Viskas prasidėjo nuo močiutės priekaišto dėl priaugto svorio. Ji pradėjo bėgioti. Bėgiojo tol, kol ryžosi įveikti pirmąjį savo gyvenime maratoną. Tai buvo Paryžiuje 2011 m. Dabar Ieva Lobačiūtė yra nubėgusi visus garsiausius pasaulio maratonus, iš viso jų buvo apie 30. Tačiau to jau nepakako ir ji ryžosi bėgti ultramaratonus. Pietų Afrikos Respublikoje yra nubėusi 87 ir 92 km. O tada atėjo eilė ultratriatlonams, kai reikia nuplaukti 3,8 km, dviračiu nuvažiuoti 180 km ir nubėgti 42 km. Toks maršrutas pradangina 5 kilogramus ir kartais atima norą valgyti visą parą po finišo. Beje, bėgdama ilgus nuotolius Ieva valgo virtas bulves, apibarstytas druska. Bet, perspėja, tokiam maistui reikia pratintis, kitaip - bus bėda. Dabar Ieva planuoja bėgti Antarktidoje, nes nori būti bėgusi maratonus visuose žemynuose, ir nuplaukti ne 3,8 km, nors yra įveikusi ir 14, bet 33 km. Plaukimas – pati nemėgstmiausia rungtis, sako Ieva Lobačiūtė. Ar atlaikyti tokius krūvius ir neprarasti sveikatos jai padeda mama – vyriausia Lietuvos ragana Vilija Lobačiuvienė? Atasakymas – pokalbyje su maratonininke, ultramaratonininke, ultratriatlonininke Ieva Lobačiūte.
Ved. Nemira Pumprickaitė.

Jeigu į Zaporižios AE pataikys, apsaugok Viešpatie, tai pirmiausia pasižiūrėkit, iš kur ateina debesys. Jeigu iš pietų, tai iškart bėkit į vidų, susirinkę vaikus iš gatvės. Netikėkite tais, kurie sako, kad vėjas ne į mūsų pusę pučia. Nes vėjas ir pernaša – visai ne tas pats. O jei Astravo AE kas nutiktų, tai melskitės, jei pernaša bus iš Vakarų, bus mums labai tinkama, tai per kokias tris valandas jie bus Maskvoje. Audronė Galvonaitė prisimena ir Černobylio avariją, apie kurią turbūt ilgai būtume nežinoję, jei švedai nebūtų matavę taršos ir nepradėję trimituoti, kas vyksta. O Lietuvoje Černobylio radiacija pirmiausia atklydo į vakarinę dalį, į pajūrį.
Sustabdyti klimato kaitos jau neįmanoma, galima tik prisitaikyti kurį laiką, nes jai skirtos konferencijos skęsta tuščiose kalbose – po 35 valandas ginčijamasi, kur dėti kablelį, sako A. Galvonaitė. Ir dar – ar kada susimąstėt, kad orus jūsų kieme gali pakeisti supermodernus, labai stipriai įšylantis stogas? Pokalbis su garsiausia Lietuvos metereologe, klimatologe dr. Audrone Galvonaite.

Ved. Nemira Pumprickaitė.

Iš Lietuvos ji su tėvais pasitraukė 1944 metais, kai buvo vos 4-erių. Keli metai pabėgėlių stovyklose Vokietijoje ir atvykimas į Jungtines Valstijas, kur jau gyveno dėdė, o tada daugiau nei 50 metų Čikagoje ir Vašingtone. Apie sugrįžimą nebuvo minčių, bet „mes buvome susikūrę Lietuvą“ Amerikoje, sako Nerija Linkevičiūtė-Kasparas, „Amerikos balso“ bendradarbio Romo Kasparo našlė.
Pirmąkart su vyru į Lietuvą ji sugrįžo 1990-aisiais, o po 15 metų parvažiavo visam laikui. Ponia Nerija prisimena savo operos solistės koncertinį gyvenimą, atliktas arijas Verdžio, Pučinio operose, gastroles po Pietų Ameriką ir Australiją. Dabar Amerikoje teliko tėvų kapai ir investicijos, nes akcijų biržose ji investuoja jau daugiau nei 50 metų. O dar kolekcionuoja Llardo ir Goebel porcelianą, senuosius Lietuvos žemėlapius, jos kolekcijoje ir daugiau nei 150 gaidžių. Apie gyvenimą Amerikoje ir Lietuvoje – pokalbis su buvusia operos soliste Nerija Linkevičiūte-Kasparas.

Ved. Nemira Pumprickaitė.

Kalbėdama apie didžiulės sėkmės sulaukusį dokumentinį filmą „Šuolis“, režisierė Giedrė Žickytė sako, kad sunku suskaičiuoti tarptautinius festivalius, kur jis buvo parodytas, tačiau ji puikiai atsimena, kad filmas pelnė 8-is apdovanojimus užsienyje ir dar keletą Lietuvoje. Dabar ji kuria naują filmą apie teatrologę, ilgametę Atviros Lietuvos fondo pirmininkę Ireną Veisaitę, kurio premjera Lietuvoje numatyta spalio mėnesį. Ireną Veisaitę pažinojusi Giedrė Žickytė pradėjo kurti filmą, kai profesorė dar buvo gyva, tačiau baigė, kai jos jau nebebuvo – mirė nuo kovido. Būtent filmas ir Irenos Veisaitės prisiminimas, sako režisierė, padėjo jai susidoroti su nemalonumais, išgyventi sunkų metą, kai kartu su sutuoktiniu ambasadoriumi Eitvydu Bajarūnu buvo linksniuojama istorijoje apie teatrą Londone, kur jie buvo kartu su tuo metu Londone viešėjusiu prezidentu ir jo žmona. Pokalbis su dokumentinių filmų kūrėja Giedre Žickyte.


Ved. Nemira Pumprickaitė

Algridas Saudargas – pirmasis 1990-aisiais nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos užsienio reikalų ministras, dirbęs iš viso septyniose vyriausybėse. Jam teko kurti Užsienio reikalų ministeriją, kai dauguma institucijų tiesiog tęsė darbą. O prieš pat sausio 13-ąją vyriausybės sprendimu, suderinus su Aukščiausiosios Tarybos pirmininku V. Landsbergiu, jis buvo išsiųstas į užsienį, kur važinėjo iš vienos valstybės į kitą iki pat kovo mėnesio, kol pagaliau gavo V. Landsbergio leidimą grįžti į Lietuvą. Ne į visų politikų biurus pavyko prisibelsti iš karto, tačiau, pamena A. Saudargas, kartais padėdavo ir pažintys su krikšionių demokratų partijos vadovais, nes jis pats iš pradžių buvo Lietuvos krikdemų partijos narys, o vėliau ir vadovas. Ir dabar buvęs užsienio reikalų ministras seka pasaulio įvykius ir turi savo požiūrį, pavyzdžiui, į taikdarių siuntimą į Ukrainą. Pokalbis su pirmuoju atkurtos nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministru Algirdu Saudargu.


Ved. Nemira Pumprickaitė

Viena sėkmingiausių TS-LKD politikių, SADM ministrė Monika Navickienė turėjo atsisakyti pareigų, o tada pasitraukė iš politinės veiklos, kai paaiškėjo, kad jos sutuoktinis įsipainiojęs į „Foxpay“ skandalą, o ji pati su to skandalo pagrindiniais veikėjais skrido į Dubajų jų apmokėtu lėktuvu. Nors šiandien ji pripažįsta padariusi klaidą dėl skrydžio, tačiau vis dėlto nemano esanti kalta dėl visko, kuo buvo kaltinama viešoje erdvėje. Bet yra įsitikinusi, kad, jei ne šitas skandalas, iš politikos tikrai būtų nepasitraukusi, o kai taip nutiko, nemano, kad yra labai blogai. Dabar sako, vis dar nenori įsikinkyti į kokias nors pareigas, bent jau vasarą praleisti su mama ir dukromis. Apie savo santykius su sutuoktiniu kalba šiek tiek neįprastus, kaip dauguma yra įpratę tuos santykius suprasti, dalykus, bet sako, „mes taip gyvename“. Ir net paklausta, kodėl džiaugiasi tik dukrų ir mamos draugija, pakartoja, kad toks jų gyvenimas. Apie gyvenimą iki skandalo ir po jo pokalbis su Monika Navickiene.

Ved. Nemira Pumprickaitė

Jis visada mėgo ekstremalias keliones – aplankė Šiaurės Korėją, Siriją, Libaną, o tada nusprendė, kad metas įveikti Ramųjį vandenyną. Iš San Diego Amerikoje iki Brisbeno Australijoje. Kelią pastojo taifūnas, apie kurį žinojo, tik nežinojo, kad pateko į patį 4 balų taifūno epicentrą. Nežinojo, nes išsikrovė visos baterijos ir neturėjo jokio ryšio su likusiu pasauliu, todėl komanda krante negalėjo perspėti, kad taifūnas pakeitė kryptį ir „Kuršis“ plaukia į patį jo centrą. Kova su gamta pasirodė per sudėtinga žmogui, bet išsigelbėjimas irgi nebuvo lengvas. Sako, dar ir dabar nėra atsigavęs, po patirtos raktikaulio traumos vis dar negali sportuoti. Bet planų susigrumti su vandeniu vis vien turi. Apie juos ir apie svarstytus žygius oru – pokalbis su keliautoju Aurimu Mockumi.
Ved. Nemira Pumprickaitė.

Saulius Pilinkus daug veiklų yra ėmęsis per visą savo gyvenimą, ir visur, panašu, jam neblogai sekėsi. Dabar, pavyzdžiui, yra labai giriamas už LRT eteryje kuriamas „Daiktų istorijas“. Tačiau S. Pilinkus gali papasakoti daugybę istorijų, kurios nebūtinai randa vietą laidoje. Pavyzdžiui, kaip tapo tuometinės Sovietų Sąjungos Komunistų partijos – KPSS – nariu ir kaip atsisveikino su komunistine partija, bet jau Lietuvos – LKP. Kaip pats, būdamas tuometinio Vilniaus Dailės instituto vienu iš komjaunimo sekretorių, sugebėjo įkliūti, darydamas uždraustų leidinių kopijas, patekti į KGB, kur laukė du pasirinkimai – psichiatrijos ligoninė arba sovietinė armija ir vis vien buvo išmestas iš instituto. Pokalbis su menotyrininku, LRT laidos „Daiktų istorijos“ autoriumi Sauliumi Pilinkumi.


Ved. Nemira Pumprickaitė

Signataras Aleksandras Abišala nemėgsta viešumos, pirmiausia, kaip sako, nes nemėgsta kalbėti apie tai, ko neišmano. Iš aktyvios politikos pasitraukęs 1992-aisiais, iškart po pusmečio vadovavimo Vyriausybei, niekada nebuvęs jokios partijos nariu, kovo mėnesį įstojo į TS-LKD partiją. Kaip sako pats, niekieno neprašytas, dar daugiau – konservatoriai niekada nėra jo kvietę, skirtingai nei kitos partijos. Kaip ministras be portfelio A. Abišala tapo premjeru vos 6-iems mėnesiams, kas jį įkalbėjo tik iš trečio karto ir kaip užteko vieno karto, kad priimtų socialdemokratų premjero Gedimino Kirkilo kvietimą vadovauti Vyriausybės komisijai energijos tiekimo saugumo po 2009 metų klausimams, iš kurių svarbiausias buvo įtikinti Briuselį atidėti Ignalinos AE uždarymą? Būdamas tremtinių vaikas, gimęs Intoje, paklaustas, ar yra pasiruošęs kraštutiniam atvejui – okupacijai, jis atsako – tam neįmanoma pasiruošti. Pokalbis su signataru Aleksandru Abišala.

Ved. Nemira Pumprickaitė.

Pirmosiomis karo dienomis Alvydas Medalinskas buvo Ukrainoje, nuvyko ten sąmoningai, žinodamas, kad karas gali prasidėti bet kurią dieną. „Kyjive visos ambasados buvo pasirengusios evakuacijai, kai manęs vienas diplomatas paklausė, kada aš išvykstu, atsakiau, kad vykstu į Donbasą“, – pasakoja A. Medalinskas. Pirmiausia buvo Mariupolis, tačiau vasario 23 dieną, palikęs visus daiktus, su nedideliu lagaminėliu, jis išvyko į susitikimą Berdianske. Jį vežęs vairuotojas paprašė pasilikti nakčiai, nes tėvai jo paprašė pasilikti, o tada jau buvo karas. Kaip pirko produktus, kaip bendravo su okupantų karininku, prašydamas iš miesto leisti pasitraukti moterims ir vaikams, kodėl skubiai teko bėgti, nors tam nebuvo jokių galimybių, ir kokia to bėgimo kaina? Pokalbis su politologu Alvydu Medalinsku.
Ved. Nemira Pumprickaitė