Prieš ketverius metus sausio 6 dieną „sušių karaliumi“ save tituluojantis sušių restorano savininkas japonas Kiyoshis Kimura už mėlynpelekį tuną Tokijo žuvies aukcione paklojo tris milijonus šimtą tūkstančių dolerių. Tai rekordinė kada nors sumokėta suma už vienintelę žuvį. 278 kilogramus sveriantis tunas buvo sugautas prie šiaurinių Japonijos krantų.
Nuotraukoje ne ką mažesnis už laimikį atrodantis Kimura vėliau prisipažino, kad, ko gero, bus permokėjęs. Už tuną jis planavo sumokėti pusę milijono, galiausiai sumokėjo šešiskart daugiau. Daugiau nei dešimt tūkstančių dolerių už kilogramą.

1998 metų sausio 5 dieną vandalai Undinėlei nupjovė galvą. Tuo metu tai buvo antras toks vandalizmo aktas per 33-ejus metus. Policija su šunimis apieškojo didžiulę teritoriją, narai Undinėlės dalies ieškojo po vandeniu, tačiau rado tik du metalo pjūklus. Vandalai buvo tokie akiplėšiški, kad paryčiais anonimiškai paskambino vienam operatoriui, kad šis nufilmuotų jų išpuolį. Kai šis atvyko į parką, galvos jau nebuvo, o du jaunuoliai su riedučiais iš toli pasišaipė iš operatoriaus, kad šis pavėlavo.
1983 metais Undinėlei buvo nupjauta dešinė ranka, kuri irgi neatsirado. Dar po septynerių metų kažkas pabandė pjauti galvą, tačiau darbo iki galo nepadarė – įpjautas kaklas buvo užtaisytas, beveik neliko jokio rando. Nesyk niekas už šiuos vandalizmo aktus nebuvo nubaustas.
Hanso Kristiano Anderseno pasakoje Undinėlė įsimyli princą, bet turi laukti 300 metų, kad taptų žmogumi.
Skulptūra sukurta 1913 metais. Ją sukurti užsakė Carlas Jakobsenas, tas pats, kuris įkūrė Carlsbergo alaus daryklą.

1961 metų sausio 4 dieną Danijoje kirpėjų padėjėjų profesinė sąjunga sutarė su darbdaviais dėl naujų atlyginimų. Savo kirpėjų padėjėjai pasiekė streiku. Tiesa, darbo vietas Kopenhagoje protestuodami prieš sumažintas algas jie paliko prieš 33-ejus metus, 1928-taisiais. Akivaizdu, kad derybos gerokai užtruko, greičiausiai netgi buvo įstrigusios.
Ne visai. Tiesiog 364 protestuotojai įsteigė arti penkiasdešimties naujų kirpyklų, kur ir darbavosi. O atšaukti paskelbto streiko niekas nesiskubino, nes nebuvo jokio reikalo. Vis tik po 33-ejų metų peržiūrėti atlyginimai atsiviliojo padėjėjus į senas darbo vietas. Šis streikas laikomas ilgiausiu per visą istoriją.

1888 metų sausio 3 dieną Marvinui Čestriui Stounui buvo suteiktas gėrimo šiaudelio patentas. Devyniolikto amžiaus priešpaskutiniame dešimtmetyje tie kas galėjo sau leisti gurkšnoti, darė tai per iš rugių stiebo padarytus šiaudelius. Todėl nesvarbu, kokia būdavo jų gėrimo sudėtis, jis visada turėjo žolės prieskonį. Be to, tie šiaudeliai greitai suirdavo, pasiėmus naują, stiklinėje jau plaukiodavo žolės stiebo atplaišos.
Stounui tokia netvarka nusibodo, kai kartą, po sunkios darbo dienos namuose Vašingtono 9-tojoje gatvėje jis per sudžiūvusį šiaudą gurkšnojo mėgstamą gėrimą. Jis paėmė pieštuką, aplink jį susuko popierinį šiaudelį, tada iš vidaus ištraukęs pieštuką, popierinį šiaudelį išvaškavo ir voi la - šiaudelis. Nebuvo jis tobulas, bet tai buvo tai, nuo ko prasidėjo šiuolaikiniai šiaudeliai.
Istorikai nežino, kam priklauso pramanas gurkšnoti per šiaudelį, tačiau viename šumerų kape jie rado ne tik herbą, kuriame du vyrai pavaizduoti siurbiantys alų per šiaudelius iš ąsočio, bet ir patį šiaudelį. Tikrą šiaudeliūkštį, nes jis pagamintas iš aukso ir deimantų.

1906-tų metų sausio 2 dieną amerikiečių išradėjui Willisui Carrierui buvo suteiktas oro kondicionieriaus patentas. Jį konstruktorius sukūrė dar 1902 metais. Pirmasis oro kondicionierius buvo skirtas visai ne kokio nors turtuolio namus vėsinti, ir jau tikrai ne automobilį. Pirmasis Carriero kondicionierius buvo sumontuotas Bruklino litografijos spaustuvėje.
Technologiją šaldyti orą jis sukūrė pritaikęs savo išradimą, kuriuo oras buvo šildomas. Carrieras tiesiog apsuko aukštyn kojomis procesą. Šildant jis pūtė orą per įkaitusius strypus, norint šaldyti, strypai buvo pripildomi šaltu vandeniu.
Tiesa, pirmasis Carriero oro vėsintuvas vadinosi Aparatu, skirtu apdoroti orą. Terminą „oro kondicionierius“ pirmą kartą pavartojo kitas išradėjas - Stewartas Crameris, kuris savo išradimą patentavo metais vėliau už Carrierą.

1986 metų gruodžio 30-tąją britų valdžia paskelbė, kad elektroniniai anglies monoksido detektoriai anglies kasyklų šachtose pakeis iki tol naudotus ankstyvo nuodingų medžiagų ore perspėjimo tarnus - kanarėles. Anglies šachtose jos pasiaukojamai tarnavo daugiau nei 70 metų.
Ir įsivaizduokit, paaiškėjo, kokie romantiški yra angliakasiai, mat su kanarėlių išvadavimu juos užvaldė dvejopi jausmai. Neva, gerai, kad pagaliau pasaulyje atsirado daugiau žmogiškumo, bet jie taip smarkiai priprato prie šių paukštelių, kurie tapo angliakasybos tradicijų dalimi. Dirbdami juodą darbą jie nepamiršdavo su paukšteliais pasišvilpauti trumpomis atokvėpio akimirkomis. Kanarėlės buvo lyg naminis gyvūnėlis.
Teisę nevergauti paišinose šachtose išsikovojo ir poniai, kuriuos žmonės išnaudojo tampyti anglies prikastus vagonėlius po šachtą. Tik laisvė jiems atėjo vėliau - prieš pat 2000-tuosius.
Idėja naudoti kanarėles kaip nuodingų dujų detektorius kilo britų daktarui Scottui Haldane’ui, kuris buvo pramintas deguonies terapijos tėvu.
Kanarėlės yra labai jautrios nuodingoms medžiagoms ore, be to, joms reikia labai daug deguonies, kad galėtų skristi. Ir skristi labai aukštai. Jų anatomija sukonstruota taip, kad deguonies dozę jos gauna ne tik įkvėpdamos, bet ir iškvėpdamos.

Prieš ketverius metus gruodžio 29-tą dieną dirbtinis Žemės palydovas NOAA-20 užfiksavo šalčiausią kada nors mūsų planetoje fiksuotą temperatūrą – minus 111 laipsnių. Iki tokių rekordiškų žemumų buvo atšalęs kamuolinis debesis virš Ramiojo vandenyno, maždaug per 500 kilometrų į pietus nuo Nauru salos. Ši temperatūra yra maždaug 30 laipsnių žemesnė nei įprasta kamuolinių audros debesų temperatūra.
Žemiausias Žemės atmosferos sluoksnis vadinasi troposfera. Jos aukštis nuo žemės paviršiaus svyruoja nuo 8 iki 18 kilometrų, Lietuvoje beveik 10 kilometrų žiemą ir kiek daugiau nei 11 vasarą. Kuo aukščiau, tuo šalčiau. Užfiksuotas šalčiausias debesis virš Ramiojo vandenyno buvo užsiropštęs į 20,5 km aukštį. Kuo labiau atvėsta audros debesys, tuo didesnį pragarą jie sukelia nusileidę žemėn.

1869 metų gruodžio 28-tąją amerikietis Finlėjus Semplas iš Ohajo valstijos pirmasis pasaulyje patentavo kramtomąją gumą. Ji buvo gaminama iš pušų dervų, į masę vėliau buvo primaišoma kreidos, saldymedžio šaknies miltelių, kitų skoninių medžiagų. Ši guma nebuvo labai sveika. Tačiau Semplas nebuvo žmogus, išradęs kramtomąją gumą. Dar pirmame amžiuje senovės graikai kramtė mastiką – mastikinių pistacijų dervą. Centrinėje Amerikoje majai – čiklę. Ši natūrali guma buvo gaunama iš paprastųjų kukmedžių sakų, kurie vėliau tapo svarbiausiu kramtomosios gumos komponentu. O štai indai tiki, kad kramtydamas gumą žmogus supanašėja su karve. Priminsiu, karvė Indijoje - šventas gyvūnas, taigi indai įsivaizduoja irgi tampantys šiek tiek šventesni.

1831 metų gruodžio 27-ąją iš Plimuto uosto Anglijoje į ekspediciją aplink pasaulį išplaukė laivas „Beagle“. Planuota dvejų metų ekspedicija didžiąją dalį laiko praleido aplink Pietų Amerikos krantus, taip pat ir Galapaguose, bet užtruko gerokai ilgiau – penkerius metus. Būti pakviestam vykti į tokią didelę kelionę laimė nusišypsojo jaunam Kembridžo universiteto gamtininkui, kuriam tuo metu buvo 22-eji. Išplaukdamas jis vis dar galvojo gyvenime rinktis dvasininko kelią. Tačiau ekspedicija viską pakeitė. Ir dėl to pasaulis suprato, kaip evoliucionuoja gyvi organizmai mūsų planetoje. Čarlzui Darvinui rūšių evoliucijos per natūralią atranką teoriją sukurti padėjo atradimai, kuriuos jis padarė ir kruopščiai konspektavo šios kelionės metu. Dešimtyse knygų aprašyti stebėti paukščiai, vabzdžiai, gyvūnai, augalai, geologinės vietovių detalės. Jis taip pat surinko ir gausybę mėginių ir pavyzdžių kolekciją, kurią periodiškai išsiųsdavo į Angliją dar būdamas kelionėje. Tyrinėdamas Galapagų salas Darvinas pastebėjo, kad nors kikiliai, gyvenantys salose, ir matyti žemyninėje dalyje, yra labai panašūs, vieni ir kiti turi tam tikrų ypatybių, kurios padeda paukščiams gauti daugiau maisto. Akivaizdus įrodymas, kad rūšys prisitaiko evoliucionuodamos. Bet bepigu dabar visiems tai suvokti, tada tai matė tik jaunas gamtininkas. „Beagle“ ekspediciją Darvinas yra pavadinęs svarbiausiu įvykiu gyvenime.

1952 metų gruodžio 23-ią trisdešimtmetis prancūzų daktaras Alain’as Bombard’as išsilaipino Barbadose, Karibų saloje po labai neįprastos, 63 dienas trukusios kelionės. Kranto Bombaras galėjo ir nepasiekti, ir tai jis pats žinojo dar prieš leisdamasis į kelionę. Bombaras norėjo pasauliui įrodyti, kad žmogus gali ilgai išgyventi be maisto atvirame vandenyne.
Ankstyvą spalio rytą iš Gran Kanarijos gumine valtimi jis išplaukė nepasiėmęs nei gėlo vandens, nei maisto atsargų. Valtyje buvo žvejojimo valas, tinklas planktonui, nedideli žiūronai, ir nedidelis skėtis susikurti pavėsį.
Vos tik Gran Kanarija dingo iš horizonto, Bombaras sudėjo irklus - jis norėjo perplaukti Atlantą pasroviui, lyg būtų išgyvenęs laivo katastrofą.
Bombaras buvo įsitikinęs, kad katastrofą jūroje išgyvenę žmonės galiausiai miršta iš nevilties, kad jie neišgyvens. Jis sukūrė teoriją, kad žmogus gali ilgai iškęsti gerdamas lietaus ir kartais nedidelius kiekius jūros vandens. Tačiau kelionėje jam išpuolė trys savaitės be jokio lietaus. Jis valgė sugautą žuvį ir planktoną, nuo kurių galiausiai jį ėmė pykinti.
Vidury Atlanto jo keliai susikirto su krovininiu laivu, kurio kapitonas įkalbėjo Bombarą pavalgyti jų turimo maisto. Bombaras neatsilaikė, tačiau po to tęsė kelionę. Galiausiai, išsekęs, nusvilintas saulės, išalkęs ir ištroškęs, kankinamas haliucinacijų prancūzas vieno mazgo (mažiau nei dviejų kilometrų per valandą) greičiu pasiekė Barbadosą.
Bombaro būklė buvo kritiška, kelionėje jis neteko 25 kilogramų. Jam teko ilgai išbūti ligoninėje. Vėliau reikėjo pašalinti inkstą. Tačiau Bombaras įrodė - žmogus gali pakelti labai daug, svarbu neprarasti vilties.