Airida Gudaitė-Žakevičienė ir Laurynas Žakevičius, „Low Air“ teatro ir mokyklos įkūrėjai, apdovanoti Šv. Kristoforo statulėle už visuomenės ugdymą per šokį. Pokalbis apie darbą su amžėjančiais kūnais ir jaunųjų šokėjų ugdymą.


Ved. Indrė Kaminckaitė

Vismantės Ruzgaitės nuotr.

Karolis Kasperavičius supranta, ką reiškia išgyventi artimojo savižudybę. „Aš buvau paauglys ir man buvo sunku suvokti, kas įvyko. Tokie dalykai dažniausiai nusistumia į paraštę ir aš dabar turėjau progą ištraukti juos ir pabandyti suprasti“, – sako aktorius, šias patirtis perkėlęs į vaidmenį spektaklyje „Stand up'as prasmei ir beprasmybei“. Į šį režisierės Eglės Švedkauskaitės ir dramaturgės Birutės Kapustinkaitės spektaklį jis papuolė per atvirą „kastingą“ – į jį aktorius atėjo po nesėkmingo bandymo gauti vaidmenį Kristiano Lupos „Užburtame kalne“. Laidoje su Karoliu kalbamės apie pavykusius ir nepavykusius „kastingus“, juokavimą scenoje, gedulo vaidybą ir vieną ryškiausių aktoriaus sukurtų vaidmenų, kurio, kaip pats sako, jam labai reikėjo.

Ved. Indrė Kaminckaitė

Kokia Lietuvos miuziklo tradicija ir kaip ją stiprinti? Ar toks teatras mylimas auditorijos ir kritikų? Ar turime pakankamai menininkų, kurie geba kurti miuziklus? Ne vienas dramos teatro režisierius šiuo metu ruošiasi išbandyti miuziklo žanrą, kodėl juos vilioja šis kūrybinis iššūkis?

Pokalbis su miuziklų autoriumi, Lietuvoje miuziklą „Into the Woods“ sukūrusiu, lietuvius privačiai vokalo mokančiu amerikiečiu Joseph Bates, aktoriumi, dainininku Dominyku Vaitiekūnu, aktoriumi ir režisieriumi, daug miuziklų sukūrusiu Kęstučiu Jakštu, teatro režisiere, tarpdisciplinio meno kūrėja, dabar ir miuziklo žanrą kuriančia Greta Štiormer bei aktore, choreografe, muzikinio teatro studijas baigusia Gintare Šmigelskyte.

Ved. Indrė Kaminckaitė

Ar 2024-ieji teatro buvo vieni prastesnių metų? Koks kūrybinis klimatas buvo scenos meno įstaigose? Kokį impulsą scenos menams suteikė Lietuvos sezonas Prancūzijoje? Ir kokių pokyčių tikimasi šiemet? Pokalbis su Egle Švedkauskaite, Gildu Aleksa ir Gintare Masteikaite.

Ved. Indrė Kaminckaitė

D. Umbraso, J. Stacevičiaus, E. Blažio / LRT nuotr.

Galinas Stoevas – Tulūzos teatro vadovas ir vienas iš Tulūzos bienalės, šiemet ypatingą dėmesį skyrusios Lietuvos scenos menui, organizatorių. Bulgaras puikiai įsitvirtinęs Prancūzijos teatro lauke, jis taip pat gerai išmano Rusijos kultūros pasaulį, kadangi mokėsi rusakalbėje mokykloje ir kurį laiką gyveno šioje šalyje. Prasidėjus karui Ukrainoje, režisierių aplankė stiprus pyktis šiai šaliai ir didelis noras susipažinti su iki tol beveik nepažintu Ukrainos teatru. Praėjusiais metais jis Bulgarijoje su ukrainiete dramaturge pastatė spektaklį, kuriame Putinas teisiamas Hagos teisingumo teisme. Kaip gimė toks spektaklis ir kaip jis buvo priimtas nemažai prorusiškų žmonių turinčios Bulgarijos auditorijos? Kaip prasidėjo ir vystėsi Galino Stoevo pažintis su Ukrainos teatru? Kaip bulgaras vertina Prancūzijos teatro sistemą ir kokias ambicijas joje pavyko įgyvendinti?

Ved. Indrė Kaminckaitė

„Kosmos Theatre“ meno vadovas Žilvinas Vingelis – vienas aktyviausių vizualinio teatro kūrėjų šalyje. Jis savo darbuose daug eksperimentuoja su medijomis, garso menu, instaliacijomis, dažnai pasineria į virtualią realybę, domisi dirbtiniu intelektu. Su Žilvinu kalbamės apie daugybę skirtingų kūrybinių teritorijų, kuriose jis reiškiasi, ir neaiškią jo paties vietą menininkų koordinačių ašyje. Aptarsiame Žilvino misiją į valstybinius, dramos teatrą daugiausia kuriančius teatrus, nuosaikiai nešti vizualinį teatrą. Kaip sekėsi šis jo bandymas Vilniaus mažajame teatre, kuriame pristatė premjerą „Orfėjas“? Kaip pasakoja režisierius, spektaklio repetcijas buvo persmelkusi lengva mistika, nes jų metu kolektyvas sužinojo apie mažojo teatro įkūrėjo Rimo Tumino mirtį. Tai, anot Žilvino, spektaklyje atvėrė naujas potekstes.

Ved. Indrė Kaminckaitė

V. Volungienės nuotr.

Pokalbiai ir konfliktai apie daiktų filosofiją mus lydi nuo pirmo pasimatymo, teigia Markas Liberman ir Marija Baranauskaitė-Liberman. Šiuo metu jiedu ruošiasi spektaklio „The Nappies Project“ („Sauskelnių projektas“) premjerai garsiajame „Circa“ festivalyje, kuriame dėl Prancūzijoje vykstančio Lietuvos sezono šiemet įvyks net tris Lietuvos šiuolaikinio cirko kūrėjų premjeros. Greta Marijos ir Marko Oše pasirodys ir „Taigi Cirkas“ kompanija su spektakliu „InTense“ bei „Art For Rainy Days“ su darbu „How A Spiral Works“. „Sauskelnių projektas“, kaip byloja pavadinimas, skirtas ir vaidinamas sauskelnėms, ne žmonėms. Su šiuo darbu kūrėjai tęsia tyrinėjimus, kaip galima kurti meną ne žmonėms arba ne su žmonėmis. Marija Baranauskaitė-Liberman kaip šiuolaikinio cirko kūrėja į save dėmesį atkreipė su „Sofos projektu“, kuomet sukūrė pasirodymą sofoms. Kiek vėliau pristatė darbą, kuriame vaidina antys. O kaip vaidinti sauskelnėms ir su jomis? Daugiau apie tokią kūrybą su nežmogiškaisiais elementais ir motinystės bei tėvystės įtaką menui – pokalbis su Marija Baranauskaite-Liberman ir Marku Liberman.

Ved. Indrė Kaminckaitė

„Kūrėjai, kurie „chaltūrina“, turėtų pasikalbėti su savo sąžine“, – sako „Stalo teatro“ įkūrėja Saulė Degutytė. Su ja atsigręžiame į šio vaikams kuriančio objektų teatro pradžią, aptariame teatro vaikams lauką Lietuvoje, požiūrį į kūrybą vaikams bei tokios kūrybos kokybę. Kokį įvaizdį per du dešimtmečius susikūrė „Stalo teatras“, kaip keičiasi tokio teatro žiūrovas ir koks galėtų būti ateities teatras vaikams?

Ved. Indrė Kaminckaitė

Nuotr. aut. Rimantas Šiekštelė

Praėjusią savaitę prasidėjo vienas didžiausių teatro festivalių Lietuvoje „Sirenos“. Vilniuje vykstantis festivalis spėjo parodyti Lietuvos teatro vitriną ir apdovanoti jos geriausiuosius, o šią savaitę prasideda tarptautinė „Sirenų“ programa. Joje – du spektakliai iš Ukrainos. Abu darbai yra dokumentiniai spektakliai, kalbantys apie karą. Tai Yevheniios Vidishchevos „Marijos miestas. Apgulties dienoraščiai“ ir Ninos Khyzhnos „Šiandien niekas nežuvo“. Kokios šių spektaklių kūrimo aplinkybės? Kaip karas pakoregavo teatralių darbo kasdienybę ir kokie būtini pokyčiai vyksta Ukrainos teatre?

Ved. Indrė Kaminckaitė

Nuotr. iš spektaklio „Marijos miestas. Apgulties dienoraščiai“

Lenkų režisierius Łukaszas Twarkowskis Lietuvoje pastatė jau trečią spektaklį – „Quanta“. Visi jo lietuviški teatro darbai sukurti Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. „Kažkuriuo metu net svarstėme, kad galbūt vertėtų persikelti ir gyventi Vilniuje, bet paskui išgirdome orų prognozes ir atsisakėme šios minties. Bet ta atmosfera, kurią jaučiu dirbdamas su šiais žmonėmis ir nuostabiais aktoriais, yra kažkas tokio, ko niekada nesu patyręs jokioje kitoje šalyje“, – pasakoja režisierius. Tokio stipraus ryšio jis neturi su jokiu kitu teatru, net gimtosios Lenkijos, kurioje dėl politinių priežasčių nekūrė 7-erius metus. Kuo ypatingas Łukaszo Twarkowskio santykis su Lietuvos teatru ir teatralais? Kaip, anot jo, lenkai regi Vilnių ir mūsų šalies teatrą? Kodėl režisierius jaučia, kad vėl ir vėl stato tą patį spektaklį, ar šis jausmas malonus, o galbūt varginantis?

Ved. Indrė Kaminckaitė

Nuotr. aut. Vainius Sodeika