Prieš trejus metus gruodžio 1 dieną Amerikos parduotuves pasiekė nauja mokslininkų sukurta obuolių veislė – „cosmic crisp“ - kosmoso gaivusis arba traškusis. Didžiausias obuolių išskirtinumas - jie gali išsilaikyti metus. Tiesa, tam reikalingas šaldytuvas.
Išvesti šią veislę mokslininkams prireikė 20-ties metų. Jie sukryžmino dvi veisles, viena iš jų obuoliui suteikia sultingumą, kita - vėlyvo nokimo obuolių savybių.
Kaip sakė Vašingtono universiteto, kuriame buvo išvesta nauja veislė, atstovas, svarbiausia naujam obuoliui išrinkti gerą vardą, nes jis vilioja pirkėjus. Naujas obuolys yra ryškiai raudonas su baltais taškiukais, ir tai mokslininkams priminė žvaigždėtą nakties dangų (kodėl tuomet nepasistengė padaryti, kad obuolys būtų juodas?).
Ūkininkai investavo į pirmus dvylika vaismedžių apie 40 milijonų dolerių. Pirmą sezoną vaisius nuo brangių medžių ūkininkai galėjo raškyti vos porą mėnesių.
Sakyčiau, nepigūs tie Apple Cosmic Crisp obuoliukai. Nors, kai pagalvoji, nė vienas mano Apple iphone’as neišgyveno tiek, kiek gali šie obuoliukai.

Prieš penkerius metus lapkričio 30-tą dieną virš šiaurės Taivano milžiniška vaivorykštės arka danguje išsilaikė be dviejų minučių devynias valandas. Tai yra ilgiausiai švytėjusi vaivorykštė per žinomą žmonijos istoriją.
Kinų kultūros universitetas Taivane paragino visus siųsti nuotraukas, kad būtų galima rekordą įrodyti Guinesso rekordų knygos redakcijai. Tam reikėjo vaivorykštės atvaizdo kas sekundę. Pats Universiteto gamtos mokslų fakultetas padarė arti 10 000 nuotraukų, daugybę jų, taip pat vaizdo įrašų atsiuntė žmonės.
Vaivorykštė paprastai būna mažiau nei valandą. Tačiau tąkart Taivane susiformavo puikios atmosferos sąlygos - sezoniniai musonai įkalino atmosferoje daug drėgmės, ėmė formuotis debesys, buvo daug saulės ir labai silpnas vėjas.

1965 metų lapkričio 29-tąją 17-metis amerikietis studentas iš Džordžijos valstijos Deilas Kaming pritūpė 14118 kartų ir pasiekė pasaulio rekordą. Jis pradėjo nuo koledžo rekordo- padarė vos 250 pritūpimų. Tai jam pavyko be jokio vargo. Tada, pagautas sportinio azarto, Kaming ėmė treniruoti ištvermę savo bendrabučio kambary ir netruko pastebėti, kai jis gali atlaikyti vis daugiau ir daugiau. Tris dienas iki rekordo jis nevalgė ir negėrė, taip pat prieš pritūpimų maratoną jis nubėgo 30 kilometrų.
Kai jau išmušė valanda rekordui, visi susirinko į auditoriją ir lygiai vienuoliktą vakaro Kaming pradėjo maratoną. Be perstojo jis pritūpinėjo 12 valandų. Per visą šį laiką gėrė tik šaltą vandenį ir šiek tiek apelsinų sulčių.
Kai rekordas buvo pasiektas, paaiškėjo, kad vaikinas neteko trijų su puse kilogramo. Šiandien pritūpimų pasaulio rekordas priklauso brazilui Edmarui Freitas. Beveik 134 tūkstančiai pritūpimų per 30 valandų.

1878 metų lapkričio 28 dieną Londone prasidėjo teismas, kuriame dailininkas James’as Whistleris apkaltino meno kritiką Johną Ruskiną tuo, kad jo išsakyta kritika - baisi kritika - Whistlerio paveikslui „Juodai geltonas noktiurnas: krentanti raketa“ padarė didelę žalą dailininko reputacijai. Teismas bylą nagrinėjo dvi dienas. Amerikiečiui tapytojui ir grafikui D. Vistleriui tuo metu buvo 44 metai. Dailininkas į Europą buvo atvykęs 1855 m. ir savo darbais pasiekęs nemenko pripažinimo. Džonas Raskinas, tuo metu garsus kritikas, parašė apžvalgą žurnale „Fors Clavigera“. Čia jis pareiškė, jog saugant galerijos lankytojus - Vitlerio paveikslą jis matė Grosvernor galerijoje -, nereikėtų įsileisti tokių „bemokslių ir išpuikusių" menininkų kaip Vistleris. Nesitikėjau čia sutikti tuščiagalvio dabitos, prašančio dviejų šimtų ginėjų už dažų tėškimą tiesiai lankytojui į veidą“.
Dialogai tarp meno kritiko advokato (pats Raskinas nedalyvavo dėl ligos) ir dailininko įėjo į istoriją. Kai kurios dailininko citatos tapo universaliais posakiais. Štai vienas, kuris tikrai pravers kiekvienam, derantis dėl atlyginimo.
„Kaip ilgai jūs kuriate kiekvieną savo paveikslą?“ - advokatas paklausė dailininko.
„Sukuriu per porą dienų. Viena diena skirta darbui pradėti, o kita - jam pabaigti.“ – „Ar dviejų dienų darbas vertas dviejų šimtų ginėjų?“ – „Ne, aš tik paprašiau užmokesčio už per visą savo gyvenimą įgytas žinias,“ atsakė Vistleris.
Prisiekusieji buvo nugabenti į galeriją, kur patys turėjo apžiūrėti amerikiečio darbus. Tiesa, jam tai nepadėjo laimėti bylos. Jam buvo priteistas tik vienas fartingas – mažiau nei vienas centas. Ir liepė abiem pusėm padengti savo bylinėjimosi išlaidas.

Pernai lapkričio 25 dieną Indijoje paskelbti statistikos duomenys parodė, kad pirmą kartą šalies istorijoje mergaičių skaičius didesnis nei berniukų. 1000-čiui berniukų teko 1020 mergaičių.
650 000 šeimų apklausa taip pat parodė, kad šalyje sumažėjo reprodukcinis skaičius -jis nukrito iki 2, o tai reiškia, kad gimsta mažiau žmonių, nei miršta. Didmiesčiuose šis rodiklis net dar mažesnis - 1,6. Tai reiškia, kad Indijos gyventojų skaičius - milijardas 400 milijonų - pasiekė augimo piką. Vos prieš 70 metų Indijos moteris vidutiniškai pagimdydavo 6 vaikus.
Ši statistika rodo ir dar vieną gerą tendenciją - Indijos visuomenėje ilgai buvo gyva stigma, skatinusi moteris nutraukti nėštumą, jeigu paaiškėdavo, kad gims mergaitė.

1954 metų lapkričio 24-tąją prezidentienė Mamie Eizenhower šaltinio vandeniu iš Uolinių kalnų Kolorade pakrikštijo orlaivį, kuris pirmasis gavo Air Force One pavadinimą. Iki tol keli Amerikos prezidentai jau skraidė specialiai jiems skirtais lėktuvais, tačiau jie neturėdavo nuolatinio šaukinio Air Force One.
1953-iais metais virš Niujorko vos nesusidūrė du lėktuvai. Vieno šaukinys buvo Eastern Airlines 8610, kito - Air Force 8610. Dėl to, kad sutapo šaukinio skaitmenys, jie per klaidą įskrido į tą pačią oro erdvę ir per plauką išvengė katastrofos. Todėl buvo nuspręsta prezidentiniam orlaiviui suteikti nuolatinį šaukinį, kuris yra ir jo pavadinimas Air Force One.
Dabar pirmajam Amerikos asmeniui tarnauja du specialiai modifikuoti Boeing 747 orlaiviai. Tai yra tarytum skraidantys Baltieji rūmai. Jie pagaminti 1990-tais metais. Dar iki Trumpo buvo užsakyta pagaminti naujus, tačiau darbai užtruko. Planuota, kad po poros metų šalies prezidentas skraidys nauju Air Force One, tačiau atsinaujinimas nusikėlė naujas lėktuvas pasirodys ne anksčiau, nei po ketverių metų.

(nuotr.©CNN)

Pernai lapkričio 23-čią dieną Paryžiuje už 13 milijonų dolerių Christie’s aukcione buvo parduotas rankraštis su ankstyvaisiais skaičiavimais, kurie vėliau išsivystė į vieną didžiausių mokslo atradimų - reliatyvumo teoriją. Šie užrašai yra bendras Alberto Einšteino ir jo kolegos Mišelio Besso darbas, kurį pastarasis išsaugojo. Pradžioje mokslininkai dirbo kartu, tačiau vėliau Einšteinas skaičiavimus tęsė vienas, kol sukūrė savo garsųjį mokslo atradimą.
Užrašus sudaro 54 nesusegti lapai. Iš jų matyti, kaip vyko mokslinis ieškojimo procesas - vyrai pastverdavo pirmą pasitaikiusį lapą ir ant jo rašydavo lygtis, braukydavo ir taisydavo užrašus.
Akivaizdu, kad Reliatyvumo teorija buvo ilgas Einšteino mąstymo procesas, o ne susapnuotas atradimas.
Genijus Einšteinas nebuvo iš tų, kurie saugotų savo užrašus, tik Besso dėka aukcione juos galėjo įsigyti neįvardytas pirkėjas. Įdomu, ar dabar jis jau galėtų paaiškinti, ką reiškia ta reliatyvumo teorija?

1995 metų lapkričio 22 dieną didžiuosius kino ekranus pasiekė pilno metro animacinis filmas „Žaislų istorijos“, pirmas, sukurtas vien tik kompiuterio pagalba. Ir vaikai, ir jų tėvai plūdo į kino teatrus. Filmas tapo pelningiausias ištisas tris savaites, o iš viso uždirbo 361 milijoną dolerių.
Dėl to ypatingai turėjo palengvėti jaunos kompanijos „Pixar“ kolektyvui, ir jos vadovui. Tuo metu tai buvo Steve’as Jobsas.
Pixar buvo sudariusi sutartį su Disney’jaus kompanija dėl trijų kompiuterinių animacinių filmų. Kontraktas siekė 26 milijonus dolerių. Tačiau, kad jie nenuplauktų, reikėjo, kad pirmas blynas neprisviltų, ir žmonės bei kritikai priimtų „Žaislų istorijas“. Taip ir atsitiko.
Nuo to laiko pasaulį išvydo apie 300 tokiu būdu sukurtų filmų, jie pakeitė animacijos pasaulį. Kompiuterinė revoliucija prilygo spalvoto kino atsiradimui.
Tobulėjo programinė įranga, kurią „Pixar“ ir kūrė, „Žaislų istorijų“ sėkmė įkvėpė kitus kūrėjus.
Tačiau „Pixar“ kūrėjai įsitikinę, kad ne technologijos atneša tokių animacinių filmų sėkmę, o idėjos ir pasakojamos istorijos. Kurdami filmus jie kuria ir programinę įrangą, kuri reikalinga naujoms idėjoms įgyvendinti. Bet ne atvirkščiai.

1989 metais lapkričio 21 dieną televizijos kameros pagaliau įsileistos į Jungtinės karalystės bendruomenių rūmus. Ir čia drįsčiau pasakyti - tik 1989-taisiais, juk kalbame apie senosios europinės demokratijos parlamentą.
Apie galimybę rengti transliacijas iš posėdžių salės pradėta svarstyti dar 1964-aisiais, t.y., britams apsispręsti prireikė ketvirčio amžiaus. (keista, kaip jiems tuomet pavyko brexitą įgyvendint). Pasirodo, kad kamerų bijota dėl to, kad transliacijos neva sumenkins bendruomenių rūmų solidumą, gal net autoritetą, padarys jį per daug žemišku.
Net ir galiausiai leidus instaliuoti salėje 8 kameras, jos galėjo rodyti tik stambius kalbančiųjų planus, tik retkarčiais parodant bendrą salės vaizdą. Ir jokiu būdu nebuvo leidžiama rodyti parlamento narių reakcijų. Ypač, jeigu diskusijos vyksta ypatingai įnirtingai.
Kartais, kai stebiu, koks britų parlamente kyla triukšmas, kai kas nors sako kalbą, visada galvoju - o kas leidžiama jų mokyklose, jeigu taip elgiasi suaugę žmonės. Daug angliškų tradicijų, turbūt, taip niekada ir neperprasiu.
Bet gal ir jos kažkada pasikeis. Kaip kad pasikeitė ir transliacijų iš parlamento draudimai. Dabar Lordų ir Bendruomenių rūmai turi atskirus kanalus, kuriuos transliuoja BBC. Įdomu, o ar kas žiūri?

XVI-to amžiaus šveicarų istorikas Egidijus Čudis nurodo, kad 1307-tų metų lapkričio 18-ą dieną legendinis Šveicarijos herojus Wilhelmas Telis, kurį mes vadiname Viliumi Teliu, strėle numušė obuolį nuo sūnaus galvos. Tai padaryti jam liepė Altdorfo fogtas Gesleris už tai, kad jis nenusilenkė skrybėlei miesto centre. Priešingu atveju jam grėsė mirties bausmė. Telis tapo kovos prieš tironiją ir žmonių išnaudojimą simboliu, tačiau nėra istorinių įrodymų, kad toks žmogus iš tikrųjų egzistavo. Tikintys jo tikrumu teigia, kad įrodymai greičiausiai bus sudegę, kai gaisrai nusiaubė Altdorfą, o XVII–XVIII a. Šveicarijoje buvo deginamos knygos, kuriose abejojama Viliumi Teliu.
Iš tiesų, šūvio į obuolį ant brangaus žmogaus galvos motyvas yra sutinkamas daugelio šalių folklore - Danijos, Norvegijos, Islandijos, Anglijos.
Tik mūsų Tadas Blinda to nepabandė. Ir gerai. Nors toks žmogus išties gyveno XIX a., svieto lygintojo mitas suvešėjo sovietmečiu. Gyvenime jis buvo paprastas plėšikas, o minėdami jo mirties trisdešimtmetį jį pažinojusieji prašė aukščiausiojo, kad daugiau tokių blindų neatsirastų.