Pasaulis nėra tik toks, kokį matome plika akimi. Erkės, parazitai, mikroorganizmai, jų paslaptys yra beprotiškai įdomu, dažnam netikėta ir truputį egzotiška. Parazitologo profesija yra tarsi šiurpo pasakos – ir baisu, ir norisi klausytis dar. Nuotaikingas ir užburiantis pokalbis apie nematomą gyvybę, kuri kartais pasako apie mus daugiau, nei norėtume žinoti, ir apie gyvenimą, kuris skleidžiasi už mikroskopo su Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Parazitologinių tyrimų poskyrio vedėja Daiva Veitiene.
Ved. Viktorija Urbonaitė.

Mes dažnai prisimename kariuomenę tada, kai pasaulyje ima trūkti ramybės. Kai matome Lietuvos karius, dažniausiai pastebime uniformą, laipsnius ir pareigas. Tačiau už jų slypi žmogus – su savo istorija, vertybėmis, baimėmis, sprendimais ir atsakomybe, kurios svorį kartais net sunku įsivaizduoti. Tėvynė nėra abstrakcija ar skambūs žodžiai, bet vaikystės prisiminimai, močiutės duona su lašinukais, kaimynų tarmės, jausmas, kad esi saugus ir mylimas. Realios patirtys tikrame kare išmoko, kad visa tai gali pranykti per akimirką. Vienas rečiausių pastarojo meto pokalbių su Sausumos pajėgų vadu brigados generolu Nerijumi Stankevičiumi ne tik apie karininko, bet ir žmogaus pasaulį.
Ved. Viktorija Urbonaitė

Jis daugybę metų praleido ten, kur žmonės išmoksta girdėti ne tik žodžius, bet ir tylą, nuovargį, ego, baimes ir tai, ko dažniausiai vieni kitiems nepasakom. Klausantis jo labai greitai supranti, kad šitas pokalbis ne apie teatrą, o apie mus pačius, apie tai, kaip nepamesti savęs triukšme, kaip išlikti jautriu žmogumi ir kodėl šiandien taip sunku vienam kitą girdėti. Filosofiškas ir jautrus pokalbis su aktorium ir Nacionalinio Kauno dramos teatro vadovu Egidijum Stanciku.


Ved. Viktorija Urbonaitė.

Daugelis ją pirmiausia pažįsta kaip garsaus virtuvės šefo Gian Luca Demarco žmoną. Tačiau už viešai matomos istorijos slypi kur kas daugiau – jautri, stipri ir savo tylų pasaulį kurianti moteris. Šįkart Eglė Zdanavičiūtė-Demarco atvirai dalinasi apie gyvenimą šalia visuomenėje žinomo žmogaus, vidinę ramybę ir savo pačios kelią tarp medicinos, kūrybos ir šeimos. Pokalbis apie tai, ką reiškia neprarasti savęs net tada, kai pasaulis tave mato tik šalia kito žmogaus vardo – laidoje.
Ved. Viktorija Urbonaitė.

Dabar jis filmuojasi kine, tačiau jos paties gyvenimas yra ne mažiau vertas filmo. 35 metai priklausomybių, 22 metai kalėjimo ir nuolatinė vidinė baimė – apie tai Viačeslavas Grigorjevas kalba ramiai, be heroizmo, be bandymo save išteisinti. Šiandien jis gyvena kitaip, nuosekliai ieško ramybės ir nesigręžioja atgal. Apie žmogų, kuris praėjo labai tamsius etapus ir pasirinko šviesos pusę, – drąsus ir iki skausmo tiesus pokalbis.

Ved. Viktorija Urbonaitė.

Jis Angelų mieste saugo ne tik tikėjimą, bet ir lietuvybę: nuo lietuvių kalbos iki sekmadieninių dešrų su kopūstais, suburiančių bendruomenę. Jo gyvenimas nesibaigia parapijos kasdienybe, nes jis liudija gyvą istoriją apie vienintelę lietuvišką bažnyčią ne tik Los Andžele, bet ir visame Vakarų krante, o ją išlaiko toli nuo Lietuvos gyvenantys, jos besiilgintys ir ją širdyje nešiojantys žmonės, atsisakę ištirpti svetimoje kultūroje. Šiltas pokalbis su kunigu Tomu Karanausku apie šaknis, tikėjimą ir tylų, bet atkaklų pasirinkimą išlikti savimi net ten, kur viskas kviečia pamiršti, kas esi.

Ved. Viktorija Urbonaitė.

Sidabras ir auksas jos rankose virsta ne papuošalais, bet švyti nematyta šviesa, tampa tyliais, arti kūno nešiojamais pasakojimais. Jos kūryba yra lėtas, beveik paslaptingas procesas, kuriame susitinka istorija, gamta ir žmogaus prisilietimas. Ji sako, jog yra soti laime ir pilnatve to, ką gyvenime veikia ir ką turi. Juvelyrė Ieva Grigienė yra vieno žmogaus orkestras. Pokalbis apie kryptį tamsoje, apie ramų sielos bangavimą ir apie tai, kaip surasti save tą tikrą.
Ved. Viktorija Urbonaitė.

Ten, kur kadaise gimė energija, šiandien vyksta tylus išardymas: lėtas, tikslus, beveik nematomas. Ignalinos atominės elektrinės vadovas Linas Baužys gyvena procese, kur laikas matuojamas ne dienomis, ne dešimtmečiais, o šimtmečiais. Apie tai, ką reiškia būti visai Europai svarbaus objekto vadovu, kai reikia uždaryti ištisą epochą, kaip išlaikyti šaltą galvą ir vidinę ramybę, kai klaidos kaina yra ne tik reputacija, bet ir saugumas, ir kaip už branduolinės energijos rasti vidinės šviesos – tiesus ir jaukus pokalbis.

Ved. Viktorija Urbonaitė

Jos balse yra daugiau tylos nei triukšmo, daugiau klausimų nei atsakymų. Kai ji dainuoja, atrodo, kad scenoje vyksta kažkas labai asmeniška. Atviras ir jaukus pokalbis su dainų autore ir atlikėja Gabriele Vilkickyte apie tą jautrią vietą, iš kurios gimsta žodžiai, kai niekas nemato, apie vienatvę, kuri nebūtinai yra tuštuma, ir apie artumą, kuris ne visada garsus.

Ved. Viktorija Urbonaitė.

Kasdienybėje jis analizuoja nekilnojamo turto rinkas. Užvėręs biuro duris, jis išeina į miškus su Lietuvos šauliais ir ten tampa jų instruktoriumi. Žmogus, kuris iš pirmo žvilgsnio turi viską, renkasi pasidalinti paskutiniu vandens gurkšniu, padėti uniformos broliui ar sesei ir, svarbiausia, nepraranda pasiryžimo ginti Tėvynę iki paskutinio atodūsio. Apie atsakomybę, ištvermę ir tylų pasirinkimą stovėti už savo šalį – atviras pokalbis su Šaulių sąjungos Vilniaus 10 rinktinės mokomosios kuopos 2 būrio vadu Mindaugu Kulboku.

Ved. Viktorija Urbonaitė.