Vokietijos kancleris Olafas Schlozas dar šio mėnesio pradžioje sukritikavo kitas Europos Sąjungos šalis dėl per mažo ginklų tiekimo Ukrainai. Vokietija, pasak O. Scholzo, yra stipriausia Ukrainos rėmėja po JAV ir toliau tęs savo paramą Rusijos užpultai šaliai. Tačiau vien tik Vokietijos indėlio esą nepakaks, kad būtų užtikrintas ilgalaikis Ukrainos saugumas.
Prie šių Vokietijos kanclerio pastabų praėjusią savaitę prisidėjo ir Europos Parlamentas. Penkios partijos pasirašė bendrą pareiškimą, kuriame ragina „Tarybą ir ES nares tesėti savo pažadus, užtikrinti veiksmingą, tvarią bei ilgalaikę karinę paramą Ukrainai“.
Be to, „Financial Times“ praneša, jog Briuselis, reaguodamas į teiginius dėl netolygios bloko narių paramos Ukrainai, atliks auditą, kuriuo sieks nustatyti, kiek kiekviena šalis suteikė ginkluotės Ukrainai nuo karo pradžios.
Europarlamentarė Rasa Juknevičienė Žinių radijo laidoje „Ką žinome apie Europos Parlamentą?“ pabrėžė, jog didžiausia kliūtis platesnei ES paramai vis dar išlieka Vengrija, kuri Europos Taryboje vetavo 50 mlrd. eurų paramą Ukrainai. Visgi, kalbėdama apie atskiras valstybes nares, europarlamentarė taip pat matė nepakankamą ypač didesnių valstybių paramą Ukrainai.
„Visų pirma nepasitenkinimas yra tuo, ką daro Vengrija skiriant bendrus pinigus. Yra keli finansavimo šaltiniai. Vienas – tie 50 mlrd. eurų, kurie buvo skirti ilgalaikei paramai. EP pritarė, Komisija, aišku, irgi. Taryboje, kaip jau visi gerai žino, šiuos pinigus užblokavo Vengrija.
Kitas pinigų šaltinis yra tas, ką skiria valstybės narės. Ir pasižiūrėjus į skaičius, kiek valstybės yra skyrusios nuo savo bendrojo vidaus produkto, tai čia pirmoje vietoje esame mes su estais. Bet Lietuvos bendrasis vidaus produktas yra palyginti nedidelis, tad ir skiriami pinigai nėra dideli. Valstybės, kurios gali daugiau pinigų skirti, yra Vokietija, Prancūzija, kitos turtingiausios šalys. Tai Vokietija rodo gana neblogą pavyzdį ir kryptį – jos indėlis iš didžiųjų valstybių yra didžiausias. Kitoms šalims tikrai reikia labiau pasitempti. Mes diskutuojame, kad jeigu kiekviena valstybė įsipareigotų skirti Ukrainai bent 0,5 proc. nuo savo bendrojo vidaus produkto, tai būtų didžiuliai pinigai“, – komentavo politikė.
R. Juknevičienė akcentavo, jog neturėtume nuvertinti iki dabar skirtos Vakarų paramos Ukrainai bei įvykusio mąstymo pokyčio Europoje. Visgi, tai, jog Vakarų lyderiai nesitikėjo tokio masto karo ir nebuvo jam pasiruošę, dabar lemia mažesnę nei reikėtų karinę paramą Ukrainai.
„Vienas dalykas ir svarbiausias turbūt yra tai, kad Europa visiškai nesitikėjo, jog žemyne gali kilti tikras karas. Toks, kuris primena Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus, t. y. su fronto linijomis, su daugybe kasdien iššaunamos artilerijos amunicijos ir sunaikinamos technikos. Dėl to ES neskyrė savo biudžetuose pinigų, visuomenės nebuvo pasiruošusios. Dabar vyksta lūžis. Ypatingai po to, kai visi suprato, jog nebus taip toliau, kaip su Charkivo ir Chersono išlaisvinimu ir frontas įstrigo. Kai visi pradeda suprasti, kad tai yra ilgam, dabar pradeda kalbėti ir daug ką daryti, kad Europoje būtų atgaivinta gynybos pramonė. Nes prieš tai niekas tam nesiruošė. Aš nepasakyčiau, kad nuovargis čia labiausiai veikia. Čia labiausiai veikia tos galimybės. Ir tas suvokimas tik dabar ateina, kokį karą mes turime laimėti“, – teigė europarlamentarė.
Projektą bendrai finansavo Europos Sąjunga, vykdant Europos Parlamento dotacijų programą komunikacijos srityje.
