Vienkartinė planeta

Architektė Eglė Bazaraitė pastebi, kad kapinės Lietuvoje šiandien yra tapusios granito ir betono trinkelių dykromis, kur nesinori užsibūti.

Tyrinėdama istorinius laidojimo vietų kraštovaizdžius Europoje, savo darbuose ji aprašo kapines kaip parkus, ar sodus, o taip pat kaip miškingas erdves, kurios buvo būdingos Lietuvai iki pat XIX a. Ji siūlo į kapines žvelgti kaip į kultūrinio kraštovaizdžio dalį, kolektyvinės atminties vietas ir išskirtinės svarbos viešąsias erdves, kur taip pat svarbus tvarumas.

Kapinės miestuose galėtų būti bioįvairovės priebėga ir vieta, kur gamta suteikia progą apmąstyti amžinąjį gyvybės ciklą. Taip mano VU botanikė Radvilė Rimgailė-Voicik, kartu su bendraminčiais Trakuose tyrinėjanti senųjų karaimų kapinių biologinę įvairovę. Įkvėpimo jie semiasi iš botanikės Nadziejos Rojeckos, kuri prieš 90 metų aprašė šių kapinių florą – tai buvo pirmoji ir iki šiol vienintelė tokia mokslo publikacija apie kapinių augalus šalyje.

Laidoje aptariame įvairius būdus žvelgti į tai, kas auga kapinėse, ir kokią reikšmę turi mūsų supratimas apie tinkamą amžinojo poilsio vietos priežiūrą.

Autorė Vaida Pilibaitytė

Inga Labutytė-Atkočatienė netrumpą laiką dirbo klimato ir aplinkosaugos srityje kaip komunikacijos specialistė ir žurnalistė. Ji sako, jog nusprendė neturėti vaikų ir dėl klimato krizės. „Planavau persvarstyti šį pasirinkimą tuomet, kai ims mažėti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos, bet bėgant laikui supratau, kad kryptis nesikeičia“.

Šiemet Mykolo Romerio universiteto Aplinkos psichologijos tyrimų centro mokslininkių atliktas reprezentatyvus Lietuvos gyventojų tyrimas parodė, kad apie tai svarsto maždaug dešimtadalis. 11 procentų apklaustųjų sakė, kad nerimas dėl ekologinės krizės mažina norą susilaukti vaikų, o 18-29 metų amžiaus grupėje taip teigė besijaučiantys 15 procentų gyventojų.

Kauno kameriniame teatre jau trečius metus rodomas spektaklis „Kvėpavimas“, kaip pastebi jo režisierė Agnija Leonova, skatina į jaunų žmonių svarstymus įsijausti ir suprasti juos geriau.

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Užkietėję Lietuvos grybautojai puikiai pažįsta tradiciškai naudojamus grybus – ir valgomus, ir nuodingus, ir tuos, kurie gali sugadinti visą laimikį, pvz. aitriuosius pušynbaravykius ar aitrias ūmėdžių rūšis. Panašu, kad daugiausia grybų pažįsta rytų aukštaičiai, o mažiausiai – žemaičiai, kurių krepšelis išvis nepanašus į kitų šalies regionų grybautojų.

Tai rodo 2022-2023 metais Vilniaus universiteto mikologų kartu su etnologais iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto atliktas tyrimas apie gyventojų pažįstamus grybus, grybavimo tradicijas ir grybų naudojimo būdus.

Tai pirmas toks išsamus etnomikologinis tyrimas Lietuvoje, kuris siekia atskleisti ir užfiksuoti dar gyvą iš kartos į kartą perduotą žinių apie grybus ir su jais susijusių tradicijų įvairovę.

Ką žinios apie grybus sako apie mūsų ryšį su gamta ir ką lietuviai vadina „grybų laime“ arba „grybų dalia“?

Pirmaisiais tyrimo rezultatais laidoje dalijasi mokslininkės Vita Džekčioriūtė, Reda Iršėnaitė ir Jurga Motiejūnaitė.

Autorė Vaida Pilibaitytė

Druskininkuose vykusiame pasauliniame Tarptatinės miško terapijos asociacijos kongrese „Miškai ir jų poveikis sveikatai“ domėjomės miško terapijos ir paukščių stebėjimo poveikiu psichikos sveikatai. Apie tai kalbinome du specialistus iš kaimyninės Lenkijos. Mokslininkas, ornitologas Piotras Tryjanowskis yra vienas iš šalyje išleistos knygos „Terapinė ornitologija“ autorių, o psichiatrė ir miško terapijos gidė Katarzyna Simonienko šalia vaistų ir terapijos išrašo žaliuosius receptus, t.y. užsiėmimus gamtoje. Pasirdo, Lenkijoje tai gana įprasta praktika. Ji treniruoja kitus miško terapijos gidus tiek iš Lenkijos, tiek iš Lietuvos, ir dalį savo užsiėmimų veda seniausioje Europoje Belovežo girioje.

Autorė Inga Janiulytė-Temporin
Vertimus skaito Rūta Dambravaitė ir Viktoras Paulavičius

Organizatorių/Tykuma Photography nuotrauka

Kadenciją baigiančios Vyriausybės sprendimą penkiskart išplėsti Punios šilo gamtinį rezervatą ekspertai vadino vienu svarbiausių aplinkosaugos įvykių Lietuvoje per visą šalies nepriklausomybės laikotarpį. Dėl to jiems teko kovoti net teismuose.

2022 m. šis rezervatas tapo pirmuoju Lietuvoje tokio dydžio gamtiniu rezervatu, kuriame saugomas miško masyvas. Dėl ribojamos ūkinės veiklos čia išliko pirmykščiams Europos miškams būdingų gamtinių elementų: auga šimtamečiai ąžuolai ir pušys, aptinkama į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytų rūšių.

Antrus metus šile bioįvairovės stebėseną atliekantys gamtininkai neseniai paskelbė čia aptikę ir 28 Lietuvai naujas vabalų rūšis. Pasak jų – tai įrodymas, kad sprendimas išplėsti rezervatą buvo pagrįstas.

Bet Punios šilo apsaugai dar 2019 m. susivieniję visuomenininkai apgailestauja, kad šio vertingo miško apsauga išlieka, kaip jie sako, „skylėta“. Punios šilas nesaugomas kaip vientisas masyvas – apie penktadalyje teritorijos išskirti vadinamieji genetiniai draustiniai, kur vis dar leidžiami plynieji sanitariniai kirtimai.

Tuo metu Aplinkos ministerijos atstovai tikina, kad pagaliau baigta mokslinė studija, kurioje pateikiamos rekomendacijos kaip saugoti pušies ir eglės genetinius išteklius visame Punios šile. Tiesa įgyvendinti tuos siūlymus palikta jau kitai Vyriausybei.

Autorė Vaida Pilibaitytė

Liko mažiau nei mėnuo iki dar vienos pasaulinės klimato konferencijos – COP29. Artėjant didžiausiam klimato renginiui – nuotaikos vėl nevienareikšmės. „Kaskart tikimės, kad įvyks stebuklas ir bus priimti sprendimai, bet susiduriam su vangiu valstybių noru keistis“, - sako klimato žurnalistė Rugilė Matusevičiūtė.

Ne tik daug pažadų, bet mažai veiksmų sulaukia kritikos. Pastaraisiais metais COP vyksta naftos gavybos šalyse, o joms pirmininkauja buvę ar esami naftos įmonių vadovai - pasauliui siekiant mažinti iškastinio kuro naudojimą.

Šiųmetės šeimininkės – Azerbaidžano – prezidentas pareiškė, kad net ir Baku vyksianti klimato konferencija nesutrukdys šaliai investuoti į „Dievo duotas“ dujas. Klausimų kyla ir dėl žmogaus teisių užtikrinimo. „Kai pasibaigs klimato konferencija, yra nerimo, kad vėl prasidės aktyvistų, pilietinės žiniasklaidos atstovų sulaikymai“, - sako Azerbaidžano žurnalistas Cavid Aga, kuriam dabar valdžia neleidžia išvykti iš šalies.

Ko tikėtis, jei dar yra ko tikėtis, iš 29-osios Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencijos? Apie tai – laidoje.

Autorė Karolina Panto

Į Seimą kandidatuojančių partijų rinkimų programas apžvelgia klimatologas Justinas Kilpys ir Aplinkosaugos koalicijos pirmininkė Lina Paškevičiūtė. Aplinkosaugos koalicija savo tinklalapyje paskelbė detalų partijų aplinkosaugiško nusiteikimo vertinimą, kurio pagrindinė ašimi mato pasiryžimą ginti viešąjį interesą. „Žaliasis kursas, aplinkosauga nėra vien apie verslo galimybes, tai - ir apie reguliavimą“, - pabrėžia L. Paškevičiūtė.
Gabrielė Vaitkevičiūtė apžvelgia, ką partijos žada nuveikti dėl gyvūnų gerovės ir ragina reitinguoti politikus, nes partijų viduje jų narių vertybės gali stipriai skirtis.

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

VRK iliustracija

„Meninė dokumentika daugiau stebi ir palieka klausimus žiūrovams patiems surasti savo santykį su tuo, kas vyksta su mūsų planeta, kaip ji keičiasi ir kaip ją keičia mūsų veikla“, – sako Ona Kotryna Dikavičiūtė, viena iš šių metų Vilniaus dokumentinių filmų festivalio programos kuratorių.

Šiemet šiame festivalyje ne vienas filmas savaip prisiliečia prie gamtos, aplinkosaugos, aktyvizmo ir ekologinės taršos temų. Tarp jų – režisierės Laurence Lévesque juosta „Okurimono“ (jap. „Dovana“), tyrinėjanti tylą, kuri tebekausto 1945 m. Nagasakio ant numestos atominės bombos sprogimą išgyvenusių žmonių prisiminimus.

Viena iš trumpametražių filmų programų – „Susitelkimas“ žvelgia į pavienes ir bendras žmonių pastangas išgyventi pokyčius ekologinės krizės akivaizdoje. O programa „Intervencija“ siūlo atkreipti dėmesį į kolonializmo žaizdas kraštovaizdžiuose, taip pat ir ekologiniuose.

Tuo metu režisierių Beno Russelo ir Guillaumo Cailleau „Tiesioginis metodas“ kviečia beveik 4 valandas praleisti su įvairiais prancūzų aktyvistais, kurie valdžios laikomi „ekoteroristais“.

Kaip ir kokias aplinkosaugos temas renkasi tyrinėti dokumentinio kino autoriai ir kodėl jiems tai svarbu?

Autorė Vaida Pilibaitytė

Dokumentinio teatro kūrėjai Silke Huysmans ir Hannes Dereere iš Belgijos atveža į Vilnių du spektaklius, kuriuose kalba apie kasybos poveikį planetai.
Spektaklių šia tema jauni menininkai iš viso sukūrė tris. Jie pasakoja apie didžiulio masto ekologinę nelaimę Brazilijoje, fosfatų gavybos išsunktą Nauru salą, o taip pat kontraversiškai vertinamus vandenynų dugno tyrimus, kuriuos atlieka giliavandenės išteklių gavybos įmonės.

„Ši nelaimė Brazilijoje asmeniškai palietė mane, bet ji liečia ir kitus, nes mes visi naudojame geležį: automobiliuose, kompiuteriuose, statyboje. Ir tokių nelaimių pasitaiko, nes kai pasaulyje yra didelė paklausa, jie gamina daugiau, dirba sunkiau ir mažiau saugiai“, - sako Silke apie tragediją, įvykusią šalia jos vaikystės miestelio.

Tuo metu Hannes mano, jog išteklių gavyba gali tapti tam tikru lęšiu, per kurį galima pažvelgti į daugybę įvairių pasauliniu mastu vykstančių procesų: „Ji, žinoma, susijusi su poveikiu aplinkai, bet ji taip pat su ekonomikos struktūra, socialine dinamika ir klasių skirtumais, darbo jėgos organizavimu, politika“.

Laidoje panaudotos ištraukos iš menininkų spetaklių „Mining Stories“, „Pleasant Island“ ir „Out of the Blue“.

Vertimą įgarsina Rima Žilinskaitė ir Edvinas Kučinskas

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Bart Dewaele nuotrauka

„Nėra taip, kad žmonės, atvykę iš kito pasaulio krašto sako jums, ką daryti. Šiuo atveju jie sako: štai sisteminis ir greitas būdas, kurį galite pritaikyti tam, kad patyrinėtumėt, kaip klimato kaita gali paveikti jūsų pasaulio paveldo objektą“, – taip drauge su kolega Scottu Herronu prieš keletą metų sukurtą tarptautinę klimato kaitos pažeidžiamumo indekso nustatymo metodiką (angl. Climate Vulnerability Index, CVI) pristato ilgametis UNESCO pasaulio paveldo vietovių apsaugos ekspertas Jonas Day.

Šie du Australijos mokslininkai rugpjūčio pabaigoje Lietuvos specialistams Smiltynėje vedė dirbtuves apie Kuršių nerijos pažeidžiamumą klimato kaitai. Derindami ekspertines ir bendruomenės žinias jie padėjo išskirti pagrindines klimato grėsmes ir jų pasekmes vietovei, taip pat vietos gyventojų gebėjimą reaguoti ir prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkos ir gyvenimo sąlygų.

„Tokio projekto Lietuvoje dar nebuvo ir mes tikimės, kad šios mokslinės dirbtuvės duos pavyzdį ir kitoms paveldo vietovėms imtis panašių veiksmų“, – sako Kuršių Nerijos nacionalinio parko specialistė Justė Zavišaitė. Pasak jos, dirbtuvių rezultatus tikimasi integruoti į šiuo metu rengiamą Kuršių nerijos valdymo planą.

Bet dirbtuvėse dalyvavęs Vilniaus universiteto profesorius Egidijus Rimkus sako, kad šių dirbtuvių rezultatus bus galima vertinti teigiamai tik tada, kai jie virs konkrečiais veiksmais. „Paprastai planai yra gražūs, bet kai pradedi skaičiuoti viščiukus, pamatai, kad norėtųsi, kad būtų padaryta daugiau“, – pabrėžia klimatologas.

Kas laukia Kuršių nerijos klimato kaitos akivaizdoje ir kaip galime apsaugoti šį unikalų kraštą?

Autorė Vaida Pilibaitytė