„Biržų duona“ - bankrutuojanti kepykla, kadaise nupirkta Viktoro Kurganovo, šiandien klestinti šeimos įmonė, vežanti savo produkciją net už Atlanto. Šeimos – tai reiškia, kad nėra nė vieno akcininko iš šalies ir artimiausiu metu neplanuojama tokių įsileisti. Andrius Kurganovas – vykdantysis direktorius – pasakoja, kad, norint išlikti didelės konkurencijos sąlygomis, tenka taikytis ir prie madų, o jos diktuoja, kad juodos ruginės duonos vartojimas mažėja. Ir juokiasi, paklaustas, ar kepa svirplių duoną ar bent jau planuoja kepti: „Ne, neplanuojam, esam gavę užsakymą iš Nyderlandų, jiems kepėm, bet Lietuvoje tokių planų neturim, o ir svirplių miltai labai brangūs“. Gruodį Andrius įkopė į Kilimandžarą, anksčiau bėgiojo maratonus, dabar tiesiog bėgioja, o po kelionės į Japoniją liko sužavėtas matcha, todėl kavos beveik nebegeria. Pokalbis apie darbą ir pomėgius su „Biržų duonos“ savininku Andriumi Kurganovu.


Ved. Nemira Pumprickaitė

Praėjus 9-iems mėnesiams po tėvo, garsaus režisieriaus Rimo Tumino mirties, jo dukra, taip pat teatro režisierė Gabrielė Tuminaitė pasakoja, kaip politikai skambinėjo į teatrą, reikalaudami pašalinti R. Tuminą iš pareigų, kitu atveju grasindami susidorojimu. R. Tuminas buvo išvarytas iš savo paties sukurto Vilniaus Mažojo teatro, nors teatro žmonės rašė kultūros ministrui, prašydami leisti jam likti. Sunkiai sirgdamas, R. Tuminas sunkiai išgyveno tokį elgesį su juo, tačiau, kaip sako dukra, surado jėgų grįžti ir vėl repetuoti, kurti planus. „Nors sunkiai nueidavo 200 metrų, bet pradėjęs repetuoti tarsi atgydavo“, – pasakoja Gabrielė. Apie R. Tumino darbą Maskvoje, mirties priežastį ir interviu, į kurį pati pasiūlė tėvui nueiti, pokalbis su Gabriele Tuminaite.


Ved. Nemira Pumprickaitė

Tai – pokalbis ne apie darbus, laidas ar projektus, kuriais žurnalistė Edita Mildažytė pelnė žinomumą ir užsitarnavo žmonių simpatijas. Tai – pokalbis apie jos gyvenimą: kodėl gimusi Marijampolėje, tuometiniame Kapsuke, į mokyklą ji pradėjo eiti Kaune, o baigė Vilniuje, kuo ji panaši į savo tėvą, kurį buvo įsimylėjusios daugybė Kauno medikių, kuo jos pačios gimimą pakartojo jos pirmagimės gimimas, kas tie trys jos vyrai – du Gintai ir Saulius – ir be ko ji negali gyventi. Pokalbis su žurnaliste Edita Mildažyte. Ved. Nemira Pumprickaitė

Rodos, klausimas buvo toks nesudėtingas – kodėl taip dažnai operos žvaigždės atšaukinėja spektaklius? Atsakymas buvo absoliučiai netikėtas. Kostas Smoriginas papasakojo savo paties istoriją, kai vienintelis spektaklis Zalcburgo festivalyje jam galėjo kainuoti viso gyvenimo karjerą, nes po to vakaro jis prarado visus turėtus kontraktus ir tapo niekam neįdomus. Laimei, jam pavyko sugrįžti, nors, prisipažįsta, sugrįžimas buvo sunkus – po laiptelį aukštyn, pradėjus viską vėl nuo pradžių. Dabar jis pageidaujamas ne vien Europos teatruose. Didele savo karjeros sėkme jis laiko žmoną, kuri, pati būdama smuikininkė, padeda jam rengiantis naujiems vaidmenims. O vaikai, panašu, irgi ketina eiti jo keliais. Apie karjerą, šeimą ir operos pasaulį pokalbis su Kostu Smoriginu.

Ved. Nemira Pumprickaitė

Prezidentas Valdas Adamkus dar ir dabar graudinasi pasakodamas apie Kauno Aušros gimnazistų atkirtį sovietų statytiniui – išgirdus „Internacionalą“ pradėjo giedoti nepriklausomos Lietuvos himną, tačiau jo pasakojimas iki ašarų graudina ir besiklausant. Sunkiai suvaldydamas jaudulį prezidentas prisimena savo sutuoktinę Almą, kuriai Pirmosios ponios pareigos ne visada buvo lengvos, bet tą matė jis vienintelis. „Nėra dienos, kad su ja nepasikalbėčiau“,– sako V. Adamkus. Prezidentas prisimena tą niūrų vaizdą, kai iš Amerikos pirmąkart po pasitraukimo į Vakarus sugrįžo į Lietuvą 1972-aisiais, sako, kad ir šiandien jam neramu dėl Lietuvos. Ir paaiškina, kodėl išeivijos lietuviai linko į respublikonus, o ne demokratus – viskas dėl prezidento Hario Trumano.

Ved. Nemira Pumprickaitė

Baigusi Muzikos akademiją, kur mokėsi pas prof. Ireną Milkevičiūtę, Aušrinė Stundytė išvažiavo į Vokietiją, nes tuo metu daug kas išvažiavo – Lietuvoje nebuvo darbo. Dabar ji dainuoja ne tik Europos, bet ir Amerikos, Japonijos teatruose ir muzikos scenose. Daug kas atsiminė jos visiškai netikėtą bučinį Edgarui Montvidui per koncertą Vilniaus 700-ajam gimtadieniui. Netikėtas buvo ir pačiam Montvidui, bet, pasirodo, tai visiškas ekspromtas. „Pamačiau, kad Vingio parke tiek jaunų žmonių, kurie atėjo antros koncerto dalies klausyti, bet turi sulaukti jos, tai nusprendžiau juos palinksminti“, – sako solistė. Tie ekspromtai kartais brangiai kainuoja, kaip nutiko Paryžiuje, kai partneris, beje, tik ką Vilniuje „Salomėjoje“ dainavęs Johnas Daszakas, užkrito ir nukirto jai kojos pirštą, nes vis ieškodama naujų išraiškų, tądien ji nuspyrė aukštakulnius ir scenoje buvo basa. Pokalbis su operos soliste Aušrine Stundyte.

Ved. Nemira Pumprickaitė

Pokalbio pradžią pasiūlė pats Vytautas Landsbergis – apie tik ką įvykusius rinkimus, TS-LKD nesėkmę juose ir jo anūko Gabrieliaus Landsbergio pasitraukimą iš partijos pirmininko ir Seimo. „Jis buvo labai geras užsienio reikalų ministras“, – sako profesorius ir prisimena, kaip įspėjo Gabrielių („Aš jam sakiau, ar tu žinai, kur tu eini?“), kai tas apsisprendė eiti į politiką. Beje, turėdamas 10 proanūkių, profesorius sako, kad dar vienas pakeliui. Ir šypsosi, kad laukia, kada Gabrielius taps seneliu, nes prieš kelis mėnesius vedė vienas iš jo sūnų. Ir, žinoma, daug pamąstymų apie Lietuvą tada, dabar ir ateityje, taip pat pratęsimas sakinio „gyvenimas yra gražus, bet...“ - pokalbyje su Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataru Vytautu Landsbergiu.
Ved. Nemira Pumprickaitė

Paklaustas, ar galutinis LGBT+ bendruomenės tikslas, kuris turėtų būti įteisintas įstatymu, – santuoka ir leidimas įsivaikinti, Romas Zabarauskas atsako neišsisukinėdamas – „taip“. Ir dar priduria, kad nemano, jog tą reikėtų slėpti, kaip bando kai kurie bendruomenės nariai ir politikai. Taip pat neslėpdamas ir neišsisukinėdamas jis pasakoja savo asmeninę istoriją, atsako tiems, kurie mano, kad LGBT+ žmonės griauna tradicines šeimas, kad jie gyvena pernelyg laisvą gyvenimą ir ką jiems reiškia Pride eitynės. O prasideda pokalbis nuo jo naujausio filmo „Rašytojas“, neseniai pristatyto Niujorke, kurio gatvėse buvo filmuojamas. Pokalbis su režisieriumi, LGBT+ teisių gynėju Romu Zabarausku.
Ved. Nemira Pumprickaitė

„Mama mane į operas pradėjo nešioti, kai man buvo dveji metai, Z. Ibelhauptas ir P. Geniušas mano pusbrolis ir geriausias jo draugas, mokiausi muzikos mokykloje“, – sako Dalia Ibelhauptaitė, paklausta, kodėl apsisprendė statyti operas. Per 15 metų 17 pastatymų su „Vilnius City Opera“, o dabar Dalia pradėjo naują projektą „Pakartojimo nebus“, kurio pradžia buvo „Salomėja“ su Asmik Grigorian, atnešusia jai pasaulinę šlovę. Tai bus pastatymai, kuriuose garsiausiose pasaulio scenose pasirodo Lietuvos operos žvaigždės. „Visi supranta, kad turi būti laikas grįžti namo“, – mano Dalia, gavusi repertuarus keliems metams į priekį turinčių operos solistų sutikimą dalyvauti projekte. Apie dabartinių operos žvaigždžių subūrimą „Vilnius City Opera“, išlikusią bendrystės ir draugystės dvasią, savo naujuosius jau kino projektus Holivude – pasakoja režisierė ir prodiuserė Dalia Ibelhauptaitė.

Ved. Nemira Pumprickaitė

Auka, negalinti gyventi be savo kankintojo? Kai pernai pranešė, kad palieka mokyklą, greitai grįžti nežadėjo, nebent pokyčiai įvyktų, o jų tikėtis buvo tiesiog naivu. Tačiau praėjo vos metai ir Alius Avčininkas sugrįžo į tą pačią Užupio gimnaziją, net pas tuos pačius mokinius, kurie dabar dvyliktokai. Sako, jei ne ta pati mokykla, būtų neskubėjęs. Situacija mokyklose nuo nesibaigiančių reformų nė kiek nepagerėjo, atvirkščiai, chaoso tik daugiau. Įtraukiajam ugdymui nepasirengta, vadovėlių trūksta, atlyginimų perskaičiavimo tvarka nulėmė, kad po pernai 20 procentų pakilusio atlygio, šiemet beliko 5-i, vadinasi, lyginant su pernai metais, sumažėjo 15 procentų, kalbėti apie visapusiškos asmenybės su vertybėmis, pasaulėžiūra ugdymą net neverta. Alius neslepia, kad tebėra įsimylėjęs Salomėjos Nėries eiles ir jas deklamuoja mintinai, o mėginimus ištrinti istorijos „juoduosius faktus“ vadina savęs apvaginėjimu.
Ved. Nemira Pumprickaitė