Kas nepamena Simo Kudirkos, lietuvio jūreivio, peršokusio iš sovietinio laivo į Amerikos ir paprašiusio politinio prieglobsčio, kurio negavo. Tik po kančių ir kalėjimų 1974 metais šeima išvažiavo į JAV. Nors, kaip sako, Evaldas Kudirka – Simo sūnus, juos tiesiog išmetė iš Sovietų Sąjungos. Tačiau 2007 metais Simas Kudirka su žmona Genute sugrįžo į Lietuvą, sūnus Evaldas liko anapus. Sako, tiesiog dar nebuvo metas, bet sugrįžti visada planavo. Viskas pasikeitė, kai prasidėjo antroji D. Trumpo kadencija, o su ja pradėta įgyvendinti naujoji migracijos politika. Paaiškėjo, kad Evaldas, skirtingai nei sesuo, neturėjo nei Amerikos pilietybės, nei Lietuvos ir buvo patekęs į „juoduosius sąrašus“. Kai prasidėjo migrantų gaudymai miestuose, Portlende tuo metu gyvenęs Evaldas iš arti matė, kaip migantai suiminėjami, kaip prieš juos naudojamas smurtas, šaudoma guminėmis kulkoms, todėl apsisprendė nedelsdamas važiuoti į Lietuvą. Ir didžiausia jo pagalbininke tapo režisierė Giedrė Žickytė, sukūrusi filmą apie jo tėvą Simą Kudirką „Šuolis“. Gyvenimo lūžis ir migranto gyvenimas iš arti. Pokalbis su Evaldu Kudirka.
Ved. Nemira Pumprickaitė.

Prancūziją dar tik būsimasis žurnalistas Valdas Puteikis įsimylėjo būdamas 10-ies, nes jam labai patiko prancūzų kalba, kuri tuo metu buvo visiškai nepopuliari, ją vadino „varliamušių“. Dabar Prancūzija jam – gyvenimo būdas: čia daug kartų pabuvota, parengta daugybė reportažų ir interviu, keliauta su turistų grupėmis. V. Puteikis pasakoja apie savo interviu su prancūzų įžymybėmis, įvykusius ir dar galbūt įvyksiančius susitikimus gatvėse, prancūzų būdo ypatumus – meną kalbėti ir pasakoti, lengvai megzti santykius, sklandančią nuomonę – jie amžini meilužiai. Ir dar: yra kelios kryptys, kuriomis galima su Valdu Puteikiu keliauti po Prancūziją, nes jis dar ir gidas. Todėl laidos pabaigoje - patarimas, kur nueiti Paryžiuje, nes tų vietų nerodo joks guglas. Pokalbis su žurnalistu Valdu Puteikiu.

Ved. Nemira Pumprickaitė

„Diplomatijos man trūko, agresyvumo pakako“, – pripažįsta dukart premjeru buvęs Gediminas Vagnorius, prisiminęs savo santykius su prezidentais Algirdu Brazausku ir Valdu Adamkumi, kai vienas jį nuolat kritikavo dėl veikimo būdo, o kitas net viešai pareiškė nepasitikėjimą. Net tuometis jo partijos pirmininkas Vytautas Landsbergis nustojo ginti prieš prezidentą V. Admkų. Tačiau apie abu prezidentus ir profesorių V. Landsbergį jis išlaikęs gražius prisiminimus, sako, santykiai buvo dalykiniai, jie sugebėjo dirbti drauge. G. Vagnorius premjeru buvo pasiūlytas 1991 metų sausio 8 dieną, tačiau tada palaikymo nesulaukė, vyriausybei vadovauti buvo paskirtas Albertas Šimėnas, kai tas dingo, G. Vagnoriui Vytautas Landsbergis vėl pasiūlė imitis vyriausybės vadovo pareigų. Sako, tada pagalvojęs, prieš tris dienas netikau, o kai Šimėnas dingo, tai ir aš jau geras, bet tai buvo tik minutinis pasvarstymas. Atsisakyti nebuvo galima, nes sovietų karinė technika važinėjo po sostinę, o valstybė neturėjo vyriausybės. Šie ir kiti pirmųjų nepriklausomos Lietuvos metų įvykiai premjero Gedimino Vagnoriaus prisiminimuose.
Ved. Nemira Pumprickaitė.

„Anties“ solistas Algirdas Kaušpėdas ne visiškai užtikrintai vardija, kas jį pakvietė prisijungti prie Sąjūdžio iniciatyvinės grupės, tačiau pasiūlymą jis priėmė. O štai į Aukščiausios Tarybos rinkimus jau nepriklausomoje Lietuvoje nepanoro eiti, tačiau, paklaustas, ar dabar elgtųsi kitaip, sako, visko gali būti, galbūt suktų į politiką, galbūt neiti buvo klaida, tačiau tada atėjo į LRT – tapo TV direktoriumi. Jam buvo siūloma tapti LRT generaliniu direktoriumi, tačiau manė, kad nesugebės ir prikalbino į tas pareigas Skirmantą Valiulį. Apie „Antį“, jos populiarumo piką, išsiskirstymą ir atsikūrimą, muzikavimą su Viktoru Diawara grupėje „Kandis“, kultūros reikšmę tautos savimonei, tapatumui ir svajonę atstatyti Gedimino kalno Aukštutinę pilį pokalbis su architektu, muzikantu, vienu pirmųjų sąjūdininkų Algirdu Kaušpėdu.

Vedėja Nemira Pumprickaitė

Nežinia, ar šiandien Aistis Zabarauskas būtų taip neblogai žinomas, jei ne prieš nepilnus 6-erius metus nebūtų atsiradęs prie vieno iš kandidatų į prezidentus. Kai Gitanas Nausėda nusprendė siekti prezidento posto, jis tapo jo svarbiausiu ryšiu su visuomene – rinkimų štabo komunikacijos vadovu. Tuo metu grįžęs iš pusmetį trukusios kelionės po Aziją, jis sulaukė Gitano Nausėdos rinkimų štabo vadovės skambučio su prašymu pasiūlyti, kas galėtų tapti atstovu spaudai. Supratęs, kad reikia ne atstovo spaudai, o komunikacijos specialisto, Aistis paprašė 24 valandų, po kurių pažadėjo pateikti sąrašą pavardžių. Tuomet pateikė vieną pavardę – savo. Susitikęs su būsimuoju prezidentu, jis sulaukė klausimo, koks jo patyrimas šitoje srityje. „O koks jūsų?“ – klausimu atsakė Aistis. Ir abu suprato, kad reikia pamėginti. Kodėl sulaužė savo pažadą nekritikuoti prezidento, kaip keturiskart mėgino įstoti į žurnalistiką bei kaip ieškojo prezidento paskirtų LRT Tarybos narių paramos, kai dalyvavo konkurse į LRT generalinio direktoriaus postą? Laidoje – pokalbis su komunikacijos ekspertu, viešųjų reikalų bendrovės vadovu Aisčiu Zabarausku.

Ved. Nemira Pumprickaitė.

Bernadeta Lukošiūtė LRT išdirbo daugiau nei 50 metų, tiksliau, 51-erius. Visiems geriau žinoma kaip Teta Beta dėl savo vestų televizijos laidų vaikams „Labanakt, vaikučiai“ ir „Labanaktukas“, iš tikrųjų ji visada dirbo radijuje. Pradžia buvo konkursas, kai radijas rinko diktorius, tada pateko trise – ji, Loreta Jankauskaitė ir Aleksas Anikinas. Tuomet konkurse reikėjo tiesiog paskaityti tekstą, o jau laimėjus teko mokytis kalbos. Viena iš legendinės Bernadetos Lukošiūtės mokytojų buvo kita legendinė diktorė Undinė Nasvytytė. Bernadeta Lukošiūtė sako, kad šiandien labai daug kalbos šiukšlių ne tik eteryje, bet ir gyvenime. Tikrą šlovę jai atnešė vis dėlto ne radijas, o televizija ir laidos vaikams. Tarp jų 30-ies metų pertrauka, kai radijas atsisakė diktorių ir Bernadetai Lukošiūtei teko pardavinėti „Lego“ konstruktorius, tačiau, prisimena ji, sekėsi tiesiog puikiai. Dar viena išskirtinė data – Sausio 13-oji, kai studijoje su kolega Algimantu Saduku buvo, kol eterį desantininkai išjungė, o juos išvarė, pirmiausia į koridorių, o paskui į kiemą. Šiemet Vasario 16-ąją ji apdovanota Gedimino ordinu. Pokalbis su ilgamete Lietuvos radijo diktore – laidoje.

Ved. Nemira Pumprickaitė.

Pakviestas pas Vytautą Landsbergį, Artūras Paulauskas ne tik išgirdo pasiūlymą tapti pirmuoju nepriklausomos Lietuvos prokuroru, tada jis dar nesivadino generaliniu, bet ir gavo kelias valandas apsispręsti, nes vakariniame posėdyje Seimas jau norėjo jį patvirtinti. Skubos priežastis – kitą dieną turėjo atvykti sovietų prokurorų delegacija, reikėjo jiems išdėstyti Lietuvos poziciją. Vienintelis žmogus, su kuriuo Artūras Paulauskas tarėsi, buvo jo sutuoktinė: „Pasikalbėjom po Gedimino prospektą vaikščiodami ir aš pranešiau, kad sutinku“. O tada laukė ne tik nemalonūs susitikimai su sovietų delegacija, laukė teroro mėnesiai, kol pučas Maskvoje užbaigė ir sovietinės prokuratūros likučius Lietuvoje. Būdamas generaliniu prokuroru, Artūras Paulauskas buvo valstybinis kaltintojas Boriso Dekanidzės byloje. Teismas nuteisė Dekanidzę mirties bausme ir tai buvo paskutinė mirties bausmė Lietuvoje. Paklaustas, kaip jautėsi myriop nuteisęs žmogų, Artūras Paulauskas prisipažino, jog tai buvo trečia mirties bausmė jo prokuroro karjeroje.
Ved. Nemira Pumprickaitė.

Žurnalistas Eldoradas Butrimas nedaug dirbo Lietuvoje, siuntė reportažus iš Latvijos, Estijos, Lenkijos, karui prasidėjus iškart išvyko į Ukrainą, nors tuometinis darbdavys „Lietuvos ryto“ vyr. redaktorius Gedvydas Vainauskas neišleido vykti, o kai sužinojo, kad vis vien išvažiavo, sumažino honorarą per pusę. Eldoradas dėl to į Lietuvą negrįžo, prisidurdavo rašydamas į dešimt regioninių laikraščių. Kas pusę metų jis sugrįžta į Lietuvą ir eina pas gydytojus, nes sveikata rimtai sugenda, gyvenant nuolatiniame strese, baimėje, matant daugybę mirčių ir netekčių. Štai ir šįkart: „Miegas išsiderinęs, pulsas šokinėja, nenormaliai reaguoju į kiekvieną didesnį garsą“. Gydytojai ne tik liepė vartoti vaistus, bet dar ir patarė išvykti į reabilitaciją. Eldoradas nuskrido į Hurgadą, o tada – vėl į Charkivą, kur yra nuo karo pradžios. Jis vis dar negali ramiai žiūrėti į raudančius ukrainiečius, sužinojusius apie artimųjų mirtį arba juos laidojančius, „verkiu žiūrėdamas į juos“, prisipažįsta Eldoradas. Pokalbis su LRT radijo bendradarbiu Ukrainoje – Eldoradu Butrimu.

Ved. Nemira Pumprickaitė.

Scenografijos patriarchu vadinamas Adomas Jacovskis skaičiuoja, kad per 30 metų kartu su Rimu Tuminu pastatė 38 spektaklius. Viskas prasidėjo nuo „Nusišypsok mums, Viešpatie“, kurį pradėjo statyti su Almantu Grikevičiumi, bet jis suprato, kad nepavyks, ir spektakio ėmėsi Rimas Tuminas. Taip ir žygiavo jie kartu nuo spektaklio prie spektaklio trise: Rimas Tuminas, kompozitorius Faustas Latėnas ir jis, Adomas Jacovskis. Sako, vieni kitus suprasdavo iš pirmo karto. Po dviejų kolegų mirties Adomas Jacovskis atsisakė pasiūlymų imtis scenografijos keliuose spektakliuose, retai ir į teatrą benueina. Jis lygina Rimą Tuminą ir Eimantą Nekrošių, sako, šis visada žinojo, ko nori, o Tuminas – ne visada. Dabar sugrįžo prie tapybos ir balandžio mėnesį surengs savo parodą „Titanike“.

Ved. Nemira Pumprickaitė.

„Lietuvos užsienio politikoje pirmiausia turi dominuoti pačios Lietuvos interesai, dažnai vertybėmis prisidengiama, kai tai patogu, kai ne – vykdoma pragmatiška politika“, – sako signataras Egidijus Bičkauskas. Jis neslepia, kad nepalaiko Lietuvos užsienio politikos, turi savo požiūrį.

Tai jam teko užduotis 1990 metais nuvežti į Maskvą ir įteikti tuometiniam SSRS vadovui Michailui Gorbačiovui Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo dokumentą. „Labai bijojau, kad kas neužpultų ir neatimtų, todėl važiavau niekam nepranešęs, neprašiau automobilio Maskvoje, vykau savo jėgomis, bet dokumentą įteikiau“, – prisimena Egidijus Bičkauskas. Tuo tarpu prezidentu tapęs Borisas Jelcinas su visa vyriausybe buvo atvykęs į Lietuvos atstovybę, kuriai tuo metu vadovavo Egidijus Bičkauskas. „Turbūt mes buvom tokie vieninteliai, sulaukę tokių svečių“, – pasakoja Egidijus Bičkauskas.

Kaip prisidėjo prie pirmojo nepriklausomos Lietuvos generalinio prokuroro skyrimo ir ką vietoje savęs pasiūlė kaip Centro sąjungos kandidatą į prezidentus, kuris, beje, juo ir tapo, – pokalbis su signataru, pirmuoju Lietuvos atstovu Maskvoje po Nepriklausomybės atkūrimo Egidijumi Bičkausku.

Ved. Nemira Pumprickaitė.