Vienkartinė planeta

Atėjus pavasariui, į Lietuvą sugrįžta migruojantys paukščiai. Nors dažnas apie jų migraciją galvoja kaip apie savaime vykstantį gamtos reiškinį, mokslininkai atkreipia dėmesį, kad paukščių judėjimą ore vis labiau veikia žmogaus veikla – nuo šviesos taršos ir oro transporto iki klimato kaitos.

Aeroekologija yra mokslas, tiriantis viską, kas vyksta ore: skraidančius gyvūnus, jų elgseną ir tai, kaip jie sąveikauja tarpusavyje bei su aplinka.

Šioje srityje dirbanti Švedijos Lundo universiteto biologė dr. Cecilia Nilsson oro erdvę mato kaip sudėtingą, daugiasluoksnę ekosistemą, kurioje gyvūnai praleidžia didelę savo gyvenimo dalį.

Savo tyrimus ji pristatė kovą Vilniuje vykusioje tarptautinėje gyvybės mokslų konferencijoje „The Coins 2026“.

Kodėl svarbu rūpintis oro ekosistema, kaip technologijos keičia migracijos tyrimus ir kas mums padėtų geriau sugyventi su oro erdvę naudojančiais gyvūnais?

Aut. Nojus Staknys

Redaktorės – Elizabet Beržanskytė ir Vaida Pilibaitytė

Seimas pavasario sesijoje pradeda svarstyti atnaujintą Miškų įstatymo projektą. Pasak jį rengusios Aplinkos ministerijos, ketinama tobulinti miško kirtimų reguliavimą, skatinti gamtai artimesnę miškininkystę, peržiūrėti miškų grupes ir gerinti miškų atkūrimą, sudaryti galimybes miško savininkams kompensuoti už veiklos ribojimus.

Medienos pramonės atstovai teigia, kad prieš keičiant įstatymą būtina pirma pasitvirtinti miškų strategiją.

Tuo metu visuomenininkai pažymi, kad įstatymo projektas nenumato esminių miškų politikos pokyčių, todėl jį būtina taisyti. Judėjimo „Girių spiečius“ atstovai pažymi, kad dabartinė šalies miškų politika pernelyg vienpusiška, orientuota į žaliavos gavybą ir ignoruoja gamtinės miškų būklės prastėjimą.

Pasak jų, toks požiūris matyti ir neseniai Aplinkos ministerijos užsakymu atliktoje Lietuvos miškų sektoriaus analizėje, kuri turėtų tapti pagrindu Nacionalinei miškų politikos strategijai iki 2050 m. Minėtoje analizėje konfliktai dėl kirtimų, rekreacinių plotų apsaugos, kraštovaizdžio pokyčių ar saugomų teritorijų įvardijami kaip viena pagrindinių grėsmių miškų sektoriui.

Praėjusią savaitę Aplinkos ministerijai įteiktas kreipimąsis, pasirašytas 63 mokslininkų, ekspertų ir organizacijų. Dokumente išskiriamos septynios kryptys, nurodančios, ko trūksta projekte, tarp jų – siūlymas 30 proc. Lietuvos miškų skirti gamtos apsaugai ir socialinėms reikmėms, valstybinius miškus visų pirma naudoti visuomenės poreikiams ir įtvirtinti nemedieninę miškų ekonomiką kaip lygiavertę miškų ekonomikos dalį.

Aut. Vaida Pilibaitytė

„Mėgstu sakyti, kad Grenlandija tarsi apkabina pasaulį, nes tame lede glūdi apie 7 metrai jūros lygio. Gal bus keistas palyginimas, bet įsivaizduokite Grenlandiją kaip milžinišką ledo kubą, padėtą ant uolos, kyšančios iš vandenyno. Ir tam ledo kubui tirpstant, vanduo suteka į vandenyną. Tai panašu į bandymą prisileisti vonią, tik toje vonioje kylantis vandens lygis yra mūsų jūros lygis“, – sako dr. Paulas Biermanas, Vermonto universiteto profesorius iš JAV. Pasak jo, būtent todėl keičiantis klimatui mums turėtų rūpėti Grenlandijos ateitis.

„Net jei esate toli nuo Grenlandijos – Pietų Afrikoje, Pietų Amerikoje, Europoje ar Jungtinėse Valstijose – tas tirpstantis ledas veikia jūros lygį kone kiekviename pasaulio paplūdimyje. Ir tai reiškia, kad Grenlandija yra svarbi didelei daliai mūsų planetos gyventojų.“

Geologas daug metų tyrinėja Grenlandiją ir karinę bei mokslinę JAV veiklą saloje. Naujausius savo atradimus jis aprašė knygoje „Kai nelieka ledo“ (angl. „When the Ice is Gone“), kurią 2024 m. žurnalas „The New Yorker“ paskelbė metų knyga.

Su dr. P. Biermanu kalbamės apie Grenlandiją iš istorinės mokslo, karo, išteklių gavybos ir aplinkosaugos perspektyvos pastarųjų metų geopolitinių įvykių kontekste.

Aut. Vaida Pilibaitytė

Įrašų Grenlandijoje autorė – Ieva Balsiūnaitė.
Vertimą įgarsino Lukas Kivita.

Meteorologas Gytis Valaika paskyroje „Orai ir klimatas Lietuvoje“ rašo apie orų aktualijas visiems suprantama kalba ir reaguoja į tai, kuo dalinasi įvairūs sąmokslo teorijų skleidėjai, taip kartais siekdamas užbėgti jiems už akių. Jis seka šiuo turiniu besidalijančias anketas ir sako, kad jų skaičius iš lėto auga, o orų ir klimato dezinformacija tampriai susijusi su prorusiškais naratyvais.

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Praėjusią savaitę Aplinkos ministras Kastytis Žuromskas atleido už miškų politiką atsakingą viceministrą Edmundą Mačiežą, apkaltinęs jį bandymu stabdyti Miškų įstatymo procesą ir ryšiais su tuo suinteresuotais lobistais. Dėl to jis žada kreiptis į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją (VTEK), o Seimo Antikorupcijos komisija dėl ministro pareiškimų pirmadienį šaukia neeilinį posėdį.

Pats buvęs viceministras kaltinimus neigia ir sako buvęs „izoliuotas“ nuo ministerijos sprendimų.

Dėl atstovavimo miško pramonės interesams ministras taip pat kaltina Aplinkos apsaugos komiteto narį, socialdemokratą Audrių Radvilavičių, kuris prieš tapdamas Seimo nariu yra buvęs Miško darbų rangovų asociacijos pirmininku. Šis taip pat su tuo nesutinka.

Pernai Transparency International Lietuvos skyrius (TILS) atlikto tyrimą apie tai, kas siekia daryti įtaką Lietuvos miškų politikoje. Pasak autorių, praėjusios kadencijos metu šiame lauke veikė beveik 120 juridinių ir fizinių asmenų, bet tik devynių veikla buvo registruota oficialiose lobistinės veiklos deklaracijose.

Aktyviausios šiame lauke buvo dvi interesų grupės: medienos pramonės atstovai ir aplinkosaugos interesams atstovaujantys asmenys bei organizacijos, kurios laikosi skirtingų strategijų.

Tyrimo autoriai pažymi, kad nors pastaraisiais metais registruotų lobistų daugėja, informacija apie sprendimų priėmimą vis dar išsibarsčiusi, o dėl jos ribotumo kartais sunku suprasti, kieno interesai iš tikrųjų nugula į teisės aktus.

Laidoje tyrimo išvadas komentuoja TILS, nevyriausybinių organizacijų ir medienos pramonės atstovai bei Aplinkos ministerijos ir VTEK specialistai.

Aut. Vaida Pilibaitytė

Patalpose praleidžiame nuo 80 iki 90 procentų savo laiko. Todėl jų oro kokybė itin svarbi mūsų sveikatai. Specialistai pataria įrengiant ar atnaujinant namus vengti pavojingų medžiagų, tokių kaip lakieji organiniai junginiai ir ftalatai, rinktis kuo natūralesnius, specialiais ekologiniais ženklais pažymėtus gaminius.

Tokie produktai, kaip molio ar kalkių tinkai ir dažai, medinės grindys irgi populiarėja – tiesa, pardavėjai atskleidžia, kad jie pasirenkami dažniau ne dėl poveikio, o dėl estetikos, ir gali atsieiti brangiau.

O ką praktikoje reiškia kurti tokius namus, kurie būtų palankūs sveikatai ir aplinkai? Pasakoja klaipėdietis Andrius Vitkus.

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Pernai rugsėjo pabaigoje po valdančiosios koalicijos rokiruotės pasikeitus Vyriausybei, aplinkos ministras Povilas Poderskis pareigas perleido savo viceministrui Kastyčiui Žuromskui. Diplomuotas aplinkos inžinierius anksčiau dirbo statybų ir finansų sektoriuje, o dabar kaip vieną iš savo veiklos prioritetų įvardija miškų politiką.

„Kalbant apie ateitį, taip, noras yra kuo daugiau miškų saugoti ir atliepti draustinių [poreikius], bet vis tiek didesnė dalis turėtų išlikti ūkininkavimui“, – sako partijos „Nemuno aušra“ deleguotas ministras, Povilą Poderskį pasikvietęs dirbti ministerijos kancleriu.

Paklaustas apie naujausius europinės svarbos buveinių būklės ataskaitos duomenis, rodančius, kad jų būklė yra bloga ir prastėja, ministras žada juos peržiūrėti, nes ten esą „pilkų zonų“. Kartu jis kalba apie planus saugoti daugiau gamtinių buveinių ir riboti ūkinę veiklą jų kaimynystėje.

Tarp svarbiausių K. Žuromsko planų taip pat ir didesni atlyginimai aplinkos apsaugos kontrolės sektoriaus darbuotojams bei jų funkcijų peržiūrėjimas, statybų leidimų išdavimų paprastinimas ir darbai susiję su Lietuvos pirmininkavimu Europos Sąjungos Tarybai 2027 m.

Su ministru kalbasi Vaida Pilibaitytė.

Siekiant stiprinti krašto gynybą, Kapčiamiesčio girioje planuojamas naujas karinis poligonas. Tačiau vietos bendruomenė jo nenori. Gyventojai nerimauja ir dėl aplinkos pokyčių – nuo miškų kirtimų iki triukšmo, priežasčių yra ir daugiau. Ką apie tai sako Krašto apsaugos ministerija ir kariuomenės atstovai?

Tuo metu gamtininkai su kariuomene tariasi, kaip išsaugoti čia perinčią nykstančią rūšį – vakarinį kurtinį. Kolkas nėra atlikta išsamių tyrimų, kaip kariuomenės veikla veikia trikdymui jautrią rūšį. Saugomų teritorijų specialistai atlieka stebėjimus ir siūlo vadinamąsias kompensacines priemones.

Siekiant kompensuoti neigiamą poveikį, Kapčiamiestyje plečiamas kurtinių apsaugai skirtas biosferos poligonas. Ar to užtenka?

Panaudotos garsinės ištraukos:
Alytaus gidas. Kapčiamiesčio poligonas: būti ar nebūti? https://www.youtube.com/watch?v=IIfbMN9DD-E&t=301s
Mano Kapčiamiestis. Kapčiamiesčio bendruomenės susitikimas su Lietuvos Respublikos Prezidentu. https://www.facebook.com/manokapciamiestis/videos/884517223985127
Augustave įrašytas vakarinio kurtinio teksėjimas iš „Xeno Canto“ vartotojo Jano Matusiako

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

„Galėčiau pasakyti, kad išradome būdą sukurti analoginę grybų animaciją. Arba galėčiau patentuoti „Mikio grybų kino techniką“ ir prieš 20 metų tai būtų visiškai normalu“, – sako Vilniuje gyvenantis kino kūrėjas Miki Ambrozy, kuris savo darbe panaudotus mikroorganizmus vengia vadinti savo „bendradarbiais“.

Filme „Telieka tik pėdsakas“, kartu su garso menininke Gaile Griciūte jis užfiksavo tai, kaip savo sode bando kompostuoti kino juostą, pasitelkdamas plastiką skaidančius dirvožemio grybus. Šio eksperimento rezultatas – netikėti ir stebinančiai gražūs vaizdai, tik išgauti ne cheminiu, o natūraliu būdu.

„Nors filmo iš dalies nebeliko juostoje, jo pėdsakai ir toliau cirkuliuoja ekologinėje sistemoje. Kaip apibūdinti šį sudėtingą ryšį?“ – klausia autoriai.

Vengrų kilmės menininkui, tyrinėjančiam eksperimentinį ekologinį kiną, įdomi vadinamoji „neaugimo poetika“. Savo kūriniuose jis ne tik kelia klausimus apie žmogaus ir gamtos santykį, bet ir permąsto patį kūrybos procesą: nuo sumanymo iki naudojamos įrangos, cheminių medžiagų iki archyvo, kuris, nekenkdamas aplinkai laikui bėgant suirtų.

Su Mikiu Ambrozy susitikome jo studijoje pasikalbėti apie kiną, gamtą, kūrybą ir vidurio bei rytų Europos tapatybę neramiais laikais.

Aut. Vaida Pilibaitytė

Šiemet jums parengėme daugiau kaip 40 pasakojimų, kurių temos įvairavo nuo viešojo transporto vizijų iki baltųjų lokių tyrimų, plėšriųjų paukščių apsaugos mieste, greitosios mados iki valdomų gaisrų ir negirdėtų dirvožemio garsų.

Aplinkosaugos laukas toks įvairus ir dinamiškas, kad „Vienkartinei planetai“ idėjų turime daugiau nei metuose savaičių joms sutalpinti.

Tradiciškai, baigiantis metams, trys šios laidos bendraautorės – Vaida Pilibaitytė, Inga Janiulytė-Temporin ir Karolina Panto susitinka LRT RADIJO studijoje apžvelgti labiausiai įsiminusių istorijų, pasiklausyti pašnekovų atsiųstų balso žinučių ir pažvelgti į tai, kas laukia ateinančiais metais.

Ved. Vaida Pilibaitytė