Kalba mamos

Tapk KALBA MAMOS bendruomenės dalimi ir klausyk pilnų pokalbių, dalyvauk mamų rytmečiuose, Discord'o pokalbiuose, Knygų klube bei kitose tik bendruomenei skirtose veiklose. Visą informaciją rasi ⁠⁠⁠www.kalbamamos.lt⁠. Nori tik klausytis pokalbių? Prenumeruok tinklalaidę KALBA MAMOS „Spotify“ platformoje.

Kviečiu klausytis pokalbio su sociologe Veronika Urbonaite-Barkauskiene. Veronika yra trijų vaikų mama, tinklaraščio „Pterodaktilis“ ir netrukus pasirodysiančios knygos „90-ųjų vaikai tampa tėvais“ autorė. 

Ji su šeima jau keletą metų gyvena Švedijoje, Lundo mieste, kur gana netikėtai mums nuvykus, nusprendžiau pasinaudoti proga ir pakviečiau Veroniką pokalbiui. Turėjome tik vieną mikrofoną, Lundo universiteto auditorija, kurioje įrašinėjome, buvo mažytė, bet labai aukštomis lubomis, rūsyje, ir prabėgus keliolikai pokalbio minučių abi sušalę į ragą sulindome į šiltas striukes, todėl nepykit, bet šįkart bus ir šiek tiek aido, ir striukių šiugždesio, ir mikrofono laido braškėjimo, bet pokalbis gavosi tikrai gyvas, smagus ir vertingas, tad, tikiuosi, garso detalės nesugadins nuotaikos klausant.

Pradžioje kalbame apie tai, ką reiškia su visa šeima išsikraustyti į svetimą šalį, apie darželių ir mokyklos lankymo patirtį Švedijoje, apie norą grįžti į Lietuvą ir norą parašyti knygą. Visas likęs pokalbio laikas skirtas motinystės patirčių, jausmų, emocijų narpliojimams.

Man buvo labai įdomu išgirsti Veronikos įžvalgas apie šiuolaikinius tėvus, apie kartų skirtumus, apie dalinimąsi ta nenudailinta, nepacukruota motinystės patirtimi, apie tobulumo siekį auginant vaikus ir sugebėjimą atleisti sau, prašyti pagalbos, kalbėti apie savo jausmus. Ir, žinoma, apie tai, kodėl motinystės kelionė yra vertinga. Jei tai pirmasis „Kalba mamos“ pokalbis, kurį įsijungėte, kviečiu pasižvalgyti ir po ankstesnius, kuriuose su mamomis kalbame apie iššūkius, su kuriais susiduriame tapę tėvais, apie lūkesčius ir kas nutinka, kai jie griūna, apie persileidimo, cezario pjūvio patirtis ir daugybę kitų motinystės kelionės laiptelių.

Kalbėkime, mamos.

Linkėjimai, Marija

Nuotraukos autorė Dovaldė Butėnaitė.

Šiandien kviečiu klausytis pokalbio su dviejų berniukų mama Egle Laurinaviče, auginančia dešimties metų Rojų ir šešerių Leoną. Šią mamą atradau Instagram‘e, netikėtai užklydusi į jos kuriamą dienoraštį 5 pounds of songs, pildomą jaukiomis, gyvomis nuotraukomis, tokiomis, kurios kalba pačios už save.

Netrukus sužinojau, kad Eglės sūnus Rojus turi disleksijos sutrikimą, o Leonas yra autistiškas vaikas. Pakviečiau ją pasikalbėti apie tai, kaip šių diagnozių pavadinimai atsirado jų šeimoje, ką tai pakeitė jų gyvenime, kokie jausmai, mintys užplūdo? Eglė neslepia, kad sužinojus tiek disleksijos, tiek autizmo diagnozes prieš akis, mojuodamos kaltės vėliava, prabėgo visos tos akimirkos, kai pyko ant vieno ar kito sūnaus, nes nors ir matė, kad kažkas ne taip, kartais atrodė, kad jis tiesiog nesistengia, tingi.

O paskui atsirado nauja dilema – kaip rasti balansą ir nei reikalauti iš vaiko per daug, bet ir nenuleisti kartelės per žemai, kad jie turėtų galimybę mokytis savarankiškumo ir nebijoti problemų. Taip pat klausiau, su kokiais iššūkiais tenka susidurti berniukams darželyje, mokykloje ir kas galėtų palengvinti gyvenimą šeimoms, auginančioms specialių poreikių turinčius vaikus. Ir kas Eglei padeda pripildyti kantrybės, vilties ir pasitikėjimo savimi rezervus, kai jie išsenka?

Jaučiuosi dėkinga turėjusi galimybę išgirsti Eglės ir jos sūnų istoriją.

Ačiū VU radijo stočiai START FM, kurioje turiu galimybę įrašinėti šiuos pokalbius.

Kalbėkime, mamos.

Marija

Tapk KALBA MAMOS bendruomenės dalimi ir klausyk pilnų pokalbių, dalyvauk mamų rytmečiuose, Discord'o pokalbiuose, Knygų klube bei kitose tik bendruomenei skirtose veiklose. Visą informaciją rasi ⁠⁠⁠www.kalbamamos.lt⁠. Nori tik klausytis pokalbių? Prenumeruok tinklalaidę KALBA MAMOS „Spotify“ platformoje.

Šiandien kviečiu klausytis pokalbio su dviejų berniukų mama Egle Laurinaviče, auginančia dešimties metų Rojų ir šešerių Leoną. Šią mamą atradau Instagram‘e, netikėtai užklydusi į jos kuriamą dienoraštį 5 pounds of songs, pildomą jaukiomis, gyvomis nuotraukomis, tokiomis, kurios kalba pačios už save.

Netrukus sužinojau, kad Eglės sūnus Rojus turi disleksijos sutrikimą, o Leonas yra autistiškas vaikas. Pakviečiau ją pasikalbėti apie tai, kaip šių diagnozių pavadinimai atsirado jų šeimoje, ką tai pakeitė jų gyvenime, kokie jausmai, mintys užplūdo? Eglė neslepia, kad sužinojus tiek disleksijos, tiek autizmo diagnozes prieš akis, mojuodamos kaltės vėliava, prabėgo visos tos akimirkos, kai pyko ant vieno ar kito sūnaus, nes nors ir matė, kad kažkas ne taip, kartais atrodė, kad jis tiesiog nesistengia, tingi.

O paskui atsirado nauja dilema – kaip rasti balansą ir nei reikalauti iš vaiko per daug, bet ir nenuleisti kartelės per žemai, kad jie turėtų galimybę mokytis savarankiškumo ir nebijoti problemų. Taip pat klausiau, su kokiais iššūkiais tenka susidurti berniukams darželyje, mokykloje ir kas galėtų palengvinti gyvenimą šeimoms, auginančioms specialių poreikių turinčius vaikus. Ir kas Eglei padeda pripildyti kantrybės, vilties ir pasitikėjimo savimi rezervus, kai jie išsenka?

Jaučiuosi dėkinga turėjusi galimybę išgirsti Eglės ir jos sūnų istoriją.

Ačiū VU radijo stočiai START FM, kurioje turiu galimybę įrašinėti šiuos pokalbius.

Kalbėkime, mamos.

Marija

Tapk KALBA MAMOS bendruomenės dalimi ir klausyk pilnų pokalbių, dalyvauk mamų rytmečiuose, Discord'o pokalbiuose, Knygų klube bei kitose tik bendruomenei skirtose veiklose. Visą informaciją rasi ⁠⁠⁠⁠www.kalbamamos.lt⁠⁠. Nori tik klausytis pokalbių? Prenumeruok tinklalaidę KALBA MAMOS „Spotify“ platformoje.

Kviečiu klausytis jaukaus pokalbio su mano bičiule Austėja Tolutiene. Mūsų su Austėja pažintis ir draugystė, drįstu sakyti, įgavo visai kitą atspalvį, kai tą pačią parą netikėtai abi atsidūrėme tuose pačiuose gimdymo namuose. Todėl augindamos sūnus, tarp kurių – tik dienos skirtumas – vis susirašydavom ir pasidalindavome tam tikrų laikotarpių džiaugsmais ir iššūkiais, viena kitą šiek tiek nuramindamos. 

Austėjos, jos vyro Vytenio ir sūnaus Mykolo šeimą šių metų rugpjūčio gale papildė dvynukai – Adelė ir Rapolas. Kai sužinojau, kad Austėja tapo trijų vaikų mama, parašiau jai, pasveikinau, pasidžiaugėm ir su tuo džiaugsmu išplaukė jos nuoširdus noras pasidalinti savo patirtimi ne tik su manimi, bet ir su kitomis mamomis.

Aš be galo apsidžiaugiau, nes jos istorija tikrai įkvepianti ir mane asmeniškai kažkaip ramina. Austėja dalinosi pirmojo gimdymo istorija, kuris pasibaigė cezario pjūvio operacija, apie nežinomybę ir įtampą pačioje pradžioje, kai viskas vyksta visiškai ne taip, kaip tikėjaisi. Apie pusę metų užsitęsusią melancholiją, apie tai, kodėl neramina ir neguodžia aplinkinių pasakymas, kai tau sunku, kad „tai tik etapas, vėliau bus geriau, pakentėk“.

Kalbėjome apie didelių lūkesčių atnešamus didelius nusivylus ir savigraužą, kad padarei kažką ne taip, ne viską, ką galėjai, apie smulkmenas, kurios iš esmės palengvina mamos, šeimos gyvenimą ir savijautą. Ir apie antrąjį – dvynukų – gimdymą su dula, kas jai padėjo nurimti, nusiteikti ir laukti jo neįsikabinus į kokią nors vieną viziją.

Jaučiuosi labai dėkinga Austėjai, kad ji pasidalino savo augimo keliu ir žingsniais, kuriuos žengus, jai palengvėjo: ji kalbėjo apie lūžį ir priimtą sprendimą apsilankyti pas psichologę, skambutį į „Tėvų liniją“ vaikštant parke, kai grįžus namo su dvynukais, buvo labai nelengvas etapas priimant dvimečio sūnaus jausmus ir išgyvenimus, apie skambutį draugei, susibūrimą, maldos grupę su mamomis, kur dalinantis iššūkiais ir džiaugsmais ji pradėjo jaustis tvirtesnė savo kelyje, ramesnė dėl savo sprendimų.

Klausiau jos ir vėl galvojau apie tai, kokius stiprius išgyvenimus, reikšmingus pokyčius mums gali dovanoti motinystė. Kiek ji suteikia progų sustiprėti, progų sukniubti, pažinti save naujai, pamatyti, kaip sako Austėja, kiek „šešėlio“ dar yra tavyje, gerai įspirti sau į užpakalį, stumtelėti ir vėl atsitiesti, užaugti, išmokti skaudžias pamokas ir džiaugtis gyvenimu, sugebėti leisti jam tekėti sava vaga. Leisti kitiems tavimi pasirūpinti ir stengtis iš savęs nereikalauti per daug.

Kviečiu klausytis ir dėkoju Vilniaus universiteto radijo stočiai START FM už galimybę įrašyti šį pokalbį.

Kalbėkime, mamos.

Linkėjimai, Marija

Tapk KALBA MAMOS bendruomenės dalimi ir klausyk pilnų pokalbių, dalyvauk mamų rytmečiuose, Discord'o pokalbiuose, Knygų klube bei kitose tik bendruomenei skirtose veiklose. Visą informaciją rasi ⁠⁠⁠⁠www.kalbamamos.lt⁠⁠. Nori tik klausytis pokalbių? Prenumeruok tinklalaidę KALBA MAMOS „Spotify“ platformoje.

Kristina Razminienė buvo viena iš mamų, kurioms rašiau apie „Kalba mamos“ tinklalaidės idėją. Pamenu, pačioje pradžioje buvo tikrai nedrąsu, todėl diskutavau su pažįstamomis ir nepažįstamomis mamomis, klausdama, ar, jų nuomone, tokių pokalbių apskritai reikia.

Kristina pasidalino, jog prieš keletą metų mintyse nešiojosi panašią idėją ir net pavadinimas, pasirodo, jos galvoje sukosi toks pat.

Šio pokalbio metu su Kristina nemažai kalbėjome apie socialinius tinklus, į kuriuos ji su tinklaraščiu „Vaikų reikalai“ 2017 metų pradžioje įžengė tvirtai žinodama, ko iš šios veiklos tikisi, o pasiekė viską ir dar daugiau: socialiniai tinklai jai suteikė galimybę dirbti sau, pasirinkti klientus, kuriems nori dirbti, netgi žmones, kuriuos šiandien ji jau gali vadinti draugais, o taip pat ir daug laiko su dukra Julija namuose derinant darbus.

Julijos gyvenimas, po sudėtingo nėštumo, prasidėjo šiek tiek anksčiau, nei buvo tikėtasi – mergaitė gimė 37 savaičių, jos svoris nesiekė 3 kilogramų, buvo 50 cm ūgio. Į klausimą, kaip jai sekėsi pamilti po nėštumo ir cezario pjūviu pasibaigusio gimdymo pasikeitusį kūną, Kristina atsakė, jog nėštumas buvo per sudėtingas, o laimė gimus vaikui – per didelė, kad šie dalykai rūpėtų. Viskas natūraliai nukeliavo į antrą planą: ir kūnas, ir randai, ir svarstymai apie svorį.

„Man nėra nė vienos dienos, kad nepagalvočiau, jog mano vaikas yra stebuklas. Ir nėra nė vienos dienos, kad aš ją priimčiau kaip savaime suprantamą dalyką. Nes buvo daug momentų, kai galėjo jos nebūti ir aš galėjau niekada netapti mama“, – sako Kristina.

Šiandien ji džiaugiasi, kad kai gimė dukra, socialiniai tinklai dar nebuvo tokie populiarūs ir tai, anot jos, buvo vienas nuostabiausių dalykų, nes ji praleido daugybę laiko su dukra, be pašalinių, svetimų akių, iš kitapus ekrano stebinčių ir komentuojančių tavo dienos ritmą, kiek laiko reikėtų žindyti, kur ir kada migdyti ir į kokius būrelius geriausia leisti vaiką.

Žinoma, šiandien kiekvienas iš mūsų taip pat turime galimybę pasirinkti, kiek norime savo gyvenimo viešinti, ar mūsų buvimas socialiniuose tinkluose apskritai turi prasmę ir tikslą, bet kartais tikrai labai lengva įkristi į savęs lyginimosi spąstus su kitais, net jei ir nesidalini savo gyvenimu.

Su Kristina kalbėjome, kokie sau užduodami klausimai gali padėti to išvengti.

Kviečiu klausytis.

Ačiū Vilniaus universiteto radijo stočiai START FM už galimybę įrašyti šį pokalbį.

Marija

Tapk KALBA MAMOS bendruomenės dalimi ir klausyk pilnų pokalbių, dalyvauk mamų rytmečiuose, Discord'o pokalbiuose, Knygų klube bei kitose tik bendruomenei skirtose veiklose. Visą informaciją rasi ⁠⁠⁠⁠www.kalbamamos.lt⁠⁠. Nori tik klausytis pokalbių? Prenumeruok tinklalaidę KALBA MAMOS „Spotify“ platformoje.

Šįkart kalbamės su trijų vaikų mama Viktorija Poviliene. Kai paklausiau, kaip ją galėčiau pristatyti, ji atsakė, kad neturi jokių titulų, visada nori tik kavos ir miego, ir dar būtų gerai turėti laiko kišenę.

Bet kai kurios mamos Viktoriją tikrai žino iš tinklaraščio „Daugiau, nei virtuvė“ gyvavimo laikų. Apie jį ir apie rašymo terapiją, padedančią susidėlioti savo mintis, kalbėsime ir šio pokalbio metu.

Šiandien Viktorija – laisvai samdoma rašytoja. Sužinojusi, kad Viktorija lanko mamas, labai norėjau pakviesti ją pasidalinti, kaip kilo ši idėja, kaip ji ar ją randa mamos ir kokios pagalbos mamos dažniausiai ieško? Klausiau, kokie jausmai aplanko, kai patiri persileidimą? O triskart?.. Anot jos, kiekvieną kartą tai skausmas, kurio niekam neperduosi, su niekuo nepasidalinsi, ir kuris visada su tavimi.

„Atrodo, neturi nieko apčiuopiamo, ko galėtum gedėti, bet realiai tu gedi savo svajonės“, – sako ji.

Taip pat kalbėjome apie santykiams pagalius į ratus kaišiojančią buitį, rutiną ir kas pasikeičia, kai atsiranda vaikai. Apie rūpestį savimi, kaip to nepamiršti, apie mamų super galias ir kodėl geriau rinktis miegą su kūdikiu dieną ar anksti vakare, nei spoksojimą iki išnaktų į ekraną žinant, jog rytoj tau vėl truks miego, būsi pavargusi, pikta ir irzli. „Jeigu tau kažkas netinka, būk drąsi daryti taip, kaip tau reikia“, – linki mamoms Viktorija.

Norėčiau palinkėti šio pokalbio klausyti atvira širdimi – ne ieškant tiesos ar klaidų požiūryje, pasirinkimuose, o tiesiog kaip vienos mamos nuoširdų pasidalinimą. Vienos šeimos, mamos, moters istoriją. Galbūt šis pokalbis jus įkvėps aplankyti pažįstamą mamą?

Kalbėkime, mamos.

Ačiū Vilniaus universiteto radijo stočiai START FM už galimybę įrašyti šį pokalbį.

Kalbėkime, mamos.

Marija

Tapk KALBA MAMOS bendruomenės dalimi ir klausyk pilnų pokalbių, dalyvauk mamų rytmečiuose, Discord'o pokalbiuose, Knygų klube bei kitose tik bendruomenei skirtose veiklose. Visą informaciją rasi ⁠⁠⁠⁠www.kalbamamos.lt⁠⁠. Nori tik klausytis pokalbių? Prenumeruok tinklalaidę KALBA MAMOS „Spotify“ platformoje.

Antrasis pokalbis jau čia! Jis bus kitoks, nei pirmasis. Tai – vienos mamos istorija. Asmeniška ir jautri, bet su šypsena. Tai pasidalinimas plačiai atverta širdimi apie tai, ką reiškia dvi cezario pjūvio operacijos ir absoliučiai skirtingi jausmai po kiekvienos iš jų – nuo nusivylimo savimi ir klausimo „kokia aš mama, jei nesugebu pagimdyti savo vaiko?“ iki nuoširdaus, žvaigždes siekiančio džiaugsmo ir dėkingumo kūnui už tai, kad sukūrė stebuklą.

Šįkart pasidalinti savo mintimis apie motinystę pakviečiau Rūtą Mačiulytę-Valickienę, auginančią beveik keturių mėnesių sūnų Taurą ir trejų metų Tautę.

Rūta Jungtinėje Karalystėje, York‘o universitete, baigė socialinės politikos ir politologijos studijas ir sulaukė pasiūlymo dirbti viename Jungtinės Karalystės socialinių tyrimų centre, konsultuojančiame britų Vyriausybę, bet, nepaisant to, kad pasiūlymas skambėjo tikrai viliojančiai, nusprendė, jog prasmingiau būtų prisidėti prie savo šalies ateities kūrimo. Ji grįžo į Lietuvą, prisijungė prie programos „Kurk Lietuvai“, dirbo Ministro pirmininko komandoje, konsultavo Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją, o vėliau tapo „Kurk Lietuvai“ programos vadove. Taip pat buvo viena iš organizacijos „Baltos pirštinės“ iniciatorių.

Ir tai tik keletas dalykų, kuriuos būtų verta paminėti apie Rūtą. Aš niekaip negaliu atsiminti, ar esu kada nors Rūtą mačiusi gyvai, bet tikrai ją žinojau nuo mokyklos laikų, kai aktyviai dalyvavau mokinių savivaldoje ir Lietuvos mokinių parlamento veikloje. Rūta man buvo pavyzdys, skaitydavau apie jos veiklas internete ir žavėjausi.

O kažkada neseniai jos profilį pamačiau Instagrame ir tada laikas nuo laiko sureaguodavom viena į kitos pasidalinimus iš motinystės pasaulio. O paskui įvyko dar labiau netikėtas dalykas – ji parašė klausdama ar kartais mokyklos laikais nebuvau kokia nors veikli aktyvistė, nes mane iš kažkur atsimena ir net žino mano kalbėjimo manierą. :)

Taigi, tokia mūsų pažinties istorija. Pokalbis su šia jauna mama man – toks tikras, gyvas motinystės atspindys: su šypsena, atodūsiais, ašaromis ir klausimais, į kuriuos atsakymo kartais nėra.

Rūta 8 valandą vakaro atskubėjo į Vilniaus universiteto Žurnalistikos intitutą su pižama ir kalbėjomės lyg senos pažįstamos, nors gyvai matėmės pirmą kartą.

Man labai patinka, kad Rūta nemėgsta pacukruoto, pagražinto kalbėjimo apie motinystės patirtis, bet moka iššūkiais ir sunkumais pasidalinti su šypsena, patvirtinančia jos pasakytus žodžius, jog motinystėje yra visos paletės spalvos ir nereikia galvoti, kad toje paletėje bus tik rožinė ir žydra.

Kviečiu klausytis.

Ačiū VU radijui START FM už galimybę įrašyti šį pokalbį.

Kalbėkime, mamos

Marija

Tapk KALBA MAMOS bendruomenės dalimi ir klausyk pilnų pokalbių, dalyvauk mamų rytmečiuose, Discord'o pokalbiuose, Knygų klube bei kitose tik bendruomenei skirtose veiklose. Visą informaciją rasi ⁠⁠⁠⁠www.kalbamamos.lt⁠⁠. Nori tik klausytis pokalbių? Prenumeruok tinklalaidę KALBA MAMOS „Spotify“ platformoje.

Kviečiu klausytis pirmojo pokalbio su keturių vaikų mama, psichologe, dula, nuostabios knygos „Motinystės kelias“ autore Sigita Valevičiene. Sigita Valevičienė buvo mano praėjusio pusmečio atradimas.

Socialiniame tinkle „Instagram“ vis matydavau mamų rekomendacijas perskaityti jos knygą, todėl nekantriai laukiau ir, kai pabaigusi magistro studijas šį pavasarį, pagaliau radau laiko ne tik toms, kurios susiję su žurnalistika, ši knyga buvo pirmoji, kurią pasiėmiau iš krūvos, laukiančių savo eilės.

Skaičiau ją taupydama, apmąstydama, nejučia keldama klausimus apie savo patirtis, prisimindama daugybę panašių minčių, girdėtų iš mamos. Sigitos knygą drąsiai galėčiau pavadinti ta, kuri verta atsidurti kiekvienos moters namų bibliotekoje.

Natūraliai gimė ir klausimai autorei, kuriuos labai džiaugiuosi turėjusi progą užduoti kalbantis akis į akį. Šiame pokalbyje palietėme nemažai temų: kalbėjome apie gimdymo patirtis, apie jausmus, kuriuos išgyvena ką tik mama tapusi moteris: kaltę, nepasitikėjimą, depresiją ir kodėl ne vaistai yra patys geriausi antidepresantai.

Apie tai, kas nutiko, jog taip susvetimėjome, o į posakį, kad vaikui užauginti reikia viso kaimo, žiūrime keistai tik iki tol, kol patys tampame tėvais. Kalbėjome apie santykius ir kaip jie pasikeičia atsiradus vaikams, kodėl moters pagalba moteriai gimdymo metu nėra jokia naujovė aš šių dienų išlepusių mamyčių išmislas, apie tai, kodėl reikia nebijoti, drįsti aplankyti ką tik pagimdžiusią mamą, bet ne eiti į svečius ir laukti, kol mums pasiūlys kavos, o iškepti pyragą, leisti mamai nueiti ramiai į dušą arba sutvarkyti namus.

Skaitydama Sigitos Valevičienės knygą aš labai aiškiai supratau, kad pirmasis mano tinklalaidės pokalbis turi būti su ja. Nesuklydau.

Kviečiu klausytis!

Nuotraukos autorė Lena Kaplevska.

Ačiū Marijos radijui už galimybę įrašyti šį pokalbį.

Kalbėkime, mamos.

Marija

Tapk KALBA MAMOS bendruomenės dalimi ir klausyk pilnų pokalbių, dalyvauk mamų rytmečiuose, Discord'o pokalbiuose, Knygų klube bei kitose tik bendruomenei skirtose veiklose. Visą informaciją rasi ⁠⁠⁠⁠www.kalbamamos.lt⁠⁠. Nori tik klausytis pokalbių? Prenumeruok tinklalaidę KALBA MAMOS „Spotify“ platformoje.

Sveiki, čia – „Kalba mamos“. Su jumis sveikinuosi aš, Marija Keršanskienė, ir kviečiu klausytis pokalbių su mamomis. Tai pirmasis įrašas, kuriame dalinuosi savo asmenine patirtimi ir kodėl manau, kad verta kalbėti ne tik apie pačias šviesiausias motinystės spalvas.

Kalbėsime tikrai ne apie geriausias sauskelnių ar vežimėlių akcijas, o apie tai, ką reiškia būti mama: apie nuovargį, baimę, nepasitikėjimą savimi, bet ir nežinia iš kur atsirandančias jėgas, kai jau, rodos, net nepameni, ką reiškia normalus, nepertraukiamas miegas naktį, o joks aplinkinių patarimas netinka ir visiškai neguodžia.

Apie daugybei mamų pažįstamus jausmus, kurie kartais būna labai netikėti ir gąsdinantys: pyktį, kaltę, savigraužą, liūdesį ir nepasitikėjimą savimi. Apie lyginimąsi su kitomis mamomis ir kaip ištrūkti iš šitų spąstų. Apie meilę sau ir pasikeitusiam savo kūnui, meilę tai moteriai, kuri gimsta iš naujo kartu su vaiku. Apie stereotipus, mitus ir aplinkos spaudimą, apie santykius – su savimi ir kitais, apie savo svajonių ir vaikų auginimo derinimą.

Tačiau tai jokiu būdu nebus dejuojančių ir gyvenimu nusivylusių mamų pokalbiai. Kalbėsime ir apie motinystės džiaugsmą bei sunkiai į žodžius sutalpinamą prasmę, kurią gyvenimui dovanoja vaikai.

Kviesiu mamas dalintis savo patirtimi ir patarimais, ką daryti, kad motinystė suteiktų kuo daugiau teigiamų emocijų, minčių ir vestų ne į savigraužos, liūdesio ar kaltės duobes, iš kurių išlipti gali būti labai sudėtinga, o į savęs atradimą, augimą ir meilę: sau, savo šeimai ir gyvenimui.

Vaikų auginimas – pati geriausia gyvenimo mokykla, ir, kaip pasakys pirmoji mano pašnekovė, Sigita Valevičienė – tai patys geriausi psichoterapijos ir savęs pažinimo kursai, tokie, kokių niekur pasaulyje už jokius pinigus nenusipirksi, nes joks psichoterapeutas taip giliai „neiškrapštys“ pačių giliausių kertelių, kaip tą padaro vaikai. Ir čia apie tai kalbės mamos.

Kviečiu klausyti, dalintis ir prisidėti prie šios tinklalaidės gyvavimo.

Marija