Vadovavimas.lt

Irena Pranskevičiūtė-Blaževičė, organizacijų valdymo konsultantė, transformacinės lyderystės trenerė, lektorė.

Šiandieniniame pasaulyje nebėra kompetencijų monopolijos ir žmogui nebepakanka gyventi vien tik po darbo. Jie kelia žymiai didesnius reikalavimus darbdaviui, netgi ne finansine, o sąlygų prasme. Ir šiuo atveju sistema, kuri remiasi kontrolės ir nepasitikėjimo logika, kada manoma, jog nekontroliuojamas žmogus bus amoralus, tinginiaus ir dirbs blogai, tiesiog nebeveikia“, – įsitikinusi I. Pranskevičiūtė-Blaževičė.

I. Pranskevičiūtė-Blaževičė pasakoja, kad saviorganizacija grįstos sitemos atsirado ne kaip inovacija, o iš tų vadovų, supratųsių, kad priima sprendimus, kuriems neturi kompetencijos. Ši sistema, pasak laidos dalyvės, yra susijusi su vadovų vertybėmis.

„Įmonėje saviorganizacija įmanoma tik tada, kai vadovas pripažįstą, kad kažko nemoka ar nežino. Ir jam visiškai nebūtina visko išmanyti. Reikia tik tai pripažinti ir leisti žmonėms patiems priimti sprendimus. Nebūna taip, kad saviorganizacija veikia tik pirmadieniais, iki pirmos klaidos ar tik organizuojant įmonės kalėdinį vakarėlį. Dar saviorganizacija įmonėje atsiranda tada, kai vadovas ar vadovai pamato, jog į jų įmonę neateina naujosios kartos atstovai, kurie nebesutinka dirbti tomis sąlygomis“, – sakė organizacijų valdymo konsultantė.

Andrius Načajus, „Luminor Lietuva“ valdybos pirmininkas.

A. Načajus daugiau nei 15 metų dirba bankininkystės ir finansų srityje. Turi daug patirties verslo, kapitalo rinkų, finansinių produktų pardavimo ir asmeninės bankininkystės srityse. Prieš tapdamas „Luminor” vadovu Lietuvoje yra dirbęs DNB banko Lietuvoje investicinės bankininkystės, rinkų, verslo bankininkystės padalinių vadovu.

Laidos vedėjo S. Jovaišo paklaustas, kokį didžiausiausią vadybinį iššūkį, jungiant du bankus, išskirtų, A. Načajus teigė, kad iššūkių buvo tikrai daug ir jie dar nesibaigė. „Jie – įvairūs. O didžiausias iššūkis man asmeniškai – psichologinis. Prieš susijungimą teko galvoti būdus, kaip vienus darbuotojus išlaikyti, o su kitais, kurių funkcijos dubliuojasi, atsisveiknti jų nenuskriaudžiant. Tačiau atsitiko taip, jog daugelis gerų specialistų nusprendė patys išeiti. Netikėtai susidūrėme ne su tuo, kad reikia kažką atleisti, o kad netenkam daug gerų žmonių, su kuriais nenorim atsisveikinti“, – buvo atviras A. Načajus.

Laidos svečias sako, jog negali įvardinti vieno dalyko, kurį šiandien darytų kitaip. „Turbūt, net neturiu to vieno dalyko. Tačiau galiu atsakyti iš kito kampo, kaip aš į tai žiūrėjau. Būdavo, kad imdavo virpėti rankos ir atsirasdavo noras imti ir viską pačiam padaryti. Bet dažnai susilaikydavau ir sau pasakydavau, kad mano darbas nėra sutvarkyti vieną ar kitą dalyką, išlaikyti vieną ar kitą darbuotoją. Mano darbas – užtikrinti, kad mašina veiktų. Ir tam, kad ji veiktų gerai, turi fokusuotis į pačios mašinos sutvarkymą. O tai gali reikšti lėtesnį įsivažiavimą. Tačiau, mano nuomone, tai vienintelis būdas ilgalaikei sėkmei. Mano darbas padaryti, kad ta mašina puikiai važiuotų, kad visos grandys veiktų, o jei kur kyla gaisras ar problema, mano tikslas nėra jį užgesinti, man labiau įdomu, o kodėl jis kilo ir ką sistemoje galime padaryti kitaip, kad ateityje vėl neužsiliepsnotų.

Ar jums teko patirti darbdavio medžioklę? Kai naujo darbo ieškote ne jūs, o darbdavys ieško būtent jūsų? Ką reikia daryti, kad tokia situacija galėtų susiklostyti? Kaip į tokią medžioklę žvelgia patys darbdaviai?

Rasa Bagdonienė yra dirbusi ryšių su visuomene Lietuvai, vėliau – Baltijos šalims vadove, korporatyvinių reikalų vadove Vidurio Europai vienoje didžiausių pasaulyje maisto produktų grupių "Mondelez International" (buvusi "Kraft Foods") įmonėje "Kraft Foods Lietuva", taip pat komunikacijos vadove VšĮ „Versli Lietuva“ komandoje.

Laidos vedėjo paklausta, kodėl organizacijos savo komunikaciją dažnai įvardina kaip probleminę sritį, R. Bagdonienė pamini didžiausią skirtingų organizacijų daromą klaidą. „Didžiausia klaida yra ta, kad galvojama, štai sutvarkysime komunikaciją, o tada – visa kita. Pirmiausia, kiekvienas tobulai sutvarkykime save, o tada – tą tobulą aplinką. Ta terpė, kurią mes vadiname komunikacija, niekada nebus tobula. Kai priimi kažkokį dalyką, net ir probleminį, kaip neišvengiamybę, tai išlaisvini save. Išsilaisvinęs gali sakyti, darome, ką galime geriausiai tuo metu. Ir turėkime tokį tikslą“, – sakė R. Bagdonienė.

Pradėti daryti, ką galime geriausiai, anot R. Bagdonienės, turime nuo įsiklausymo, kas vyksta aplinkui. Tai padaryti dažnai trukdo egocentriškumas. „Egocentrinis požiūris, neklausant arba neadekvačiai save suvokiant, ir žmogų, ir organizaciją, kuri yra žmonių grupė, žudo. Jeigu vadovas visada žino ir neklauso, jis žudo komandą. Niekas ten nevyksta.

„MiniBoss“ Lietuvoje įkūrėjas Mindaugas Daraškevičius.

Laidos svečias pasakoja, kad su kiekvienu vaiku, norinčiu patekti į šią mokyklą, kaip ir su kiekvienu rimtu verslininku, yra organizuojamas pokalbis. „Žiūrim, ar vaikas nori ir mes tėveliams pasakome, kad nesvarbu, jog jie nori. Jei atėjusi jų atžala užsinori dirbti karu su mumis, semtis įvairių patirčių, tai mes tikrai su mielu noru matysime jį savo komandoje. Jeigu matome, kad to labiau nori tėvai, taip ir sakome, gal palaukite dar, gal nesusiformavo charakteris ir jis dar labiau nori žaisti, o informacija jam dar neįdomi“, – veiklos principus pristato pašnekovas.

M. Daraškevičius pasakoja, kad atėjusius mokytis vaikus moko dirbti ne dėl pelno. „Pinigai – tik mainų priemonė, sukurta žmogaus tam, kad supaprastintų procesą. Ir kai vaikas tą pradeda suprasti jaunystėje, suaugęs jis tampa ne materialistas, ne vartotojų kartos atstovu, kuriam tik pinigai patys svarbiausi, net nesvarbu kaip jie uždirbami. Taip formuojasi charakteris, žinantis ko nori, kalbantis argumentais, o ne tik norais ir intuicija“, – aiškina laidos svečias.

Povilas Česonis, Europos socialinio fondo agentūros (ESFA) vadovas.

ESFA agentūra įsteigta dviejų ministerijų: Švietimo ir mokslo bei Socialinės apsaugos ir darbo tam, kad organizuotų žmogiškųjų išteklių plėtros projektus Lietuvoje. Tai socialinis Europos Sąjungos (ES) fondas, kuris atsirado 1957m., dar iki įsisteigiant ES. „Jo misija – mažinti nedarbą Europos šalyse ir didintų žmonių užimtumą. Na, o mūsų agentūros misija – administruoti žmogiškųjų išteklių projektus, kurie yra vadinami minkštieji projektai. Tai nėra asfaltas, tai nėra pastatai, tai yra prasminga investicija į žmogų. Tai gali būti ir padėti žmogui susirasti darbą, pakelti žmogaus kvalifikaciją, sugrąžinti žmones į normalų gyvenimą, pagerinti žmogaus gyvenimą“, – paaiškina P. Česonis.

Pašnekovas mano, kad šiuolaikiniame pasaulyje įmonių ir organizacijų vadovams vien charizmos nepakanka ir jie turi nuolat mokytis tam, kad nebijotų nuolat besikeičiančios aplinkos. „Vadybininkas ir vadovas turi būti ir pokyčių vadovas. Tam, kad pokyčiai netaptų grėsme, o būtų valdomu reiškiniu, reikia išmokti gyventi pokytyje. To reikia išmokyti ir savo žmones. Tuomet pokyčių nėra bijoma ir į juos žiūrimą, kaip į normalų gyvenimo ritmą“, – sako P. Česonis.

Apie tai, kodėl P. Česoniui norisi nuveikti kažką naudingo ir pagerinti viešojo sektoriaus įvaizdį, apie naują nuotolinio darbo projektą ir kas tai yra.

„Esu Regimantas, esu buriuotojas, esu vadovas, vyras, vaikų tėvas, esu šiaip fainas žmogus“, – į laidos „Boso valanda su S. Jovaišu“ vedėjo klausimą, kas tu toks, atsako Regimantas Buožius.

Šios laidos svečias nuo 2017m. liepos mėn. paliko didmeninės prekybos UAB „ACC Distribution“ direktoriaus pareigas ir liko dirbti bendrovės valdybos pirmininku. Kaip jau minėjo prisistadydamas, pašnekovas taip pat yra buriuotojas ir sudarė legendinės jachtos „Ambersail“ įgulos branduolį.

R. Buožius paklaustas, ką jam suteikė buriavimas, neslepia, jog šis užsiėmimas jam leido suprasti, ką ir kodėl jis veikia gyvenime. „Buriavimas man leido suprasti aplinką. Nes kartais, kai nebūna vėjo, tu daryk kažką nedaręs, atrodo nejudi į priekį ir viskas. Bet tuomet, tikriausiai ateina laikas, kai gali susitvarkyt kitus dalykus. Pavyzdžiui buitį: pasiklot, išsivalyt ir pan. Lygiai tas pats ir versle. Kai atrodo, kad kažkas nurimsta ir nebevyksta, žmonėms kyla panika. Tada kaip tik geras laikas apsitvarkyti aplinkui, atsakyt į klausimus, kodėl dirbi, su kuo dirbi, pagaliau peržiūrėti strategiją ar kaip tik ją sukurti.“, – pasakojo R. Buožius.

Laidos svečias atrado ir daugiau buriavimo ir verslo panašumų. „Balansą anksčiau suprasdavau, kaip labai statinę būseną. Arba yra gerai arba blogai. O turi būti, žinoma, tik gerai. Viduriuko nėra. Supratau, kad balansas yra ritmas. Ir tas yra, ir tas yra. Ir kuo tolygesnis balansas, tuo esi laimingesnis“, – sakė R. Buožius.

Anot R. Buožiaus, gyvenime visiems anksčiau ar vėliau ateina metas stabtelti ir stipriai įkvėpus pasirinkti tolimesnį kelią. Pačiam pašnekovui toks laikas atėjo po pokalbio su pažįstamu žmogumi. „Pokalbyje su vienu žmogumi, jis pasakė man, kad esu melagis. Meluoju pats sau. Tada man buvo toks vidinis šokas, kaip aš galiu meluoti sau. Ir tai mane sustabdė pasižiūrėti, kas aš esu, koks esu su aplinkiniais, kam aš reikalingas ir kas vyksta aplinkui“, – buvo atviras laidos svečias.

Laidos „Boso valanda su S. Jovaišu“ svečias – Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ vadas Viktoras Grabauskas.

V. Grabauskas pasakoja, kad įsivaizdavimas, jog „Aro“ operacijų rinktinėje tarnaujantys žmonės užsidėję kaukes tik bėgioja su automatais yra klaidingas. „Mūsų įstaiga vykdo ir kitas funkcijas. Yra ir išminuotojai, kurie nėra šturmuotojai. Jie atsakingi už sprogmenų paiešką ir neutralizaciją Lietuvoje. Turime ir profesionalių derybininkų, kurie atsakingi už derybas sudėtingose įkaitinėse ir kitose situacijose. Tai pat padedame teisėsaugos institucijoms, jeigu jiems reikia sulaikyti pavojingus ginkluotus nusikaltėlius, rengiame tarpžinybinius planus“, – apie Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ veiklą pasakoja V. Grabauskas.

Laidos svečias įsitikinęs, jog tokiai organizacijai vadovauti gali tik žmogus, kuris pats yra viso to dalis. „Vienas iš svarbiausių dalykų yra maksimalus pasitikėjimas. Kaip vadovas privalo pasitikėti savo žmonėmis, taip ir komanda turi pasitikėti vadovu. Pavojingose situacijose visų bendras tikslas – sugebėjimas vienas kitą pridengti ir suprasti. Tai – būtinas atributas. Jeigu to nėra, sunku kalbėti apie vadovavimą tokiai organizacijai“, – sako V. Grabauskas.

Daugiau laidoje apie tai, kodėl pirmiausia tikrinamas psichologinis pretendentų į tarnybą pasirengimas, o tik tada fizinis, apie sprendimus, kuriuos stresinėse situacijose reikia priimti nedelsiant ir kodėl neturintis baimės jausmo žmogus niekada nebūtų priimtas į rinktinę „Aras“, šios savaitės laidoje „Boso valanda su S. Jovaišu”.

Žurnalistė Rita Miliūtė.

Įprasta, kad Saulius Jovaišas savo laidose dažniausiai kalbina verslininkus, įmonių ir organizacijų vadovus. Klausimą, ką turi mokėti ir daryti išties geras vadovas, iš vedėjo lūpų yra girdėję dešimtys laidos svečių. Žurnalistės R. Miliūtės vedėjas klausia, kas gi politikui turėtų pasakyti, kad jis kažko nemoka ar neturi tam reikiamos kvalifikacijos?

„Jeigu versle tą padaro akcininkai, tai valstybės gyvenime tą turėtų padaryti visi rinkėjai, piliečiai ir šiaip žmonės, kurie gyvena Lietuvoje. Kol jie to nepadaro, neturėkime iliuzijų, kad politikai liausis kabinę makaronus. Kaip kabina tuos makaronus, taip ir kabins toliau. Tiesiog reikia neleisti, kad jie tai darytų“, – sakė R. Miliūtė.

„Kas turėtų įvykti, kad visuomenė suprastų, kad tik ji pati atsakingi už tai, kas sėdi valdžioje? “, – savo pašnekės klausia S. Jovaišas.

„Reikia ,kad žmonės negalvotų tik apie save, bet truputį pagalvotų apie tą, kuris yra šalia. Jeigu šiandien jam yra blogai, tai rytoj tu gali atsidurti jo situacijoje ir tada tau bus blogai. Tuomet tas, kuriam geriau sekasi, nepagalvos apie tave. Ir nebus tokios tradicijos, įpročio padėti, arba, banaliai šnekant, užjausti tą, kuris šią akimirką yra silpnesnis“, – įsitikinusi R. Miliūtė.

Aivaras Abromavičius įsitikinęs, kad įvairioms Lietuvos institucijoms labai trūksta šviežio požiūrio, kuris būtų koncentruotas į galutinį rezultatą, o ne į patį procesą. Tam, anot laidos svečio, trukdo tai, kad daugelis politika užsiimančių žmonių niekada nėra dalyvavę verslo kūrimo procese. „Daugelis iš jų versle niekada nėra buvę, o žino tik kaip būti valstybiniuose organuose, valstybiniame aparate ir tarp žmonių, kurie mažai uždirba. Žvelgdami į privatų verslą, jie jaučia tam tikrą pavydo laipsnį, nes ten atlyginimai aukštesni. Bet vis tiek nieko nedaro, kad reformuotų valstybinę tarnybą, pakeistų visuomenės požiūrį į ją ir ji taptų patraukli, prestižiška bei kad būtų stipriai pakelti atlyginimai.“, – mano A. Abromavičius.

Laidos vedėjo paklaustas, kaip besielgiantys vadovai pasiekia daugiausiai, A. Abromavičius atsakė, kad jam svarbiausi du vadovaujančių žmonių bruožai. Tai – sąžiningumas ir smalsumas, kuris grindžiamas nuolatiniu naujovių ieškojimu. „Ką bedarytum, tai turi daryti geriau už kitus, tiksliau, turėti tikslą būti geriausiu savo nišoje. Nesvarbu, turi mažą restoranėli ar esi fizinio lavinimo treneris“, – savo mintis išsakė laidos „ Boso valanda su S. Jovaišu” svečias.