Vienkartinė planeta

„Miškas ir analitika yra dvi erdvės, kur aš jaučiuosi kaip namuose“, – sako visuomenininkė, Aplinkosaugos koalicijos pirmininkė Lina Paškevičiūtė.

Birželio 5-ąją, Tarptautinę aplinkos apsaugos dieną, Kaune, Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sode jai įteikta Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos ir Danos Gedvilienės fondo gamtosauginė premija.

Pasak premijos komiteto, laureatė jau daug metų savo asmeniniu pavyzdžiu, atkakliu aplinkosauginiu aktyvizmu, viešojo intereso gynimu ir beveik dešimtmetį trunkančia lyderyste Aplinkosaugos koalicijos bei „Girių spiečiaus“ veiklose pelnė tiek kitų aplinkosaugininkų, tiek ir plačiosios visuomenės pagarbą. Šiam apdovanojimui ji nominuojama jau ne pirmus metus ir yra tik antroji moteris, pelniusi šią premiją.

Susitikome pasikalbėti apie tai, kaip informacinių technologijų specialistė prieš 15 metų pasuko į šią sritį ir tapo vienu labiausiai atpažįstamų balsų Lietuvos aplinkosaugoje? Kas ją palaiko ir įkvepia šiame darbe?

Aut. Vaida Pilibaitytė

Koks kariuomenių indėlis į klimato kaitos švelninimą ir prisitaikymą? Kas daroma Lietuvoje ir NATO ir ko trūksta? Kalbamės su Lietuvos karo akademijos dėstytoju ir tyrėju Gintaru Labučiu, NATO Energetinio saugumo kompetencijų centro eksperte Kristina Rimkūnaite ir kapitone Gintare Dapkuviene iš Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento.

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Šiemet Lietuvos nacionaliniams parkams sukanka 35 metai. 1991 m. balandį įsteigti Dzūkijos, Kuršių nerijos ir Žemaitijos nacionaliniai bei Trakų istorinis nacionalinis parkai, o pirmasis toks parkas gavo Aukštaitijos nacionalinio parko vardą. Kartu įsteigtas ir Viešvilės valstybinis gamtinis rezervatas.

„Svarbiausia buvo gamta, kultūros paveldas ir tinkamumas poilsiui“, – apie kriterijus, kuriais vadovavosi to meto planuotojai pasakoja Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos vyr. patarėja Rūta Baškytė. Pasak jos, steigiant nacionalinius parkus buvo sekama Jungtinės Karalystės pavyzdžiu, o jų suskirstymas pagal etnografinius regionus yra unikalus.

„Aš jau prieš tai beldžiausi į kabinetų duris tų, kurie buvo atsakingi už tą steigimą ir sakiau, kad aš tikrai noriu dirbti tenai“, – savo pradžią rezervato direkcijoje prisimena Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato patarėjas Algis Butleris.

Kaip buvo kuriamas šių saugomų teritorijų tinklas ir kaip nuspręsta, kokias vertybes jis turėtų apjungti? Kaip sekasi apsaugoti gamtos ir kultūros paveldą ir kaip keičiasi visuomenės požiūris?

Aut. Vaida Pilibaitytė

Šiaulių Pietinio didžiųjų apuokų pora persikėlė perėti į kitą daugiabutį namą, o trys jų jaunikliai su žmonių pagalba miesto aplinkoje gyvena ir jau išmoko skraidyti. Vis tik gyventojai nerimauja, kad nepasikartotų praėjusių metų scenarijus, kuomet du iš trijų paukščių žuvo dėl elektros iškrovos ir buvo rasti po elektros oro linijomis laukuose už Šiaulių.

Asociacijos „Ekosistemų apsaugos centras“ pirmininkas Petras Adeikis sako, jog ši, jo paleistų apuokų pora yra vienintelė oficialiai žinoma laisvėje perinti didžiųjų apuokų pora Lietuvoje, todėl labai svarbu izoliuoti laidus aplink Šiaulius, ir vėliau šį darbą tęsti visoje Lietuvoje.

Kaimyninėje Latvijoje ornitologų skaičiavimais didžiųjų apuokų yra 15-75 poros. Jie dirbtinai neveisiami tam, kad būtų paleisti į gamtą, naudojamos kitos priemonės jiems apsaugoti. Kokios jos? Ir ką parodė ant 15 apuokų pritvirtinta GPS sekimo įranga, pasakoja latvių ornitologas Peteris Daknis.

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Tekstą įgarsino Donatas Šukelis

„Visus tuos metus aš praleidau tiesiog mėgaudamasis, nes man nėra didesnio malonumo nei stebėti gamtą ir bandyti ją suprasti“, – savo memuaruose „Gyvenimas eteryje“ sako britų gamtosaugos legenda seras Davidas Attenboroughas, kuriam šiemet sukanka 100 metų.

Prieš daugiau kaip 70 metų pradėjęs karjerą BBC, Didžiojoje Britanijoje jis laikomas kultūros ikona ir „nacionaline vertybe“. Ramus ir įtaigus mokslo populiarintojo balsas atpažįstamas visame pasaulyje, o darbai daugybę žmonių įkvėpė rinktis būtent gamtininko kelią.

„Jis padėjo žmonėms iš tikrųjų pamatyti biologinę įvairovę, apie kurią jie būtų nenutuokę, – pabrėžia dr. Andrew Terry iš Londono zoologijos draugijos. – Nuo mažiausių skruzdžių iki didžiulių banginių – jis atskleidė tų laukinių gyvūnų išsaugojimo svarbą ir net tam tikrą magiją.“

„Jis pastatė tiltus iš gamtos į žmonių širdis“, – pritaria ornitologas Marius Karlonas, kuriam didelį įspūdį daro D. Attenborougho nuoširdumas ir gebėjimas nepaliaujamai stebėtis ir žavėtis gamta.

„Jo klausytis yra jauku“, – sako botanikė Jurga Motiejūnaitė, kuri ir pati ieško įtraukiančių būdų apie gamtą pasakoti visuomenei.

Laidoje skamba pasakojimai apie žinomo gamtininko profesinį kelia ir įtaką, o taip pat mintys mokslo populiarinimo svarbą bei iššūkius šiandien.

Aut. Vaida Pilibaitytė

„Galima norėti, kad čia kažko nebūtų: kad nebūtų asfalto, krovos, uosto. Bet kažkas vis tiek bus. Mes siekiame, kad čia būtų parkas,“ – sako Laura ir Audrius Domarkai, gyvenantys Klaipėdoje, šalia triukšmingų uosto krovos įmonių ir geležinkelio. Mikrorajone, kuriame parkų nėra.

Parko galimybę jie pamatė maždaug 5,5 ha plote, apaugusiame žole ir medžiais. Šis plotas priklauso uostui, jame planuota įrengti krovos aikštelę į uostą iš užsienio atplukdytiems automobiliams. Tačiau nei gyventojai, nei savivaldybė šiai veiklai nepritarė.

Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija savivaldybės tarybos sprendimą apskundė teismui, o direkcijos valdytoja Susisiekimo ministerija kalba apie būtinybę įveiklinti valstybės žemę.

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

„Esame Lietuvos gamtos ir šalies patriotai“, – sako dr. Radvilė Rimgailė-Voicik, neseniai atsikūrusios Lietuvos botanikų draugijos pirmininkė, pirmoji šios draugijos pirmininkė moteris šalies istorijoje.

„Lietuva yra tarp borealinių miškų ir Europos ąžuolo arealo – čia susitinka spygliuočių ir plačialapių miškai. Taip pat daug rūšių yra pasiekę savo paplitimo arealo ribą, kuri dėl klimato kaitos dabar keičiasi. Todėl iš augalų perspektyvos čia yra labai įdomi teritorija“, – ji pažymi, kad draugija siekia ugdyti jaunąją botanikų kartą ir vienyti ne tik specialistus, bet visus, kurie domisi gamta ir siekia geriau pažinti augaliją.

Balandžio 18 d. dalis draugijos narių susitiko Merkinėje, išvykoje „Žiedų startas“, skirtoje susipažinti su ankstyvaisiais smėlynų ir plačialapių miškų augalais – efemerais ir efemeroidais. Tai buvo pirmasis veiklą atnaujinusios organizacijos viešas renginys per pastarąjį dešimtmetį.

Kodėl svarbu geriau pažinti augalus ir kaip prie to planuoja prisidėti Lietuvos botanikų draugija?

Aut. Vaida Pilibaitytė

Gamtininkas Mindaugas Lapelė sako, kad jam mieliau švęsti Motinos Žemės dieną balandžio 22-ąją negu Žemės dieną kovo 20-ąją. Būtent tą dieną prieš 56 metus 20 milijonų žmonių išėjo į gatves reikalaudami spręsti aplinkos taršos problemas Jungtinėse Valstijose.
Kalbant apie šiuos protestus, dažnai minima 1962 metais išleista Rachel Carson knyga „Tylusis pavasaris“ (angl. „Silent Spring“). Sakoma, kad ją perskaitę, dalis amerikiečių ėmė radikaliai kitaip matyti savo gyvenamą aplinką. Mat knygoje aprašytas tuo metu dar nežinomas pavojingo pesticido DDT poveikis. Nepaisant aršių pesticidų pramonės bandymų Rachel Carson diskredituoti, šis pesticidas vėliau buvo uždraustas, sukurti teisės aktai ir institucijos, saugantys švarų vandenį, orą, biologinę įvairovę.
Knyga „Tylusis pavasaris“ niekada nebuvo išleista į lietuvių kalbą, ją rusų ir anglų kalbomis skaitęs gamtininkas Mindaugą Lapelė sako, kad reikėtų tą padaryti.
Plačiau apie šią asmenybę ir jos palikimą pasakoja ir viena iš jos biografijos autorių, amerikiečių rašytoja Andrea Barnet bei vabzdžių nykimą tyrinėjantis biologas, mokslo populiarintojas iš Jungtinės Karalystės Dave Goulson.

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Šiemet kino festivalyje „Kino pavasaris“ geriausia lietuviška premjera išriktas kino režisierės Aistės Žegulytės dokumentinis filmas „Dulkės, kaulai ir stebuklai“, kurio personažais tapo mikroskopiniai grybai, dar vadinami biodestruktoriais.

„Aš tikiu stebuklais ir man tie grybai yra stebuklas, – pasakoja režisierė. – Filmo pradžioje tie grybai valgo mūsų archyvus, tarsi mūsų prisiminimus. Ir jie neklausia, ar mums tai brangu, jie vis tiek ardo. Bet mes turime galios prisiminti. Ir man atrodo, kol mes prisiminsim, kol mums rūpės tie dalykai, grybai gal ne viską suvalgys,“ – viliasi ji.

Grybų pasaulį menininkė tyrinėjo šešerius metus – konsultavosi su mokslininkais, rinkosi, augino, filmavo ir vis labiau žavėjosi organizmais, kuriems pažinti reikia ne tik mikroskopo, bet ir kantrybės bei drąsos. Pasak jos, galiausiai šis procesas jai padėjo išgyventi ir priimti artimųjų netektį, o nesibaigiančiame gyvybės cikle įžvelgti viltį.

Apie tai, kaip joms sekėsi dirbti su grybais pasakoja režisierė A. Žegulytė, scenarijaus autorė Vėjūnė Tamuliūnaitė ir vieną iš personažų filmui parūpinusi VU Gamtos tyrimų centro mokslininkė dr. Jurgita Švedienė.

Aut. Vaida Pilibaitytė

Ukmergiškė menininkė Laima Dzigaitė kuria paveikslus iš žolynų. Juose naudoja įvairius augalus ir jų dalis: nuo kukurūzo lapo iki dagio pūko. „Reikėtų aprašo prie kiekvieno paveikslo, kokie augalai panaudoti, tada žmonės nustebtų“, - sako ji.
Svečiuojamės Laimos namų antrame aukšte įkurtoje galerijoje, žvalgomės turtingame sode, kuriame ji surenka didelę dalį augalų savo paveikslams ir kalbamės apie menininkės misiją, kuri, kaip įvardija ji, yra „parodyti augalo tobulumą“.
Dailininkas Vaidotas Žukas Laimos Dzigaitės kūrybą pavadino „žolynų grafika“.

Autorė Inga Janiulytė-Temporin