Dažnėjant gaisrams atliekų tvarkymo įmonėse, gyventojai jų pasekmių bemaž nepajuto. Vilniuje, nors išdegė kiek mažiau nei pusė atliekų rūšiavimo gamyklos ploto, atliekų surinkimas nebuvo sutrikdytas.

Dėl dalies gaisrų pradėti ikiteisminiai tyrimai, tyrimus vykdo ir specialistai iš Priešgaisinės apsaugos ir gelbėjimo departamento. Jie sako, kad gaisrai kyla dėl įvairių priežasčių, tačiau iki šiol nebuvo rasta piktavališko padegimo požymių. Konkrečiau gaisrų priežastis žada atskleisti pabaigę tyrimus.

Tuo metu ekspertai pažymi, kad mažesniais gaisrais atliekų tvarkytojai susiduria bene kasdien. Pasak jų, gaisrų gerokai sumažėtų, jei įvairius elektroninius prietaisus ir baterijas išmestume į jiems skirtas dėžutes, o ne į mišrių komunalinių atliekų konteinerį.

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

„Dažnai sakoma – nesutik savo herojų, nes gali nusivilti. Tačiau su Jane Goodall taip nenutiko“, - pirmą susitikimą su garsiausia pasaulio šimpanzių eksperte, aplinkosaugos aktyviste prisimena aplinkos ekonomikos tyrinėtoja Asia Guerreschi.

Spalio 1-ąją pasaulį apskriejo žinia, kad, eidama 92-uosius, žymi britų mokslininkė mirė. Daugiau nei 6 dešimtmečius ji tyrinėjo šimpanzes: stebėjo jų asmenybes, aptiko, kad, kaip ir žmonės, šimpanzės naudoja įrankius ir geba reikšti emocijas. Vėliau 300 dienų per metus keliaudavo po pasaulį, kad didintų sąmoningumą apie grėsmes laukinei gamtai bei skatintų gamtos išsaugojimą.

„Manau, kad Jane Goodall mus išmokė vilties. Visą gyvenimą ji paskyrė tam, kad skleistų žinią – kiekvienas galime prisidėti prie planetos išsaugojimo“, - sako žmoginių beždžionių tyrinėtoja Amanda Hurowitz.

„Ji niekada nekalbėdavo pirma. Visuomet išklausydavo kitų argumentus, o tada leisdavosi į diskusiją. Tačiau kambaryje tarp visų svarbių politikų ji buvo pati stipriausia politikė“, - bendražygę prisimena su „Jane Goodall Global“ institutu dirbantis biologas Patrick van Veen.

Šįkart laidoje – pažintis su vilties ambasadore vadintos mokslininkės gyvenimu, svarbiausiais pasiekimais ir šilta asmenybe.

Autorė Karolina Panto

Vincent Calmel nuotrauka

Psichikos sveikatos srityje dirbantys mokslininkai vis dažniau susiduria su vadinamomis „ekologinėms“ emocijomis. Tyrimai rodo, kad įvairiose pasaulio šalyse žmonės jaučia nerimą, liūdesį, baimę, sielvartą, pyktį ir kaltę būtent dėl neigiamų mūsų veiklos sukeltų pokyčių aplinkoje. Psichologai taip pat pastebi, kad tam tikros žmonių grupės šias emocijas gali išgyventi stipriau. Tarp jų – aplinkosaugos ir klimato krizės srityse veikiantys mokslininkai, ekspertai ir visuomenininkai.

Švedų žurnalistas ir režisierius Nathanas Grossmanas sugalvojo tai patikrinti neįprastu būdu: jis pakvietė septynis klimato tyrėjus į grupinę terapiją su psichoterapeutu ir viską nufilmavo.

„Drąsus eksperimentas, bet labai prasmingas“ – apibendrina aplinkos psichologė Dovilė Šorytė, nes paprastai tokios sesijos nevyksta prieš kino kamerą. Pasak jos, emocijos, kurios atsiskleidžia dokumentiniame filme „Klimato terapija“, jai atpažįstamos. Filmą galima pamatyti rytoj prasidedančiame festivalyje „Nepatogus kinas“.

Apie tai, ką reiškia daugybę metų tyrinėti klimato krizę ir kas padeda išgyventi sudėtingas emocijas laidoje pasakoja Vilniaus universiteto tyrėjai Justas Kažys ir Justinas Kilpys.

Autorė – Vaida Pilibaitytė

„Tai pasakojimas apie nenukirsto medžio naudą, kuri skatina atrasti originalius architektūros sprendimus“, - apie šių metų Lietuvos paviljoną Venecijos architektūros bienalėje sako projekto kuratorius, Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas Gintaras Balčytis.
Šioje bienalėje jis su komanda pristato architektūrinius projektus, kuriuose medžiai integruoti į pastatus - per angas stoguose stiebiasi į viršų. Tokių projektų yra sukūręs ir jis pats, ir kiti Lietuvos architektai.
Gabrielė Ubarevičiūtė iš architektų studijos „AFTER PARTY“ pažymi, kad įgyvendindant tokias idėjas, renkasi dirbti su arboristais.
Tai medžių priežiūros specialistai. Profesionalus arboristas Renaldas Žilinskas sako, kad svarbu, jog architektai pradėtų su arboristais konsultuotis kuo anksčiau, antraip galima per stipriai pakenkti ir pastato akcentu turėjęs būti medis po kelių metų nunyks – dėl per mažai ploto šaknims, atribojimo nuo gruntinių vandenų ar betoninio stogo, kurio kaitra išdžiovina medį.

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Naujai formuojamai Vyriausybei paviešinus savo programą, diskusijas sukėlė joje atsiradusi nuostata valstybinių miškų valdymą perduoti Žemės ūkio ministerijai.

„Kol nėra peržiūrėta valstybės politika miškų klausimais, atsakomybių stumdymas tarp ministerijų kelia strateginę grėsmę,“ – sako Kęstutis Navickas, ankstesnėse vyriausybėse dirbęs ir aplinkos, ir žemės ūkio ministru.

Aplinkosaugos koalicijos vadovė Lina Paškevičiūtė tai vadina „nemaloniu siurprizu“ ir pastebi, kad dokumente bene labiausiai perrašytas miškų politikos skyrius, ženkliai atsitraukiant nuo aplinkosauginių ambicijų ir prioritetą kreipiant miškų naudojimo, o ne saugojimo linkme.

Visuomenininkai ir opozicija taip pat kritikuoja tai, kad iš programos dingo Nacionalinis susitarimas dėl miškų dėl miškų ir atsirado siekis „optimizuoti“ saugomas teritorijas.

Prie šių pakeitimų sako prisidėjęs valdančiųjų atstovas Audrius Radvilavičius, kuris tikina, kad naujoji programa kaip tik atspindi geresnę pusiausvyrą tarp ūkinių ir gamtinių interesų miškų valdymo srityje.

Laikinai pareigas einantis Aplinkos ministras Povilas Poderskis rugsėjo 17 d. pristatydamas programą, prie kurios pats nedirbo, Seimo Aplinkos apsaugos komitete prisipažino, kad kai kurios nuostatos jam buvo „siurprizas“.

Siūlymo valstybinių miškų valdymą perduoti ministerijai nepalaiko ir Prezidentas Gitanas Nausėda, atmetęs „Nemuno aušros“ teiktą P. Poderskio kandidatūrą toliau eiti pareigas, tad Aplinkos ministerijai toliau ieškoma naujo vadovo.

Nerimą keliančius ženklus aplinkosaugos politikoje komentuoja buvę ir esami valdantieji bei visuomenininkai.

Autorė – Vaida Pilibaitytė

Liepos gale paskelbta Tarptautinio teisingumo teismo patariamoji nuomonė dėl valstybių įsipareigojimų saugoti klimatą klimato teisingumo aktyvistų laikoma lūžio tašku. Dedama daug vilčių į tai, kad ateityje ji padės vietos teismuose stabdyti naujus iškastinio kurio projektus, ir kad labiausiai nukentėjusioms šalims iš teršėjų bus lengviau išsireikalauti klimato reparacijų.

Cynthia Houniuhi yra viena iš 27 Ramiojo vandenyno salų teisės studentų, kurie sutelkė skirtingas valstybes, kad šios kreiptųsi į aukščiausią pasaulio teismą šio išaiškinimo. Svarstymuose dalyvavo 100 šalių.

Šiandien Cynthia jau nebe studentė, o teisės dėstytoja. Su ja kalbėsimės apie 6 metus užtrukusį procesą, jo priežastis ir kur su šiuo išaiškinimu planuoja judėti toliau.

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Panaudotos garsinės ištraukos: LRT „Labas rytas, Lietuva“, The World is an Island - PISFCC ICJ Campaign Launch, Tarptautinio teisingumo teismo video įrašai žiniasklaidai

Vertimus skaito Rūta Dambravaitė ir Edvinas Kučinskas

Tarpautinio teisingumo teismo nuotrauka

Šiemet Norvegijos Svalbardo salyne mokslininkai atliko naujoviškus tyrimus – pirmą kartą paėmė baltųjų lokių riebalinio audinio biopsijas, kad galėtų ištirti teršalų poveikį jų sveikatai.

Visgi, nepaisant ilgalaikio teršalų poveikio, baltieji lokiai neparodė prastos sveikatos požymių. Tačiau sparčiai tirpstantys ledynai jų įpročius keičia – nuo buveinių iki mitybos. „Jie gana dažnai medžioja elnius, plėšia paukščių kolonijas, net ėda žolę, nors tai daug energijos ir nesuteikia“, - sako daugiau nei 20 metų baltuosius lokius tiriantis Norvegijos poliarinio instituto mokslininkas Jon Aars.

Tai kelia nerimą ne tik Arkties, bet ir visos Žemės ekosistemai, todėl apie šiuos tyrimus mokslininkai siekia kalbėti kuo plačiau. „Žmonės domisi baltaisiais lokiais, nes jie atrodo žavūs, mieli. Jei tai pritraukia dėmesį į klimato kaitos problemas Arktyje ir visame pasaulyje, tuo reikia naudotis“, - priduria Norvegijos poliarinio instituto tyrėja Marie-Anne Blanchet.

Apie baltųjų lokių tyrimus Arktyje ir ką tai reiškia mums – šiandien laidoje.

„Tai be galo įdomi ir mažai tyrinėta tema pasaulyje, itin svarbi kilmato kaitos kontekste“, - sako disertaciją apie veganizmo fenomeną Lietuvoje rašanti sociologijos doktorantė Rūta Pelikšienė. Anot jos, dažniausiai ne siekis pakeisti mitybą žmones skatina tapti veganais, o etinės ir moralinės priežastys.

Tačiau žiniasklaidoje veganizmas dažnai vis dar pristatomas paviršutiniškai, gajūs neigiami stereotipai. „Įkūrusi organizaciją išgirsdavau net anekdotinių komentarų, kad slapčia valgau šašlykus, nes mano neva putlūs žandai“, - pasakoja nevyriausybinės organizacijos „Augalyn“ įkūrėja Meda Šermukšnė.

Jos teigimu, apskritai svarbu didinti sveiko augalinio maisto prieinamumą Lietuvoje – tai rodo ir tyrimai, pabrėžiantys, kad Lietuvoje valgome per daug raudonosios mėsos ir per mažai vaisių ir daržovių.

Kaip kurti kompleksišką, nuoseklų požiūrį į augalinę mitybą? Kaip skatinti supratingumą tarp visavalgių ir veganų? Apie tai ir daugiau – laidoje.

Autorė Karolina Panto

Prieš daugiau nei savaitę asociacija „Ekosistemų apsaugos centras“ paskelbė, kad nutūpęs ant elektros stulpo žuvo jau antrasis Šiaulių Pietiniame išperėtas didysis apuokas. Asociacija sukūrė peticiją, kuria reikalauja Aplinkos ministeriją ir ESO imtis veiksmų, kad apsaugotų paukščius.

Kiek plėšriųjų paukščių žūtis lemia neizoliuoti elektros laidai? Tai klausimas, į kurį, pasirodo, ne taip lengva atsakyti.

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Dzūkijos nacionaliniame parke siekdami atverti žemynines kopas gamtininkai šiemet pirmą kartą pasitelkia ugnį. Vadinamasis kontroliuojamas miško paklotės deginimas pavasarį vyko trijuose atrinktuose plotuose, į kuriuos jau sugrįžta retų vabzdžių rūšys – smėliabitės ir tarkšliai.

Rudenį planuojamas dar vienas šių gamtotvarkos darbų etapas. Šį kartą – miške.

Kodėl gamtoje gaisras gali būti ne tik pražūtingas, bet ir naudingas? Kaip gamtininkai planuoja ir kontroliuoja ugnies panaudojimą kaip gamtotvarkos priemonę? Kaip jie stebi jų pačių inicijuotus pokyčius ir kokio tikisi rezultato?

Autorė Vaida Pilibaitytė