Gyvoji istorija -apie Vilnių rusų literatūroje.

Vilnius nuo pat savo atsiradimo ištakų formavosi kaip tolerancijos centras, kuriame kūrėsi ir darniai sugyveno įvairių tautybių žmonės – lenkai, baltarusiai, rusai, vokiečiai, žydai ir kt.; klestėjo amatai ir prekyba. Šįkart apžvelkime rusų literatūrą: prisiminsime tuos rusų publicistus ir kultūros žmones, kuriems Vilnius buvo įdomus kaip miestas, kuriame jie gyveno, o gal tik atsitiktinai buvo užsukę ir jiems tai padarė įspūdį, kuris buvo aprašytas. Apie rusų literatūrą ir Vilniaus aprašymus joje įvairiais istoriniais laikotarpiais laidoje kalbėsime su dr. doc. Pavelu Lavrinecu, VU slavistu.

Inga Berulienė

Gyvoji istorija apie svarbiausią knygos puošybos elementą

Jeigu turėjote galimybę pavartyti istorines knygas, turbūt atkreipėte dėmesį ne tik į tai, kokia kalba parašytas tekstas, kokios miniatiūros, bet ir į knygos viršelį, priešlapius , knygos įrišą. Būtent šios detalės liudija apie knygryšių meistriškumo lygį ir kartu suteikia knygai išskirtinumo. Šiandien laidoje su išskirtinio amato, o gal greičiau menos srities atstove kalbėsime apie svarbiausia knygos elementą- popierių.Taip pat papasakosime apie marmurinio popieriaus tradicijas Europoje ir Azijoje, bei pristatysime šio popieriaus pavyzdžius mūsų bibliotekose. Laidoje dalyvauja Knygrišių gildijos narė, marmuravimo meistrė Aušra Lazauskienė .

Laidos vedėja Inga Berulienė

Gyvoji istorija - apie Vilnių kaip totorių kultūros centrą

Didžiausia žala Lietuvos totorių tradicijoms ir kultūrai buvo padaryta antrojo pasaulinio karo metais, o vėlesnės migracijos tapo priežastimi, kodėl nyko didelė dalis tradicinių totorių gyvenviečių. Tačiau didžiausias išbandymas vyko sovietmečiu, ir jeigu sistema dar būtų išlikusi bent penkiasdešimt metų, kaip liūdnai juokauja patys totoriai, jų bendruomenė Lietuvoje galėjo ir išnykti. Lietuvos totorių bendruomenė patyrė didelių praradimų, tačiau Lietuvai atgavus nepriklausomybę vėl pavyko išjudinti bendruomenę. Tvirti pamatai sukonstruoti dar tarpukario Vilniuje, laikotarpiu, kurį patys totoriai įvardija kaip vieną šviesesnių jų istorijoje, leido atsitiesti ir galvoti apie ateitį. Laidoje apie tai, kaip pavyko išsaugoti tautinį identitetą pasakoja Adas Jakubauskas, politologas, socialinių mokslų daktaras, Mykolo Romerio universiteto profesorius.

Laidos vedėja Inga Berulienė

Gyvoji istorija -kaip Radvilų porcelianas papuošė Saksonijos kunigaikščių buitį

Tarptautinė paroda „Saksonijos kurfiurstai – Lietuvos didieji kunigaikščiai: dvaro kultūra ir menas valdant Augustui II ir Augustui III“ eksponuojama Valdovų rūmuose – tai neįkainojamų lituanistinių lobių paroda ir bene svarbiausias Lietuvos muziejų gyvenimo bei kultūros vyksmo metų įvykis, išskirtinė Vokietijos bei Saksonijos dovana šimtmetį švenčiančiai Lietuvai. Šią puikią dovaną lietuvių tautai įteikė viena garsiausių turtingiausius rinkinius turinčių muziejinių institucijų Europoje bei pasaulyje, –tai Dresdeno valstybiniai meno rinkiniai. Be to, paroda įprasmino ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų atkūrimo pabaigtuves. Šį kart laidoje pasivaikščiosime su parodos kuratoriumi Daliumi Avižiniu, Valdovų rūmų rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus vedėju, ir pažinsime mažiau žinomą XVII a. pabaigos – XVIII istorinį laikotarpį bei didikų gyvensenos ypatumus ir prabangą.

Laidos vedėja Inga Berulienė

Gyvoji istorija apie išblaškytas Kražių kolegijos bibliotekos knygas

Kražių miestelio senoji dalis saugoma kaip urbanistikos kultūros vertybė. Vienas istorinių paminklų čia – išlikęs buvusios jėzuitų kolegijos pastatas (XVII a. pradžia). Tai dalis kažkada Kražiuose buvusio didžiulio jėzuitų pastatų komplekso. Vienuoliai jėzuitai Kražiuose įsikūrė 1608 m. Mikalojus Kristupas Radvila dovanojo žemės sklypą su nebaigta statyti pilimi. Jėzuitai pilį pertvarkė ir 1616 m. įkūrė Kražių kolegiją, svarbiausią Žemaitijos švietimo ir religinio gyvenimo centrą. Šį kart laidoje beveik detektyvinė istorija apie Kražių kolegijos bibliotekos išblaškytas knygas, kurią narpliojo du mokslininkai ir savo darbo rezultatus pateikė neseniai išleistoje dviejų dalių studijoje „Buvusios Kražių kolegijos 1803 metų knygų sąrašas“. Laidoje dalyvauja istorikas dr. Darius Antanavičius ir dr. Živilė Nedzinskaitė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Senosios literatūros skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja .

Laidos vedėja Inga Berulienė

Gyvoji istorija - apie Vilniaus Mikelandželą

Jeigu Vilnių visų pirma priimame kaip barokinį miestą, tai tikrai turėtume žinoti ir šios architektūros kūrėjo vardą. Menotyrininkų jis net vaizdžiai pavadinamas Vilniaus Mikelandželu ar žmogumi, kuris prikėlė miestą kaip Feniksą iš pelenų. Tačiau nors atrodytų ir aiškūs svarbiausi architekto Jono Kristupo Glaubico nuopelnai Vilniui, bet kai kurios gyvenimo detalės ir fragmentai išlieka paslaptyje. Beveik nieko nėra žinoma apie Jono Kristupo Glaubico gyvenimą iki atvykimo į Vilnių, tik jo atvykimo data - 1738 m. Jis atvyko čia dirbti iš karto po didžiojo gaisro, sunaikinusio didžiąją dalį Vilniaus pastatų, kuriuos ir ėmėsi atkurti. Vilniaus baroko architektūra tapo unikali ne tik savo formomis, ji architekto dėka peržengė tradicinių konfesijų rėmus: Kodėl liuteronas Glaubicas kūrė šventoves ne tik liuteronams, bet ir katalikams, unitams, stačiatikiams, žydams? Apie visa tai laidoje pasakoja menotyrininkas dr. Vidas Poškus.

Laidos vedėja Inga Berulienė

Gyvoji istorija kaip pasigaminti viduramžių koklį?

Artėjantis šildymo sezonai paskatina susimąstyti apie tai, kaip šildome savo namus. Ir tik nedideliam skaičiui privačių namų gyventojų, aktualu ne tik sąnaudos, bet ir estetikos raiška. Ir tai galėtų būti labai originalus būdas, atkeliavęs net iš tolimų istorinių laikotarpių. Šiuo požiūriu vertėtų prisiminti išskirtinę renesanso epochą, kai namų šildymo funkcijai atlikti buvo statomos prabangios kokliais puoštos krosnys, ir tai buvo ne tik vienas iš racionalių šildymo būdų, bet ir svarbus namų interjero puošybos elementas. Mados kartojasi, o tikros vertybės jau patikrintos laiko. Apie eksperimento būdu atkurtas koklines krosnis ir koklių meistrų paslaptis laidoje pasakoja puodžius Dainius Strazdas, Vilniaus puodžių cecho vadovas.

Laidos vedėja Inga Berulienė.

Gyvoji istorija - apie kilmingųjų vedybas ir požiūrį į santuoką

Karališkųjų Bonos Sforcos ir Žygimanto Senojo vedybų 500 jubiliejinė sukaktis suteikė progą Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos darbuotojoms peržvelgti Retų spaudinių ir Rankraščių skyriuose saugomus dokumentus ir paieškoti, kas XVI–XVII a. buvo manoma apie vedybas, kaip jos buvo pažymimos, kokie teisės – bažnytinės ir pasaulietinės – dokumentai reglamentuodavo dviejų žmonių sąjungą. Pavyzdžiui, XVI- XVII a. rengiantis vestuvėms, nemažai dėmesio buvo skiriama vestuviniams sveikinimams, kurių išlikę tekstai dažnai verti literatūrinio kūrinio statuso. Šį kart laidoje viena iš parodos autorių Violeta Radvilienė, Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriaus specialistė papasakos, ką įdomaus pavyko atrasti senuose dokumentuose, atskleis iškilių istorinių asmenybių pasirengimą santuokai, jų požiūrį į vedybas .

Laidos vedėja Inga Berulienė

Gyvoji istorija apie masonų knygos kultūrą.

Masonai ir jų organizacijos pradėtos steigti Vilniuje dar XVII a. pabaigoje, o 1822 m. imperatoriaus Aleksandro potvarkiu buvo uždraustos. Šis judėjimas Senosios Lietuvos ir visuomenės istorijoje paliko ryškius savo veiklos ženklus. Šis paslaptimis apgaubtas judėjimas jau yra šiek tiek tyrėjų nagrinėtas mecenatystės, muzikinės kultūros, dailėtyros aspektais, bet plačiajai visuomenės daliai iš esmės išlieka mažai pažintas. Šį kart kalbėsime apie masoniškos knygos kultūrą- bibliotekos rinkinius, jų pobūdį ir kaitą, dramatišką likimą, ir kaip atlikti naujausi tyrimai leidžia geriau įvertinti masonų judėjimą ne tik praeityje Lietuvoje, bet ir šiandienos pasauliniame kontekste. Dalyvauja Sondra Rankelienė, VU biblioteko Retų spaudinių skyriaus specialistė, VU Komunikacijos fakulteto prof. Arvydas Pacevičius. Vedėja Inga Berulienė.

Gyvoji istorija - kodėl kunigaikštis Vytautas svarbus karaimams ir totoriams? Karaimų tauta Lietuvoje gyvuoja jau daugiau nei šešis šimtus metų. Manoma, kad po vieno žygio į Aukso ordos stepes Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas turėjęs išvesti iš Krymo kelis šimtus karaimų šeimų ir įkurdinti jas Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje. Tačiau kiek šioje informacijoje yra istorinės tiesos, kiek mitais pagrįstų pasakojimų ir kur slypi šios skaičiumi negausios tautos stiprybė, gyvenant kitų kultūrų apsuptyje? Šį kart laidoje kalbėsime, kas sieja karaimus su totoriais, kokios bendros ištakos su judaizmu ir kas padėjo transformuotis šiai tautai XX a. pradžioje, kas sudaro tautos identiteto pagrindus, leidžiančius išlikti savimi kitų kultūrų apsuptyje. Laidoje dalyvauja VU istorikė dr. Dovilė Troskovaitė.

Laidos vedėja Inga Berulienė