Vienkartinė planeta

Dokumentinio teatro kūrėjai Silke Huysmans ir Hannes Dereere iš Belgijos atveža į Vilnių du spektaklius, kuriuose kalba apie kasybos poveikį planetai.
Spektaklių šia tema jauni menininkai iš viso sukūrė tris. Jie pasakoja apie didžiulio masto ekologinę nelaimę Brazilijoje, fosfatų gavybos išsunktą Nauru salą, o taip pat kontraversiškai vertinamus vandenynų dugno tyrimus, kuriuos atlieka giliavandenės išteklių gavybos įmonės.

„Ši nelaimė Brazilijoje asmeniškai palietė mane, bet ji liečia ir kitus, nes mes visi naudojame geležį: automobiliuose, kompiuteriuose, statyboje. Ir tokių nelaimių pasitaiko, nes kai pasaulyje yra didelė paklausa, jie gamina daugiau, dirba sunkiau ir mažiau saugiai“, - sako Silke apie tragediją, įvykusią šalia jos vaikystės miestelio.

Tuo metu Hannes mano, jog išteklių gavyba gali tapti tam tikru lęšiu, per kurį galima pažvelgti į daugybę įvairių pasauliniu mastu vykstančių procesų: „Ji, žinoma, susijusi su poveikiu aplinkai, bet ji taip pat su ekonomikos struktūra, socialine dinamika ir klasių skirtumais, darbo jėgos organizavimu, politika“.

Laidoje panaudotos ištraukos iš menininkų spetaklių „Mining Stories“, „Pleasant Island“ ir „Out of the Blue“.

Vertimą įgarsina Rima Žilinskaitė ir Edvinas Kučinskas

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Bart Dewaele nuotrauka

„Nėra taip, kad žmonės, atvykę iš kito pasaulio krašto sako jums, ką daryti. Šiuo atveju jie sako: štai sisteminis ir greitas būdas, kurį galite pritaikyti tam, kad patyrinėtumėt, kaip klimato kaita gali paveikti jūsų pasaulio paveldo objektą“, – taip drauge su kolega Scottu Herronu prieš keletą metų sukurtą tarptautinę klimato kaitos pažeidžiamumo indekso nustatymo metodiką (angl. Climate Vulnerability Index, CVI) pristato ilgametis UNESCO pasaulio paveldo vietovių apsaugos ekspertas Jonas Day.

Šie du Australijos mokslininkai rugpjūčio pabaigoje Lietuvos specialistams Smiltynėje vedė dirbtuves apie Kuršių Nerijos pažeidžiamumą klimato kaitai. Derindami ekspertines ir bendruomenės žinias jie padėjo išskirti pagrindines klimato grėsmes ir jų pasekmes vietovei, taip pat vietos gyventojų gebėjimą reaguoti ir prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkos ir gyvenimo sąlygų.

„Tokio projekto Lietuvoje dar nebuvo ir mes tikimės, kad šios mokslinės dirbtuvės duos pavyzdį ir kitoms paveldo vietovėms imtis panašių veiksmų“, – sako Kuršių Nerijos nacionalinio parko specialistė Justė Zavišaitė. Pasak jos, dirbtuvių rezultatus tikimasi integruoti į šiuo metu rengiamą Kuršių nerijos valdymo planą.

Bet dirbtuvėse dalyvavęs Vilniaus universiteto profesorius Egidijus Rimkus sako, kad šių dirbtuvių rezultatus bus galima vertinti teigiamai tik tada, kai jie virs konkrečiais veiksmais. „Ar tas ekspertinis vertinimas taps kažkuo daugiau negu paprasčiausiu popieriumi, ateitis parodys. Paprastai planai yra gražūs, bet kai pradedi skaičiuoti viščiukus, pamatai, kad norėtųsi, kad būtų padaryta daugiau“, – pabrėžia klimatologas.

Kas laukia Kuršių nerijos klimato kaitos akivaizdoje ir kaip galime apsaugoti šį unikalų kraštą?

Autorė Vaida Pilibaitytė

Pasitinkant dar vienus mokslo metus, pasigirsta įvairių patarimų, kaip tai daryti sąmoningiau ir tvariau, ypač kalbant apie mokyklinių prekių pirkimą. Tačiau dalis ugdymo ir tvarumo specialistų teigia – reikia kalbėti ne apie prekių patrauklumą ar kainas, o kokį poveikį tai turi vaikams. „Kuo daugiau „apkrauname“ vaikus įvairiomis priemonėmis, tuo labiau atimame jų kūrybinę laisvę“, - sako aplinkosauginio švietimo edukacijų jaunimui organizatorė, „9 zuikiai“ įkūrėja bei Europos klimato pakto ambasadorė Sandra Galdikaitė.

Valdžios institucijoms tikinant, kad klimato kaitos temos užkoduotos visose bendrojo ugdymo programose, mokytojai mano, kad kalbant šiuo klausimu svarbiausiu aspektu tampa aktyvus savanoriškas bendruomenės įsitraukimas. Laidoje – apie tvarumo siekį ir skatinimą švietimo įstaigose: nuo ko tai prasideda ir kaip užtikrinti pokyčius platesniu mastu.

Autorė Karolina Panto

Klimatologai prognozuoja, kad šie metai ir vėl bus karščiausi istorijoje, o rekordiškai aukštos temperatūros siejamos su vis dažnėjančiais ekstremalias orų reiškiniais.

Termometro stulpeliui kopiant virš 40 C ribos, gaisrai šią vasarą niokoja Italiją, Graikiją, Kroatiją ir Rumuniją. Dėl karščių Italijos miestuose skelbiamas „raudonojo“ pavojaus lygis, Graikijoje draudžiamos kai kurios veiklos atvirame ore, o Maltoje sujungtų oro kondicionierių apkrovos neatlaikęs trūkinėja elektros tinklas.

Su kiekvienu tokiu karščio rekordu pamažu nyksta tai, ką europiečiai vertina keliaudami vasarą. Neįprastai karšti, sausi arba lietingi orai Viduržemio jūros regione kelia pavojų su vietos kultūra dažnai siejamam maistui bei mėgavimuisi gyvenimu atvirame ore.

Tuo metu Šiaurės šalyse stebimas išaugęs turistų srautas vasarą iš vidurio ir pietinių Europos šalių. Vėsesnis oras ir laukinė gamta traukia poilsio nuo karščių ieškančius keliautojus. Žiniasklaida šiai naujai madai jau sugalvojo naujadarą – „vėsostogos“ („coolcation“).

Kaip klimato kaitos nulemti pokyčiai keičia vasaros įpročius Europos pietuose ir šiaurėje domisi Daiva Repečkaitė ir Vaida Pilibaitytė.

Jau metus gerokai suaktyvėjusi Neapolio pašonėje esančio superugnikalnio veikla. Tarptautinėje žiniasklaidoje pasirodė straipsniai, kuriuose kalbama apie Flegrėjaus laukų išsiveržimo galimybę. Tuo metu vietos gyventojai daug apie išsiveržimą nesvarsto – nerimą jiems kelia kiti dalykai.

Pasakoja Simona Žemaitytė, Nicola Alessandro Pino, Andrejus Spiridonovas.

Vertimą skaito Viktoras Paulavičius

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Pixabay nuotraukoje - Solfataros krateris

Senos upę Paryžiaus olimpinių žaidynių atidarymui organizatoriai pasirinko norėdami padaryti įspūdį žiūrovams. Dėl tos pačios priežasties čia suplanuotos ir plaukimo atviruose vandens telkiniuose rungtynės. Triatlonininkai ir maratono plaukikai startavo nuo Eliziejaus laukus su Invalidų rūmais ir Eifelio bokštu jungiančio Aleksandro III-iojo tilto – labiau žadą atimančią sporto areną būtų sunku ir įsivaizduoti.

Bet likus mėnesiui iki žaidynių, upė vis dar buvo per daug užteršta, kad joje būtų leidžiama varžytis – fekalijose randamų žarnyno bakterijų kiekis 10 kartų viršijo normas.

Siekdami pagerinti Senos būklę, Paryžiaus nuotekų sistemos atnaujinimui, vandens valymo ir saugojimo įrenginių statybai prancūzai išleido neveik 1,5 mlrd. eurų. Bet dėl klimato kaitos vis dažnėjančios liūtys vis dar apkrauna sostinės nuotekų tinklą, dėl kurio nevalytas nuotekas kartais tenka išleisti tiesiai į upę.

Olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijos dalyvius merkusi liūtis nežadėjo nieko gero. Dėl prastos vandens būklės organizatoriams teko atšaukinėti plaukikų treniruotes ir keisti rungčių grafiką. Užuot džiaugęsi iškovotais medaliais, sportininkai atsakinėjo į klausimus apie Senos užterštumą. Pasirodė pranešimų apie sportininkų negalavimus po rungtynių.

Sporto ir ekologijos ryšius tyrinėjantis britų mokslininkas Jamie Wilks iš Loughborough universiteto Jungtinėje Karalystėje interviu LRT RADIJUI pažymi, kad tai – nauja realybė. Sąlygos sportininkams keičiasi kartu su besikeičiančiu klimatu ir mes privalėsime prisitaikyti bei susitaikyti su tuo, kad kai kurie dalykai jau yra nebepataisomi.

Autorė Vaida Pilibaitytė

Čepkelių raistas yra didžiausia Lietuvos pelkė, jos plotas siekia beveik 6000 hektarų. Čia augančios spanguolės - rūgščios, bet itin vertingos uogos. Seniau vietiniai jas rinkdavo ne tik dėl vitaminų ir gydomųjų savybių, bet ir pardavimui. Tai buvo svarbus pragyvenimo šaltinis.

Pernai rugsėjį susitikau su Maryte Čaplikiene, Agota Kašėtiene ir Jonu Bajoriūnu. Jie pasakoja, kad į raistą nuo vaikystės ėjo ne iš gero gyvenimo. Šiandien gyvenimas palengvėjo, bet, sako jie, šios tradicijos verta nepamiršti.

Apie nykstančią tradiciją ir ko iš jos galima pasimokyti kalbamės su Dalia Blažulionyte. Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato ir Dzūkijos nacionalinio parko direkcijoje ji dirba kraštovaizdžio apsaugos specialiste.

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Julijos Stankevičiūtės nuotrauka

Šiaulių rajone, Kurtuvėnų regioniniame parke yra įsikūręs ūkis „Smėlyne“. Iš pradžių čia atsikėlę Justina ir Laurynas Kaučikai valgė tik augalinės kilmės maistą ir norėjo augintis daržoves, bet nederlinga ir nualinta žemė, o taip pat savijauta paskatino keistis. Jie įsigijo galvijų ir tapo visavalgiais.

„Smėlyne“ yra neseniai įkurto Europos regeneracinių ūkių aljanso nariai. Šio tipo ūkininkavimas, sako jie, orientuotas ne į praktikas, o į rezultatą: visų pirma, į geresnę augalijos, dirvožemio sveikatą.

Taip pat laidoje kalbamės apie jų socialiniuose tinkluose neretai aštriai keliamas temas: veganizmą ir karvių vaidmenį ekologinės krizės akivaizdoje.

Autorė Inga Janiulytė-Temporin, vertimą skaito Adomas Šimkus

„Smėlyne“ nuotrauka

Pasaulyje yra per 8 tūkst. varliagyvių rūšių, 13 jų – Lietuvoje. Nepaisant to, šie gyvūnai ištyrinėti menkai. „Varliagyviai nėra labiausiai akį traukianti, nors tai sparčiausiai nykstanti grupė“, – sako varliagyvių elgseną daugiau nei dešimtmetį tiriantis gamtininkas, VU Gyvybės mokslų centro Biomokslų instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Andrius Pašukonis.

Nuo mažens domėjęsis šiais gyvūnais, prieš 12 metų etologas pirmąkart išvyko į ekspediciją atogrąžų miškuose – ten, kur varliagyvių rūšių daugiausia – ir tyrimus čia tęsia iki šiol. Neseniai mokslininkas su kitais kolegomis plačiai nuskambėjo pasaulio žiniasklaidoje, nes atrado kūrybišką būdą, kaip sekti vos kelis gramus sveriančių varlių judėjimą – aprengė jas siųstuvais, primenančiais… trumpikes.

Apie šio tyrimo svarbą, kodėl varliagyvių elgsenos tyrimai apskritai yra reikalingi klimato kaitos kontekste bei kodėl 13 varliagyvių rūšių Lietuvoje nėra toks mažas skaičius, kaip gali atrodyti – pokalbis laidoje.

Autorė Karolina Panto

Gamtininkai juokauja, kad dauguma mums gerai pažįstamų paparčių siekia kelius, bet yra tokių, kuriuos norint pamatyti tenka šliaužioti keliais. Toks yra mažasis varpenis – paslaptingas ir retas, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytas paparčio giminaitis, neseniai vėl aptiktas Lietuvoje.

Įdomu tai, kad pirmą kartą Europoje prieš 200 metų šį augalą Klaipėdos (tuometinio Mėmelio) apylinkėse aptiko Rytų Prūsijos vaistininkas Wilhelmas Kannenbergas. Vėliau jo augavietės fiksuotos ant Rambyno kalno ir Kuršių Nerijoje tarp Nidos ir Preilos. Bet nuo 1928-ųjų ištisus dešimtmečius mažojo varpenio niekas nematė.

1996-aisiais Žemaitijos nacionaliniame parke prie Plungės botanikė Živilė Lazdauskaitė aptiko vieną vienintelį individą. Po to vėl daugiau kaip dvidešimt metų mažasis papartis buvo dingęs kaip į vandenį.

Galiausiai 2019-aisias, vienoje Pajūrio regioninio parko pievoje, ekologas Erlandas Paplauskis, ieškodamas visai ko kito, staiga pastebėjo mažą šviesiai žalią stiebelį, apie kurį buvo skaitęs tik mokslinėje literatūroje. Vos tik jis apie tai papasakojo kolegoms, pažiūrėti šio paparčio ir įsitikinti, kad tai tikrai jis, į pajūrį sulėkė visi žinomi šalies botanikai.

Autorė Vaida Pilibaitytė