Saulius Pilinkus daug veiklų yra ėmęsis per visą savo gyvenimą, ir visur, panašu, jam neblogai sekėsi. Dabar, pavyzdžiui, yra labai giriamas už LRT eteryje kuriamas „Daiktų istorijas“. Tačiau S. Pilinkus gali papasakoti daugybę istorijų, kurios nebūtinai randa vietą laidoje. Pavyzdžiui, kaip tapo tuometinės Sovietų Sąjungos Komunistų partijos – KPSS – nariu ir kaip atsisveikino su komunistine partija, bet jau Lietuvos – LKP. Kaip pats, būdamas tuometinio Vilniaus Dailės instituto vienu iš komjaunimo sekretorių, sugebėjo įkliūti, darydamas uždraustų leidinių kopijas, patekti į KGB, kur laukė du pasirinkimai – psichiatrijos ligoninė arba sovietinė armija ir vis vien buvo išmestas iš instituto. Pokalbis su menotyrininku, LRT laidos „Daiktų istorijos“ autoriumi Sauliumi Pilinkumi.


Ved. Nemira Pumprickaitė

Signataras Aleksandras Abišala nemėgsta viešumos, pirmiausia, kaip sako, nes nemėgsta kalbėti apie tai, ko neišmano. Iš aktyvios politikos pasitraukęs 1992-aisiais, iškart po pusmečio vadovavimo Vyriausybei, niekada nebuvęs jokios partijos nariu, kovo mėnesį įstojo į TS-LKD partiją. Kaip sako pats, niekieno neprašytas, dar daugiau – konservatoriai niekada nėra jo kvietę, skirtingai nei kitos partijos. Kaip ministras be portfelio A. Abišala tapo premjeru vos 6-iems mėnesiams, kas jį įkalbėjo tik iš trečio karto ir kaip užteko vieno karto, kad priimtų socialdemokratų premjero Gedimino Kirkilo kvietimą vadovauti Vyriausybės komisijai energijos tiekimo saugumo po 2009 metų klausimams, iš kurių svarbiausias buvo įtikinti Briuselį atidėti Ignalinos AE uždarymą? Būdamas tremtinių vaikas, gimęs Intoje, paklaustas, ar yra pasiruošęs kraštutiniam atvejui – okupacijai, jis atsako – tam neįmanoma pasiruošti. Pokalbis su signataru Aleksandru Abišala.

Ved. Nemira Pumprickaitė.

Pirmosiomis karo dienomis Alvydas Medalinskas buvo Ukrainoje, nuvyko ten sąmoningai, žinodamas, kad karas gali prasidėti bet kurią dieną. „Kyjive visos ambasados buvo pasirengusios evakuacijai, kai manęs vienas diplomatas paklausė, kada aš išvykstu, atsakiau, kad vykstu į Donbasą“, – pasakoja A. Medalinskas. Pirmiausia buvo Mariupolis, tačiau vasario 23 dieną, palikęs visus daiktus, su nedideliu lagaminėliu, jis išvyko į susitikimą Berdianske. Jį vežęs vairuotojas paprašė pasilikti nakčiai, nes tėvai jo paprašė pasilikti, o tada jau buvo karas. Kaip pirko produktus, kaip bendravo su okupantų karininku, prašydamas iš miesto leisti pasitraukti moterims ir vaikams, kodėl skubiai teko bėgti, nors tam nebuvo jokių galimybių, ir kokia to bėgimo kaina? Pokalbis su politologu Alvydu Medalinsku.
Ved. Nemira Pumprickaitė

Kažin, ar visi žino, koks Lietuvos istorijos lobis yra Merkinė. Šiandien tai tik nedidelis, net 1 000 gyventojų neturintis miestelis. Tačiau praeityje čia kryžiavosi LDK keliai, čia vaikščiojo mūsų valdovai, vienas jų – Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislova Vaza – čia numirė. Namas, kuriame tai įvyko, tebestovi, kaip ir bažnyčia, kurioje jis greičiausiai buvo pašarvotas. Merkinė mena valdovo meilės istoriją, dėl kurios jis buvo dažnas svečias mieste. Merkinės miške – žydų kapai ir holokaustą menančios vietos, kaip ir legendinio partizano, pripažinto Lietuvos vadovo Adolfo Ramanausko-Vanago takai, kai su būriu lietuvių priešinosi sovietams. Ir daugybė kitų istorijų, kurias geriausia išgirsti su gidu. Laidos gidas – Merkinės krašto muziejaus direktorius Žygimantas Buržinskas.

Ved. Nemira Pumprickaitė.

Pristatydamas savo knygą ambasadorius Vygaudas Ušackas pasakoja, kaip kartu su prof. Vytautu Landsbergiu rašė laišką JAV prezidentui Billui Clintonui, kodėl tas laiškas buvo ne nuo prezidento A. Brazausko, draugystę ir bendrą darbą su D. Grybauskaite ir kaip viskas pasibaigė, kai ji tapo prezidente. V. Ušackas vardija, jo manymu, dvi priežastis. Po diplomatinio darbo liko daugybė pažinčių visame pasaulyje ir tos pažintys bei neformalus bendravimas, pasak Ušacko, yra tikroji diplomatijos esmė, o ne formalūs susitikimai. Ar klaida buvo žaisti krepšinį su Kremliaus vadeivos aplinkos žmonėmis, kai Rusija užpuolė Ukrainą, o jis buvo ES misijos Rusijoje vadovas? Atsakymai pokalbyje su ambasadoriumi Vygaudu Ušacku.
Ved. Nemira Pumprickaitė

Arūnas Dulkys, būdamas sveikatos apsaugos ministru, buvo be galo daug kritikuojamas. Ir net ne nuo pirmų darbo dienų. Tik paskelbus jo kandidatūrą užimti pareigas, sulaukė prezidento nepasitikėjimo, tačiau, sako, iš visos šitos situacijos reikia mokytis.
Pirmiausia, tokiuose postuose esantiems reikia atsisakyti asmeniškumų, ir pasakoja, kaip prezidentas ir jo patarėjai nuolat veikė prieš jį – sukūrė analogišką komisiją pandemijai valdyti, skelbė skaičius, kurie neatitiko tikrovės, ir tai, pripažįsta A. Dulkys, labai pakenkė ir jam, ir SAM.
Paklaustas, kodėl prezidentui neįtiko, sako, kad rimta priežastis galėjo būti, kad įdarbino savo ministerijoje Pranešėją, kurio liudijimai prezidentui nebuvo palankūs. Pokalbis su buvusiu sveikatos apsaugos ministru Arūnu Dulkiu.
Ved. Nemira Pumprickaitė.

Kaip popiežius argentinietis tapo toks palankus lietuviui kunigui? Kardinolas Rolandas Makrickas sako, turbūt todėl, kad įvykdė visas jam pavestas užduotis: ir tada, kai Vatikano valstybės sekretoriate tvarkė ekonominius ir diplomatinės tarnybos reikalus, ir kai atgaivino popiežiškąją Švč. Mergelės Marijos didžiąją baziliką Romoje. Prieš dvejus metus popiežiaus sprendimu tapęs tituliniu Tolentino arkivyskupu, vos po metų Rolandas Makrickas paskirtas kardinolu. Šiandien kardinolas rengiasi įvykdyti dar vieną popiežiaus Pranciškaus jam skirtą užduotį – pasirengti, o tada ir palaidoti Švč. Mergelės bazilikoje jį patį. Kardinolas sako, kapo vieta jau parengta, ir Šventajam Tėvui parodyta. Apie tai, kodėl jam teko garbė atidaryti bazilikos duris per Jubiliejinius metus, tą reiškia jam, tapus kardinolu, paskirta Šv. Eustachijaus bažnyčia ir kokia tikimybė turėti popiežių lietuvį, pokalbis su kardinolu Rolandu Makricku.

Ved. Nemira Pumprickaitė

Algirdas Kumža, nors 1990 m. ėjo į rinkimus kaip Sąjūdžio kandidatas, bet Sąjūdis palaikė ne jį, tačiau į Seimą pateko jis. Kad nepriklausomybė bus skelbiama iškart kitą dieną po Aukščiausiosios Tarybos pirmojo posėdžio, sako, mažai kas žinojo. Tiesa, balsavusiųjų prieš nebuvo, nors dauguma klausimų vienybės AT nebuvo, ji atsirasdavo tik tada, kai klausimai būdavo gyvybiškai svarbūs valstybei. Tos vienybės nebuvimas pirmiausia nuvedė į skirtingas posėdžių sales, o paskui ir į AT pasileidimą po dvejų metų darbo. Tačiau daugiau į parlamentą A. Kumža jau nesiekė patekti. O štai jo romanas su diplomatija, kaip jis pats vadina, galbūt ir būtų užsitęsęs, tačiau po ambasadoriaus kadencijos Ukrainoje daugiau pasiūlymo negavo. Pokalbis su Kovo 11-osios Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataru Algirdu Kumža.
Ved. Nemira Pumprickaitė

Į Lietuvą Vida Miknevičiūtė sugrįžo vos kelioms dienoms, kai gavo pasiūlymą dainuoti Toscą LNOBT, nes šis vaidmuo buvo jau kurį laiką mintyse. Kartu su ja Vilniuje buvo dar dvi operos garsenybės, kurių reperturaruose Puccini „Tosca“ jau seniai – Jonathan Tetelman ir Bryn Terfel. Šis pokalbis įrašytas iki koncertinio operos atlikimo, nes ne tik įtemptas grafikas, bet ir mamos operacija darė įtaką Vidos Miknevičiūtės buvimui gimtinėje. Ji pasakojo apie savo šių metų planus, kuriuose – Berlynas, Hamburgas, Ciurchas ir debiutas JAV Santa Fė festivalyje. Visas solistės repertuaras išdėstytas iki 2029 metų, tačiau kitąmet mes vėl turėtume ją išgirsti Lietuvoje. Praėjusiais metais Vidos pasirodymas Bairoito festivalyje buvo vainikuotas sėkmės, o Hamburgo opera suteikė jai aukščiausią įvertinimą - Kammersangerin titulą. Pokalbis su vienu sėkmingiausių Lietuvos sopranų Vida Miknevičiūte.
Ved. Nemira Pumprickaitė

Studijuoti režisūrą ji rengėsi baigusi mokyklą, tačiau tais metais nerinko kurso. Tada ji įstojo į žurnalistiką, kaip sakė pati, trumpam, kad metai nepraeitų tuščiai, bet taip ir liko. Turėjo praeiti daug metų, ji jau turėjo antrą diplomą – ryšių su visuomene magistro, kai įstojo į kino krypties studijas Muzikos ir teatro akademijoje, o dabar jau visai netrukus baigs doktorantūros studijas. Aistė Stonytė pasakoja, kaip susipažino su režisieriumi Jonu Jurašu, kaip apsisprendė kurti „Mamutų medžioklę“ ir apie naująjį savo filmą, kurio herojus – nepaprastai talentingas, tragiško likimo fotografas Virgilijus Šonta. Ir atsargiai užsimena, kad neatmeta, jog ateityje imsis meninio filmo, kuriam galbūt parašys scenarijų, o temą diktuoja jos kurti televizijos dokumentiniai filmai apie Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką. Pokalbis su Aiste Stonyte.

Ved. Nemira Pumprickaitė