Romas Šležas (1938-2019) – Bostono lietuvis, kino kūrėjas. 7-ajame dešimtmetyje, t.y. pačioje aplinkosauginio judėjimo JAV pradžioje, jis sukūrė tris pripažinimo sulaukusius aplinkosauginius filmus. „Progress, pork-barrel, and pheasant feathers“ (liet. „Progresas, kiaulienos statinė ir fazano plunksnos“) atskleidė korupciją baržų kanalo projekte, humoristinis trumpametražis „Pssht!“ pasakojo apie aerozolinius purškalus. Tuo metu filmo apie austrių gaudytojus „Watermen“ (liet. „Vandens žmonės“) premjera įvyko „National Geographic“ organizacijos iškilmingame vakare Vašingtone ir tapo ekologinių filmų žanro klasika.

Šiuos filmus Kaune, Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje pristatė Romo žmona Birutė Vaičjurgis Šležas. Birutė pasakoja daugiau apie tai, kodėl Romą buvo patraukusi aplinkosauginė tematika.

Tuo metu filmų kūrėja Holly Fisher, su kuria Romas Šležas kūrė šiuos filmus, prisimena tą laiką, grasinimus, kurių susilaukė, ir kodėl galiausiai nusprendė pasukti į kitas temas bei formatus. „Man atrodo, mes buvome per daug kuklūs ir nemokėjome parduoti to, ką sukūrėme“, – juokiasi H. Fisher.

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Panaudotos filmų ištraukos: „Progress, pork-barrel, and pheasant feathers“ (1966), „Watermen“ (1968) ir „Pssht!“ (1968)

Strėvininkai – mišrus lapuotynas Kaišiadorių r., kur upelio slėnyje stūkso medžiai senoliai. Pro tankią liepų ir guobų lapiją skverbiasi ryški rugpjūčio vidudienio saulė. Pavėsyje svaigina gaivūs, jau rudenį pranašaujantys, žolynų aromatai. Margu kamienu dėmesį atkreipia vienas kitas skroblas. Bet labiausiai akį traukia įspūdingi, net dviese rankomis neapglėbiami ąžuolai.

„Ant vieno tokio medžio gali būti keliolika mikrobuveinių, kurios sukuria namus rūšims, kurioms reikia skirtingų sąlygų“, – pažymi Adelė Banelienė, „Sengirės fondo“ biologė ir miško komandos vadovė.

Šis miškas – vienas iš trijų, kurį fondas tikisi išpirkti per šį mėnesį vykdomą kampaniją „Miškobank. Grąžinkime senatvę gamtai“. Pasak kampanijos iniciatorių, tokių bioįvairove turtingų miškų Lietuvoje yra likę labai nedaug, ir šiandien labiau už viską jiems reikia ne žmogaus rankų, o laiko amžėti ir saugoti biologinę įvairovę ateities kartoms.

Su „Sengirės fondo“ atstovėmis Rimante Paulauskaite Digaitiene, Adele Baneliene ir geografu Ričardu Skorupsku keliaujame iš arčiau pažinti Strėvininkų mišką.

Autorė – Vaida Pilibaitytė

Kanados mieste Monrealyje įsikūręs NATO Klimato kaitos ir saugumo kompetencijos centras siekia tapti tam tikru žinių šaltiniu karininkams ir civiliams, dirbantiems klimato kaitos ir saugumo srityje: remia tyrimus, rengia seminarus, mokymus ir netgi kuria tinklalaidę „Resilience Brief“.

„Tai mums visiškai nauja sritis, todėl buvo labai svarbu pabandyti iš tikrųjų suprasti, apie ką mes čia kalbame. Ne tik sukategorizuoti, bet ir sukurti bendrą kalbą, kuri apibūdintų tai, ką darome ir užtikrinti, kad išsamiai išnagrinėtume tam tikras sritis, kurios, mūsų nuomone, yra svarbiausios“, – sako Mathieu Bussières, šio centro vadovas.

Centras prisidėjo organizuojant seminarą apie pelkių atkūrimą ir nacionalinį saugumą Latvijoje, jame besistažuojantys mokslininkai tyrė istorinių atliekų Grenlandijoje problemą, grėsmes karinei infrastruktūrai sparčiai šylančioje Arktyje.

„Teritorijoje, kuri driekiasi netoli Kanados ir Aliaskos sienos, yra keletas karštųjų taškų. Todėl svarbu galvoti apie pakrančių atkūrimą, apsaugą nuo potvynių, pakrančių apsaugos įrenginius – viską, ką galime padaryti, kad sumažintume klimato keliamas rizikas ir pavojus bei prisitaikytume prie klimato pokyčių“ – pasakoja mokslininkas Aleksandras Kolkeris.

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

„Vienas iš mūsų atradimų yra tai, kad pilkieji ruoniai į krantą išlipa naktį. Iki šiol buvo pasvarstymų ir pastebėjimų, bet tai nebuvo publikuota“, – sako Lietuvos jūrų muziejaus vyr. biologė Laura Lupeikaitė-Kuncienė, kuri tyrinėja šią prie Lietuvos krantų atklystančią saugomą rūšį. Ji tikisi, kad nauji faktų apie šią rūšį, padės ją dar geriau pažinti ir apsaugoti.

Šiemet ji tapo pirmąja lietuve, pelniusia UNESCO programos „Žmogus ir biosfera“ jaunųjų mokslininkų apdovanojimą. Šis tarptautinis įvertinimas skiriamas už išskirtinius ekologijos ir darnių ekosistemų tyrimus, o Klaipėdos universiteto doktorantė apdovanota už darbus apie tai, kaip ruoniai po reabilitacijos adaptuojasi Baltijos jūroje.

Tyrimo metu mokslininkai palydoviniais siųstuvais stebėjo 30 Baltijos jūros gyvūnų reabilitacijos centre slaugytų pilkųjų ruonių jauniklių. Surinktų duomenų analizė parodė, kad didžioji dauguma paleistų gyvūnų sėkmingai prisitaiko ir apsigyvena tose vietose, kur veisiasi Baltijos jūros ruonių populiacijos.

Be to, tyrimai taip pat atskleidė naujų faktų apie šią rūšį, kurie, kaip tikimasi, padės ją geriau pažinti ir apsaugoti.

Aut. Vaida Pilibaitytė

Mykolo Romerio universiteto Aplinkos psichologijos tyrimų centro mokslininkių atliktas tyrimas vertina ekologinio nerimo paplitimą Lietuvoje. „Tai yra žmogaus psichologinė reakcija, stresas, kylantys sunkumai dėl ekologinės krizės ir su ja susijusių veiksnių. Tam tikras spektras, į kurį įeina ir normali reakcija, kaip ir į bet kokį stresą. Tačiau labai stipriai išreikšti simptomai gali rodyti ir tam tikro sutrikimo požymius“, – ekologinį nerimą apibrėžia dr. Aistė Bakaitytė-Bagdonė.

Reprezentatyvi apklausa rodo, kad stiprų ekologinį nerimą patiria 1,4 procento Lietuvos gyventojų, o nestiprius simptomus – 41 procentas. Tuo metu maždaug trečdalis šalies gyventojų nemano, kad ekologinė krizė kaip nors juos palies.

Į ekologinį nerimą gilinasi vaikų ir paauglių psichiatrė, suaugusiųjų psichoterapeutė Neringa Čėnaitė. Ji pasakoja, kad su šiuo nerimu gyvena jau ilgai. Konsultacijose ekologinio nerimo tema irgi kartais iškyla. N. Čėnaitė aptaria, kaip atliepti kito ekologinį nerimą, arba padėti sau, jei tokį nerimą patiriame.

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Gerda Bukauskaitė-Žiūkienė yra slaugytoja, geriatrinės slaugos dėstytoja, ir ekologijos ir aplinkotyros doktorantė. Ji siekia išsiaiškinti, kiek aplinkos veiksniai veikia vyresnių žmonių sveikatą, o taip pat, kas svarbu pritaikant miesto žaliąsias erdves taip, kad jose būtų saugu, patogu ir gera lankytis.
Su ja vaikščiojame po Alytų ir vertiname miesto centre ir gamtos apsuptyje esančias erdves.

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

„Miškas ir analitika yra dvi erdvės, kur aš jaučiuosi kaip namuose“, – sako visuomenininkė, Aplinkosaugos koalicijos pirmininkė Lina Paškevičiūtė.

Birželio 5-ąją, Tarptautinę aplinkos apsaugos dieną, Kaune, Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sode jai įteikta Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos ir Danos Gedvilienės fondo gamtosauginė premija.

Pasak premijos komiteto, laureatė jau daug metų savo asmeniniu pavyzdžiu, atkakliu aplinkosauginiu aktyvizmu, viešojo intereso gynimu ir beveik dešimtmetį trunkančia lyderyste Aplinkosaugos koalicijos bei „Girių spiečiaus“ veiklose pelnė tiek kitų aplinkosaugininkų, tiek ir plačiosios visuomenės pagarbą. Šiam apdovanojimui ji nominuojama jau ne pirmus metus ir yra tik antroji moteris, pelniusi šią premiją.

Susitikome pasikalbėti apie tai, kaip informacinių technologijų specialistė prieš 15 metų pasuko į šią sritį ir tapo vienu labiausiai atpažįstamų balsų Lietuvos aplinkosaugoje? Kas ją palaiko ir įkvepia šiame darbe?

Aut. Vaida Pilibaitytė

Koks kariuomenių indėlis į klimato kaitos švelninimą ir prisitaikymą? Kas daroma Lietuvoje ir NATO ir ko trūksta? Kalbamės su Lietuvos karo akademijos dėstytoju ir tyrėju Gintaru Labučiu, NATO Energetinio saugumo kompetencijų centro eksperte Kristina Rimkūnaite ir kapitone Gintare Dapkuviene iš Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento.

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Šiemet Lietuvos nacionaliniams parkams sukanka 35 metai. 1991 m. balandį įsteigti Dzūkijos, Kuršių nerijos ir Žemaitijos nacionaliniai bei Trakų istorinis nacionalinis parkai, o pirmasis toks parkas gavo Aukštaitijos nacionalinio parko vardą. Kartu įsteigtas ir Viešvilės valstybinis gamtinis rezervatas.

„Svarbiausia buvo gamta, kultūros paveldas ir tinkamumas poilsiui“, – apie kriterijus, kuriais vadovavosi to meto planuotojai pasakoja Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos vyr. patarėja Rūta Baškytė. Pasak jos, steigiant nacionalinius parkus buvo sekama Jungtinės Karalystės pavyzdžiu, o jų suskirstymas pagal etnografinius regionus yra unikalus.

„Aš jau prieš tai beldžiausi į kabinetų duris tų, kurie buvo atsakingi už tą steigimą ir sakiau, kad aš tikrai noriu dirbti tenai“, – savo pradžią rezervato direkcijoje prisimena Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato patarėjas Algis Butleris.

Kaip buvo kuriamas šių saugomų teritorijų tinklas ir kaip nuspręsta, kokias vertybes jis turėtų apjungti? Kaip sekasi apsaugoti gamtos ir kultūros paveldą ir kaip keičiasi visuomenės požiūris?

Aut. Vaida Pilibaitytė

Šiaulių Pietinio didžiųjų apuokų pora persikėlė perėti į kitą daugiabutį namą, o trys jų jaunikliai su žmonių pagalba miesto aplinkoje gyvena ir jau išmoko skraidyti. Vis tik gyventojai nerimauja, kad nepasikartotų praėjusių metų scenarijus, kuomet du iš trijų paukščių žuvo dėl elektros iškrovos ir buvo rasti po elektros oro linijomis laukuose už Šiaulių.

Asociacijos „Ekosistemų apsaugos centras“ pirmininkas Petras Adeikis sako, jog ši, jo paleistų apuokų pora yra vienintelė oficialiai žinoma laisvėje perinti didžiųjų apuokų pora Lietuvoje, todėl labai svarbu izoliuoti laidus aplink Šiaulius, ir vėliau šį darbą tęsti visoje Lietuvoje.

Kaimyninėje Latvijoje ornitologų skaičiavimais didžiųjų apuokų yra 15-75 poros. Jie dirbtinai neveisiami tam, kad būtų paleisti į gamtą, naudojamos kitos priemonės jiems apsaugoti. Kokios jos? Ir ką parodė ant 15 apuokų pritvirtinta GPS sekimo įranga, pasakoja latvių ornitologas Peteris Daknis.

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Tekstą įgarsino Donatas Šukelis