Dainiaus Dirgėlos knygoje „Stebėto jo užrašai“ yra ilgokas eilėraštis „Neparašyta recenzija: komentarai paraštėse perskaičius Sigito Parulskio „Pagyvenusio vyro pagundas“. Eilėraščio atsiradimo istorija ir aiškinimasis, kas šiuos abu poetus sieja. Pasirodo, kad pirmiausia sieja jų gyvenamoji vieta – Šiaurės miestelis. Sigito Parulskio knyga „Pagyvenusio vyro pagundos“ išėjo 2009 m., ir galbūt daugelio yra primiršta, nes rašytojas dabar dažniausiai leidžia romanus. Įdomu bus sugretinti abiejų poetų tekstus, juolab kad turime įrašą, kur keletą eilėraščių iš knygos„Pagyvenusio vyro pagundos“ skaito pats autorius.

Klausysimės poeto, kurio kūryba, sakytume, yra neklusni, ir specialistai nelabai žino, kokiame literatūros kontekste ją padėti. Tai Gintautas Dabišius, neseniai išleidęs aštuntą poezijos rinkinį „Upė Jekaterinai“. Prie Jiesios upės gyvenantis poetas sako, kad yra „prikaltas prie gamtos lyg prie kokio kryžiaus“, todėl ir jo poezija nesikeičia. Eilėraščiuose karaliauja lapės, zuikiai, pelės, vabaliukai. Literatūrologas Rimantas Kmita Dabrišiaus eilėraščius lygina su primityvistinės dailės paveikslais. Jo eilėraštis yra paradoksalus, nesugaunamas, nesuklasifikuojamas, todėl niekas nedrįsta pasakyti geras tai ar prastas poetas. Sau į šį klausimą galėsime atsakyti pasiklausę Gintauto Dabrišiaus poezijos.

Kažkaip nelemtai susiklostė, kad Albinas Bernotas (1934–2012) daug kam taip ir liko menkai pažįstamas poetas. Kovo 21 d. jam būtų sukakę 80. Klausysimės, ką prieš ketverius metus įrašytoje laidoje Albinas Bernotas kalbėjo apie savo kūrybą. „Poezija – jaunesnio žmogaus kalba, nors išimčių ir būna. Pats nežinau kodėl, bet dabar labiau rašosi atsiminimai, o ne eilėraščiai. Gal daugiau ir nesukursiu to, kas prilygtų anksčiau parašytiems... “ – sakė Albinas Bernotas ir paskaitė keliolika sau pačiam patinkančių eilėraščių.

„Meilė aprėpia begalinį džiaugsmą ir kančią, tikėjimą ir nepasitikėjimą – visus žmogiškosios būties niuansus, kurie kūrėjus visuomet įkvepia“, – sako poetas Antanas A. Jonynas. Jo žodžius patvirtins dešimties poetų perskaityti eilėraščiai. Klausysimės Algimanto Baltakio, Violetos Palčinskaitės, Alfonso Bukonto, Donaldo Kajoko, Vytauto Rubavičiaus, Elenos Karnauskaitės, Antano A. Jonyno, Tomo Venclovos, Indrės Valantinaitės ir Gintaro Bleizgio.

Naujausio rinkinio „Gyvybės išverktoj aky“ eilėraščius kaunietis Petras Palionis vadina savo paties sugalvotu žodžiu „gyvuosenos“. Į epinį pradą linkęs poetas šįkart virsta lyriku. Pirmasis knygos skyrius „Skaitant gyvuosius ir mirusius“ – tai ne sekimas didžiais vardais, o tų vardų įkvėptos sugestijos. Antrame skyriuje „Kiti laikai, kiti vardai“ – savarankiški eilėraščiai, atspindintys egzistencines būsenas. Poetas paskaitys ir tų, ir kitų, prisipažindamas, kad yra Maironio mokinys.

Naujos poeto Alvydo Valentos knygos „Nuožmiai artėjantis“ gąsdinantis pavadinimas reiškia artėjimą prie linijos, ties kuria kiekvienas anksčiau ar vėliau atsidursime. Poetas lieka ištikimas egzistencialistinei filosofijai, savo eilėraščiuose kalbėdamas apie žmogų kovotoją, apie gyvenimą ir mirtį. Laidoje su Alvydu Valenta aptarsime, kas jo knygoje „Nuožmiai artėjantis“ pastovu ir nauja. Autorius ir jo poezijos pirmosios skaitytojos, kolegės iš Lietuvos aklųjų bibliotekos, perskaitys keliolika naujojo rinkinio eilėraščių.

Vladas Braziūnas garbingiausia šalies premija apdovanotas „už poetinius atradimus, gilinantis į lietuvių kalbos lobyną ir baltiškąją pasaulėvoką“. Poetas sako, kad jo kūrybos mokytoja yra tautosaka ir įvairiausi jos klodai. Su Vladu Braziūnu pokalbis apie kūrybą, sugautus kalbos virpesius, kuriuose koncentruojasi prasmės, apie eilėraščių aiškinimą ir interpretavimą, poezijos vakarus su saksofonininku Petru Vyšniausku, galimybę išsirašyti ir kt.

Skaitymai iš ankstesnių ir naujausių poeto knygų.

Dovilės Zelčiūtės rinkinio „Džiuljetos suknelė“ teatrinis pavadinimas nereiškia, kad tai eilėraščių knyga apie teatrą. „Tai mano pačios gyvenimas, peršviestas teatro rentgenu“, – sako autorė.

„Džiuljetos suknelė“, dalyvaujanti Metų knygos rinkimuose, yra dešimtoji Dovilės Zelčiūtės knyga, parašyta mąstant apie jos vientisą tematiką ir struktūrą. Šio sumanymo įgyvendinimą poetė pailiustruoja ir pačios perskaitytais eilėraščiais.

Pernai kovo mėnesį miręs poetas Valdas Gedgaudas savo paskutinės knygos „Stiprėjanti juoda“, kuri pateko į Metų knygos rinkimuose dalyvaujančių poezijos rinkinių penketuką, jau neišvydo. Todėl ir laidą, pristatančią šį rinkinį, teko parengti be autoriaus, sudėlioti iš fragmentų.

Išgirsime, ką apie Valdą Gedgaudą sako kartu su juo debiutavęs antologijoje „Svetimi“ poetas Dainius Dirgėla. Valdo Gedgaudo balso klausysimės iš 2010 m. transliuotos laidos, kai jis pasakojo apie savo rinkinį „Kario šešėlis“. Pabaigoje – kelios poeto ir bičiulio Romo Daugirdo įžvalgos apie knygą „Stiprėjanti juoda“.

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog Artūro Valionio knyga „Apytiksliai trys“ žaižaruoja paradoksais, kalbinėmis klišėmis, humoru, tačiau po žaidybiniu eilėraščio sluoksniu glūdi ir kitas. Autorius sako, kad tai rimta knyga. Klausysimės paties Artūro Valionio skaitomos poezijos, išgirsime poros eilėraščių atsiradimo istorijas. Knyga dalyvauja akcijoje "Metų knygos rinkimai“.