Šių metų Jaunojo jotvingio premija Aivarui Veikniui paskirta už knygą „Paukštuko liudijimai“. Rinkinio redaktorius Aidas Marčėnas rašė: „Aivaras Veiknys – poetas. Eilėraščiu besikabinantis į gyvenimą – beviltiškai ir viltingai, dorai ir nepadoriai“. Aivaro Veiknio perskaitytuose eilėraščiuose – šiurkšti gyvenimo realybė, apie kurią kalba ir pavadinimai „Lentpjūvė“, „Paskutinis metų eilėraštis“, „Apleistas namas“ ir kt. .Nepaisant to, poetas kuria šviesią ir viltingą poeziją.

Klausysimės kompozicijos „Balsai iš anapus“, parengtos pagal amerikiečių rašytojo Edgaro Lee Masterso knygą „Spūn Riverio antologija“. Tai išgalvotų, realiai neegzistavusio Amerikos miestelio gyventojų epitafijos. Mirties akivaizdoje kiekvienas personažas sako tiesą, apnuogindamas save ar savo artimuosius. Epitafijas skaito aktoriai Elvyra Žebertavičiūtė, Kazimiera Kymantaitė, Algirdas Grašys, Henrikas Kurauskas, Jonas Čepaitis, Karolis Dapkus. Girdėsime trumpus laidos autoriaus Prano Morkaus ir vertėjo Sigito Gedos komentarus. 1993 m. įrašas.

Žemaitijos gatvės Nr. 4, buvusi Vilniaus geto biblioteka. Jos apleistuose mūruose vyko žydų poeto Avromo Sutzkeverio (1913–2010) knygos „Žaliasis akvariumas“ pristatymas. Knygą išvertė Mindaugas Kvietkauskas. Prieblandoje skendinti patalpa – pilna ir stovinčių žmonių. Prie spingsinčios lempelės prieina vienas, kitas, trečias ir... pasakoja, skaito. Girdėsime, kaip Avromo Sutzkeverio knygos „Žaliasis akvariumas“ poetinius tekstus perskaitė vertėjas Mindaugas Kvietkauskas, bibliotekininkės Fania Brancovskaja, Esfira Bramson-Alpernienė, jaunosios kartos poetė Indrė Valantinaitė ir istorikas Juozapas Paškauskas.

Šių metų Jotvingių premijos laureatu tapo Gintaras Bleizgys už knygą „Kai sėlinsi manęs“. Toji sėlintoja turima galvoje mirtis. Jos Bleizgio kūryboje gana daug, bet, anot poeto, „gyvybė visada laimi“. Tą jis paliudys ir perskaitytais eilėraščiais. Gintaras Bleizgys pasakoja, ką jam reiškė pažintis su Jotvingių premijos steigėju Sigitu Geda, kad premijuotosios knygos pagrindinė tema – buvimas tarp apreiškimo ir kasdienybės, kai žmogus įžvelgia daugiau, nei įprasta regėti ir susigrumia su gebėjimu ar negebėjimu tai išreikšti kūryboje, užsimena apie naujas knygas, kurių skaitytojas netrukus sulauks.

Rolandas Rastauskas – eseistas, vertėjas, dramaturgas savęs grynuoju poetu tarsi nelaiko, bet eilėraščių vis sukuria. Pasak rašytojo, jiems atsirasti reikia švarios erdvės. Kur Rastauskas ją randa? Atsakymą sužinosite ir nemenką pluoštą jo paties skaitomų eilėraščių išgirsite laidoje.

Šiomis dienomis vyksta XXV tarptautinis literatūros festivalis „Poetinis Druskininkų ruduo“. Apie kuklias jo ištakas dar 1985 metais ir pirmąją Jotvingių premiją (10 rublių), įsteigtą Sigito Gedos, pasakoja pirmasis jos laimėtojas poetas Kornelijus Platelis. Be K. Platelio premijuotojo eilėraščio „Jotvingio malda šuoliuojant į priešą“ klausysimės ir kitų ankstesnių Jotvingių premijos laureatų Vytauto Petro Bložės, Sigito Gedos, Alfonso Andriuškevičiaus, Rimvydo Stankevičiaus ir Jono Kalinausko skaitymų.

Klausysimės graikų poeto Konstantino Kavafio (1863–1933) eilėraščių. Vienas iš jų „Barbarų belaukiant“ šiandien skamba itin aktualiai. Eilėraščius vertė Tomas Venclova ir Vytautas Petras Bložė. Skaito Algirdas Venckūnas. Konstantinas Kavafis – vienas savičiausių ir įtakingiausių XX a. pradžios poetų. Jo poezijai būdinga istorinės temos, žmogaus būties laikinumo apmąstymai bei meilės motyvai. K. Kavafis yra daręs įtaką ir ne vienam lietuvių viduriniosios kartos poetui.

Apie poeziją, tą kanoninę, ir gyvenimo poeziją kalbėsimės su žinoma advokate Liudvika Meškauskaite. Viešniai mieliausia prisiminti studijų Vilniaus universitete laikus, kai pati buvo daugelio renginių organizatorė. 8-asis dešimtmetis buvo dainuojamosios poezijos karaliavimo metas. Neužmirštami susitikimai su Vytautu Kernagiu ir daugelio jo dainų tekstų autore Dalia Saukaityte. Kalbant apie grynąją poeziją Liudvika Meškauskaitė linksta prie Salomėjos Nėries, Marcelijaus Martinaičio, Sigito Gedos. Beje, išsprūs prisipažinimas, kad ir pati rašė eilėraščius.

Ką Kazytei ir Kaziui Bradūnams reiškė knygos, kas jiems ten, užjūryje, labiausiai rūpėjo, kokie poetai lankėsi namuose, magėjo sužinoti iš jų dukters Elenos Bradūnaitės-Aglinskienės. Jos prisiminimuose – Jonas Aistis, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Birutė Pūkelevičiūtė ir Henrikas Nagys.

Kiekvieną iš išvardintų poetų E. Bradūnaitė charakterizuoja, ką nors iš jų kūrybos atmintinai padeklamuodama. Girdėsime ir autentiškus J. Aisčio, A. Nykos-Niliūno, B. Pūkelevičiūtės ir H. Nagio balsus, jie skaito po vieną eilėraštį.

Apie Violetą Šoblinskaitę Aleksa galima pasakyti: poetė, prozininkė, eseistė, vertėja, dramaturgė. Mums rūpės išryškinti tik vieną rašytojos kūrybos dalį – poeziją, nes nuo 1986 m. išėjusios pirmosios knygos „Šaknų žiedai“ viskas ir prasidėjo. Išleidusi aštuonis poezijos rinkinius poetė paskaitys tik iš kelių, išskirdama „Stiklo knygą“, kurtą kartu su kompozitoriumi Giedriumi Kuprevičiumi ir dailininke Bela Antiniene. Pasakos apie dažnai keistas savo gyvenimo vietas, sutiktus žmonės, kurie vienaip ar kitaip veikė jos kūrybą.