Vienkartinė planeta

Aplinkos apsaugos departamentas lapkričio pabaigoje paskelbė, kad Nemune ties Alytumi ir Druskininkais atlikti ne upės valymo, o gilinimo darbai, ir nustatė, jog šie darbai padarė beveik 8 milijonų eurų vertės žalą aplinkai. Dėl to Alytaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pradėjo ikiteisminį tyrimą.

Kalbamės su Vilniaus universiteto mokslininkais zoologu Algirdu Kaupiniu ir geografu Laurynu Jukna, kurie šią vasarą praleido Nemune, tirdami laivakelio įrengimo darbų poveikį upei. L. Jukna atliko matavimus ir analizavo Vidaus vandens kelių direkcijos duomenis, A. Kaupinis kolegomis nustatė, jog žuvų nukastose Nemuno rėvose sumažėjo 8 kartus, o bestuburių - dvigubai.

Mokslininkai siūlo atkurti nukastas Nemuno rėvas, tuo metu Vidaus vandens kelių direkcija ir savivaldybės tikisi, kad darbai bus tęsiami.

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Algirdo Kaupinio nuotrauka

Naujausiais duomenimis, Lietuvos gamtos būklė sparčiai blogėja. Palankioje būklėje iš anksčiau buvusių 12 europinės svarbos buveinių tipų liko tik 4, o blogoje būklėje esančių padaugėjo nuo 21 iki 32.

Nei viena iš tirtų augalų, vabzdžių, gyvūnų apsaugai svarbių pievų, pelkių ir smėlynų buveinių nėra palankios būklės. Tik vienas miškų buveinių tipas yra geros būklės – griovų ir šlaitų miškai, nes jie sunkiai pasiekiami kirtimo technikai.

Šis vertinimas atliktas pagal Europos Sąjungos metodiką ir padeda nustatyti gamtinės aplinkos pokyčius, pasiekimus ir iššūkius. Pasak specialistų, miškuose bioįvairovės nykimą lemia intensyvus ūkininkavimas, o kitose buveinėse – ganymo ir šienavimo stoka, hidrologinio režimo pažeidimai arba tarša. Kai kur padėtį taip pat blogina ir invazinių rūšių įtaka bei klimato kaita.

Aplinkosaugos koalicijos teigimu, taip yra todėl, kad Lietuva nesiima reikiamų veiksmų bioįvairovei apsaugoti. Dar daugiau – šie tyrimų rezultatai buvo aptarti tik tarp specialistų, o visuomenei pristatyti nebuvo. „Man susidaro įspūdis, kad šią ataskaitą stengiamasi pakišti po kilimėliu. Dar daugiau – norima ginčyti jos rezultatus“, – sako Aplinkosaugos koalicijos pirmininkė Lina Paškevičiūtė.

Laidoje saugomų gamtinių buveinių ir rūšių būklę komentuoja specialistai ir visuomenininkai.

Autorė – Vaida Pilibaitytė

Literatūrologė Radvilė Musteikytė tyrinėja klimato kaitos grožinę literatūrą arba cli-fi. Šiame lauke gausu distopijų, tačiau pastaruoju metu šią tendenciją siekiama atsverti. Nauji literatūriniai judėjimai skatina ieškoti šviesos ir kurti minties eksperimentus apie geresnį pasaulį. Vis tik, pastebi R. Musteikytė, distopijas rašyti gali būti lengviau.
Kokius siužetus siūlo ir klausimus kelia klimato kaitos grožinė literatūra? Kokias knygas literatūrologė pati mėgsta ir rekomenduotų skaitytojams?

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

„Aviliai ant stogo, vabzdžių viešbutis, švediškas stalas ar kita iniciatyva – kiekvienas mokykloje įgyvendintas tvarumo projektas gali tapti įkvepiančiu pavyzdžiu visai Lietuvos švietimo bendruomenei,“ – sako Almantas Kulbis, Lietuvos neformaliojo švietimo agentūros (LINEŠA) Tvarumo plėtros skyriaus vadovas.

Lapkričio 20 d. Vilniuje pristatyti konkurso „Tvarios mokykla“ finalininkai ir paskelbti nugalėtojai, tarp kurių – 24 įkvepiantys mokyklų projektai išteklių tausojimo, judumo, kultūros ir gamtos paveldo, viešųjų erdvių ir kitose srityse.

Šie apdovanojimai yra dalis iniciatyvos „Tvari mokykla 2030“, kuria siekiama visos šalies mokyklų bendruomenes įtraukti į darnaus vystymosi tikslų ir uždavinių įgyvendinimą. Agentūra taip pat atlieka nacionalinį tvarių mokyklų vertinimą ir renka mokyklas – tvarumo lyderes.

Pasak LINEŠA atstovų, prie iniciatyvos jau prisijungė daugiau kaip 600 mokyklų visose 60 Lietuvos savivaldybių.

Patirtis rodo, kad geriausiai joms sekasi įgyvendinti sveiko gyvenimo būdo, judumo ir išteklių tausojimo veiklas. Tuo metu tokios sritys kaip kultūros ir gamtos paveldo saugojimas bei vietovių ryšiai mokykloms dar kelia iššūkių.

Bet kartu specialistai pastebi, kad dalyje labiausiai tvarumo srityje pažengusių savivaldybių – pavyzdžiui, Kauno, Klaipėdos ir Jonavos rajonuose, tvarumas jau yra neatsiejama mokyklų veiklos dalis.

Kad iš arčiau pažintume mokyklas – tvarumo lyderes, lankomės Zapyškio pagrindinėje mokykloje Kauno rajone, iš kurio sulaukta daugiausia paraiškų, ir Tauragėje, kurios „Šaltinio“ progimnazija pateko tarp konkurso finalininkų.

Autorė – Vaida Pilibaitytė

Ornitologas Eugenijus Drobelis ir jį palaikantys ornitologų draugijos nariai kreipsis į Aplinkos ministeriją, kad ši sumažintų jūrinio erelio apsaugą. Pasak jo, nuo išaugusios populiacijos kenčia kiti retI paukščiai.
Tuo metu ministerija ir paukščių ekologijos tyrėjas Rimgaudas Treinys sako, jog tam pagrįsti reikia mokslinių tyrimų – kelių stebėjimų neužtenka.

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Aplinkos ministerijos komentarą skaito Rytis Skamarakas. Laidoje panaudoti garsai iš „Ornitostogų“ transliacijų ir svetainės „Xeno Canto“ vartotojų Mateusz Gutowski (Lenkija) ir Livon (Estija) įrašų.

„Ornitostogos“ transliacijos stop kadre - jūrinių erelių pora

Visame pasaulyje vis garsiau kalbama apie dirvožemio užterštumą ir dykumėjimą – derlingo sluoksnio nykimą. Skaičiuojama, kad dirvoje gyvena apie 60 proc. planetos rūšių, bet apie 70 proc. dirvožemio yra paveikta erozijos. Tyrimai rodo, kad Lietuvoje dirvožemio būklė irgi nuolat prastėja, o Europos Sąjunga deklaruoja siekia dirvožemį saugoti taip pat kaip vandenį, orą ir jūras.

„Kadangi tai yra nematoma struktūra, labai sunku suvokti, kas yra sveikas, o kas yra nesveikas dirvožemis. Bet jis yra mūsų civilizacijos pagrindas,“ – sako aplinkosaugos specialistė Dovilė Railaitė.

Studijuodama Mastrichto universitete Olandijoje Dovilė turėjo progą išbandyti dirvožemio būklės tyrimų būdą – ekoakustiką. Nors biologai jau seniai moka iš garsų atpažinti paukščių, varliagyvių ir kitas rūšis ir turi metodikas pagal tai nustatyti buveinės būklę, dirvožemio ekoakustika – dar nauja mokslo sritis.

„Aš norėjau žmonėms sukurti jutiminį santykį su dirvožemiu“, – apie tai, kaip pradėjo rinkti įvairius dirvožemio garsus pasakoja D. Railaitė. Dabar ji tuos garsus naudoja meno projektuose ir vesdama edukacinius užsiėmimus apie tvarų ūkininkavimą.

Laidoje kalbamės apie tai, ką apie dirvožemio būklę galima pasakyti iš jo skleidžiamų garsų ir ar posakis: „Sveikas dirvožemis – triukšmingas dirvožemis“ visada teisingas?

Autorė Vaida Pilibaitytė

Spalio pradžioje žinomo gamtininko Almanto Kulbio daugiabutyje kilęs gaisras pražudė nemažą dalį unikalios gamtos knygų kolekcijos. Ją sudaro apie 7 tūkst. kelis dešimtmečius kruopščiai rinkti įvairūs specializuoti leidiniai, tarp kurių – ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje retos knygos apie gamtą. „Šių knygų tiesiog neįmanoma įsigyti antrą kartą arba rinkoje jos pasirodo kartą per dešimtmetį“, – sako jis.

Gesinant užsiliepsnojusį namo stogą, nuo vandens nukentėjo apie 2 tūkst. knygų, kurias puolė gelbėti susitelkusi gamtininkų bendruomenė. Pas A. Kulbį atskubėję bičiuliai ir kolegos dalimis išsivežiojo permirkusius leidinius ir kas kaip išmano ėmėsi juos džiovinti ir vėdinti, kad tarp puslapių neįsimestų pelėsis.

Nelaimės akivaizdoje būta ir šviesių akimirkų: dalį vertingų knygų pavyko išgelbėti per atsitiktinumą, be to, paaiškėjo, kad senosios knygos – daug atsparesnės už naujas ir dėl to nukentėjo mažiau.

„Dabar jau galiu sakyti, kad turiu knygų, kurios gal ir prarado pirminę išvaizdą, bet jau yra perėjusios ir ugnį, ir vandenį“, – sako optimizmo neprarandantis A. Kulbis.

Apie tai, kuo išskirtinė gamtininko kolekcija ir kaip vyko juos gelbėjimo operacija pasakoja gamtininko bičiuliai ir kolegos.

Autorė Vaida Pilibaitytė

Dažnėjant gaisrams atliekų tvarkymo įmonėse, gyventojai jų pasekmių bemaž nepajuto. Vilniuje, nors išdegė kiek mažiau nei pusė atliekų rūšiavimo gamyklos ploto, atliekų surinkimas nebuvo sutrikdytas.

Dėl dalies gaisrų pradėti ikiteisminiai tyrimai, tyrimus vykdo ir specialistai iš Priešgaisinės apsaugos ir gelbėjimo departamento. Jie sako, kad gaisrai kyla dėl įvairių priežasčių, tačiau iki šiol nebuvo rasta piktavališko padegimo požymių. Konkrečiau gaisrų priežastis žada atskleisti pabaigę tyrimus.

Tuo metu ekspertai pažymi, kad mažesniais gaisrais atliekų tvarkytojai susiduria bene kasdien. Pasak jų, gaisrų gerokai sumažėtų, jei įvairius elektroninius prietaisus ir baterijas išmestume į jiems skirtas dėžutes, o ne į mišrių komunalinių atliekų konteinerį.

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

„Dažnai sakoma – nesutik savo herojų, nes gali nusivilti. Tačiau su Jane Goodall taip nenutiko“, - pirmą susitikimą su garsiausia pasaulio šimpanzių eksperte, aplinkosaugos aktyviste prisimena aplinkos ekonomikos tyrinėtoja Asia Guerreschi.

Spalio 1-ąją pasaulį apskriejo žinia, kad, eidama 92-uosius, žymi britų mokslininkė mirė. Daugiau nei 6 dešimtmečius ji tyrinėjo šimpanzes: stebėjo jų asmenybes, aptiko, kad, kaip ir žmonės, šimpanzės naudoja įrankius ir geba reikšti emocijas. Vėliau 300 dienų per metus keliaudavo po pasaulį, kad didintų sąmoningumą apie grėsmes laukinei gamtai bei skatintų gamtos išsaugojimą.

„Manau, kad Jane Goodall mus išmokė vilties. Visą gyvenimą ji paskyrė tam, kad skleistų žinią – kiekvienas galime prisidėti prie planetos išsaugojimo“, - sako žmoginių beždžionių tyrinėtoja Amanda Hurowitz.

„Ji niekada nekalbėdavo pirma. Visuomet išklausydavo kitų argumentus, o tada leisdavosi į diskusiją. Tačiau kambaryje tarp visų svarbių politikų ji buvo pati stipriausia politikė“, - bendražygę prisimena su „Jane Goodall Global“ institutu dirbantis biologas Patrick van Veen.

Šįkart laidoje – pažintis su vilties ambasadore vadintos mokslininkės gyvenimu, svarbiausiais pasiekimais ir šilta asmenybe.

Autorė Karolina Panto

Vincent Calmel nuotrauka

Psichikos sveikatos srityje dirbantys mokslininkai vis dažniau susiduria su vadinamomis „ekologinėms“ emocijomis. Tyrimai rodo, kad įvairiose pasaulio šalyse žmonės jaučia nerimą, liūdesį, baimę, sielvartą, pyktį ir kaltę būtent dėl neigiamų mūsų veiklos sukeltų pokyčių aplinkoje. Psichologai taip pat pastebi, kad tam tikros žmonių grupės šias emocijas gali išgyventi stipriau. Tarp jų – aplinkosaugos ir klimato krizės srityse veikiantys mokslininkai, ekspertai ir visuomenininkai.

Švedų žurnalistas ir režisierius Nathanas Grossmanas sugalvojo tai patikrinti neįprastu būdu: jis pakvietė septynis klimato tyrėjus į grupinę terapiją su psichoterapeutu ir viską nufilmavo.

„Drąsus eksperimentas, bet labai prasmingas“ – apibendrina aplinkos psichologė Dovilė Šorytė, nes paprastai tokios sesijos nevyksta prieš kino kamerą. Pasak jos, emocijos, kurios atsiskleidžia dokumentiniame filme „Klimato terapija“, jai atpažįstamos. Filmą galima pamatyti rytoj prasidedančiame festivalyje „Nepatogus kinas“.

Apie tai, ką reiškia daugybę metų tyrinėti klimato krizę ir kas padeda išgyventi sudėtingas emocijas laidoje pasakoja Vilniaus universiteto tyrėjai Justas Kažys ir Justinas Kilpys.

Autorė – Vaida Pilibaitytė