Komunistų partija, vadovavusi viešajam kultūros gyvenimui, monopolizavo knygų leidybą ir jų vertinimą. Kurias knygas leisti, o kurias sulaikyti jau išspausdintas, spręsdavo LKP CK sekretoriai ir partinių organizacijų skyriai. Jie taip pat leisdavo Valstybės saugumo komitetui suimti rašytoją. Kritika, pareikšta partinėje konferencijoje ar partinėje spaudoje, buvo neklystama, absoliučiai teisinga, ir rašytojas turėjo ją besąlygiškai pripažinti.