Euro zonos ekonomika stabčioja. Eurostatas skelbia, kad, preliminariu įvertinimu, 2023 m. trečiąjį ketvirtį bendrasis vidaus produktas euro zonoje sumažėjo 0,1 proc., palyginti su ankstesniu ketvirčiu. Anot ekonomistų, euro zonoje reikalai prastėja ir nebūtų netikėta, jei antroje šių metų pusėje čia būtų užfiksuota švelni recesija. Ką tai reiškia ir kokios ateities prognozės, Žinių radijo laidoje „Atviras pokalbis“ diskutavo europarlamentaras Stasys Jakeliūnas ir „INVL Asset Management“ vyriausioji ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė.
Kai stringa Vokietija, blogai visiems
S. Jakeliūnas prognozuoja, kad ekonominė situacija artimiausiu metu vargu ar keisis į gerą. „Europos Sąjungos lokomotyvu vadinama Vokietija smarkiai stringa – ten situacija šiuo metu yra prastesnė, nei vidutiniškai visoje ES. Pigi energetika iš Rusijos pasibaigė, kiti energetiniai šaltiniai yra mažiau prognozuojami, o Vokietijos pramonė nuo energetikos itin priklausoma.
Tuo metu nuo Vokietijos priklauso ir kitų šalių ekonomikos, tarp jų – ir Lietuvos.
Karo židinys ir humanitarinė katastrofa Artimuosiuose Rytuose įneša dar daugiau neapibrėžtumo bei rizikos. Gali atsitikti ir taip, kad vėl pradės augti energetinių išteklių kainos. Vokietijos darbo rinka kol kas laikosi neblogai, tačiau realus atlyginimų augimas jau lėtėja. Yra ir reiškinių, kurie turi ilgalaikį poveikį, pavyzdžiui, tam tikrų įmonių migracija iš Vokietijos į kitas šalis, įskaitant ir į JAV. Tai – neraminantys ženklai toms šalims, kurios eksportuoja į Vokietiją, taip pat – ir Lietuvai. Maža, lanksti mūsų ekonomika gali prisitaikyti, tačiau tos galimybės yra ribotos,“ – kalbėjo europarlamentaras.
Anot ekonomistės I. Genytės-Pikčienės, pasaulis šiuo metu laviruoja ant polikrizės slenksčio. Be ciklinių veiksnių, kuriuos sukelia kylančios palūkanų normos ir lėtėjanti ekonomika, veikia ir geopolitinės poliarizacijos veiksniai, kurie jau nėra ekonominės prigimties. „Dabar vyrauja telkimosi į ekonominius-geopolitinius polius nuotaikos. Europai, kuri buvo viena didžiausių laimėtojų globalizacijos epochoje, šie pokyčiai yra labai sudėtingi: neturime daug savų žaliavų išteklių ir mūsų konkurenciniai pranašumai, kuriais ilgą laiką didžiavomės, pavyzdžiui, aukštos pridėtinės vertės gamyba, sulaukė rimtų išbandymų, nes Kinija sugebėjo tuos pranašumus po truputėlį perimti“, – komentavo ekonomistė.
Ji atkreipė dėmesį į svarbų momentą – pasaulyje šiuo metu vyksta reikšmingi subsidijų karai. Kinija, Indija, JAV įlieja didžiulius pinigus tiek į žaliąją pramonę, tiek į atsinaujinančią energetiką ir stengiasi koncentruoti savo ekonomikų viduje šių sektorių pridėtinės vertės grandines: „Europa šioje vietoje stabčioja. Kad ir kalbant apie tą pačią automobilių pramonę. JAV Kiniją grėsme įvardino gerokai anksčiau ir savo automobilių pramonę „apginklavo“ 27 proc. muito tarifu. Tuo tarpu Europa taiko gerokai mažesnį tarifą. Iki šiol ne viena Europos šalis elektromobilių įsigijimą vis dar subsidijuoja, nepaisant to, kokioje šalyje tas elektromobilis yra pagamintas. Tai reiškia, kad netiesiogiai subsidijuoja ir elektromobilių gamintojus Kinijoje.
Ateinančius penkerius metus spręsis Europos, kaip gaminančios ir kaip konkurencingos ekonomikos, klausimai, nes reikiamu metu nepriėmėme tinkamų sprendimų. Nukirtome bambagyslę nuo Rusijos energetikos, bet dabar turime kitą priklausomybę – atsinaujinanti energetika labai priklausoma nuo Kinijos, kuri valdo apie 80 proc. tokios energetikos pridėtinės vertės grandinės, ir pernai importas iš Kinijos pašoko labai reikšmingai.“
Anot I. Genytės-Pikčienės, tai grėsmės, kurios nepasitrauks su verslo ciklo lūžiais. Jas valdyti reikia greitų reakcijų ir bendro sutarimo. O to Europoje labai trūksta.
Projektą bendrai finansavo Europos Sąjunga, vykdant Europos Parlamento dotacijų programą komunikacijos srityje.
