
Sign up to save your podcasts
Or


Tapk KALBA MAMOS bendruomenės dalimi ir klausyk pilnų pokalbių, dalyvauk mamų rytmečiuose, Discord'o pokalbiuose, Knygų klube bei kitose tik bendruomenei skirtose veiklose. Visą informaciją rasi www.kalbamamos.lt. Nori tik klausytis pokalbių? Prenumeruok tinklalaidę KALBA MAMOS „Spotify“ platformoje.
Pokalbis su psichologe Egle Lukinaite-Vaičiurgiene ir dula Lina Gabrijolavičiene, kurio centre – nėštumas ir gimdymas pandemijos akivaizdoje.
Eglė yra psichologė, dviejų dukrų mama, studijos „Natūrali motinystė“ bendraįkūrėja. Ji dirba su tėvais motinystės ir tėvystės temose, kurias mato kaip labai auginančią, keičiančią, daug atveriančią patirtį. Taip pat rašo, veda seminarus, konsultuoja ir padeda tėvams augti auginant savo vaikus.
Lina yra dula, padedanti besiruošiantiems gimdymui ir tėvystėje ieškoti orientyrų individualių konsultacijų, grupių ar paskaitų metu. Domisi gimdymo teorija ir praktika, o kartu su Motinystę globojančių iniciatyvų sąjunga dalyvauja projekte, tyrinėjančiame, kaip Lietuvos moterys vertina savo patirtis gimdant.
Klausydami mūsų pašnekesio turėkit omeny, kad jis įrašytas dar sausio 1-ąją, tačiau net ir klausant jo po 4 mėnesių man visgi susidarė įspūdis, kad niekas, apie ką kalbėjome, nepasenę ir vis dar neiškritę iš konteksto – mes vis dar su kaukėmis, vis dar daug nerimo ir nežinios, o moterys ir toliau laukiasi, gimdo virusui šnopojant į nugaras.
Eglė ir Lina dalinasi, kaip pasikeitė jų – psichologės ir dulos – darbas pandemijos metu, kokių naujų patirčių, minčių tie pokyčiai atnešė. Mudvi su Egle įrašinėjant pokalbį buvome paskutinių dienų, savaičių laukime, abiem šis nėštumas buvo antras, tad pasidalinome, kuo jis kitoks ir kokių atspalvių jam suteikė pandemija, ribojimai, negalėjimas matytis su artimaisiais, nerimas dėl susirgimo ir, galų gale, pačio gimdymo laukimas.
Eglė ir Lina dirba su moterimis, jas konsultuoja, prisideda savo žiniomis ir patirtimi prie jų ramesnio laukimo, tad jų įžvalgos man atrodo tikrai vertingos ir aprėpiančios įvairias patirtis.
Lina palietė labai įdomų „geros mergaitės“ gimdyme aspektą ir dalinosi mintimis apie tai, kas suteikia mums saugumo, pasitikėjimo savo kūnu ir kaip išmokti jo klausyti, jį suprasti. Pabaigoje išgirsite Eglės ir Linos patarimus apie tai, kas gali padėti laukti gimdymo ramiau, labiau pasitikint savimi.
Linkėjimai,
Marija
Tapk KALBA MAMOS bendruomenės dalimi ir klausyk pilnų pokalbių, dalyvauk mamų rytmečiuose, Discord'o pokalbiuose, Knygų klube bei kitose tik bendruomenei skirtose veiklose. Visą informaciją rasi www.kalbamamos.lt. Nori tik klausytis pokalbių? Prenumeruok tinklalaidę KALBA MAMOS „Spotify“ platformoje.
Jau kvepiant pavasariui kviečiu klausyti pokalbio su Egle Šilkone. Prieš motinystės atostogas Eglė dirbo su viešojo ir privataus sektoriaus projektais, o šiuo metu augina dvi dukrytes ir kuria tinklaraštį, tvaraus gyvenimo būdo vadovą „Vandenynai“.
Jame Eglė dalinasi idėjomis, kaip kiekvienas iš mūsų galime tapti sąmoningais vartotojais: čia rasite patarimus, į ką atkreipti dėmesį renkantis aplinkai draugiškus skalbiklius, kosmetikos priemones ar tvarų verslą, įkvėpimus vertingiems įpročiams, įdomių faktų apie klimato krizę, kodėl ji kiekvienam iš mūsų turėtų rūpėti, ir dar daug kitokios įdomios informacijos.
Su Egle, visų pirma, ir norėjau pakalbėti apie tvarumą, kaip ir kada ji tuo susidomėjo, kokie konkretūs žingsniai prigijo jų šeimoje. Šiandien ji vadovaujasi šūkiu „naudok tai, ką turi, ir daug kartų“. Besiremdama juo Eglė antrajai dukrai nupirko vos vieną naują drabužį, nes viską, ko reikėjo, rado arba Vinted, arba priėmė iš draugių, arba buvo likę nuo pirmosios dukros.
Viena iš temų, kuria man įrašinėjant pokalbį su Egle ir laukiant dukros gimimo buvo labai smalsu pakalbėti, nes žinojau, kad ji turi patirties – tai daugkartinių sauskelnių naudojimas. Jei laukiantis pirmojo sūnaus prieš beveik penkerius metus į mano akiratį nebuvo pakliuvusi ši tema, šiandien matau, kad ji tampa vis populiaresnė: vyksta diskusijos, mamos vis dažniau dalinasi patirtimi ir ieško patarimų.
Facebook‘e yra puiki grupė, kurioje renkasi šia tema besidomintys entuziastai ir smalsuoliai – „Daugkartinės sauskelnės. Pašnekesiai, patarimai ir idėjos tėveliams.“ Joje rasite daug įdomių pokalbių, kitų šeimų patirčių ir patarimų. Tad jei ši tema įdomi, tikrai verta ten įkišti nosį. Taip pat apačioje rasite ir keletą mūsų su Egle rekomendacijų, ką dar verta pasekti socialiniuose tinkluose. Būtų puiku, jei komentaruose tą sąrašą praplėstume visi kartu! :)
Žinoma, pakalbėjome ir apie motinystės kelionę. Ši tema pokalbyje suskambėjo tikrai jautria styga – Eglė pasidalino apie patirtą priešlaikinį gimdymą sulaukus 25-ių savaičių ir negalėjimą atsisveikinti su vaikeliu, ankstyvu persileidimu pasibaigusį antrąjį nėštumą ir baimę, lydėjusią kasdien net ir trečiojo, sėkmingo nėštumo, metu. Šiandien Eglė augina dvi dukras ir sako, kad jei ką ir galėtų patarti toms moterims, kurios patyrė kažką panašaus, tai patartų išbūti su vaikeliu tiek, kiek reikia, ir nebijoti kreiptis pagalbos, jei tik kyla abejonių.
Kadangi tema tikrai jautri, o žinau, kad šių pokalbių klausosi ir besilaukiančios mamos, apačioje rasite pokalbio chronologiją, kad galėtumėt klausyti tas dalis, kurias norisi.
Linkėjimai,
Marija
Pokalbio eiga:
Pradžia – apie tvarumą ir trumpai apie tai, kokie sprendimai prigijo jų šeimoje.
00:13:43 – Eglės tapimo mama istorija: priešlaikinis gimdymas, ankstyvas persileidimas, neštumai
00:31:47 – kas Eglei padėjo po šių patirčių
00:37:25 – tvarumas motinystėje: žaislai, drabužiai, sauskelnės, vaiko priežiūra
01:00:50 – žaislai ir plastikas
01:06:55 – kelios rekomendacijos IG: lapepa_boutique, mamalinauk, vandenynai. Eglės minėta knyga Bea Johnson „Namai be atliekų“
Mano rekomendacija norintiems valgyti skaniai ir nešvaistyti maisto: Eat Guilt Free
Tapk KALBA MAMOS bendruomenės dalimi ir klausyk pilnų pokalbių, dalyvauk mamų rytmečiuose, Discord'o pokalbiuose, Knygų klube bei kitose tik bendruomenei skirtose veiklose. Visą informaciją rasi www.kalbamamos.lt. Nori tik klausytis pokalbių? Prenumeruok tinklalaidę KALBA MAMOS „Spotify“ platformoje.
Kviečiu klausyti antrosios pokalbio su psichologe Sigita Valevičiene dalies, kurioje daug dėmesio skyrėme vyro vaidmeniui gimdymo metu, kalbėjome, ką konkrečiai jis gali daryti, kad nuimtų dalį naštos nuo moters ir taptų aktyviu padėjėju, dalyviu, o ne tik stebėtoju. Ypač intensyviausiu gimdymo metu.
Kalbėjome apie skausmo slenkstį, apie tai, kaip veikia moters smegenys gimdymo metu, kokie hormonai jo metu išsiskiria ir koks jų vaidmuo. Man atrodo, kad labai svarbu ir įdomu žinoti, kaip veikia mūsų kūnas. Kai ką, apie ką kalba Sigita, patyriau pirmojo, o kai ką – antrojo gimdymo metu, ir buvo ypatingai geras jausmas suprasti, kas su manimi ir mano kūnu vyksta. Ypač žinoti, kad viskas labai gerai, kai gimdymo pabaigoje sugebėdavau pasnausti tarp sąrėmių.
„Turėsite išmokti nekovoti su skausmu. Ir tai yra sunkiausias dalykas, kurį reikia padaryti. Tai didžiausias darbas – nesipriešinti. Nes jeigu priešinuosi, aš bijau, įsitempiu. Reikia leisti tai bangai ateiti iki manęs ir tą sąrėmį įsivaizduoti kaip kažką. Dėl to hipnogimdymai dirba su vaizdiniais, nes tada galime sąrėmį įsivaizduoti. Ir tada mūsų smegenys sako: „O, tai nėra skausmas, tai kažkokia banga, kažkoks karštis arba spalva, kuri su manimi vyksta.“
Taip pat Sigita pasidalino, kaip hipnogimdymas atsirado jos gyvenime ir kuo jis yra išskirtinis.
Kviečiu klausyti.
Šilti linkėjimai,
Marija
Tapk KALBA MAMOS bendruomenės dalimi ir klausyk pilnų pokalbių, dalyvauk mamų rytmečiuose, Discord'o pokalbiuose, Knygų klube bei kitose tik bendruomenei skirtose veiklose. Visą informaciją rasi www.kalbamamos.lt. Nori tik klausytis pokalbių? Prenumeruok tinklalaidę KALBA MAMOS „Spotify“ platformoje.
Šio pokalbio ypatingai kviečiu paklausyti visas, laukiančias gimdymo. Kalbame su psichologe, keturių vaikų mama, nuostabios knygos „Motinystės kelias“ autore Sigita Valevičiene.
Nuo tinklalaidės pradžios praėjo beveik pusantrų metų, apsisuko visai nemažas ratas ir dalinuosi jau 23-iuoju pokalbiu. O pirmasis iš jų buvo būtent su Sigita. Pamenu, kaip skaitydama jos knygą radau daug ramybės ir supratimo, kad visa tai, ką jaučiu, ką išgyvenu tapusi mama, yra normalu. Mano žiniomis, knyga jau visur išpirkta, bet Sigitos svetainėje www.sigita.eu galite rasti elektroninę knygos versiją.
Pirmojo pokalbio metu kalbėjome apie tapsmą mama, apie naujus, niekada anksčiau nepatirtus jausmus, besikeičiančius poros santykius gimus vaikui, apie atlaidumą sau, pogimdyvinę depresiją ir kodėl ne vaistai, o santykis, draugės yra patys geriausi antidepresantai.
Kviečiu paklausyti, jei neklausėte, o šįkart su Sigita nusprendėme pakalbėti apie gimdymą ir pasiruošimą jam: ko bijome jo laukdamos? Kodėl svarbu nebėgti nuo nerimo, neignoruoti baimių, o pamėginti jas tiksliai įsivardyti ir suprasti, ką iš tiesų jaučiu?
Sigita įvardins labai konkrečius, mažus žingsnelius, būdus, kaip galime padėti sau gimdymo metu, kad ta intensyvi patirtis mūsų neišgąsdintų ir nenublokštų. Ir kaip nepaskęsti savigraužoje ar liūdesyje, jei visgi gimdymas įvyko ne taip, kaip svajojome, tikėjomės, laukėme.
Taip pat iškart dalinuosi, jog šis pokalbis turės antrą dalį, kuri girdima tik mūsų prenumeratorėms. Ir ji bus su priedu – dviem Sigitos įrašytomis meditacijomis. Antroje dalyje kalbėsime hipnogimdymą, kaip jis atsirado Sigitos kelyje, apie gimdymo metu veikiančius hormonus ir kodėl jie svarbūs, kokią atlieka funkciją, apie vyro vaidmenį ir kaip konkrečiai jis gali padėti moteriai gimdymo metu.
Gero klausymo!
Marija
Tapk KALBA MAMOS bendruomenės dalimi ir klausyk pilnų pokalbių, dalyvauk mamų rytmečiuose, Discord'o pokalbiuose, Knygų klube bei kitose tik bendruomenei skirtose veiklose. Visą informaciją rasi www.kalbamamos.lt. Nori tik klausytis pokalbių? Prenumeruok tinklalaidę KALBA MAMOS „Spotify“ platformoje.
Pokalbis su fotografe, trejų metų berniuko mama, Juliana Murašova ir viena iš jos projekto apie moters kūną heroje, trijų vaikų mama Vilma Mamniashvili Schvili, apie tai, jog kiekvienas randas, siūlė, strija pasakoja savo istoriją.
„Tai yra tobula istorija, nes ji niekada nepasikartoja, ji niekada nebus tokia pati. Mes su džiaugsmu į pasaulį priimame gyvybę, mes galime ir su džiaugsmu priimti savo kūną, kuris mums suteikė stebuklą”, – sako Juliana.
Jau daugiau nei septynerius metus fotografe dirbanti Juliana dalijasi, kad nors ir anksčiau fotografuodavo šeimas, besilaukiančias moteris, kūdikius, tačiau pati tapusi mama į moters kūną pradėjo žiūrėti kiek kitaip. Kad ir koks stebuklingas būtų nėštumo laikas ir apskritai gyvybės atsiradimas, moters kūne dažnai tai palieka žymes: antsvorį, strijas, randus, pasikeitusią figūrą. Tai priimti, prie to priprasti ne visuomet lengva.
Kasdien ant kiekvieno kampo mus pasitinka reklamos, siūlančios panaikinti randus, greit ir lengvai numesti svorio, kuo greičiau sugrįžti į ankstesnes formas, „pasitaisyti“ krūtinę ir t.t. O kur dar visi klausimai apie tai, kiek priaugai kilogramų ir kiek iš jų „liko“. Lyg tai būtų svarbiausias su vaiko atėjimu į pasaulį susijęs klausimas...
Pačias įvairiausias patirtis Juliana išgirsta ir iš fotografuotis su šeimomis ar į kūdikio fotosesiją atvykusių moterų, kurios nori paslėpti tam tikras savo kūno vietas ar apskritai prašo jų nefotografuoti. Nes jaučiasi negražios. Juliana tada juokais klausia jų: „O kada jūs jau būsit sau graži? Kada galėsiu jus fotografuoti?“
Tokių pokalbių su moterimis ir asmeninės patirties paskatinta Juliana nusprendė pakviesti moteris nusifotografuoti ir papasakoti savo istorijas. Taip gimė projektas „Moters kūnas“, kuris Julianai atrodo kaip įvykdyta svarbiausia misija jos, kaip fotografės, karjeroje. Projekte dalyvavo 13 moterų, kurios pasidalino savo istorijomis. Visas jas galite rasti Julianos internetinėje svetainėje www.juliana.lt
Savo istorija pokalbio metu dalinasi ir Vilma, trijų vaikų mama. Jos istorijoje telpa patyčios jaunystėje dėl lieknumo ir profesionalaus sporto paliktos žymės kūne, natūralus gimdymas ir du cezariai, skyrybos, gimdymo patirtys 19-os ir 39-erių. Nors pirmą kartą išvydus iki tol lygią savo odą nusėtą mėlynomis strijomis verkė, šiandien Vilma tikina, kad yra laiminga, ir po rimtos širdies operacijos, kūno randai, pasikeitusi krūtinė jai atrodo kaip menkniekiai.
„Svarbiausia, kad esu gyva, o krūtinė juk tam ir skirta – išmaitinti kūdikiui“, – sako ji.
Kviečiu klausyti.
Balčiausi linkėjimai tokią nuostabią žiemą!
Marija
Tapk KALBA MAMOS bendruomenės dalimi ir klausyk pilnų pokalbių, dalyvauk mamų rytmečiuose, Discord'o pokalbiuose, Knygų klube bei kitose tik bendruomenei skirtose veiklose. Visą informaciją rasi www.kalbamamos.lt. Nori tik klausytis pokalbių? Prenumeruok tinklalaidę KALBA MAMOS „Spotify“ platformoje.
Kartu su artėjančių šv. Kalėdų sveikinimais ir šiltais linkėjimais siunčiu ir naują, smagų, jaukų pokalbį su trijų sūnų tėčiu Simonu Bendžiumi. Jis yra interneto dienraščio Bernardinai.lt redaktorius, buvęs LRT radijo žurnalistas.
Dabar jau net nepamenu, kaip ir kur Simoną pažinau, bet faktas, kad visų pirma dažnai teko jį girdėti klausant LRT radijo. Mane visuomet labai žavėjo jo sugebėjimas valdyti plunksną ir žodį, visai nejučia priverčiantis šypsotis, tai iškart perspėju, kad šio pokalbio metu vietomis tikrai buvo sudėtinga valdytis ir nesijuokti. Bet aš labai džiaugiuosi tokiu nuotaikingu pokalbiu, tikiuosi, kad jis ir jums šiek tiek praskaidrins šias dienas, jei tokių pragiedrulių ieškote. :)
O kalbėjome mes apie tapimą tėčiu, kokios gi jam atrodė tos vaiko priežiūros „atostogos“, kurias turėjo progą patirti gimus dvyniams, kaip jų šeimai sekasi gyventi karantino metu, kas padeda jiems su žmona nepaskęsti buityje ir nepamiršti vienas kito.
Simonas sako, kad viena svarbiausių santykių taisyklių yra į pirmą vietą statyti žmoną arba vyrą. Jo žodžiais tariant, jei tuo pačiu metu zyzia vaikas ir žmona arba vyras, tai aišku, kad reikia eiti prie žmonos ar vyro. Va taip va!
Taip pat Simonas dalinosi, kada jaučia tėvišką kaltę, ar yra griežtas tėtis, kodėl vaikams, jo nuomone, namuose reikia tėčio ir mamos, o ne draugo ir draugės, ir kodėl santuoka po 10-ies metų jam atrodo dar vertingesnė, o meilė žmonai stipresnė.
Apskritai šiame pokalbyje buvo pasakyta daug gražių ditirambų žmonai, santykiams, meilei ir gyvenimo prasmei auginant vaikus, bet kažkaip ne per saldžiai ir tikroviškai viskas man skambėjo, tai buvo ypač miela ir malonu klausytis.
Pabaigoje Simonas atvėrė ir specialiai tėčiams skirtą patarimų skrynelę. :)
Marija
Tapk KALBA MAMOS bendruomenės dalimi ir klausyk pilnų pokalbių, dalyvauk mamų rytmečiuose, Discord'o pokalbiuose, Knygų klube bei kitose tik bendruomenei skirtose veiklose. Visą informaciją rasi www.kalbamamos.lt. Nori tik klausytis pokalbių? Prenumeruok tinklalaidę KALBA MAMOS „Spotify“ platformoje.
Šįkart kviečiu virtualiai pasisvečiuoti Nyderlanduose. Kalbinu Agatą Ramelienę, kuri sutiko pasidalinti savo ir savo vyro tapimo tėvais kelione. Toje kelionėje telpa pusantrų metų laukimo, nerimo ir nevilties kada nors susilaukti vaikų.
Didelį vaidmenį šioje kelionėje vaidina NaProTECHNOLOGIJA, iššifravus, pilnas pavadinimas būtų „natūrali prokreacinė technologija“. Tai viena iš alternatyvų pagalbiniam apvaisinimui. Teko pastebėti, kad dažnai žmonės nebūna nieko apie tai girdėję, todėl pasinaudojau proga ir Agatos klausiau, kaip vyksta šis procesas, kokios gydytojų pagalbos jie su vyru sulaukė, kiek truko, kiek kainavo ir kokios buvo jų negalėjimo susilaukti vaikų priežastys.
Pamenu, kai Agata dar tinklalaidės gyvavimo pradžioje man parašė, kad klauso pokalbių ir kaip jie ją įkvepia. Aš mažumėlę nustebau, nes žinojau, kad Agata neturi vaikų, bet netrukus ji ir pasidalino apie didelį norą tapti mama, o kai visai neseniai ji pasidalino savo nuostabia gimdymo istorija, kurią tikrai būtų galima įtraukti į Romualdo Šemetos knygos „Gimdymas su šypsena“ priedus, supratau, kad būtinai turiu ją pakalbinti.
Šiandien Agata sūpuoja vos keleto mėnesių sūnų Matą ir nuoširdžiai dalinasi savo istorija norėdama įkvėpti kitas šeimas, susiduriančias su iššūkiais norint susilaukti vaikų.
Taip pat man labai įdomu buvo išgirsti apie gimdymo ir nėščiųjų priežiūros ypatumus Nyderlanduose, kur Agata gyvena su šeima. Turiu pripažinti, kad su baltu pavydu klausiau, kiek daug galimybių šioje šalyje turi moteris: gimdyti namuose, poliklinikoje, iš kurios, jei viskas gerai, išleidžia namo po keletos valandų (tą, beje, patyrė ir Agata) arba ligoninėje. Kaip atsižvelgiama į gimdyvės norus, jausmus, poreikius gimdymo metu, ir net galimybę savaitę po gimdymo namuose sulaukti padėjėjos, kuri gamina maistą, tvarko namus ir pamoko visko, kas gali būti svarbu šviežiai iškeptiems tėvams.
Kalbėkime, mamos!
Linkėjimai,
Marija
Tapk KALBA MAMOS bendruomenės dalimi ir klausyk pilnų pokalbių, dalyvauk mamų rytmečiuose, Discord'o pokalbiuose, Knygų klube bei kitose tik bendruomenei skirtose veiklose. Visą informaciją rasi www.kalbamamos.lt. Nori tik klausytis pokalbių? Prenumeruok tinklalaidę KALBA MAMOS „Spotify“ platformoje.
„Man nebuvo baimės, kad kažko nemokėsiu, nes sau kėliau nedidelius lūkesčius. Nesiekiau būti tobula. Atrodo, žinai, kad jam jau čia geriau. Tarsi toks paglostymas viduje, kad jau yra geriau.“
Su Anželika susipažinome, berods, prieš penkerius metus, kai vienam žurnalui rengiau pokalbį su Gedvile, kurčia mergina. Anželika tuomet buvo tas žmogus, kuris padėjo mums susikalbėti – Gedvilei ji gestų kalba vertė mano klausimus, o man – Gedvilės atsakymus.
Kai sutiko savo dabartinį vyrą, Anželika gana greitai su juo pasidalino, kad jaučia, jog vaikai į jos gyvenimą ateis įvairiausiais keliais ir ji nori tuos kelius atverti. Taigi, pirmas vaikas, vos šešių savaičių berniukas, į jų šeimą prieš dvejus metus atkeliavo iš vaikų globos namų. O prieš keletą mėnesių Anželika pagimdė dukrytę.
„Pagal statusą mes buvome tik jo globėjai. Negali įvardyti, kad čia mano vaikas ir mes tikrai būsime kartu, nes tu to nežinai. Bet tiesiog, kai priglaudžiau prie krūtinės, atsisėdau, prisimenu, Nojus iškart užmigo. Mane apėmė jausmas, kad pagaliau mes visi kartu. Ir taip ramu pasidarė.“
Tad kalbame apie sprendimą įsivaikinti, ilgą, apie pusantrų metų trukusią kelionę iki tos dienos, kai oficialiai Nojus tapo jų sūnumi, apie pasiryžimą priimti vaiką iš įvairiausių priklausomybių turinčios šeimos, apie globėjams ir norintiems įsivaikinti skirtus kursus, apie mitus ir apie tai, ko išmokė šie dveji buvimo tėvais metai.
Pokalbis įrašytas VU radijo stotyje START FM.
Gero klausymo!
Šilčiausi linkėjimai,
Marija
Tapk KALBA MAMOS bendruomenės dalimi ir klausyk pilnų pokalbių, dalyvauk mamų rytmečiuose, Discord'o pokalbiuose, Knygų klube bei kitose tik bendruomenei skirtose veiklose. Visą informaciją rasi www.kalbamamos.lt. Nori tik klausytis pokalbių? Prenumeruok tinklalaidę KALBA MAMOS „Spotify“ platformoje.
Pirmasis naujojo sezono pokalbis su Monika Tekutiene. Monika yra pradinių klasių mokytoja, šiuo metu auginanti trejų metų dukrytę ir pusantrų metų sūnų bei studijuojanti Dailės terapijos magistrą Lietuvos sveikatos mokslų universitete ir Vilniaus dailės akademijoje. Šios studijos ir asmeninė Monikos patirtis paskatino organizuoti užsiėmimus su dailės terapijos elementais persileidimą patyrusioms moterims.
Spalio pradžioje prasidėsiantys užsiėmimai vyksta jau antrą kartą ir Monika dalijasi, jog būtent sėkmingas pirmasis kartas, moterų pasidalinimai, padėkos ir patirtys paskatino juos tęsti. Labiausiai Moniką nustebino tai, jog pagalbos ieško net moterys, persileidimą patyrusios prieš 10 ar 12 metų.
Kalbėti šia tema ją paskatino suvokimas, jog nelabai yra pagalbos, daug moterų pasirenka apie tai nutylėti ir skausmą pasilikti sau, jį užgniaužti. 2019 m. atliktas tyrimas atskleidė, jog net 95 proc. moterų, patyrusių persileidimą, nesulaukia jokios psichologinės pagalbos.
Monika sako, kad vaikelio netektis jai buvo didžiausias išbandymas gyvenime, pirma didžiulė „nesėkmė“, privertusi suabejoti net gyvenimo prasme ir tikėjimu, nes iki tol viskas, rodos, klostėsi tobulai. Tuos keletą mėnesių po persileidimo Monika įvardija kaip tikrą gedulą, iš kurio išbristi jai padėjo vyro parama ir psichoterapija, kurią tęsė ir netrukus pastojusi antrąjį kartą, nes nėštumas buvo kupinas nerimo ir baimės vėl prarasti kūdikį.
Šiandien jauna moteris priima tai kaip gyvenimo patirtį ir iš visos širdies linki kiekvienai tai patyrusiai moteriai išgijimo, susitaikymo ir netgi dėkingumo jausmo, kuris ateina išgedėjus, išliūdėjus ir paleidus skaudžią patirtį. Kaip gali padėti terapija ir kokie dar galimi keliai išgijimui, su Monika ir kalbame.
Taip pat man buvo smalsu, kaip Monikai sekasi auginti pametinukus, kokie didžiausi motinystės iššūkiai ir kaip juos įveikia, bei trumpai pakalbėjome apie jų šeimos sprendimą visai neseniai išsikraustyti iš Vilniaus ir kurti gyvenimą Anykščiuose.
Pokalbis įrašytas Vilniaus universiteto radijo stotyje START FM.
Kalbėkime, mamos.
Linkėjimai,
Marija
From the publisher's feed