Naujai darbą pradėjęs Aplinkos ministras Povilas Poderskis – kaunietis, pagal išsilavinimą programinės įrangos inžinierius, buvęs Vilniaus miesto administracijos direktorius ir statybų lobistas. Jis pripažįsta, kad aplinkosaugos srityje žinių jam trūksta, bet tikina, kad dėl to remsis į vis dar tebeformuojamą komandą.

Du iš jau dirbančių viceministrų – už miškus atsakingas Ramūnas Krugelis ir statybų sektorių kuruojantis Kastytis Žuromskas – į rinkimus ėjo su ministrą delegavusios „Nemuno aušros“ partijos sąrašu, bet į Seimą nepateko.

Aplinkosaugininkai ir apžvalgininkai pažymi, kad iš Aplinkos ministro visų pirma tikisi įvairių interesų derinimo ir tvirtesnio gamtosauginių interesų atstovavimo nei tai darė jo pirmtakai. Aplinkosaugos koalicijos pirmininkė Lina Paškevičiūtė mato ženklų, kad ministerija nusiteikusi dirbti įtraukdama visuomenę.

Tuo metu apžvalgininkas Paulius Gritėnas atkreipia dėmesį, kad per visą pastarąjį nepriklausomos Lietuvos laikotarpį iš 13 Aplinkos ministrų vos trys buvo gamtosaugos specialistai. O P. Poderskis šią tendenciją tęsia. „Lapė vištidėje“, – apibendrina P. Gritėnas.

Autorė Vaida Pilibaitytė

Po Naujųjų smarkiai pakilus vandens lygiui Minijos ir Akmenos upėse savivaldybės lygio ekstremali situacija buvo paskelbta Kretingos, Kretingos miesto, Kartenos, Žalgirio ir Salantų seniūnijose. Sausio 9 dieną ekstremali situacija atšaukta.
Potvyniai šiame krašte yra įprastas reiškinys, vis dėlto pastaraisiais metais jie prasideda anksčiau, vyksta dažniau. O paskutinysis potvynis išsiskyrė tuo, jog apėmė ir Salantų seniūniją.
Gyventojų patirtys ir nuostoliai skiriasi. Kaip ir jų nuomonės, kas padėtų sumažinti potvynių riziką. Vis dėlto dauguma jų mato potvyniuose ne klimato kaitą, o infrastruktūros klaidas.
Tuo metu Vilniaus universiteto mokslininkas hidrologas Gintaras Valiuškevičius į potvynius Vakarų Lietuvoje žvelgia giliau ir sako, jog priežasčių ir sprendimų yra įvairių.

Laidoje panaudotos ištraukos iš LRT laidų „Gimtoji žemė“ (2025-01-06) ir „Svarbi valanda“ (2025-01-03)

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Jovitos Gaižauskaitės nuotrauka

Prieš metus sugalvojome tokį metų pabaigos laidos formatą ir jį šįkart pratęsime. Savo maloniausiomis akimirkomis gamtoje, trokštamais pokyčiais aplinkosaugoje, pasiūlymais bei palinkėjimais dalinsis mūsų laidos klausytojai, pašnekovai ir mes, laidų autorės.

Laidą veda Inga Janiulytė-Temporin, Vaida Pilibaitytė ir Karolina Panto

Vaidos Pilibaitytės nuotrauka

Kalėdos – pats intensyviausias laikas nevyriausybinėms organizacijoms. Dalis jų vien per gruodį sulaukia 50-70 proc. visos paramos.

Vienas dažniausių paramos būdų – pagalba daiktais. Tačiau ne visuomet ji būna naudinga, kartais – ir apsunkinanti organizacijų veiklą. „Dažnai pasitaiko, kad žmonės neša vargiai bepanaudojamus, senus, suplyšusius drabužius ir daiktus, dėl to organizacijos dažnai atsisako juos rinkti“, - sako Lietuvos Raudonojo Kryžiaus komunikacijos specialistė Milda Vibrantytė.

„Ne daikto žmogui reikia, jam reikia pagalbos, palydėjimo, tačiau tai yra žmogiškas ryšys, čia jau sunku“, - svarsto filantropijos ekspertė Giedrė Šopaitė-Šilinskienė.

Kada parama daiktais padeda, o kada tampa našta? Kaip užtikrinti, kad pagalba būtų vertinga ir padėtų nevyriausybinėms organizacijoms siekti savo tikslų?

Apie tai – laidoje.

Autorė Karolina Panto

Visuomeninkas Giedrius Bučas šį pavasarį su bendraminčiais leidosi į 9 mėnesių kelionę pėsčiomis per aštuonias šalis palei Baltijos jūrą. Nuo šių metų kovo iki lapkričio jie įveikė 6 tūkst. kilometrų, sutiko daugybę žmonių ir įveikė ne vieną iššūkį tam, kad paskatintų regiono žmones gelbėti Baltijos jūrą.

Ši jo iniciatyva už asmeninio pavyzdžio rodymą ir gamtosaugines pastangas švarinti Baltijos jūrą, žygiuojant aplink ją pėsčiomis šiemet nominuota „LRT metų apdovanojimuose“.

Naujausi tarpvyriausybinės organizacijos HELCOM duomenys rodo, kad Baltijos jūros būklė išlieka prasta dėl eutrofikacijos, taršos pavojingomis cheminėmis medžiagomis, intensyvios laivybos, žvejybos ir kitos veiklos.
Žuvų ir jūros žinduolių būklė yra net prastesnė nei anksčiau, o klimato kaita sąlygas biologinei įvairovei jūroje dar labiau blogina.

Bet žygeiviai įsitikinę – Baltijos jūros būklė yra pataisoma, jei tik visi kartu susitelksime ir imsimės veiksmų. Keliaudami jie skleidė žinią apie tai, ką kiekvienas asmeniškai galime padaryti, kad jūros vanduo mažiau žydėtų, kad plastiko tarša mažėtų ir kad į jūrą patektų mažiau pavojingų medžiagų.

Apie tai, kaip sekėsi kelyje ir ką iš ekspedicijos parsinešė ištvermingiausi jos dalyviai – pasakoja Giedrius ir dvi jo bendražygės – Dovilė ir Ieva.

Laidoje skamba garso įrašai iš ekspedicijos dalyvių asmeninių archyvų.

Autorė Vaida Pilibaitytė

Pernai 315 bitininkų iš 27 Europos šalių įsitraukė į aplinkos taršos tyrimą. Juo siekta įvertinti aplinkos užterštumą pesticidais, lakiaisiais organiniais junginiais, sunkiaisiais metalais ir mikroplastikais. Mat prie po teritoriją skraidančių bičių plaukelių prikimba viskas – ir gera, ir bloga.
„Skraidant bitėms, mums nereikia brangios tyrimų įrangos tam, kad daugiau sužinotume apie mus supančią aplinką“, - gruodžio pradžioje, per tyrimų rezultatų pristatymą Europos parlamente pasakojo Suzanne Barry, 78 metų bitininkė iš Danijos.
Į piliečių mokslo projektą įsijungė ir 10 bitininkų iš Lietuvos, jį koordinavo Gamtos tyrimų centro mokslininkė ir bitininkė Laima Blažytė-Čereškienė.
Kaip buvo atliekamas tyrimas, kokie jo rezultatai ir ko tikisi bitininkai?

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

L. Blažytės-Čereškienės archyvo nuotrauka

Pernai rudenį Alytaus rajono gyventojų sodybas pradėjo lankyti vienišas stumbras. Pranešimų apie prie galvijų kaimuose besisukiojantį laukinį gyvūną pasirodė ir aplinkiniuose Marijampolės, Lazdijų ir Prienų rajonuose. Vieni džiaugėsi gyvai pamatę įspūdingą Raudonosios knygos žvėrį, kiti sunerimę skambino specialistams, teiraudamiesi, kaip saugiai jį išprašyti iš kiemo.

Aplinkos apsaugos departamento pareigūnai teigia, kad visi bandymai stumbrą baidyti ir užmigdyti, siekiant perkelti į jam saugią aplinką, buvo nesėkmingi. Šį rudenį Aplinkos ministerija kreipėsi į Valstybinių miškų urėdiją su prašymu „kaip galima skubiau paimti šį pavojingą stumbrą“ iš gamtos. Kitaip tariant, sumedžioti. Pasak aplinkos viceministro Kęstučio Šetkaus, tai būtina padaryti, nes stumbras kelia pavojų žmonėms.

Bet kiti Lietuvos gamtosaugos specialistai mano, kad šio savo bandos ieškančio stumbro elgesys nėra neįprastas, ypač galvijų rujos metu, o sprendimas jį sumedžioti – skubotas ir neatsakingas. Duomenų apie šio konkretaus stumbro padarytą žalą pasigenda ir Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcija, kurios teritorijoje šis stumbras taip pat lankėsi.

Panašios nuomonės yra ir tą stumbrą iš arti dar pernai matęs Alytaus r. žemės ūkio bendrovės vadovas Algis Žėkas. „Aš nemačiau, kad jis būtų agresyvus, jis, mano supratimu yra sveikas, gerai įmitęs gyvūnas, tai kam jį medžioti?“ – klausia jis.

Pasak buvusio Pašilių stumbryno specialisto Ryto Papšio, tokių atvejų, kai teko ūkininkų galvijus lankantį stumbrą užmigdžius perkelti atgal į bandą, būta ir anksčiau.

Lietuvos stumbrų populiaciją sudaro nelaisvėje ir laisvėje gyvenantys gyvūnai. Naujausiais duomenimis, stumbrų skaičius laisvėje dabar siekia apie 300 individų.

Kiek pagrįstas šis sprendimas ir ką tai sako apie mūsų santykį su laukine gamta?

Autorė Vaida Pilibaitytė

Klaipėdos Vitės kvartalo gyventojai šią vasarą rašė skundus dėl šalia esančios krovinių kompanijos keliamo triukšmo. Juos adresavo Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui - būtent ši institucija atsakinga už pramoninio triukšmo kontrolę. Tačiau „pagauti“ triukšmo nepavyko, matavimai dėl įvairių priežasčių neįvyko.
Smeltės individualių namų kvartale triukšmo lygis buvo išmatuotas 2019 metais, jis buvo viršnorminis. Šalia esančiam krovos terminalui NVSC nurodė imtis priemonių. Pastatyta triukšmą slopinanti siena. Iš vietinės žiniasklaidos sužinoję apie planuojamus didinti metalo laužo sandėliavimo ir krovos kiekius, gyventojai nerimauja, kad triukšmas, ypač naktį, sustiprės. Tuo metu nevyriausybinės organizacijos „Klaipėdiečiai už demokratiją ir ekologiją“ vadovė Alina Andronova sako, kad stebina atsakingų institucijų sprendimas neatlikti poveikio aplinkai vertinimo.

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Architektė Eglė Bazaraitė pastebi, kad kapinės Lietuvoje šiandien yra tapusios granito ir betono trinkelių dykromis, kur nesinori užsibūti.

Tyrinėdama istorinius laidojimo vietų kraštovaizdžius Europoje, savo darbuose ji aprašo kapines kaip parkus, ar sodus, o taip pat kaip miškingas erdves, kurios buvo būdingos Lietuvai iki pat XIX a. Ji siūlo į kapines žvelgti kaip į kultūrinio kraštovaizdžio dalį, kolektyvinės atminties vietas ir išskirtinės svarbos viešąsias erdves, kur taip pat svarbus tvarumas.

Kapinės miestuose galėtų būti bioįvairovės priebėga ir vieta, kur gamta suteikia progą apmąstyti amžinąjį gyvybės ciklą. Taip mano VU botanikė Radvilė Rimgailė-Voicik, kartu su bendraminčiais Trakuose tyrinėjanti senųjų karaimų kapinių biologinę įvairovę. Įkvėpimo jie semiasi iš botanikės Nadziejos Rojeckos, kuri prieš 90 metų aprašė šių kapinių florą – tai buvo pirmoji ir iki šiol vienintelė tokia mokslo publikacija apie kapinių augalus šalyje.

Laidoje aptariame įvairius būdus žvelgti į tai, kas auga kapinėse, ir kokią reikšmę turi mūsų supratimas apie tinkamą amžinojo poilsio vietos priežiūrą.

Autorė Vaida Pilibaitytė

Inga Labutytė-Atkočatienė netrumpą laiką dirbo klimato ir aplinkosaugos srityje kaip komunikacijos specialistė ir žurnalistė. Ji sako, jog nusprendė neturėti vaikų ir dėl klimato krizės. „Planavau persvarstyti šį pasirinkimą tuomet, kai ims mažėti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos, bet bėgant laikui supratau, kad kryptis nesikeičia“.

Šiemet Mykolo Romerio universiteto Aplinkos psichologijos tyrimų centro mokslininkių atliktas reprezentatyvus Lietuvos gyventojų tyrimas parodė, kad apie tai svarsto maždaug dešimtadalis. 11 procentų apklaustųjų sakė, kad nerimas dėl ekologinės krizės mažina norą susilaukti vaikų, o 18-29 metų amžiaus grupėje taip teigė besijaučiantys 15 procentų gyventojų.

Kauno kameriniame teatre jau trečius metus rodomas spektaklis „Kvėpavimas“, kaip pastebi jo režisierė Agnija Leonova, skatina į jaunų žmonių svarstymus įsijausti ir suprasti juos geriau.

Autorė Inga Janiulytė-Temporin