Psichologė, Šaukštas Proto

Maisto triukšmas (angl. “food noise”) - tai būsena, apibūdinama nuolatinėmis, įkyriomis, dažnai erzinančiomis mintimis apie maistą, valgymą, norus ir kontrolę. Dar neseniai tai buvo laikoma tik pavieniais pasakojimais, tačiau paskutiniu metu maisto triukšmas - jau mokslinių tyrimų akiratyje. Formalus apibrėžimas teigia - maisto triukšmas yra įkyrios, nepageidautinos, neigiamas emocijas keliančios mintys. Nuo įprastinių minčių jos skiriasi savo intensyvumu ir kitų minčių užgožimu, savo prigimtimi jos panašios į pergalvojimą (ruminavimą).

Sveikatos priežiūros literatūroje “self care” (rūpinimasis savimi?)  išskiriama kaip specifinė, gijimui ir ligų prevencijai svarbi elgesio rūšis. Ne visada gydytojas stovės šalia su stetoskopu ant kaklo ir su akiniais ant nosies galo, su receptu rankoje ir su nurodymais lūpose. Ne visada mama lieps valgyti daržoves ar valytis dantis. Anksčiau ar vėliau ateis akimirka, kai savo sveikata žmogus rūpinsis pats. Ar jis tai darys sėkmingai, priklauso nuo kelių dalykų - žinių, patirties, įgūdžių, atjautos sau ir saviveiksmingumo.

Kelių teorinių veiksnių sankirtoje gyvuoja kažkas lyg iš pasakos puslapių - tikėjimas, kad yra su valgymu, išvaizda ar kūnu susijusių būdų, kurie gali stebuklingai ir be pastangų mus padaryti tobulai laimingais. Pažiūrėkim, iš ko šis stebuklas sudarytas.

Moksliniai tyrimai nuosekliai kartoja, jog mokantis pastebėti ir taisyti negelbstinčias arba disfunkcines mintis, tai atlieka labai svarbų vaidmenį siekiant sveikesnių mitybos įpročių. Čia kognityvinė elgesio terapija siūlo labai daug priemonių, nutaikytų specifiškai į emocinį valgymą, persivalgymo epizodus ir įpročius, paremtus “viskas-arba-nieko” nuostata. Ir tradicinių, ir modernių metodų tyrimai rodo, kad automatinių minčių (tokių kaip “ai, jau viską sugadinau, nebesvarbu”, “man amžinai nesiseka tvarkytis su maistu” arba “jeigu negaliu daryti tobulai - tai koks skirtumas”) pastebėjimas leidžia stiprinti maisto pasirinkimų kontrolę, ir rečiau elgiasi vedami streso, kaltės ar impulsų.

Man nepatinka grįžti. Yra, kaip yra. Gal tai mano hiperaktyvus dopamino receptorių tinklas, gal metaforinis kelionių drakonas, gal dar kažkas, bet aš visada norėčiau keliauti toliau, o ne atgal. Po kiekvienos kelionės, kokia trumpa ji bebūtų, galvoju lygiai apie tą patį. Kažkada, pamenu, kalbėjomės apie pabaigas. Aš turiu problematišką ryšį su pabaigomis - man nepatinka nebaigtumai, bet man nepatinka ir pabaigos. Panašu, kad yra labai mažas diapazonas pabaigų, kurios man atneša komforto jausmą. Nors jas tikrai atpažįstu ir žinau.

Balionai ar ne, bet gerve padabintas lėktuvas narsiai skrodžia debesis. Tokius storus, kad atrodo jog niekada nesibaigs, o mes skrisim nuolatiniam pieno spalvos niekur-ir-niekada. Lailas keistai ištįsta, nors į juodąją skylę ir nekrentam. Turbūt. To niekada negali tilsliai žinoti. Knyga darosi vis liūdnesnė, kol galiausiai pasiduodu ir užsimerkiu. Pabundu, nes kaimynas iš eilės už mūsų švilpiniuoja.

Tradiciškai alkį suvokdavome kaip signalą apie maisto medžiagų trūkumą. Paskutinių metų tyrimų rezultatai rodo, kad alkis yra sudėtingas fiziologinis reiškinys, aktyvi priežasčių ir pasekmių seka. Subjektyvus alkio patyrimas nėra vien tik kalorijų trūkumo pojūtis - alkio pojūtis apjungia vidinių fiziologinių būklių ir išmoktų reakcijų į aplinkos signalus visumą. Pojūtį sekantis maisto paieškos elgesys priklauso nuo fiziologinių signalų, ilgalaikėje atmintyje saugomos informacijos apie skonį ir pasitenkinimą, esamos emocinės būsenos, aplinkos sąlygų, ilgalaikių sveikatos tikslų. Todėl alkį tirti yra sunku - jo negalima išmatuoti nei liniuotėmis, nei termometrais. Kadangi moksliniai tyrimai remiasi didelių skaičių statistika - sudėtinga ir tai, kad skirtingi žmonės skirtingai reaguoja į tokias pat sąlygas, net jei jos ir griežtai kontroliuojamos laboratorijose. 

"Gyvenime nesi vairuotojas", sako mano užrašai. Ironiška, bet mes važiuojam, ir aš iš tiesų sėdžiu keleivio pusėje. Man stipriai skauda galvą, ir vairuotojas aš šiandien joks. Užtat turiu laiko pagalvoti. Noras kontroliuoti gyvenimą, įsikibti už jo vairo ar bent junginėti posūkio signalą yra baisiai ilgas ir kietas šaknis turintis reiškinys. "Likimo kalvis" šiais laikais laimi prieš "nuo likimo nepabėgsi" rezultatu begalybė:nulis.

Važiuoju mažais vingiuotais keliukais (tyčia) ir pasakoju, ką išgirdau konferencijoje. Kol klausiau, matyt buvau įjungus profesinį režimą, linksėjau ir braižiau mintinius priežastinius ryšius. Bet pasakojant režimas nesuveikė, todėl vairuoju ir lieju ašaras, kaip nesaugiai tai beskambėtų. Pasakoju apie vengiantį prieraišumą. Turiu pastabų vertimo gramatikai, bet vis tiek pasakoju.

Apie tai, kaip žmogaus organizmas apdoroja su maistu gaunamas maisto medžiagas, ir kaip daugelis procesų veikia vienas kitą, nuolat sužinome vis daugiau. Deja, kartais vis dar elgiamės taip, kaip “kažkada” skaitėme ar žinojome, ir toliau vargstame. Ar net dar blogiau - aliname savo organizmą. Riebalai - viena iš karščiausių temų. Pasitikrinkime, ar pastangos, kurias skiriame šiam tikslui, yra veiksmingos.