Taip jau klostėsi XX a. istorija, kad birželis įsirašė į lietuvių tautos didžiausių kančių puslapius. 1940 m. birželis – sovietų okupacija, 1941 m. birželio vidurys – didieji trėmimai, tų pačių metų birželio 22 diena – karo pradžia. Visų tų istorinių kataklizmų skaudžiai paliesta buvo ir poetės Eglės Juodvalkės giminė. Pati ji gimė jau po karo JAV, bet kūryboje Lietuvos tema ryškiai įausta.

Eglė Juodvalkė išleido 5 poezijos rinkinius, laidoje trumpai aptariame juos visus, klausomės autorės skaitymų.

Išleidusi nemažai poezijos ir prozos knygų, Vidmantė Jasukaitytė aiškina, kad pati širdis pasako, ką rašyti. Eilėraštis dažniausiai ateina iš skausmo: „Rašai, lyg adatas ar vinis iš savęs trauki“. Dauguma V. Jasukaitytės eilėraščių turi realų pagrindą. Dar jaunystėje patirta sunki liga, sovietmečio netikrumas, apsigyvenimas name, kuriame buvo sušaudyta daug žydų, vyro slaugymas ir jo mirtis – visa tai randa atgarsį poezijoje. Autorė būdingiausius eilėraščius pati skaito ir komentuoja.

Karolinos Praniauskaitės eilėraštis „Jaunajam poetui“, parašytas 1855 m., ir pažintis su ja laikoma vienu iš svarbiausių ir net lemtingų lietuvių literatūros klasiko Antano Baranausko biografijos įvykių. Apie dingusį ir vėl atrastą Karolinos Praniauskaitės eilėraštį „Jaunajam poetui“ pasakoja istorikė.Reda Griškaitė, literatūrologai Brigita Speičytė ir Tomas Andriukonis. Aptariamąjį eilėraštį „Jaunajam poetui“ perskaitys B. Speičytė, kuri jį ir išvertė. Tai filologinis vertimas.

Baigiasi 50-asis „Poezijos pavasaris“, o mes dar kartą paklausykime seniai ir ne taip seniai girdėtų „Poezijos pavasario“ laureatų balsų. Prieš pora metų minėjome Albino Žukausko 100-ąsias gimimo metines ir netikėtai atradome, kokio gero poeto būta. Jo perskaitytas eilėraštis „Sena troba“ lyg viso gyvenimo istorija. Po Albino Žukausko tiktų klausytis Sigito Gedos, nes abu juos siejo ta pati jotvingių žemė. O kaip apsieiti be gražiausių Janinos Degutytės ir Jono Strielkūno eilėraščių?! Po vieną kitą eilėraštį paskaitys viduriniosios kartos poetai Aidas Marčėnas, Donaldas Kajokas, Antanas A. Jonynas, Tautvyda Marcinkevičiūtė ir šių metų „Poezijos pavasario“ laureatas Kęstutis Navakas.

Gal ne visi žino, kad be įprastinio „Poezijos pavasario“ almanacho nuo 2007 m. išeina ir kuklesnės knygelės „Poezijos pavasario“ laureatų bibliotekėlė“. Jų pasirodė jau apie dvi dešimtis, projekto vadovas poetas Petras Palilionis tikisi, kad bus ir daugiau. Su leidėju kalbamės apie leidinio vargus ir naudą. Pokalbį paįvairins keliolikos „Poezijos pavasario“ laureatų balsai, kurių knygelės jau pasirodė. Girdėsime Justino Marcinkevičiaus. Algimanto Baltakio, Jono Juškaičio, Aldonos Elenos Puišytės, Algimanto Mikutos ir kitų skaitymus.

Prasidėjo 50-asis „Poezijos pavasaris“, todėl laidoje susigrąžinkime pamirštus ar primirštus buvusių laureatų balsus. Antanas Venclova ir Antanas Drilinga „Poezijos pavasario“ laurus pelnė ano amžiaus 8-o dešimtmečio pradžioje. Antano Venclovos balsą iškelsime iš Lietuvos radijo fondų, Antaną Drilingą įrašėme neseniai. Ši laida – tai savotiškas atsigręžimas į prieš kelis dešimtmečius rašomą poeziją ir į aplinką, kurioje ji buvo kuriama.

Pasitikdami jubiliejinį Poezijos pavasarį, prisiminkime ankstesnius jo laureatus. 1985 m. ąžuolo vainiku pasipuošė Jonas Jakštas. Klausysimės jo skaitomų senų ir naujesnių eilėraščių, kalbėsimės apie tai, kas būdinga poeto kūrybai. Jonas Jakštas buvo ir laidos „Po lyros ženklu“ sumanytojas. Sužinosime apie laidos kūrimo intencijas, kaip jos buvo rengiamos anksčiau.

Minime Williamo Shakespeare‘o 450-ąsias gimimo metines. Ta proga susitikimas su poete Tautvyda Marcinkevičiūte, išvertusia iš anglų kalbos visus 154 Shakespeare‘o „Sonetus“. Poetė ir vertėja pasakoja apie dešimties metų darbą, sunkumus, su kuriais susidūrė versdama pasaulinės literatūros šedevrą. T. Marcinkevičiūtė lygina savo vertimą su buvusiais, aiškina, ko pati iš klasikos pasimoko, ką joje atras skaitytojas. Ji ir Sigitas Kubilius paskaito keletą sonetų, kurie ir mūsų dienų žmogui suprantama kalba byloja apie amžinus dalykus.

(Kartojama 2013 m. kovo 17 d. laida.)

Paklausta, kaip Donelaičio laikais galėjo būti švenčiamos Velykos Tolminkiemyje, literatūrologė Dalia Dilytė sako, kad neapsieita be būdingos evangelikų liuteronų liturgijos ir kunigo Kristijono Donelaičio pamokslo. Apie ką jis buvo, galima numanyti skaitant „Metus“. „Metuose“, pasak dr. Dalios Dilytės, „atsiskleidžia visa žmogaus egzistencijos platybė“. Jos parinktose ištraukose – pamokymai, kaip sutvirtėti dvasiškai, priminimas apie priedermę dirbti, garbinti Dievą ir džiaugtis pavasariu.

Laukdami tikrosios žaliavimo ir žydėjimo puotos pasiklausykime poezijos, kurioje vienaip ar kitaip nuskamba pavasario motyvai. Vienur pavasaris buvo tik užuomina, kitur – svarbiausias veikėjas, prisiminimų ar apmąstymų įkvėpėjas. Pirmoje dalyje girdėsime primirštus balsus – nutolusius ir tolstančius – Vincą Mykolaitį-Putiną, Eduardą Mieželaitį, Justiną Marcinkevičių ir Nijolę Miliauskaitę. Antroje dalyje po vieną kitą eilėraštį paskaitys Gytis Norvilas, Ramutė Skučaitė, Donaldas Kajokas, Daiva Molytė-Lukauskienė, Aidas Marčėnas, Zita Mažeikaitė, Antanas A. Jonynas ir Gintaras Bleizgys.