Ar žinojote, kad senovės lietuviai per gyvenimą galėjo išgerti daugiau alaus nei vandens? Tačiau ar tikslu tą gėrimą vadinti alumi? Šioje „Bala žino“ laidoje kartu su mitologe Daiva Vaitkevičiene keliaujame į svaigiųjų gėrimų pasaulį – nuo midaus, medžiotojų ir klajoklių gėrimo, iki alaus, kurio gamyba susijusi su žemdirbyste ir sėsliuoju gyvenimo būdu. Gilinsimės į alaus gamybos procesus, žvalgysimės po istorinius šaltinius, aptarsime apeigines puotas bei svaigiųjų gėrimų reikšmę bendruomenėje anuomet. Ir, žinoma, klausysimės vaišių dainų.
Ved. Asta Skujytė-Razmienė ir Martynas Vingrys

Bala žino. Ved. Asta Skujytė-Razmienė ir Martynas Vingrys

Būtų sunku rasti žmogų, kuris kalbėdamas nevartotų vieno kito sparnuotesnio pasakymo. Iš šeimos, draugų perimtos tradicinės patarlės, posakiai; iš filmų, laidų, dainų, vaizdo įrašų socialinėje medijoje atkeliavusios frazės ar net pačių sukurti situaciniai pasakymai tampa mūsų kalbinės tapatybės dalimi. Duok durniui kelią, kaip pasiklosi – taip išsimiegosi, žodis – ne žvirblis – tai tik keli pavyzdžiai iš senojo patarlių lobyno, karts nuo karto išnyrantys žiniasklaidoje, pasiskolinami reklamų, ar kaip reakcijos į įvairiausias situacijas pasigirstantys viešumoje. LRT KLASIKOS „Bala žino“ vėl gręžiasi į smulkiąją tautosaką ir apie lietuviškąsias patarles ir priežodžius, bendrai vadinamus paremijų terminu, kalbame su Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslo darbuotoja, paremiologe dr. Dalia Zaikauskiene.

Ved. Asta Skujytė-Razmienė ir Martynas Vingrys.

Vos tik iš miško paklotės išlenda pirmosios voveraitės ir baravykai, tautiečiai lyg užkerėti meta visus darbus, pamiršta miestų asfaltą ir masiškai plūsta į miškus – grybauti. Tarsi grybai būtų ne tik maistas, bet ir dvasinė terapija, kolektyvinė meditacija ar net savotiška sporto šaka su slaptu konkurencijos prieskoniu. Tačiau štai paradoksas: išgirdę ką nors šnekant ne visai gudriai, sakom, „nusigrybavo“, arba mums nepatinkančiais argumentais svaičiojančiajam pasiūlom – „gal tu nebegrybauk“. O ir pavadinti ką nors grybu – toli gražu nėra komplimentas.

Šioje laidoje į grybus žvelgsime etnomikologo žvilgsniu. Kodėl grybai, taip aistringai garbinami miškuose ir pintinėse, mūsų šnekamojoje kalboje tampa menkinančiu žodžiu? Ką mūsų santykis su grybais pasako apie mūsų pačių kultūrą, tapatybę ir net nacionalinį charakterį?
Laidos viešnia – mitologė ir etnomikologė dr. Vita Džekčioriūtė.

Ved. Asta Skujytė-Razmienė ir Martynas Vingrys.

Šioje „Bala žino“ laidoje kviečiame pasinerti į šiurpius pasakojimus apie įvairaus plauko antgamtines būtybes – nuo bildukų ir vaiduoklių iki šmėklų bei persekiojančių piktųjų dvasių. Remdamiesi Šiaurės Lietuvoje vykusių ekspedicijų metu surinktais liudijimais, aptarsime žmonių prisiminimus apie nepaaiškinamus reiškinius. Dėmesį skiriame Pagramančio vaiduoklio istorijai ir šviesios atminties pateikėjos Onos J. mistiniams pasakojimams. Bandysime išsiaiškinti, kodėl dvasios vis sugrįžta į gyvųjų pasaulį ir kokių priemonių imtis, norint jas sutramdyti.
Ved. Asta Skujytė-Razmienė ir Martynas Vingrys

Daugeliui turbūt gerai žinomas posakis „Bijai vilko, neik į mišką“. Tačiau ką daryti, kai tasai vilkas ateina pas tave? Žinoma, kalbame ne apie paprastą vilką, o apie vilkolakį (vilktaką, vilkatą, vilktrasą…), pas kurį drąsos, anot lietuvių tautosakos, būdavę tikrai daugiau nei pas eilinį miško pilkį. Ši visoje Europoje gerai žinoma mitologinė būtybė yra sulaukusi įvairių tyrėjų dėmesio, o apie lietuviškąsias vilkolakių ypatybes ir iš istorinių šaltinių puslapių kyšančias jų uodegas šioje laidoje kalbamės su etnologu, doktorantu Ignu Šlajumi.

Ved. Asta Skujytė-Razmienė ir Martynas Vingrys

Nuotraukos autorė Kristė Elena Šlajė

Vos tik prabylama apie burtus, daugeliui mūsų prieš akis iškyla stereotipinis senos, kumpanosės raganos portretas, vakarietiškoje sąmonėje įsitvirtinęs su 1939 m. „Ozo šalies burtininko“ ekranizacija. Tačiau kerėjimai, gebėjimas gydyti ar ateities spėjimas nebuvo tik raganų „profesinis laukas“. Raganiais, čiornaknyžnikais, kerėtojais, magais, žadėtojais, žyniais ir dar galybe kitų vardų vadinti vyrai yra ne mažiau svarbi lietuviškojo folkloro dalis, kurią tyrinėja šios laidos svečias, etnologas dr. Andrius Kaniava, ir kuriai skiriame šį laidos „Bala žino“ epizodą.

Ved. Asta Skujytė-Razmienė ir Martynas Vingrys.

Kodėl prašome nesekti pasakų, kai kažkuo netikime, tačiau patys norime gyventi kaip pasakoje? Laidos „Bala žino“ autoriai kviečia pažvelgti į pasakas iš įvairių perspektyvų ir aptarti jų kilmę bei ryšį su realybe ir kitais tautosakos žanrais. Galų gale, ar pasakos tikrai skirtos vien vaikams, o gal jose slypi ir suaugusiesiems aktualios temos bei prasmės. Pokalbio viešnia – pasakų tyrėja dr. Jūratė Šlekonytė.
Ved. Asta Skujytė-Razmienė ir Martynas Vingrys.

Vasarą į LRT Klasikos eterį sugrįžta tautosaką ir folklorą šiuolaikiniu žvilgsniu nagrinėjanti laida „Bala žino“. Meilės paieškos, vilkolakiai ir burtininkai, pasakos ir jų reikšmė, visuomenės santykiai – tai tik dalis temų, aptariamų kartu su laidos svečiais, mėginant išryškinti mažiau žinomus tradicinės kultūros aspektus bei siekiant jei ne sugriauti, tai bent jau paklibinti nusistovėjusius stereotipus mūsų visuomenėje. O pirmasis laidos epizodas skirtas… tarpukario tinderiui.
Ved. Asta Skujytė-Razmienė ir Martynas Vingrys.

Mįslės, minklės ir galvosūkiai – sumanumą, kūrybiškumą ir žaismingumą skatinantys smulkieji tautosakos kūrinėliai, skirti toli gražu ne vien vaikams. Kokios mįslės buvo menamos mažiesiems, o kokios jau jiems nebegirdint? Apie žanro aktualumą, ypatumus, senas ir naujas žanro praktikas ir net mįslių minimo „vakarėlius“, prie kurių vis dar galima prisijungti, kalbamės su Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininke dr. Aelita Kensminiene.
Ved. Martynas Vingrys ir Eglė Gelažiūtė-Pranevičienė