realiai iš tos premijos perviršio lieka 300 000 eurų. Kas irgi yra neblogai, nes turėti 300K ir neturėti 300K yra faktiškai 600K

Tada yra papildomos pajamos:

* parduoti trijų rungtynių bilietai

* TV teisės į užsienį

* parduoti skrydžių bilietai

Čia papildomai galima skaičiuoti apie 170 000 eurų ir dar aš net neliesiu itin aktyvių atributikos pardavimų, juos susikalkuliuosim ir išvadas pasidarysim metų gale, bet jau dabar Erikas mato, kad pirmieji metai buvo geri, antrieji bus dar geresni.

Beje, Erikas savo Youtube kanale paleido fantastišką projektą - asmeninius vlogus, orientuotus į užsienio auditoriją. Peržiūros pradžiai labai geros, į Žalgirio anglišką Discordo kanalą prisijungė per dvi dienas 400 žmonių

Tad viską susivedus turime netoli pusės milijono papildomų pajamų, kurios labai tvarkingai keliaus į kitų metų biudžetą ir mano planas augti 20% ir pasiekti 5 milijonus yra daugiau nei realus. Matydamas komercinių pajamų augimą aš net jau pradedu mintyse svarstyti ne penketą, o kitą skaitmenį.

Pagal šitą formulę įveikus “Hajduką” ir atskaičiavus išlaidas, į klubo kasą galėtų įkristi dar 300 000 eurų kitam sezonui.

Ar realu tai padaryti? Lažybininkai sako, kad nelabai - “Žalgiriui” duodama tik apie 20% tikimybė, akcentuojama beveik dešimt kartų besiskiriantys klubų biudžetai.

Kroatų klubų pajėgumas dar labiau pasimatė antradienį Zagrebe, kai “Dinamo” 5:0 sutriuškino kauniečius.

Bet - “Žalgiris” į rungtynes išeina turbūt pasiekęs geriausią formą šiame sezone, maksimaliai užsivedęs po Stebuklo Liepkalnyje ir tuo pačiu neslegiamas nei favoritų statuso, nei būtinybės laimėti. Žaidėjai žino, kad klubas juos palaikys bet kokiu atveju ir yra kupini noro parodyti, ką gali.

Klubas žino, jog nepaisant tikrai labai nepalankių burtų, šių metų europinį sezoną jau galima vertinti visai neblogai ir dėl to irgi jaučiasi komfortabiliai.

“Hajduke” gi atvirkščiai - gili krizė. Fanai įtūžę ir degina varžovų stadionus. Išvykose komanda žaidžia tragiškai. Paskutinėse dviejose rungtynėse pralaimėta “Paphosui” 0:4 ir tikrai ne Kroatijos lygos lyderiui “Varaždinui” 1:2. Treneris Garsija konfliktuoja su komandos talismanu puolėju - Marko Livaja, kuris dar neįmušė paskutinę minutę paskirto baudinio rungtynėse su “Varaždinu”. Kroatijos spauda ketvirčiuoja tiek trenerį, tiek komandos vadovybę.

Livajos klausimas - jeigu jis žaidžia, žaidžia ir “Hajdukas”, bet jeigu jis nesužaidžia arba yra išjungiamas iš žaidimo, “Hajdukas” nebeturi kito lyderio, į kurį galėtų atsisukti.

Dar viena Hajduko problema bent jau šiam momentui - daug naujokų atvažiavo ką tik ir iš karto metami į rungtynes.

Su “Paphosu” žaidė:

Acapandie - dešinys gynėjas - atvyko liepos 1 iš “Nanto”

van Hoorenbeeckas - vidurio gynėjas - atvyko liepos 1 iš “Twente”

de Almeida - vidurio saugas - atvyko liepos 1 iš “Cordoba”

Žinoma, niekas nesiginčija dėl individualios šių žaidėjų kokybės, bet net ir mega klubuose naujiems žaidėjams reikia laiko apsitrinti ir prisitaikyti.

Paskaičiau Hajduko fanų forumus ir ten mintys tokios - kodėl mus laiko favoritais, duok Dieve, kad turėtume 60% prieš “Žalgirį”, jie muša po septynis įvarčius, o pas mus gynyba skylėta, reikia atsilaikyti prieš fanų spaudimą Vilniuje ir tada galbūt susitvarkysime pas save Splite. Bet pas mus krūva jaunų žaidėjų, kurie nauji, nesusižaidę ir sunkiai atlaiko tą spaudimą išvykoje.

O stadionas bus pilnas. Ir dabar “Žalgirio” fanai renkasi ne pasėdėti ir palinguoti. Bus riksmai, vėliavos, dainos ir maksimalus komandos raginimas pirmyn.

Objektyviai Žalgiris turi dar du pranašumus:

* “Hajdukas” tik pradėjo čempionatą, iki normalios formos jam dar toli, o žaidėjai turėjo žiaurų mačą su pratęsimu ketvirtadienį, tada sekmadienį važiavo pas Varaždiną ir ten atrodė fiziškai išvargę, o dabar turi rungtynes ketvirtadienį. “Žalgiris” po ketvirtadienio skyrė dvi poilsio dienas visai komandai ir nuo sekmadienio ramiai savo režimu treniruojasi.

* “Hajdukas” nėra turbūt gyvenime žaidęs ant dirbtinės dangos, o mes matėme, kaip ant jos jautėsi “Dinamo”.

Tai kaip čia pasakius. Gal tie 40%, kuriuos mums skiria “Hajduko” fanai ir visai logiški. Domina.

Be Livajos į ką labiausiai turėtų atkreipti dėmesį “Žalgirio” fanai:

* Krašto puolėjas Michele Sego. Tas, kuris tiekia kamuolius Livajai. Duok jam erdvės ir Livaja muš. Nesant Livajos pats eina į puolimo centrą

* Lietuvis nelietuvis Rokas Pukštas. Nuolat siejamas su perėjimais į dar aukštesnio lygio klubus, turbūt matysim aikštės vidurio dvikovas su mūsiškiu Lytvynenko.

Tad ramiai ir be streso ruošiamės “Hajduko” iššūkiui, rezultato nespėliosiu, bet norėčiau, kad kitą savaitę į Splitą nusivežtume intrigą.

Kas įdomu, kad futbolo prognozuotojai iš šito ketverto - “Žalgirio”, “Hajduko”, “Rakowo” ir “Hammarby” vietą pagrindiniame etape skiria lenkams. Jie mano, kad “Rakow” įveiks ir švedus, ir kroatus.

Tokios dėlionės ir rezultatas Zagrebe dar kartą parodo, kaip toli yra nuėjęs ir koks kosmiškai konkurencingas yra europinis futbolas. Jeigu norim, kad stebuklai Liepkalnyje kartotųsi ne kartą per dvidešimt metų, Vilniaus “Žalgiriui” (ir ne tik jam) reikia suprasti ir laikytis kelių esminių dalykų:

Visų pirma klubo vadovybė, rėmėjai, bendruomenė, fanai ir Vilniaus miestas turi žiūrėti viena kryptimi - tai kol kas ir vyksta.

* Reikia kantrybės ir užsispyrimo. Nepaisant nusivylimų, agonijos ir kritikos lavinos. Dabar dedame tik pamatus, Vilniaus futbolo namą pamatysime po 5-7 metų.

* Reikia pinigų. Turime išeiti į dviejų skaitmenų metinį biudžetą - 10+ milijonų. Nereikia, kad tai nutiktų per metus, nes yra galybė pavyzdžių, kaip staigiai gavę injekcijas klubai nesusitvarko ir ištaško didelius pinigus. Jeigu skaičiuojam 20% metinį augimą, 10 milijonų biudžetą “Žalgiris” gali pasiekti iki 2031 metų.

* Reikia teisingų ir palankių sąlygų Nacionaliniame stadione. Dabar vyksta intensyvios derybos ir jos turi būti geros “Žalgiriui”, nes stadionas yra esminis katalizatorius klubo spurtui į priekį ir biudžeto augimui

* Reikia ugdyti jaunus lietuvius. Akademijai klubas skiria maksimalų dėmesį, vienas iš Kilo akcininkų Vytautas Krutulis asmeniškai kuruoja Akademiją, ateinančių vaikų kiekis šiemet rekordinis, reikia suvaldyti srautą, investuoti į trenerių kvalifikaciją ir po tų pačių 5-7 metų Akademija pradės gaminti talentus.

* Reikia turėti ir laikytis ilgalaikės strategijos. Visi klubo skyriai - nuo komercijos iki sporto direktoriaus, nuo bendruomenės iki atributikos - yra gavę užduotis parengti savo srities strategijas, užsibrėžti tikslus ir veiklos planus. Klausimų pateikta daug - vien sporto direktorius Giedrius Klevinskas iš mūsų gavo 40 klausimų: nuo transferų iki skautingo politikos. Rugsėjį jos visos bus pristatytos valdybai, patvirtintos ir parengtas kelių metų strateginis klubo vystymo planas.

O ta vadinamoji vyšnia ant torto visame plane yra tai, jog ramiai ir kantriai dirbant kartais, ne dažnai, bet kartais, kokiais vienais neįtikėtinais metais nutinka stebuklai.

Andrius Tapinas is a reader-supported publication. To receive new posts and support my work, consider becoming a free or paid subscriber.

This is a public episode. If you'd like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit tapinas.substack.com/subscribe

Sunku patikėti, kad pradedu trečią straipsnį vertindamas tos pačios rinkimus laimėjusios jėgos formuojamą Vyriausybę. Trečią.

Prieš nepilnus dvejus metus dar dėjau šitą paveiksliuką

Andriaus Substackas kuriamas dėl prenumeratorių palaikymo. Prisijunk prie augančios bendruomenės

Saldusis Jėzau, kaip jis paseno. Realiai liko Budrys su Ruginiene ir Popoviene, o sugrįžo Savickas, tik ne į tą vietą.

Kai tada vertinau šitos nuotraukinės Vyriausybės galimybes, skyriau jiems visai neblogą išankstinį balą - netgi aukštesnį už Šimonytės ministrus. Po to tas balas sumažėjo, bet po Palucko atėjusi Ruginienės vyriausybė jau rinko gerokai žemesnį balą. Tai dabar pažiūrėkim ir palyginkim, ką mes čia turime su visomis trimis vyriausybėmis

Energetika:

2024 - Vaičiūnas (išankstinis vertinimas buvo 8/10, po to pakėliau į 8.5

2025 - Vaičiūnas (8.5/10)

2026 - Savickas (6/10)

Vaičiūnas buvo vienas geriausiai dirbančių ministrų, jo pakeitime logikos nėra jokios išskyrus politinę, nes šitame socdemų bardake taip išsivaikščiojo politinės kortos. Man Vyriausybės dėliojimai pradeda priminti pankų pamėgtą žaidimą “Strazdanėlės”. Jeigu nežinote, kas tai per žaidimas, tai jums pasisekė, o jeigu žinote, tai pas ką mažiausiai strazdanėlių, tas ir ministras.

Lukas Savickas yra kaip iš klonavimo mašinos ištrauktas jaunas politinis technokratas-oportunistas ir sakau tai be jokio kritikos atspindžio. Aukštos grindys, bet žemos lubos, kur padėsi, realiai ten tiks su tokiu aukštesniu nei vidutinis balu, gėdos nepadarys ir bus visa galva aukštesnis už kai kuriuos kitus kabineto narius. Bet vis tiek keitimas nėra sveikas galvojant apie valstybę.

Užsienio reikalai

2024 - Budrys (8/10)

2025 - Budrys (9/10)

2026 - Budrys (8.5/10)

Kartelė aukštai užkelta, nors ją numesti norėjo patys socdemai, pajutę, kad “prezidentinis Budrys” gali reikšti ne tik “prezidento žmogus”, bet ir “būsimasis prezidentas”. O savomis rankomis auginti reitingui žmogui, kuris neturi nieko bendro su LSDP ideologija, yra kvaila. Bet, kaip įprasta socdemams, kiaušų išmesti Budrį iš barščių, tiksliau iš pastato Tumo-Vaižganto gatvėje, pritrūko.

Finansai

2024 - Šadžius (6/10)

2025 - Vaitiekūnas (7.5/10)

2026 - Valys (2/10)

Bardakas bordelyje tęsiasi. OK, ponia premjerė nesutarė su geležiniu socdemu Šadžiumi, pasikeitė į Vaitiekūną, kuris įrodė, kad drąsiai gali būti vadinamas vienu stipriausių finansų ministrų. Mums tokie nereikalingi, sako Sinkevičius ir stato atseit saviškį - politinį perbėgėlį Taurimą Valį, kuris jau pademonstravo potencialą tapti antruoju Ignotu Vyriausybėje, visišką neatsparumą kritikai, narciziškumą ir kurį patys socdemai viduje vadina kosmonautu. Kodėl taip reikėjo daryti, niekas negali atsakyti.

Žemės ūkis

2024 - Hofmanas (4/10)

2025 - Palionis (4.5/10)

2026 - Mažeika (7/10)

Pamėtę ministeriją kaip karštą bulvę dabar žemės ūkį įmetė demokratams, kurie paskyrė Kęstutį Mažeiką. Šiaip logiškas demokratų sprendimas ir profesionalus kandidatas - turintis agronomo išsilavinimą, jau visai nemažai politinės patirties, išbandęs ir Aplinkos ministro kėdę Skvernelio Vyriausybėje. What’s not to like - kaip sakė Joey iš Draugų.

Sveikatos apsauga

2024 - Jakubauskienė (6/10)

2025 - Jakubauskienė (5.5/10)

2026 - Kukuraitis (4.5/10)

Vėl bardakas ir vėl tik pobukė politinė logika. Nepartinė Jakubauskienė išsilaikė prie Palucko, išsilaikė prie Ruginienės, bet buvo išmesta prie Sinkevičiaus. Kodėl? Nes kažką reikėjo aukoti, o Jakubauskienė ne bičiulė. Tai jeigu toks kriterijus, kam tada apskritai reikėjo ją skirti. Dabar vietoje jos ateina demokratas Kukuraitis, vėlgi viskas tvarkoje - patyręs empatiškas politikas, visą kadenciją dirbęs ministru, bet ne medicinoje, o socialinėje apsaugoje. Tai tegu tęsia darbus ten, kur tikrai nusimano, o sveikatos apsaugoje tegu toliau laikosi Jakubauskienė. Bet jeigu Kukuraitis į socminą, kur tada Ruginienę padėti. Va taip ir konstruojama vyriausybė - o kur ją padėti?

Vidaus reikalai

2024 - Kondratovičius (4/10)

2025 - Kondratovičius (4/10)

2026 - Katelynas (1/10)

Beveidis ir pilkiausias įmanomas Kondratovičius manęs niekada nežavėjo išskyrus tą dieną, kai jis pradėjo protestuojantiems pareigūnams dainuoti - jei jūs manim patikėsit, bus gerai gerai, gerai jums bus. Bet patyręs partinis funkcionierius, anksčiau buvęs susisiekimo viceministru, tai ministerijos koridorius skersvėjus žinantis skersai išilgai. Ne, ačiū, sako Sinkevičius ir stato Martyną Katelyną, kuris atitinka visus kriterijus “kaip nebūti tinkamu ministru”.

Dar vienas šviežas politinis perbėgėlis, tik demonstruojama ištikimybe, o ne sugebėjimais įsitrynęs į vidinį Sinkevičiaus ratą. Pagal išsilavinimą chemikas, dirbo programuotoju ir Krikščioniškos kultūros instituto vadybininku, politinės patirties faktiškai nulis. Ir jam patikima vadovauti vienai sudėtingiausių ministerijų Lietuvoje.

Visiškai nesigilinu į jo pažiūras ar praeities pasisakymus, bet tik į kompetenciją - ir jos absoliučiai nėra. Nada. Nicht. Zilch. Labiausiai WTF paskyrimas, koks tik gali būti. Net Ignotas buvo logiškesnis, nes buvo dainavęs ant scenos.

Ekonomika ir inovacijos

2024 - Savickas 6/10

2025 - Grikšas 2.5/10

2026 - Grikšas 3/10

Bent jau kažkuris ministras lieka, bet, aišku, lieka tikrai ne pats geriausias. Ekonominis proveržis sustabdytas, naujų idėjų badas, rimtesnių investicijų senokai nebesimato, Lietuva konkurencingumo reitinge smuko per 13 pozicijų ir nepanašu, kad “gal pardavinėjęs, gal nepardavinėjęs kontrabandines cigaretes” ministras turėtų kompetencijos/noro/galimybių/komandos kažką pakeisti. Bent jau į didžiulius skandalus neįsivėlė ir Mindaugo tilto iš aferistų nenusipirko, ir už tai ačiū.

Švietimas, mokslas ir sportas

2024 - Popovienė (4.5/10)

2025 - Popovienė (3/10)

2026 - Popovienė (4/10)

Švietime pasikeitimų nėra, kai mokytojas jau pusantrų metų yra prestižinė profesija, tai nelabai daug ko ir reikia. Po skandalo su balų pridėjimu viskas čia teka įprasta vaga, didelių švietimiečių protestų nevyksta, ministrė veikia budinčiame režime, not great not terrible, ko daugiau norėti.

Aplinkos apsauga

2024 - Poderskis (1/10)

2025 - Žuromskas (2/10)

2026 - Andriulaitytė (5.5/10)

Andriulaitytė, apie kurią nežinojo net ir patys LSDP vadovai, turėtų būti labai dėkinga ankstesniems Aplinkos ministerijos vadovams už žemiausiai nuleistą kartelę (išskyrus, aišku, Ignotą, bet ten jau vienetinis atvejis). Aušriniai ministrai kažką suko, kažką organizavo, kažkur užlėkinėjo su nekilnojamuoju turtu ir valstybine žeme, žodžiu darė tai, ką aušriečiai moka geriausiai - maklino. Gal ir su aplinkos apsauga kažką veikė, bet niekas to nepastebėjo.

Tai Sinkevičiaus bendražygė savivaldybių asociacijoje Andriulaitytė, kuri turi ir tinkamą išsilavinimą ir darbo aplinkosaugoje patirtį, tarp šitų piliečių atrodo kaip gulbė tarp bjauriųjų ančiukų.

Kultūra

2024 - Birutis (4/10)

2025 - Adomavičius (0/10), Aleknavičienė (3/10)

2026 - Alsys (8/10)

Socdemas Šarūnas Birutis vis dar turėtų būti toks - “nu ble, už ką?”. Jis buvo toks nusivylęs, kad net dalyvavo protestuose prieš Ignotą. O Ignotas per savo ministravimo savaitę įėjo į istoriją, mobilizavo kultūrininkus ir tapo didžiausių ir ilgiausiai besitęsusių protestų katalizatoriumi. Šaunuolis. Jį skubiai pakeitusi Aleknavičienė buvo visiškai apie nieką tiek kultūros žmonių, tiek socdemų akyse, todėl dabar į sceną žengia buvęs ministerijos kancleris Lukas Alsys. Jis turi daug patirties kultūros sferoje, su kultūra susijusį bakalaurą ir magistrą, šiuo metu studijuoja VDU menotyros doktorantūroje. Alsio kandidatūra buvo teigiamai sutikta kultūros bendruomenėje ir jam skiriu aukščiausią išankstinį balą iš naujųjų ministrų.

Susisiekimas

2024 - Sabutis (6.5/10)

2025 - Taminskas (3/10)

2026 - Taminskas (2/10)

Apie Sabutį 2024 gruodį rašiau - dar sąlyginai jaunas socdemas, į skandalus neįsivėlęs, švarus. 2025 metais jis buvo be penkių minučių favoritas tapti premjeru, o po to apsivertė viskas aukštyn kojomis ir dabar jis jau teisiamas “čekučių byloje” dėl piktnaudžiavimo ir dokumentų klastojimo.

Taminsko skrydį į ministrus priskyriau glaudžiai jo bičiulystei su Jonavos socdemais ir įtakingo tėčio, Aukščiausiojo Teismo teisėjo, turėjimui. Niekas labai nepasikeitė, vienintelis rimtesnis Taminsko “darbas” - kad išvaikė gerai dirbančius ministerijai pavaldžių įmonių vadovus bei valdybos narius, pvz. buvusį oro uostų direktorių Simoną Bartkų, ir dabar ten pagal geriausias komuniagų tradicijas susistatys savus.

Krašto apsauga

2024 - Šakalienė (3.5/10 » 7/10)

2025 - Šakalienė (7/10) Kaunas (2/10 išankstinis, 7.5/10)

2026 - Kaunas (8/10)

Su KAMu gavosi taip įdomiai - buvau labai skeptiškas Šakalienės atveju, bet viskas apsivertė ir ji tapo viena stipriausių Palucko ministrų, niekas neabejojo, kad ir toliau tęs darbą, bet po mėnesio kažkaip premjerei dingo pasitikėjimas, kas dar kartą parodo, kaip profesionaliai šita valdžia sugeba formuoti vyriausybes. Ir Robertas Kaunas atėjo su dar žemesniu vertinimu ir daugiau kritikos, dėl jo net rinkosi protestuoti prie prezidentūros, bet ir vėl viskas apsivertė aukštyn kojomis ir jis pademonstravo, kad turi ir stuburą, ir gebėjimus, ir pakankamai diplomatijos išvinguriuoti sudėtingais Kapčiamiesčio poligono takeliais

Teisingumas

2024 - Mockus (3.5/10)

2025 - Tamašunienė (4/10)

2026 - Tamašunienė (3/10)

Mockus dar gavo sąlyginai neblogą išankstinį balą, nes po to viskas tik prastėjo ir jis virto vaikštančia striptizo šokėjas mėgstančio ministro parodija. Jį pakeitusi Tamašunienė ministeriją pavertė tomaševskininkų ideologijos ginklu ir paskyrė galybę jėgų kovoti prieš LGBT bendruomenę ir jiems palankius teismų sprendimus, kas vėlgi yra tam tikra šizofrenija, kai LSDP lyg ir už žmogaus teises, bet tuo pačiu turi ultrakonservatyvią ministrę.

Socialinė apsauga

2024 - Ruginienė (8/10)

2025 - Zailskienė (2/10)

2026 - Ruginienė (6/10)

Ruginienė buvo absoliučiai savo vietoje Palucko vyriausybėje ir toje sferoje, kurią išmanė. Tapus premjere paaiškėjo, kad tik ją ir išmanė. Zailskienė buvo tipiško partinio kareivio iš provincijos pavyzdys, kuriai ministrės batai buvo trimis išmieromis per dideli. Dabar į savo vietą grįžta Ruginienė, lyg ir turinti daugiau patirties, bet visa apdaužyta ir su sudaužyta reputacija, kurią atstatyti bus tikrai sudėtinga.

Premjerai

2024 - Paluckas (4/10 » 0/10)

2025 - Ruginienė (4/10 » 1/10)

2026 - Sinkevičius (5/10)

Ir skaičiuojam premjerus. Jeigu Paluckas pradėjo su 4/10 ir, aišku, baigė su nuliu, tai nuo tos pačios vietos pradėjusi Ruginienė finišavo su 1/10, nes nu neturėjo teisinių problemų ir atsistatydino ne dėl jų, o dėl to, kad taip liepė viršininkas.

Ją keičia Sinkevičius, dar visai neseniai palaidojęs politinę karjerą dėl pasigvieštų telikų ir nuėjęs dirbti į Fegdą, o dabar grįžęs į Olimpą. Nebus jam lengva, bet bus tikrai geriau, nes mano galva kaip politikas (nuimant visus čekiukių reikalus) jis gerokai stipresnis ir universalesnis nei Paluckas, o su Ruginiene net ir lyginti nereikėtų. Bet ateina į labai sudėtingą situaciją su tikrai vietomis prasta komanda, todėl 5/10.

Ir skaičiuojam bendrą balą:

Palucko vyriausybė net ir su nulį balų gavusiu premjeru surinko 76.5 balo

Ruginienės vyriausybė surinko 66.5 balo

Sinkevičiaus vyriausybė surinko 73 balus ir galėjo drąsiai aplenkti Palucko ministrus ,jeigu ne sunkiai protu suvokiami Katelyno ir Valio paskyrimai.

Andrius Tapinas is a reader-supported publication. To receive new posts and support my work, consider becoming a free or paid subscriber.

This is a public episode. If you'd like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit tapinas.substack.com/subscribe

Naujasis Vilniaus “Žalgiris” šią savaitę pradeda savo europinį nuotykį - taip, liepa yra tas laikas, kai prasideda trijų pagrindinių UEFA taurių atrankos ir ima suktis labai dideli pinigai.

Gerai susipažinusiems su europiniu futbolu čia gal nebus nieko naujo, bet žinau, kad atsirado nemažai tų, kurie šiemet aktyviau ėmė domėtis futbolu ir “Žalgirio” reikalais, todėl čia mūsų europinių nuotykių istorija ir finansai.

Andrius Tapinas is a reader-supported publication. To receive new posts and support my work, consider becoming a free or paid subscriber.

Pradėkime nuo istorijos. Trečia pagal pajėgumą (po Čempionų ir Europos lygų) UEFA Konferencijų lyga buvo įkurta 2021 metais ir Vilniaus “Žalgiris” dalyvavo kiekviename jos sezone, tačiau šiemet yra tik antras kartas, kai žaidžiame Konferencijų lygoje tiesiogiai. Anksčiau komanda pradėdavo europinį sezoną nuo Čempionų lygos, iš jos iškritusi dar mėgindavo laimę Europos lygoje ir tik tada leisdavosi į Konferencijų lygą.

Norint patekti į Konferencijų lygos pagrindinį etapą reikia įveikti keturis atrankos etapus, todėl savaime aišku kelias nuo pirmojo etapo yra sunkiausias.

2021 metais “Žalgiris” buvo per žingsnį, bet paskutiniame atrankos etape susidūrė su žymiuoju (na, tuo metu jis dar nebuvo toks žymus) “Bodo/Glimt”, namie sužaidė 2:2, bet išvykoje pralaimėjo 0:1

2022 metai buvo sėkmingiausi Lietuvos futbolo istorijoje, nes Vilniaus “Žalgiris” pateko į pagrindinį Konferencijų lygos etapą arba “grupes” ir ten kapojosi su tokiais klubais kaip Šveicarijos “Basel”, Slovakijos “Slovan” ir Armėnijos “Pyunik”, iškovojo 5 taškus, bet grupėje liko paskutinis.

2023 metais Konferencijų lygoje mūsiškiai vėl nusileido paskutiniame atrankos etape, bet ten buvo labai nemaloniai 0:4 ir 0:3 sutriuškinti žymiojo vengrų “Ferencvarošo”

2024 metais Lietuvos čempionais netikėtai tapo “Panevėžys”, tad “Žalgiriui” teko vargti nuo pirmo Konferencijų lygos etapo. Namie ir svečiuose buvo iškovotos pergalės prieš Suomijos “VPS”, bet antrajame etape po pratęsimo pralaimėta Kipro “Paphos”

2025 metų problemos ir didžiosios permainos klube prasidėjo būtent nuo europinio fiasko, kai pirmajame Čempionų lygos etape buvo pralaimėta Maltos Hamruno “Spartans”, o antrajame Konferencijų lygos etape nepasipriešinta Šiaurės Airijos “Linfieldui - nulinės lygiosios namuose ir bedantis pralaimėjimas 0:2 svečiuose.

Taigi Konferencijų lygoje kol kas turime vieną pagrindinį turnyrą, du ketvirtus ir vieną antrą atrankos etapą.

Pirmasis varžovas - Juodkalnijos “OFK Petrovac”.

Aišku, niekada negali prognozuoti nepamatęs rezultato, bet turbūt palankiausias varžovas iš visų galimų, nes likus dviem potencialiems varžovams burtai galėjo lemti arba Juodkalniją, arba pragariškai sunkią kelionę į pačius Kazachstano rytus, į Semėjaus arba buvusį Semipalatinsko miestą.

Šiemet ne taip dažnai besišypsanti Fortūna buvo maloninga ir trečiadienį išskrendame svečiuotis į Juodkalniją. Bet ir šeimininkai bus nominalūs, nes “Petrovac” savo rungtynes žaidžia mažyčiame Petrovaco stadione, todėl UEFA rungtynės perkeltos į pagrindinį sostinės Podgoricos stadioną. Kadangi Podgorica serga už savo “Budočnost” komandą, tai abejoju, ar susirinks labai daug sostinės gyventojų palaikyti kito miesto klubo.

“Petrovac” paskutinį kartą Europoje žaidė prieš 17 metų, ten Europos lygos antrajame atrankos etape įveikė Kipro klubą, bet po to 1:7 bendru rezultatu pasikrovė malkų nuo Austrijos Graco “Sturm”.

Juodkalnijos čempionate šiemet jie liko treti, bet daugiau kaip 20 taškų atsilikę nuo čempionų, o šiaip pastaruosius dešimt metų yra stabilūs vidutiniokai ir užima 6-7 vietas.

Dauguma komandos žaidėjų vietiniai, bet sezone daugiausiai įvarčių mušė puolėjas iš Serbijos Savo Arambasičius - 7 įvarčiai - ir bosnis Adnanas Basičius - 8 įvarčiai. Tiesa, dėl bosnio, kuris prieš tai rungtyniavo “Panevėžyje”, “Žalgiriui” nereikės sukti galvos, nes jis po sezono paliko “Petrovac” klubą.

Jį pakeitė ką tik prie klubo prisijungęs juodkalnietis puolėjas Vuk Strikovič.

Toplygos sezono sistema kai kada suteikia Lietuvos klubams pranašumą prieš europinius varžovus ir “Petrovac” yra būtent toks varžovas. “Žalgiris” jau įpusėjo sezoną ir turėjo laiko integruoti naujokus, o štai “Petrovac” dar tik žaidžia priešsezonines kontrolines rungtynes ir kol kas nelabai sėkmingai - iš keturių rungtynių trys pralaimėtos ir įmuštas tik vienas įvartis.

Lažybininkai šiokiu tokiu favoritu pirmose rungtynėse laiko Vilniaus “Žalgirį”, jos vyks ketvirtadienį, liepos 9, 21:45 Lietuvos laiku. Žiūrėkite per TV6 ir gal susimojuosime stadione, o po savaitės susitiksime Vilniuje ir ten jau yra likę vos keli šimtai bilietų visame stadione.

Bilietai į liepos 16 dienos rungtynes Vilniuje yra čia

Jeigu pavyktų (ir čia aš nieko nemanifestuosiu, o tik sakau - jeigu…) įveikti juodkalniečius, antrajame etape “Žalgirio” lauktų Tbilisio “Dinamo” arba Liuksemburgo “Mondorf-les-Bains” klubas.

Liuksemburgiečiai burtų traukimo metu buvo labai mieli ir draugiški, bet patys pripažino, kad tikimybė įveikti kartvelų klubą yra labai minimali. Tą patvirtina ir lažybininkai - net pirmose rungtynėse svečiuose Tbilisio “Dinamo” yra didelis favoritas.

Apie kartvelus verta rašyti tik tada, jeigu tikrai su jais žaisime, nes vėl bus sakoma “op” neperšokus griovio, bet tik pastebėsiu, kad turėdamas itin gerą UEFA klubų koeficientą - 12.0 - “Žalgiris” net ir trečiajame atrankos etape greičiausiai būtų skirstytas ir galėtų tikėtis silpnesnio varžovo. Bet čia jau du grioviai ir du op.

Dabar pasižiūrėkime į finansus ir kodėl sėkmingas žygis Europoje gali tapti aukso puodu tokiai komandai kaip “Žalgiris”.

Vien už dalyvavimą Konferencijų lygoje “Žalgiris” gauna 325 000 eurų. Jeigu pavyksta įveikti “Petrovac”, kasą papildo dar 375 000 eurų.

Palyginkime su elitinės Europos krepšinio lygos pinigais. Panašią sumą - 675 000 eurų gauna 9 vietą Eurolygoje užėmusi ekipa, šiemet tai buvo Barselona.

Įveikęs antrąjį Konferencijų lygos atrankos etapą klubas gautų dar papildomai 375 000 eurų. Bendrai 1 075 000 eurų ir tai jau siekia Eurolygos 6 vietos premiją.

O jei pavyktų įveikti ir trečiąjį etapą, tada UEFA premija didėja dar 375 tūkstančiais, siekia 1,45 milijono ir susilygina su Eurolygos Final Four ketvirta vieta.

Ir paskutinis skaičius - patekimas į pagrindinį etapą bendrai atneštų klubui 3,17 milijono ir tai jau yra gerokai daugiau nei gauna Eurolygos čempionai.

O dar yra papildomi pinigai už iškovotas pergales ir surinktus taškus pagrindiniame etape. Istoriniais 2022 metais Vilniaus “Žalgiris” gavo daugiau kaip 4.6 milijono eurų pajamų iš UEFA. Galima tik įsivaizduoti, kaip galėjo sustiprėti klubas, jeigu pinigai nebūtų ištaškyti. Antra vertus, tada ir mūsų “Žalgiryje” nebūtų.

Palyginimui - šiemet pagrindinės komandos atlyginimai sudarė 2 milijonus eurų, po sėkmingų komercinių sandorių su rėmėjais ir naujo investuotojo atėjimo atsirado galimybė per vasaros transferų langą šitą skaičių dar padidinti maždaug 25% ir įsigyti naujų žaidėjų.

Planuojant 2026 metų biudžetą buvo nuspręsta nežaisti ruletės ir netraukti į jį neiškovotų UEFA premijų, todėl šiemet įtraukta buvo tik minimali garantuota suma - 325 000 eurų.

Visos kitos potencialios pajamos bus nukreipiamos į kitą sezoną, tada ten gali ir nieko neatsirasti, jei pralaimėsime “Petrovac”, gali atsirasti +375 000 juos įveikus, +750 000 įveikus du atrankos etapus ir + 1 125 000 įveikus tris atrankos etapus.

Klubo tikslas yra kitais metais operuoti 5 milijonų eurų biudžetu, todėl sėkmingas europinis nuotykis čia labai padėtų.

Yra dėl ko stengti ir palaikyti savo komandą stadione!

Andrius Tapinas is a reader-supported publication. To receive new posts and support my work, consider becoming a free or paid subscriber.

This is a public episode. If you'd like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit tapinas.substack.com/subscribe