Vienkartinė planeta

Rudens sesijoje Seimas grįžta svarstyti naujojo Miškų įstatymo projekto. Jį rengusi Aplinkos ministerija akcentuoja kirtimų reguliavimą, gamtai artimesnę miškininkystę ir miškų atkūrimą. Pasak jų, priėmus siūlomus pakeitimus, labiausiai saugomų miškų plotai išaugtų daugiau kaip dvigubai – iki 2,6 proc.

Visuomenininkai pažymi, kad projektas yra taisytinas iš esmės, nes tęsia ydingą, į medienos gavybą orientuotą miškų politiką, kai daugiau kaip 80 proc. miškų galimi plynieji kirtimai. Aplinkosaugos koalicijos teigimu, tą pačią miškų politikos kryptį nurodo ir neseniai paviešintas nacionalinės miškų strategijos projektas.

Tuo metu Valstybės kontrolė vasarą paskelbė ataskaitą, kurioje irgi teigia, kad Lietuvos miškingumas auga per lėtai, saugomų miškų – per mažai, o biologinės įvairovės būklė juose – prasta.

Padėtį komentuoja Valstybės kontrolės analitikas Tomas Musteikis, Aplinkosaugos koalicijos pirmininkė Lina Paškevičiūtė ir Aplinkos ministerijos specialistas Aurimas Saladžius.

Aut. Vaida Pilibaitytė

Valstybė biudžeto ir europinėmis lėšomis per pastaruosius 4 metus išpirko 619 ha gamtiniu požiūriu vertingų miškų. Taip pat planuoja pirkti pievas ir pelkes. Kokie tai plotai ir ką su jais planuojama daryti?

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

2024 m. pabaigoje Vilniaus miesto savivaldybė pradėjo analizuoti, kokią įtaką miesto plėtrai turi Neries upė. Taip atsirado vizija „Neris atgimsta“. Ši vizija, kaip teigia jos kūrėjai, ne tik sieks pritaikyti upę ir jos pakrantes patogesniam žmonių naudojimui, bet ir saugos bei puoselės jos natūralumą.

Vis tik dalis gyventojų nesutinka su kai kuriais miesto plėtros planais Neryje ir jos pakrantėse. Vasarą jie organizavo ir dalyvavo protestuose, juose kvietė išsaugoti natūralias Neries pakrantes.

Ko pasigenda urbanistai, geografai ir aktyvistai? Ir ką į tai atsako savivaldybė?

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

„Aš nesijaučiu [besanti] tvarumo ministrė, bet stengiuosi susikurti savo spalvotą spintos kapsulę iš to, kas yra išmesta“,– prisipažįsta Kaune gyvenanti verslininkė, tvarios mados entuziastė, Europos klimato pakto ambasadorė Augustė Barbora Budrienė.

Dėvėtų drabužių parduotuvę pavadinimu „Dressed Herring“, arba „Stilinga silkė“ ji įkūrė prieš penkerius metus. Šiandien socialiniuose tinkluose Augustė Barbora turi arti 40 tūkst. sekėjų ir savo šmaikščiuose vaizdo įrašuose ne tik pristato išskirtinius gaminius iš antrų rankų, bet ir pasakoja apie jų atnaujinimą bei dalijasi žiniomis apie greitosios mados žalą aplinkai.

Susiskambinome pasikalbėti apie tvaraus verslo vertybes, lietuvių požiūrį į dėvėtus drabužius ir kaip išlaikyti optimistišką žvilgsnį į planetos ateitį?

Aut. Vaida Pilibaitytė

Romas Šležas (1938-2019) – Bostono lietuvis, kino kūrėjas. 7-ajame dešimtmetyje, t.y. pačioje aplinkosauginio judėjimo JAV pradžioje, jis sukūrė tris pripažinimo sulaukusius aplinkosauginius filmus. „Progress, pork-barrel, and pheasant feathers“ (liet. „Progresas, kiaulienos statinė ir fazano plunksnos“) atskleidė korupciją baržų kanalo projekte, humoristinis trumpametražis „Pssht!“ pasakojo apie aerozolinius purškalus. Tuo metu filmo apie austrių gaudytojus „Watermen“ (liet. „Vandens žmonės“) premjera įvyko „National Geographic“ organizacijos iškilmingame vakare Vašingtone ir tapo ekologinių filmų žanro klasika.

Šiuos filmus Kaune, Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje pristatė Romo žmona Birutė Vaičjurgis Šležas. Birutė pasakoja daugiau apie tai, kodėl Romą buvo patraukusi aplinkosauginė tematika.

Tuo metu filmų kūrėja Holly Fisher, su kuria Romas Šležas kūrė šiuos filmus, prisimena tą laiką, grasinimus, kurių susilaukė, ir kodėl galiausiai nusprendė pasukti į kitas temas bei formatus. „Man atrodo, mes buvome per daug kuklūs ir nemokėjome parduoti to, ką sukūrėme“, – juokiasi H. Fisher.

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Panaudotos filmų ištraukos: „Progress, pork-barrel, and pheasant feathers“ (1966), „Watermen“ (1968) ir „Pssht!“ (1968)

Strėvininkai – mišrus lapuotynas Kaišiadorių r., kur upelio slėnyje stūkso medžiai senoliai. Pro tankią liepų ir guobų lapiją skverbiasi ryški rugpjūčio vidudienio saulė. Pavėsyje svaigina gaivūs, jau rudenį pranašaujantys, žolynų aromatai. Margu kamienu dėmesį atkreipia vienas kitas skroblas. Bet labiausiai akį traukia įspūdingi, net dviese rankomis neapglėbiami ąžuolai.

„Ant vieno tokio medžio gali būti keliolika mikrobuveinių, kurios sukuria namus rūšims, kurioms reikia skirtingų sąlygų“, – pažymi Adelė Banelienė, „Sengirės fondo“ biologė ir miško komandos vadovė.

Šis miškas – vienas iš trijų, kurį fondas tikisi išpirkti per šį mėnesį vykdomą kampaniją „Miškobank. Grąžinkime senatvę gamtai“. Pasak kampanijos iniciatorių, tokių bioįvairove turtingų miškų Lietuvoje yra likę labai nedaug, ir šiandien labiau už viską jiems reikia ne žmogaus rankų, o laiko amžėti ir saugoti biologinę įvairovę ateities kartoms.

Su „Sengirės fondo“ atstovėmis Rimante Paulauskaite Digaitiene, Adele Baneliene ir geografu Ričardu Skorupsku keliaujame iš arčiau pažinti Strėvininkų mišką.

Autorė – Vaida Pilibaitytė

Kanados mieste Monrealyje įsikūręs NATO Klimato kaitos ir saugumo kompetencijos centras siekia tapti tam tikru žinių šaltiniu karininkams ir civiliams, dirbantiems klimato kaitos ir saugumo srityje: remia tyrimus, rengia seminarus, mokymus ir netgi kuria tinklalaidę „Resilience Brief“.

„Tai mums visiškai nauja sritis, todėl buvo labai svarbu pabandyti iš tikrųjų suprasti, apie ką mes čia kalbame. Ne tik sukategorizuoti, bet ir sukurti bendrą kalbą, kuri apibūdintų tai, ką darome ir užtikrinti, kad išsamiai išnagrinėtume tam tikras sritis, kurios, mūsų nuomone, yra svarbiausios“, – sako Mathieu Bussières, šio centro vadovas.

Centras prisidėjo organizuojant seminarą apie pelkių atkūrimą ir nacionalinį saugumą Latvijoje, jame besistažuojantys mokslininkai tyrė istorinių atliekų Grenlandijoje problemą, grėsmes karinei infrastruktūrai sparčiai šylančioje Arktyje.

„Teritorijoje, kuri driekiasi netoli Kanados ir Aliaskos sienos, yra keletas karštųjų taškų. Todėl svarbu galvoti apie pakrančių atkūrimą, apsaugą nuo potvynių, pakrančių apsaugos įrenginius – viską, ką galime padaryti, kad sumažintume klimato keliamas rizikas ir pavojus bei prisitaikytume prie klimato pokyčių“ – pasakoja mokslininkas Aleksandras Kolkeris.

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

„Vienas iš mūsų atradimų yra tai, kad pilkieji ruoniai į krantą išlipa naktį. Iki šiol buvo pasvarstymų ir pastebėjimų, bet tai nebuvo publikuota“, – sako Lietuvos jūrų muziejaus vyr. biologė Laura Lupeikaitė-Kuncienė, kuri tyrinėja šią prie Lietuvos krantų atklystančią saugomą rūšį. Ji tikisi, kad nauji faktų apie šią rūšį, padės ją dar geriau pažinti ir apsaugoti.

Šiemet ji tapo pirmąja lietuve, pelniusia UNESCO programos „Žmogus ir biosfera“ jaunųjų mokslininkų apdovanojimą. Šis tarptautinis įvertinimas skiriamas už išskirtinius ekologijos ir darnių ekosistemų tyrimus, o Klaipėdos universiteto doktorantė apdovanota už darbus apie tai, kaip ruoniai po reabilitacijos adaptuojasi Baltijos jūroje.

Tyrimo metu mokslininkai palydoviniais siųstuvais stebėjo 30 Baltijos jūros gyvūnų reabilitacijos centre slaugytų pilkųjų ruonių jauniklių. Surinktų duomenų analizė parodė, kad didžioji dauguma paleistų gyvūnų sėkmingai prisitaiko ir apsigyvena tose vietose, kur veisiasi Baltijos jūros ruonių populiacijos.

Be to, tyrimai taip pat atskleidė naujų faktų apie šią rūšį, kurie, kaip tikimasi, padės ją geriau pažinti ir apsaugoti.

Aut. Vaida Pilibaitytė

Mykolo Romerio universiteto Aplinkos psichologijos tyrimų centro mokslininkių atliktas tyrimas vertina ekologinio nerimo paplitimą Lietuvoje. „Tai yra žmogaus psichologinė reakcija, stresas, kylantys sunkumai dėl ekologinės krizės ir su ja susijusių veiksnių. Tam tikras spektras, į kurį įeina ir normali reakcija, kaip ir į bet kokį stresą. Tačiau labai stipriai išreikšti simptomai gali rodyti ir tam tikro sutrikimo požymius“, – ekologinį nerimą apibrėžia dr. Aistė Bakaitytė-Bagdonė.

Reprezentatyvi apklausa rodo, kad stiprų ekologinį nerimą patiria 1,4 procento Lietuvos gyventojų, o nestiprius simptomus – 41 procentas. Tuo metu maždaug trečdalis šalies gyventojų nemano, kad ekologinė krizė kaip nors juos palies.

Į ekologinį nerimą gilinasi vaikų ir paauglių psichiatrė, suaugusiųjų psichoterapeutė Neringa Čėnaitė. Ji pasakoja, kad su šiuo nerimu gyvena jau ilgai. Konsultacijose ekologinio nerimo tema irgi kartais iškyla. N. Čėnaitė aptaria, kaip atliepti kito ekologinį nerimą, arba padėti sau, jei tokį nerimą patiriame.

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Gerda Bukauskaitė-Žiūkienė yra slaugytoja, geriatrinės slaugos dėstytoja, ir ekologijos ir aplinkotyros doktorantė. Ji siekia išsiaiškinti, kiek aplinkos veiksniai veikia vyresnių žmonių sveikatą, o taip pat, kas svarbu pritaikant miesto žaliąsias erdves taip, kad jose būtų saugu, patogu ir gera lankytis.
Su ja vaikščiojame po Alytų ir vertiname miesto centre ir gamtos apsuptyje esančias erdves.

Autorė Inga Janiulytė-Temporin