Pirmas skyrius Antras skyrius Trečias skyrius Ketvirtas skyrius

Penktas skyrius Šeštas skyrius Septintas skyrius Aštuntas skyrius

Andrius Tapinas is a reader-supported publication. To receive new posts and support my work, consider becoming a free or paid subscriber.

Devintas skyrius Dešimtas skyrius Vienuoliktas skyrius Dvyliktas skyrius

Tryliktas skyrius

Taip pat Audiotekoje pirmosioms dviem knygoms “Vilko valanda” ir “Maro diena” su kodu GARSOMETAI yra taikoma 30% nuolaida.

O iš viso nieko neskaičiusiems arba pamiršusiems - čia yra abiejų pirmųjų knygų santraukos

Keturioliktas skyrius

Baltijos jūra, 1908 lapkritis

- Taisykitės, ponai, ne viešbutis čia, bet vis patogiau negu carinių karstuose,- tarė mostelėjęs ranka kapitonas Lundas.

Dar konstruktui nepajudėjus įgula greitai užėmė savo vietas. Mechanikai konstrukto gale prie baterijų ir generatorių, kokas įsitaisė mažyčiame kambuze, kur ėmėsi skaičiuoti konservuoto maisto ir geriamojo vandens porcijas, šauliai sustingo prie savo angų šonuose, o atsakingas už torpedas jūreivis įslydo į jam skirtą pusiau gulimą vietą laivo priekyje.

Keleiviai kartu su kapitonu, jo padėjėju ir vairininku atsidūrė pagrindinėje patalpoje su didžiuoju iliuminatoriumi. Čia buvo kapitono tiltelis su valdymo įrenginiais, ragelis susikalbėti su mechanikais ir šauliais, šalia stovėjo stalas su žemėlapiais ir navigacijos prietaisais, o šonuose minkštasuoliai, ant kurių po kapitono mosto susėdo “Ūdros” keleiviai. Iš sienų sklido minkšta lengva šviesa, atskirai buvo apšviestas kapitono tiltelis.

Feniksai vienodais judesiais nusimetė nuo pečių krepšius ir pasidėjo tarp kojų. Atrodė, kad jiems visiškai vienodai, jog atsidūrė geležinėje dėžėje ir panirus po vandeniu nuo neišvengiamos mirties juos skiria tik keli coliai grūdinto stiklo. Gaivintojų vyresnysis apie tai galvojo, bet pasistengė nustumti tokias mintis tolyn ir įsižiūrėti pro iliuminatorių. Priekyje tamsą sklaidė nuo bokštelio krentantis šviesos spindulys. “Kažin kaip ir kuo jie sugeba pasišviesti, juk ne dujinėmis lempomis ir ne audros žibintais” - ūmai tapo smalsu gaivintojui.

Kapitonas Lundas atsisėdo į savo vietą, patogiau po ranka prisitraukė jūrlapius.

- Veskite mus į jūrą, vairininke Kruusai.

- Klausau, kapitone.

Konstruktas tyliai praslydo tarp Pietinio ir Vakarinio bulverkų į Karo uosto vandenis ir už Vakarinio bulverko pasuko į atvirus Revelio reido vandenis. Kairėje liko mirksintys gynybiniai Karlusto salos bokštai. Konstruktas slinko neskubėdamas, siūbuodamas nuo reide atsiradusių bangų, spinduliu grabinėdamas tamsius vandenis priekyje.

- Kol neprašvis, taip ir sliūkinsim,- neatitraukdamas žvilgsnio nuo jūrlapio pasakė kapitonas Lundas, o tada prisitraukė ragelį,- bokštelis? Ką mūsų fesendenas, nieko?

- Nieko, kapitone,- atsiliepė gergždžiantis balsas,- osciliatorius ramus kaip klebono šeimininkė.

- Vakar vakare reido akvatoriją išžvalgė mūsų dirižabliai, iki pat imperijos sienos nė vieno laivo, bet geriau pasisaugoti,- Lundas atliko ir šeimininko vaidmenį.

Prieš švintant ėmęs bruzdėti kokas pasiūlė ankstyvus pusryčius ir kavos.

- Pasinaudokite proga, jei skrandžiai tvirti,- mįslingai pastebėjo kapitonas.

- Priekyje Grosholmas,- pranešė vairininkas

- Labai gerai, Kruusai, laikykimės dešinės palei Rohaniemio kyšulį.

- Gylis dvylika, gylis dešimt, gylis aštuoni,-pranešinėjo į prietaisus akis įsmeigęs dar vienas matrosas.

- Sekliau nebus,- skaitydamas jūrlapį atsiliepė Lundas ir gurkštelėjo kavos,- dar arčiau kyšulio, pone Kruusai.

- Klausau, kapitone.

Lapkričio naktis lėtai ir nenoriai atleido savo gniaužtus. Pasaulis už iliuminatoriaus pamažiukais įgijo kontūrus, Piipas dar spėjo pastebėti pro šalį praslenkančios kažkokios salos kontūrus.

- Kumplasaris,- lyg perskaitęs jo mintis tarė Lundas,- paskutinioji laisvojo Revelio dalis.

- Gylis dvylika metrų, dvidešimt penki metrai, trisdešimt du metrai.

- Mes jau niekieno vandenyse, Suomijos įlankoje. Bokšteli, pastatykit ausis, išplėskit akis. Variklių skyrius, įjungiam kristalus. Pone Kruusai, kreiseriniu greičiu pirmyn. Keleiviai, įsitverkite, jūra pyksta.

- Ai, ai, kapitone,- pasigirdo atsakymai.

Vėlyvo rudens Baltija iš karto parodė savo jėgą. Pro iliuminatorių matėsi atsiritančios pašiauštos bangų keteros, jos trankėsi į stiklą, konstruktą iš karto ėmė mėtyti į šonus.

- Stabilizatoriai,- įsakė Lundas, viena ranka įsikibęs į kėdės atkaltę, o kita prilaikydamas jūrlapius ir kavos puodelį.

Gal tie stabilizatoriai ir padėjo, bet gaivintojas ramybės nepajuto. Smūgis, dar vienas smūgis į stiklą. Žiūrėti, kaip prieš pat nosį trankosi tave pražudyti galinti stichija, Gaivintojų ložės Vyresniajam tapo per sunku, jis užsimerkė. Ir iš karto pasigailėjo, vaizduotė ėmė piešti paveikslą, kaip stiklas įskyla, į visas puses kaip voratinklis nubėga įtrūkimai ir galiausiai nesuvaldomas vandens srautas plūsteli į vidų. Piipas skubiai atsimerkė. Stiklas priekyje buvo sveikas, konstruktą kratė ir purtė, o prieš juos stovėjo kokas, tiesdamas popierinius maišelius.

Kitas valandas Piipas prisiminė kaip nesibaigiantį skausmingą košmarą. Pusryčiai seniausiai iškeliavo į maišelius, kokas atnešė dar, liepė gerti vandens ir gaivintojas gėrė, mintyse keikdamas Prahą, didįjį magistrą, jo avantiūras ir tą dieną, kai jis peržengė Revelio ložės duris. Kažkiek guodė faktas, kad ir net niūrieji feniksai retkarčiais prispausdavo burną prie maišelių, o perbalę veidai dar labiau kontrastavo su jų juodais apdarais. O jūra buvo net nelabai audringa, tiesiog lapkričiui įprastai nerami, kaip paslaugiai informavo Lundas. Piipui kilo įtarimas, kad kapitonas paslapčia mėgaujasi savo svečių bėdomis. Įdienojus iš dangaus ėmė šnioti lietaus šuorai, matomumas dar labiau suprastėjo,

- Priekyje dešinėje Galingoji sala,- sutraškėjo balsas iš bokštelio.

- Didesnį lanką, vairininke Kruusai,- nurodė kapitonas,- lietus mums į naudą, bet neduokim progos kokiam nors nusimyžti išėjusiam aštriaakiam įgulos kareivėliui pamatyti, ko nereikėtų pamatyti.

Galingoji sala, prie kurios matėsi prišvartuoti keli nedideli burlaiviai, atitolo į šoną, praslinko ir dingo lietaus užuolaidoje. Po pusvalandžio vairininkas atsisuko į kapitoną.

- Iki Seskaro salos aštuonios jūrmylės,- informavo jis.

- Mūsų taškas B - pasitikrinęs su jūrlapiu patvirtino Lundas,- minimalus greitis, pone Kruusai, mašinų skyriau, pradedam baterijų krovimų procedūrą, bokšteli, stebėkite ir laukite švyturio..

Konstruktas sulėtėjo, bangos jį toliau siūbavo, bet gaivintojas su palengvėjimu atsiduso.

- Baterijos pakrautos, Vickersas išjungtas,- po kurio laiko pranešė mašinistai.

- Matau švyturį,- beveik tuo pačiu metu atsklido traškantis šūksnis iš bokštelio.

- Kaip vaistinėje,- patenkintas persibraukė ranka per plaukus Lundas.

Dabar ir keleiviai pro didįjį iliuminatorių išvydo tolumoje žybsinčią spingsulę, vos matomą per nesibaigiantį lietų.

- Seskaro švyturys. Imperiniai vartai. Ponai, mes priešo teritorijoje. Čia mūsų taškas B. Įgula, ruošiamės panirimui.

Jei kas būtų galėjęs matyti, būtų išvydęs, kaip bangų mėtomas cigaro formos metalinis daiktas lėtai panyra po vandeniu. Bet matyt, aišku, niekas nematė. Seskaro saloje įsitaisę imperiniai žvalgai ir jų švyturys buvo akli. Nieko nepastebėjo ir pagrindinio carinio gynybinio placdarmo - patrankomis apsikaišiusios Kronštato tvirtovės stebėtojai, ir virš jos ratus sukę du “Koršuno” klasės dirižabliai.

Imperija net nenutuokė, kad mažas įžūlus konstruktas Baltijos gelmėse skverbiasi į pačią jos širdį.

X X X

Nepaisant nekokio oro Nikolaus krantinėje Sankt Peterburge buvo triukšminga. Iš Nevoje prišvartuotų nedidelių barkasų žvejai pardavinėjo šviežią sugautą žuvį, kimiais balsais skelbdami kainas ir dosniai atmiešdami jas sodriais kiekvienam save gerbiančiam žvejui būtinais keiksmažodžiais. Garus į dangų leido aukštyn žemyn Nevos upe pukšintys laivai, pirmyn atgal tarškėjo vežikų genamos dvikinkės, krantinę nusagsčiusiuose namukuose buvo pardavinėjama viskas nuo alaus iki ką tik išrūkytos voblos, o prie bendro alaso prisidėjo ir kiek atokiau nuo krantinės džeržgiantys tramvajai.

Ant Nikolaus tilto, to paties pavadinimo Nikolajaus krantinę jungiančio su Anglų krantine, kur išdidžiai dunksojo Peterburgo Admiralitetas, irgi knibždėjo žmonių. Tarp jų negalintys prasigrūsti vežikai keikėsi…keikėsi kaip tikri vežikai. Tolėliau, kur Didžioji Neva jungėsi su Mažąja, krantinių šonuose į viršų kilo pradėtas statytas Rūmų tiltas, o už jų - kareivių ir patrankų apsupti Žiemos rūmai.

- Užsikimšk ausis, Sašenka, angelėli,- išsiblaškiusi paliepė viena ponia ilgu sijonu ir kailine pelerina, visą dėmesį sutelkusi į naujausių miesto grietinėlės gandų aptarimą su ant Nikolajaus tilto netikėtai sutikta drauge,- laikykis manęs ir nepasimesk.

Sašenka pavadintas bambizas tuoj pat pasimetė ir atsidūrė prie ažūrinių tilto turėklų, virš kurių kilo į viršų dujiniai žibintai. Turėklų tarpai buvo tokie platūs, kad Sašenka nedvejodamas prakišo pro juos galvą ir įsistebeilijo į Nevą ir virš vandens šaudančius kirus. Ūmai jo akys išsiplėtė, berniukas išsižiojo ir kažką lydėjo akimis tol, kol tas kažkas pasislėpė po tiltu.

- Mama, mama,- reikalaudamas dėmesio jis ėmė tąsyti sijoną,- mama, mama!

- Aukseli, aš gi sakiau, minutę ir eisim,- irzliai atsiliepė nuo grafo Gotmano meilės intrigėlių atitraukta mama,- kas dabar yra?

- Mama, klausyk, mama, - nenurimo aukselis,- o Nevoje yra banginių?

- Sašenka, būk gerutis, nekalbėk nesąmonių, iš kur Nevoje banginiai?

- O ryklių?

- Nėra, nėra čia nei ryklių, nei banginių, nei aštuonkojų. Pakentėk, tuoj eisim.

Sašenka nenorėjo kentėti, jis vėl įgrūdo veiduką pro turėklus, bet daugiau nieko įdomaus nepamatė. Galų gale ir pats pradėjo abejoti, gal ta blizganti ilga nugara, nuslydusi po vandeniu, jam tik pasirodė.

Kapitonas Lundas taip niekada nesužinojo, kad pirmasis žmogus, kuris tinkamoje vietoje tinkamu laiku ir tinkamu kampu pažvelgė į Nevos upę pamatė jo konstruktą ir sukėlęs aliarmą galėjo sužlugdyti visą operaciją, buvo berniukas, kuriuo nepatikėjo net jo mama. Pirmasis, bet ne vienintelis.

“Ūdroje” tvyrojo mirtina tyla. Kapitonas su pagrindinėje patalpoje esančia įgula bendravo tik ženklais, prakaito išpiltas vairininkas Kruusas buvo įsikibęs į šturvalą ir įsmeigęs akis į iliuminatorių priekyje. Kitas matrosas spoksojo į jam pavestą giliamatį ir įspėdamas iškeldavo pirštą, kai metrų po konstruktu imdavo mažėti. Neva čia nebuvo labai gili ir reikėjo manevruoti juvelyriškai tiksliai, kad konstruktas pilvu neužkabintų upės dugno ar jį nusėjusių įvairiausių nuolaužų, o bokštelis nesitrenktų į prišvartuotų laivų pilvus ar dar blogiau - neišlįstų į paviršių prieš šimtų miestelėnų ir kareivių akis. Kartais manevro erdvę Kruusas skaičiavo centimetrais.

Gaivintojai irgi sėdėjo tylūs kaip pelės. Vyresnysis Piipas tik dabar pilnai suvokė visą šitos avantiūros įžūlumą. Dar niekada joks povandeninis laivas neplaukė paniręs upe, miesto viduryje ir ne bet kokio miesto, o priešiškos Rusijos imperijos sostinės.

“Mes tikriausiai dabar praplaukiam caro rūmus” - pagalvojo jis - “už keliasdešimt metrų nuo mūsų gali sėdėti Rusijos imperatorius su visa savo karine galybe”.

Joks povandeninis laivas išskyrus Revelio konstruktą ir nebūtų sugebėjęs to padaryti. Jis būtų įsmigęs į smėlėtą Nevos dugną ar išsidavęs dyzelinio variklio garsu. “Ūdra” gi slinko beveik be garso, tačiau ir beprotiškai lėtai. Piipas pamatė, kaip kapitonas pasižiūrėjo į laikrodį, pakramtė lūpas ir įprastu gestu persibraukė per plaukus. Bet nedavė vairininkui jokio ženklo. Net ir nieko nenusimanydamas laivyboje gaivintojas suprato, kiek yra dalykų, kurie padidinus greitį galėtų juos išduoti ir pasmerkti. Jeigu “Ūdra” būtų pastebėta, Neva iš abiejų pusių taptų jai mirtinais spąstais.

Minutės slinko kankinančiai lėtai. Tamsiai žalsvame Nevos vandenyje laivų dugnai išnirdavo kaip bauginantys vaiduokliai virš galvų. Vienoje vietoje laivai buvo prišvartuoti abiejose Nevos pusėse, o per vidurį dar du mėgino prasilenkti. Atrodė, kad konstruktas pateko į labirintą su nuolat judančiomis sienomis ir neišvengiamai į kažką atsitrenks, tačiau Kruusas sugebėjo išmanevruoti taip, kad “Ūdra” praplaukė tarp dviejų laivų korpusų beveik, bet vis dėlto nepalietusi bokšteliu jų dugnų. Vairininkas giliai iškvėpė. Kapitonas pasilenkė į priekį ir kelis kartus atsargiai paplekšnojo jam per petį.

Piipas nežinojo, kiek praėjo laiko - dvi valandos, o gal daugiau, kai Kruusas pagaliau išsitiesė ir sukuždėjo:

- Viskas, paskutinė kelto perkėla praplaukta, mes už miesto.

- Šaunuolis, pone Kruusai,- garsiai iškvėpė kapitonas,- visi šaunuoliai. Sunkiausia dalis įveikta, dabar laikykimės kurso ir stebėkim gylį. Mano žiniomis, Neva dar pateiks mums siurprizų.

Siurprizas jų laukė po valandos. Neva dar kartą pasisuko ir matrosas įspėdamas šūktelėjo, kadangi Lundas jau buvo atšaukęs visišką tylą:

- Staigus seklėjimas. Šešiolika metrų, dvylika, aštuoni. Kapitone, mes kabinsim dugną!

- Velniop! - nusikeikė Lundas, bet tuoj pat susitvardė. Reikėjo žaibiškai priimti sprendimą

- Šeši metrai!

Konstrukto viduje sugaudė įspėjanti sirena.

- Staigus iškilimas! Dabar! - įsakė kapitonas.

Konstruktas praplėšė vandens paviršių pačiu laiku.

- Keturi metrai! - dar informavo matrosas, bet sirena jau nutilo. Lundas stebeilijosi pro iliuminatorių. Dabar buvo kritinis momentas. Jie išniro nepasiruošę, siauroje upės vietoje ir galėjo būti pastebėti iš bet kurio kranto.

- Bokštelis, kas matyt? - stvėrė ragelį Lundas.

- Jokio judesio abiejuose krantuose,- po pauzės atsiliepė stebintysis,- lauke temsta ir dar lyja, matomumas nekoks, ramu.

Visi lengviau atsikvėpė.

- Gylis šeši metrai, aštuoni, devyni, trylika, - toliau bėrė skaičius matrosas prie giliamačio.

- Galima vėl nerti. Tik ramiai.

Kaip išniręs banginis konstruktas vėl dingo po Nevos vandeniu.

Tą netrumpą Nevos gabaliuką ten, kur į ją įteka Tosna, vietiniai vadino Ivanovsko slenksčiais. Upė čia buvo sekli, pilna povandeninių akmenų ir labai pavojinga laivybai, todėl žiūrėk, koks neatsargus laivas ar sielius vežanti barža ir užstrigdavo. Tada gavęs žinią ir pajutęs progą užsidirbti į pagalbą su valtimis ir ilgomis kartimis atskubėdavo kone visas šalia esantis trisdešimties kiemų Porogų kaimas.

Ir šį žvarbų lapkričio vakarą ant upės skardžio apdairiai palindę po eglės šakomis sėdėjo du vietiniai iš Porogų - kaime vadinami Žmuriku ir Choriku. Šaltis jiems buvo nė motais, geriau už šimtasiūles šildė jau ne pirmas apytuštis samagono uzbonas. Pirmo varymo samagonas - pervačius - buvo toks, kad padauginęs galėjai ir apakti (buvo atvejų, bet Porogų gyventojų troškulio tai nenumalšino) ar pradėti matyti keistus reginius.

- Žiū, Žmurikai,- prisimerkęs pirštu parodė Chorikas,- žiū, jūros gyvatė plaukia. Ir kokia didelė.

- Uuuu,- atsiliepė Žmurikas ir dar kartą prisispaudė prie butelio. Pervačius angelo pėdutėmis nubėgo gerkle,- labai labai didelė. Kaime reiks papasakoti.

- Bet ant slenksčių neužplauks, traukti nereikės, pinigėlio nebus,- kiek nusiminė Chorikas.

- Nebus pinigėlio. O jau ir dingo, gyvatėlė, matyt, gilyn nunėrė,- logiškai pastebėjo draugelis, dar kartą sodriai trūkteldamas ir perduodamas butelį Chorikui. Jiems taip gerai sėdėjosi, kad paslaptingoji gyvatė tuoj buvo ir pamiršta.

Vėliau, kai carinė ochranka ims krėsti visas Nevos pakrantes ir tardyti aplinkinių kaimų gyventojus, “jūros gyvatės” istorija greitai išaiškės ir po trumpo teismo Chorikas su Žmuriku iškeliaus į katorgą Sibire, kur vienas vis dėlto per daug trūktels nekokybiško tų apylinkių pervačiaus, o kitą mirtinai prispaus nukirstas medis. Bet tai bus daug vėliau.

Kapitonas Lundas pasižiūrėjo į laikrodį.

- Tiksliau už reisinius dirižablius,- kapitonas šiek tiek atsipalaidavo ir leido sau pajuokauti. Konstruktas slinko paskutiniais upės metrais, vairininkas atidžiai stebėjo prietaisus ruošdamasis staigiam pagilėjimui, kai Nevos vandenis pakeis Ladoga,- pone Kruusai, veskite mus aplink salą, išnirsime ten, kur mažiausiai akių. Tamsa jau mus dengia, bet atsargumas nepakenks.

Lundas atsisuko į savo svečius.

- Mes pirmą darbo dalį padarėme. Dabar metas jūsų šokiui, ponai. Mes kraunamės kristalus ir laukiame. Lauksim, kiek galėsim, bet mano įsakymai aiškūs - konstruktas negali pakliūti carui į rankas.

Gaivintojų Vyresnysis linktelėjo. Ties šia plano dalimi Revelyje jie dirbo kruopščiausiai, bet ji turėjo daugiausiai nežinomųjų. Iš senų žemėlapių, Aljanso šnipų informacijos ir buvusių kalinių pasakojimų jie visai neblogai žinojo, kaip atrodo Riešutėlio kalėjimas ir kur bus laikomi etapo į katorgą laukiantys kaliniai.

Svarbiausia plano dalis buvo netikėtumas. Feniksai turėjo įrangą persiropšti per tvirtovės sieną, išvengti žibintų šviesos ir greitai įsiveržti į kalėjimą, nukenksminę prižiūrėtojus. Gaivintojai neturėjo žalio supratimo, kur gali būti laikoma jiems taip iš rankų vis išslystanti mergaitė, bet feniksai turėjo metodų kaip greitai išsimušti informaciją iš kalėjimo sargų, kurie tikrai neturėjo priežasčių būti didvyriais. Sužinoti vietą, surasti mergaitę, atidaryti kameras. Paleisti į laisvę kaliniai taptų priedanga atsitraukiant, tačiau ložės strategai pripažino, kad jų elgesys neprognozuojamas.

Čia lengvoji plano dalis ir baigėsi, atsitraukinėti reikės improvizuojant. Ar pavyks “įtikinti” kareivius atidaryti pagrindinius vartus, ar geriau mėginti laimę prie Vandens vartų, o gal tiesiog mėginti grįžti tuo pat keliu, kaip ir atėjo. Visi trys būdai buvo aptarti, bet sprendimą feniksų lyderis turėjo priimti vietoje.

- Trys audros žibinto signalai ir mes būsim reikalingoje vietoje per dvi minutes,- pasakė kapitonas Lundas, kuris irgi žinojo, jog feniksai gali bėgti iš tvirtovės keliais skirtingais keliais,- įgula, pradedam išnirimą. Pone Kroosai, veskite mus arčiausiai kranto. Ponai, vis tiek teks sušlapti.

Planas nuėjo šuniui ant uodegos nuo pat pradžių.

- Neatpažinta kliūtis prie Vandens vartų,- pranešė žvalgas iš bokštelio.

- Kas ten? - stvėrė ragelį Lundas.

- Panašu į nedidelį plaukiojantį objektą, laivelis arba valtis.

- Žmonių yra?

- Negaliu pasakyti, per tamsu.

Tamsa pridengė “Ūdrą”, kai ši išniro į Ladogos tolius žvelgiančioje salos pusėje už Vandens vartų.

- Tvirtovėje kažkas vyksta,- informavo bokštelis,- kieme žmonės, bėga kareiviai, panašu į riaušes.

- Pataikėm kaip musės į uogienę,- kapitonas Lundas atsisuko į Vyresnįjį Piipą,- turim rimtus nukrypimus nuo plano, bet dabar pagal operacijos instrukcijas vadovaujate jūs, Gaivintojau. Kokie bus įsakymai?

Piipas sukaukšėjo dantimis, senas įprotis įtemptu metu, kurio jis negalėjo atsikratyti. Tvirtovė nesiruošė miegoti, prie vartų kažkas laukė, viskas vertėsi aukštyn kojomis. Chaosas. Bet chaosas buvo ta vieta, kur feniksai jautėsi geriausiai. Ir jeigu tvirtovėje dėl neįtikėtino sutapimo prasidėjo riaušės, tai reiškia, kad jiems liko vienu darbu mažiau. Lundas laukė sprendimo.

- Vykdome planą toliau,- tarė Vyresnysis.

- Pone Kruusai, vertinkite gylį ir suraskite vietą išleisti mūsų svečiams,- nurodė kapitonas.

ANDRIAUS KOMENTARAS:

Nelabai turiu kažką papildomo pridėti prie “Ūdros” kelionės, tai tiesiog įdedu kelis žemėlapius ir nuotraukas, kad būtų aiškesnis kelias. Šitas žemėlapis (nors nesimato Talino/Revelio) neblogai parodo konstrukto kelią per Suomijos įlanką. Čia pažymėta ir Seskaro sala su jos švyturiu, ir Perterburgo vartai - Kronštatas ir visas kelias Neva iki Ladogos ežero ir Šliselburgo ir Riešutėlio

O čia Nikolajaus krantinė 1908 metais.

Andrius Tapinas is a reader-supported publication. To receive new posts and support my work, consider becoming a free or paid subscriber.

This is a public episode. If you'd like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit tapinas.substack.com/subscribe