Bendruomeniškumas neatsiranda savaime. Tam reikia noro, pastangų ir žinoma - rankų. Goda Sosnovskienė, „Miesto laboratorijos“ bendraįkūrėja, neslepia, kad ir sunku būna, ir neramu dėl ateities, bet ir gerumo daug patiria. Kai į kavinę užsuka varganai gyvenantys senjorai išgerti kavos puodelį, Goda žino – čia yra ta vieta, kur jie bent akimirkai pasijunta oriai. Apie nenusaldintą realybę ir kasdienybės grožį – laidoje.

Ved. Viktorija Urbonaitė

Kai buvusiam Policijos generaliniam komisarui, o dabar STT vadovui Linui Pernavui kas nors pasako, kad jam gyvenime sekasi, šis nusišypso – juk niekas nemato, kokia yra to kaina ir kiek reikėjo įdėti pastangų. Ir priduria – jei radote laimės pasagą, tai kalkit ją ne prie durų, o prie kojos ir bėkit, nes įdėtas darbas atsiperka. Be to, labiausiai augina ne tai, kas įprasta, o tai, kas yra sunkiausia, kas mus pranoksta.

Pareigūnas sako, kad nepaisant rimtų ir solidžių pasiekimų jis suprato, jog didžiausią dėmesį visada skyrė savo darbui. Tad apie atsigręžimą į šeimą, apie vertybinį stuburą ir kodėl jis nebegali žiūrėti filmų apie Džeimsą Bondą – laidoje.

Ved. Viktorija Urbonaitė

Tai žmogus, kuris geba pasiversti ir įsikūnyti į skirtingus personažus. Jis gali būti Polis Kaningemas, Faraonas Ramzis, katinas Mickus, Upėtakis Igoris, Asiliukas, Rudnosiukas, bet vis tiek jis labiausiai yra savimi. Ir tai yra aktorius ir režisierius Dalius Skamarakas.

Jis nuoširdus – matyti, kaip per kelias valandas žiūrovai pasikeičia, transformuojasi, yra nuostabi ir labai stipri patirtis. Tai yra tokia galinga jėga, kad Dalius prisipažįsta, vis dar neišmokęs tos gaunamos energijos suvaldyti ir kartais ji jį ne juokais gąsdina.

Tad koks iš tiesų yra žmogus, jau tris dešimtmečius praleidęs ant scenos? Šiltas ir jaukus pokalbis – laidoje.

Ved. Viktorija Urbonaitė

Kartais tam, kad darytum realų pokytį, turi keisti ir savo paties gyvenimą. Kai vieni žmonės kaip įmanydami vengia atsakomybės ir sudėtingų situacijų, kiti jų ne tik nebijo, bet ir imasi jas spręsti. Taip gydytojas anesteziologas-reanimatologas Aurimas Pečkauskas tapo sveikatos apsaugos ministru. Šiandien jis jau nebedirba ministerijoje, tačiau sako, jog šita kelionė buvo verta ir prasminga.

Šįkart laidoje svečiuojasi žmogus, kuris ne tik gali reanimuoti žmogų, bet ir žino, kokia ta mūsų sveikatos sistema iš vidaus.

Apie nepaprastas patirtis, kurių nerodo žinių kanalai, apie vidinę kelionę ir atvirumą gyvenimui – nuoširdus pokalbis laidoje.

Ved. Viktorija Urbonaitė

Kai kurių žmonių profesijos ir pareigos yra tarsi pridengtos paslapties šydu. Tokia yra ir Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriaus Mindaugo Kairio kasdienybė. Mes, visuomenė, dažniausiai net nesusimąstome, kad yra žmonių, kurie dirba su sunkiausiai nusikaltusiais žmonėmis. Pareigūnas savo patirčių neromantizuoja. Sako, iš arti yra matęs baisiausius nusikaltimus ir jų padarinius.

Tiesus ir atviras pokalbis apie nematomą pareigūnų darbo pusę, pasiaukojimą tarnybai, kas motyvuoja kasdien rūpintis nuteistaisiais ir neprarasti vidinės šviesos.

Ved. Viktorija Urbonaitė

Gyvenimas yra trumpas. Kad ir kiek jo dienų turėtume, kad ir kiek daug patirtume, tačiau jis visuomet yra baigtinis. Vieni mirtį romantizuoja, bando prisijaukinti, kiti kaip išmanydami vengia šios temos, neigia, tarsi gyventų amžinai. Bet argi ne žinojimas, kad mūsų dienos turi pabaigos tašką, yra didžiausia motyvacija dar stipriau mylėti gyvenimą?

Slaugytoja ir knygos „Mirtis ir mažiau svarbūs dalykai“ autorė Laima Baršauskienė sako, jog labiausiai širdį suspaudžia girdint, kaip pacientai prieš pasitikdami mirtį gailisi nugyvenę ne savo gyvenimą, o tarsi dėl kitų, dėl to, ką apie juos pagalvos ar pasakys kiti.

Labai atviras, truputį skaudus, bet pilnas gyvenimo pokalbis – laidoje.

Ved. Viktorija Urbonaitė

Jis – žemės ūkio kooperatyvo „Pienas LT“ generalinis direktorius, žinantis ir sėkmės, ir pralaimėjimo skonį, trokštantis ne valdyti, bet vienyti. Sako, kad pirmas dalykas, ką daro atėjęs į darbą – padėkoja Dievui.

Audrius Skučas atviras – jo gyvenimo patirtys jį moko ne tik lyderystės, bet ir nuolankumo.

Apie ilgametę verslo ir baikerio kelionę, apie pamokas, išmoktas šiame kelyje, ir kodėl labiausiai už viską jis nori tapti ramybės pasiuntiniu – laidoje.

Ved. Viktorija Urbonaitė

Kalėdos nėra apie gausų stalą ar kalnus dovanų. Kalėdos yra apie kūdikį, gimstantį tvarte, – ten, kur tamsu, kur sakuda, kur apleista.

Teisininkė ir pedagogė Akvilė Minčinkaitė savo laisvą laiką skiria rūpindamasi vienišais vaikais ligoninėse bei krizių centruose. Sako, kad nors savanoriai ir yra mokomi neprisirišti, vis dėlto būna akimirkų, kai skaudu atsisveikinti su vaikais, žinant, kad jų niekada nebepamatysi.

Apie nesumeluotas ašaras, budėjimus naktimis prie vaikų, kurie neturi tėvų, apie tai, kaip perkeičiama širdis, – laidoje.


Ved. Viktorija Urbonaitė

Jo vaikystė prabėgo aerodrome, kur dirbo jo tėtis. Vasaromis jis plaudavo lėktuvus ir svajojo tapti pilotu. Gyvenimas jį nunešė į Jungtinę Karalystę, kur jis profesionaliai kūrė dokumentinius filmus, dirbo BBC, tačiau visus tuos metus ilgėjosi Lietuvos ir aviacijos. Šiandien jis dirba pilotu ir vadovauja sraigtasparnių mokyklai.

Apie tai, kaip aviacija formuoja charakterį, kiek romantikos, o kiek juodo darbo yra tiems, kurie pasirenka gyvenimą aerodrome, ir kodėl pilotai bei instruktoriai viduje turi nematomą radarą – su sraigtasparnio pilotu Igoriu Drozdovu.


Ved. Viktorija Urbonaitė

Nors gimė Tolimuosiuose Rytuose, jo tėvynė visada buvo Lietuva. Jis žino, kokia yra kario duona ir kaip nelengva po karinės misijos grįžti į realybę.

Apie balansavimą tarp karo ir taikos, cinizmo ir jautrumo su Lietuvos kariuomenės atsargos majoru, ginkluotės ir karybos ekspertu Dariumi Antanaičiu – laidoje.


Ved. Viktorija Urbonaitė