Tapk KALBA MAMOS bendruomenės dalimi ir klausyk pilnų pokalbių, dalyvauk mamų rytmečiuose, Discord'o pokalbiuose, Knygų klube bei kitose tik bendruomenei skirtose veiklose. Visą informaciją rasi ⁠⁠⁠www.kalbamamos.lt⁠. Nori tik klausytis pokalbių? Prenumeruok tinklalaidę KALBA MAMOS „Spotify“ platformoje.

Šįkart kalbame su Dovile Šafranauske – dvynukių mergaičių mama, Lietuvoje skleidžiančia „Pagarbios tėvystės“ filosofiją, įkūrusia tinklaraštį pagarbitevyste.lt ir tinklalaidę, kurioje kalbina įvairius specialistus tėvams aktualiais klausimais ir gilinasi į tėvystės patirtis. Taip pat Dovilė yra baigusi Australijoje esantį „Jautraus miego konsultacijų institutą“ (angl. Institute of Sensitive Sleep Consulting) ir tėvams padeda rasti atsakymus į klausimus, kylančius apie kūdikių ir vaikų miegą. 

Ilgai širdyje nešiotas noras tapti mama, pagalbinis apvaisinimas ir netikėta žinia lyg lietus iš giedro dangaus apie po širdimi nešiojamą ne vieną vaiką, bet dvynukes, o vėliau – ir 33-ąją nėštumo savaitę prasidėjęs gimdymas atnešė nemenką puokštę išbandymų į Dovilės ir jos vyro gyvenimą. Nors jie abu ruošėsi, dalyvavo kursuose, daug skaitė laukiant gimstančių mergaičių, bet sako, kad visose knygose rašė apie tai, ką reikia padaryti, nuveikti, kaip sutvarkyti namus. Į jų rankas nepakliuvo nė viena knyga, kuri pasakotų apie tai, kaip tiesiog būti su vaikais. Todėl šiandien Dovilei atrodo, kad motinystei ji buvo pasiruošusi techniškai, bet ne moraliai. 

Kažin ar pakaktų abiejų rankų pirštų, jei norėtume išvardinti visas tėvystės filosofijas, apie kurias rašomos knygos ir rengiami įvairūs seminarai, tačiau Dovilė yra „Pagarbios tėvystės“ filosofijos atstovė ir lektorė, klausiau jos, kas gi yra ta pagarbi tėvystė, kaip ji atsirado jų šeimos gyvenime ir kaip principus, kuriais remiasi ši filosofija, pavyksta pritaikyti realybėje pačios Dovilės šeimoje. Kalbėjome apie pagarbą kūdikiui nuo pat gimimo, apie ribų reikšmę ir santykio kūrimą, jo išsaugojimą augant vaikams bei visų vaiko emocijų priėmimą, kas neretai būna nelengvas iššūkis. 

Dovilė sako, kad tėvystės mokomės visą gyvenimą ir kad nėra vieno recepto – kiekviena mama ir kiekvienas tėtis turi pajausti, kas geriausia ir labiausiai tinka jų šeimai.

Pokalbis buvo įrašytas Marijos radijo studijoje Kaune. Kviečiu klausytis.

Šilti linkėjimai,

Marija

Tapk KALBA MAMOS bendruomenės dalimi ir klausyk pilnų pokalbių, dalyvauk mamų rytmečiuose, Discord'o pokalbiuose, Knygų klube bei kitose tik bendruomenei skirtose veiklose. Visą informaciją rasi ⁠⁠⁠www.kalbamamos.lt⁠. Nori tik klausytis pokalbių? Prenumeruok tinklalaidę KALBA MAMOS „Spotify“ platformoje.

Pokalbis su trijų vaikų mama, psichologe-psichoterapeute, socialinių mokslų daktare Agne Matulaite. 2014 metais A. Matulaitė apsigynė daktaro disertaciją tema „Kai „tavo kūnas tiesiog išprotėja“: įkūnytas nėštumo patyrimas“.

Ji taip pat yra Fenomenologinių tyrimų instituto vadovė, Londono Birkbecko universiteto tyrimų garbės narė, Kembridžo universiteto akademinio rašymo grupės narė ir knygos „Žali sausainiai. Knyga sveikiems neurotikams“ autorė.

Kalbėjome apie trapią moters tapimo mama pradžią, apie naujo kūdikio ir naujos mamos gimimą ir kodėl sau keliame lubas siekiančius, neadekvačius reikalavimus. A. Matulaitė sako, kad tai – būtent 21 a. „griekas“, kaišiojantis pagalius į ratus. Labai svarbu neužmiršti pasirūpinti savimi ir priimti savo netobulumą.

Mokėjimas klysti ypač svarbus šalia augant mažam žmogui, kuris dar tik mokosi gyventi. „Mano pažeidžiamumas leidžia ir vaikui būti pažeidžiamam, priimti savo pažeidžiamumą“, – sako A. Matulaitė.

Taip pat nemažai dėmesio pokalbyje skyrėme tėčiams, jų vaidmeniui vaiko auginime, santykiams, kurie neretai pasikeičia ir tampa ypač dinamiški gimus vaikui. Jei pamenate, pačiame pirmame šios tinklalaidės pokalbyje, kuris buvo su psichologe Sigita Valevičiene, kalbėjome, jog didesnė dalis porų gimus vaikui išsiskiria, todėl A. Matulaitės klausiau, kas gali padėti neišsilakstyti į skirtingas puses ir įveikti iššūkius kartu, pabandyti geriau suprasti vienas kitą.

Ji sako, kad realiau būtų neišsigąsti santykių dinamiškumo ir galvoti, kad klupsime, kažko nemokėsime, pyksimės ir taikysimės, o ne kad kažkaip stebuklingai tapsime neišskiriamais ir niekada nebesipyksime. Išmokti priimti savo ir kitų netobulumą, leisti sau ir kitam žmogui klysti, atleisti ir judėti toliau.

„Su savimi, kaip su naujai gimusiu kūdikiu – ne tik tuo, kuris ant mano rankų, bet ir savimi – reikia elgtis labai švelniai. O ką mes dažnai darome? Įjungiame visą reikalavimų sistemą.“

Gyvenimas banguotas kaip jūra, kurioje kartais kyla ir audra. Verta rasti tose bangose savo vietą, pagauti jų ritmą.

 „Jeigu esu žuvis, kas man yra būti savo pačios vandeny?“, – klausia A. Matulaitė, kalbėdama apie siekį būti savo komforto zonoje.

Jaukaus klausymo!

Marija

Nuotraukos autorė Živilė Zimnickaitė

Tapk KALBA MAMOS bendruomenės dalimi ir klausyk pilnų pokalbių, dalyvauk mamų rytmečiuose, Discord'o pokalbiuose, Knygų klube bei kitose tik bendruomenei skirtose veiklose. Visą informaciją rasi ⁠⁠⁠www.kalbamamos.lt⁠. Nori tik klausytis pokalbių? Prenumeruok tinklalaidę KALBA MAMOS „Spotify“ platformoje.

„Praeina tam tikras laiko tarpas, viskas susiguli, ir supranti, kad tai nėra pabaiga“, – sako liepą trejų metų gimtadienį švęsiantį Igną su vyru auginanti Vaida.

Dalinuosi dvyliktuoju pokalbiu, kuriame šįkart su Vaida Survile kalbame apie tai, ką reiškia išgirsti, jog tavo vaikas serga cerebriniu paralyžiumi, ir kokia vaga toliau teka gyvenimas. 

Apie nežinomybę, į kurią įkrenti pačioje pradžioje, kai nieko apie ligą, kuria serga tavo vaikas, nesi girdėjusi. Apie būtinybę paleisti emocijas, sėkmingą pabėgimą nuo klausimo „kodėl man?“ ir ypatingai reikšmingus milimetro dydžio pasiekimus.

Tema nelengva, bet kviečiu neišsigąsti, nors man pačiai reikėjo sukaupti drąsą ir parašyti Vaidai. Ją radau Instagram‘e. Ten ji pasakoja apie mažus, milimetro dydžio žingsnelius, kuriais sūnus ir visa jų šeima viltingai juda pirmyn. „Tai yra mūsų gyvenimas. Toks, koks yra. Ir mes jį gyvename geriausiai, kaip galime“, – sako Vaida.

Klausydama jos aš darkart įsitikinau, kad ši tema iš tiesų yra aktuali kiekvienam žmogui, nes mes gyvename visuomenėje. Visi kartu. Vieni šalia kitų. Tik kalbėdamiesi ir nebijodami klausti galime sužinoti, kaip jaučiasi, kuo gyvena ir kokie yra neįgalių vaikų ir juos auginančių tėvų ar globėjų poreikiai.

Ačiū VU radijo stočiai START FM už galimybę įrašyti šį pokalbį.

Kalbėkime, mamos!

Linkėjimai, Marija

Tapk KALBA MAMOS bendruomenės dalimi ir klausyk pilnų pokalbių, dalyvauk mamų rytmečiuose, Discord'o pokalbiuose, Knygų klube bei kitose tik bendruomenei skirtose veiklose. Visą informaciją rasi ⁠⁠⁠www.kalbamamos.lt⁠. Nori tik klausytis pokalbių? Prenumeruok tinklalaidę KALBA MAMOS „Spotify“ platformoje.

„Labai svarbu rūpintis savo vidiniu pasauliu ir kiekvienam prisiimti atsakomybę už savo savijautą ir nors mažais žingsniais, bet daryti tai, kas padeda šiek tiek nurimti, stabilizuoti save.“

Šįkart kalbinu psichologę, tinklaraščio „Švelni tėvystė“ autorę Mildą Kukulskienę, kuri dalinasi patarimais, ką galime daryti, kad šiuo mums visiems daugiau ar mažiau keistu, neįprastu, įtemptu laiku, jaustumėmės geriau.

Kaip neleisti nerimui ir įtampai užvaldyti mūsų minčių? Ar galime ką nors iš šio laikotarpio išmokti, labiau įvertinti tai, kas anksčiau atrodė įprasta? Kaip kalbėti apie šį laiką su vaikais? Kaip nereikalauti iš savęs, iš kitų per daug ir nekaupti savyje liūdnų, stingdančių minčių? 

 „Esu lygiai toks pat vertingas žmogus kaip ir mano vaikas, sutuoktinis. Net ir karantino metu esu vertas pertraukos.“ 

Kalbėjome ir apie tai, dėl ko abi jaučiamės dėkingos, kokias galimybes gali atverti šis keistas ir visiems neįprastas laikas. Kviečiu ir Jus pabandyti kiekvienos dienos pabaigoje pabandyti pagalvoti, kas gero nutiko, už ką galiu būti dėkinga, dėkingas. 

Sudėtingi laikotarpiai gali sutelkti, užgrūdinti, paskatinti dar labiau įprasminti savo gyvenimą ir išsigryninti esminius, pačius svarbiausius dalykus. „Turime būti atlaidūs sau“, – sako Milda. Nekaltinti savęs dėl to, kas nepavyksta padaryti, sukontroliuoti, nes visiems tai yra nauja realybė ir visi mokomės joje gyventi. 

P.S. Pokalbio pabaigoje Jūsų laukia smagi darbo su vaikais namuose garsinė iliustracija :)) 

Likite sveiki! 

Linkėjimai, Marija

Tapk KALBA MAMOS bendruomenės dalimi ir klausyk pilnų pokalbių, dalyvauk mamų rytmečiuose, Discord'o pokalbiuose, Knygų klube bei kitose tik bendruomenei skirtose veiklose. Visą informaciją rasi ⁠⁠⁠www.kalbamamos.lt⁠. Nori tik klausytis pokalbių? Prenumeruok tinklalaidę KALBA MAMOS „Spotify“ platformoje.

Dalinuosi šviesiu, įkvepiančiu pokalbiu su moterimi, kurią mama vadina net 14 vaikų. Tai Eglė Vaitkevičienė. Svarsčiau, ar apskritai reikia, ar būtina tą paminėti, bet tik 3 iš tų 14 yra biologiniai Eglės ir jos vyro Rimvydo vaikai. Nes klausant šios moters, skaitant jos pasidalinimus socialiniuose tinkluose, kur labai rekomenduoju šią moterį susirasti, tas faktas apie biologinius vaikus tikrai patampa tokia nelabai reikšminga detale.

Kaip jų šeima tapo tokia gausi, kaip kiekvienas iš vaikų rado vietą šių dviejų žmonių, be proto mylinčių gyvenimą, širdyse, kaip atrodo šios gausios šeimos kasdiena, kokios taisyklės yra esminės norint, kad gyventi po vienu stogu būtų gera? Kaip pastebėti kiekvieną, ir kaip nepamesti savęs? Kodėl ji šypteli ir ginčijasi, kai žmonės sako, kaip jai turėtų būti sunku?

Kalbėkime, mamos.

Linkėjimai, Marija

Tapk KALBA MAMOS bendruomenės dalimi ir klausyk pilnų pokalbių, dalyvauk mamų rytmečiuose, Discord'o pokalbiuose, Knygų klube bei kitose tik bendruomenei skirtose veiklose. Visą informaciją rasi ⁠⁠⁠www.kalbamamos.lt⁠. Nori tik klausytis pokalbių? Prenumeruok tinklalaidę KALBA MAMOS „Spotify“ platformoje.

„Baisiausia buvo tas vienišumo jausmas... Atrodo, kad tu vienas šitame pasaulyje su tokia bėda. Tau niekas nepadės, nepatars, nežinosi, ką daryti, sėdėsi namie užsidariusi, be darbo ir tiesiog sunyksi.“

Šiandien kviečiu klausyti pokalbio su Viktorija Jankauskiene, kuri su vyru Rimvydu augina aštuonerių dukrą Simoną ir šešerių sūnų Dovydą, kuris turi Dauno sindromą. Šiame pokalbyje telpa tiek emocijų ir išgyvenimų, kad man ne kartą kūnu bėgiojo šiurpuliukai.

Viktorija sako, kad kitoks žmogus, kitoks vaikas gali būti ne problema, kliūtis, o galimybė ir nuostabus tų gyvenimo pamokų mokytojas, kurių nerasime nė vienoje mokyklos pamokoje ar universiteto paskaitoje.

Anot jos, kai gimsta kitoks vaikas, supranti, kad negyveni cukraus vatoje, kurioje iki tol sėkmingai sau, rodos, gyvenai. Ši mama sugeba taip paprastai ir ramiai, be jokio patoso pasakyti, rodos, esminius dalykus.

Labai džiaugiuosi galėjusi išgirsti jos pasidalinimą apie ypatingą kelionę, kuri prasidėjo savo viso likusio gyvenimo piešimu juodomis spalvomis ir dužimu į šipulius, o šiandien leidžia labai nuoširdžiai sakyti, kad laimė nuo chromosomų skaičiaus nepriklauso. Jei trūksta vieno vienintelio dalyko – žmogiškumo – viskas gali griūti.

„Mūsų vaikas gimė iš meilės, tai joje turėtų ir užaugti“, – sako ji.

Ačiū Vilniaus universiteto radijo stočiai START FM už galimybę įrašyti šį pokalbį.

Kalbėkime, mamos!

Linkėjimai, Marija

Tapk KALBA MAMOS bendruomenės dalimi ir klausyk pilnų pokalbių, dalyvauk mamų rytmečiuose, Discord'o pokalbiuose, Knygų klube bei kitose tik bendruomenei skirtose veiklose. Visą informaciją rasi ⁠⁠⁠www.kalbamamos.lt⁠. Nori tik klausytis pokalbių? Prenumeruok tinklalaidę KALBA MAMOS „Spotify“ platformoje.

Rasa Borodina – dviejų berniukų mama, ilgametę patirtį turinti verslo konsultantė, tinklaraštininkė, knygos „Karjeros guru: kaip susirasti svajonių darbą“ autorė. O visai neseniai Rasa į leidyklos rankas atidavė ir antrąją knygą, apie kurią kalbame ir šio pokalbio metu.

Tikriausiai kiekvienas žmogus, siekiantis savo tikslų ir svajonių, turi receptą ar yra susidėliojęs planą, kaip tą padaryti, tad ir Rasos, visų pirma, klausiau, kokiomis taisyklėmis ji vadovaujasi, kaip randa laiko ir motyvacijos imtis vis naujos veiklos, kurti, rašyti knygas auginant mažus vaikus.

Besidalindama apie savo motinystės kelionę, Rasa sako, kad po dviejų persileidimų sulauktas kūdikis buvo tikras stebuklas ir pamena, kad tapus mama labai aiškiai pajuto, jog būtent šeima suteikė ypatingą pilnatvės jausmą.

O kalbėjome su Rasa dar ir apie mamų sugebėjimą skaityti knygą vartant kotletus, pasimėgavimą kavos puodeliu ramybėje ir tyloje, praspardžius žaislų krūvas ir nekreipiant dėmesio į pilnutėlę skalbinių pintinę, nes laisvų tylos minučių savo pomėgiams būnant mama nėra tiek jau daug, ypač, jei namuose yra dar labai mažas vaikas.

Žinoma, kalbėjome ir apie lūkesčius prieš tampant mama ir kas pasikeitė, apie aplinkinių komentarų visais įmanomais klausimais trikdymą ir pasitikėjimą savimi gimus vaikams, apie atvirumą sau ir kitiems skausmingais klausimais, kaip tai išlaisvina ir apie tai, kas yra jų su vyru santykių klijai. 

O čia – Rasos rekomenduojamos trys knygos tėvams: „Pabučiuok mane. Kaip auginti vaikus su meile“,

„Ramūs tėvai, laimingi tėvai“,

„Augant Kainui“.

Ačiū Vilniaus universiteto radijo stočiai START FM už galimybę įrašyti šį pokalbį.

Kalbėkime, mamos!

Linkėjimai, Marija

Tapk KALBA MAMOS bendruomenės dalimi ir klausyk pilnų pokalbių, dalyvauk mamų rytmečiuose, Discord'o pokalbiuose, Knygų klube bei kitose tik bendruomenei skirtose veiklose. Visą informaciją rasi ⁠⁠⁠www.kalbamamos.lt⁠. Nori tik klausytis pokalbių? Prenumeruok tinklalaidę KALBA MAMOS „Spotify“ platformoje.

Kviečiu klausytis pokalbio su sociologe Veronika Urbonaite-Barkauskiene. Veronika yra trijų vaikų mama, tinklaraščio „Pterodaktilis“ ir netrukus pasirodysiančios knygos „90-ųjų vaikai tampa tėvais“ autorė. 

Ji su šeima jau keletą metų gyvena Švedijoje, Lundo mieste, kur gana netikėtai mums nuvykus, nusprendžiau pasinaudoti proga ir pakviečiau Veroniką pokalbiui. Turėjome tik vieną mikrofoną, Lundo universiteto auditorija, kurioje įrašinėjome, buvo mažytė, bet labai aukštomis lubomis, rūsyje, ir prabėgus keliolikai pokalbio minučių abi sušalę į ragą sulindome į šiltas striukes, todėl nepykit, bet šįkart bus ir šiek tiek aido, ir striukių šiugždesio, ir mikrofono laido braškėjimo, bet pokalbis gavosi tikrai gyvas, smagus ir vertingas, tad, tikiuosi, garso detalės nesugadins nuotaikos klausant.

Pradžioje kalbame apie tai, ką reiškia su visa šeima išsikraustyti į svetimą šalį, apie darželių ir mokyklos lankymo patirtį Švedijoje, apie norą grįžti į Lietuvą ir norą parašyti knygą. Visas likęs pokalbio laikas skirtas motinystės patirčių, jausmų, emocijų narpliojimams.

Man buvo labai įdomu išgirsti Veronikos įžvalgas apie šiuolaikinius tėvus, apie kartų skirtumus, apie dalinimąsi ta nenudailinta, nepacukruota motinystės patirtimi, apie tobulumo siekį auginant vaikus ir sugebėjimą atleisti sau, prašyti pagalbos, kalbėti apie savo jausmus. Ir, žinoma, apie tai, kodėl motinystės kelionė yra vertinga. Jei tai pirmasis „Kalba mamos“ pokalbis, kurį įsijungėte, kviečiu pasižvalgyti ir po ankstesnius, kuriuose su mamomis kalbame apie iššūkius, su kuriais susiduriame tapę tėvais, apie lūkesčius ir kas nutinka, kai jie griūna, apie persileidimo, cezario pjūvio patirtis ir daugybę kitų motinystės kelionės laiptelių.

Kalbėkime, mamos.

Linkėjimai, Marija

Nuotraukos autorė Dovaldė Butėnaitė.

Šiandien kviečiu klausytis pokalbio su dviejų berniukų mama Egle Laurinaviče, auginančia dešimties metų Rojų ir šešerių Leoną. Šią mamą atradau Instagram‘e, netikėtai užklydusi į jos kuriamą dienoraštį 5 pounds of songs, pildomą jaukiomis, gyvomis nuotraukomis, tokiomis, kurios kalba pačios už save.

Netrukus sužinojau, kad Eglės sūnus Rojus turi disleksijos sutrikimą, o Leonas yra autistiškas vaikas. Pakviečiau ją pasikalbėti apie tai, kaip šių diagnozių pavadinimai atsirado jų šeimoje, ką tai pakeitė jų gyvenime, kokie jausmai, mintys užplūdo? Eglė neslepia, kad sužinojus tiek disleksijos, tiek autizmo diagnozes prieš akis, mojuodamos kaltės vėliava, prabėgo visos tos akimirkos, kai pyko ant vieno ar kito sūnaus, nes nors ir matė, kad kažkas ne taip, kartais atrodė, kad jis tiesiog nesistengia, tingi.

O paskui atsirado nauja dilema – kaip rasti balansą ir nei reikalauti iš vaiko per daug, bet ir nenuleisti kartelės per žemai, kad jie turėtų galimybę mokytis savarankiškumo ir nebijoti problemų. Taip pat klausiau, su kokiais iššūkiais tenka susidurti berniukams darželyje, mokykloje ir kas galėtų palengvinti gyvenimą šeimoms, auginančioms specialių poreikių turinčius vaikus. Ir kas Eglei padeda pripildyti kantrybės, vilties ir pasitikėjimo savimi rezervus, kai jie išsenka?

Jaučiuosi dėkinga turėjusi galimybę išgirsti Eglės ir jos sūnų istoriją.

Ačiū VU radijo stočiai START FM, kurioje turiu galimybę įrašinėti šiuos pokalbius.

Kalbėkime, mamos.

Marija

Tapk KALBA MAMOS bendruomenės dalimi ir klausyk pilnų pokalbių, dalyvauk mamų rytmečiuose, Discord'o pokalbiuose, Knygų klube bei kitose tik bendruomenei skirtose veiklose. Visą informaciją rasi ⁠⁠⁠www.kalbamamos.lt⁠. Nori tik klausytis pokalbių? Prenumeruok tinklalaidę KALBA MAMOS „Spotify“ platformoje.

Šiandien kviečiu klausytis pokalbio su dviejų berniukų mama Egle Laurinaviče, auginančia dešimties metų Rojų ir šešerių Leoną. Šią mamą atradau Instagram‘e, netikėtai užklydusi į jos kuriamą dienoraštį 5 pounds of songs, pildomą jaukiomis, gyvomis nuotraukomis, tokiomis, kurios kalba pačios už save.

Netrukus sužinojau, kad Eglės sūnus Rojus turi disleksijos sutrikimą, o Leonas yra autistiškas vaikas. Pakviečiau ją pasikalbėti apie tai, kaip šių diagnozių pavadinimai atsirado jų šeimoje, ką tai pakeitė jų gyvenime, kokie jausmai, mintys užplūdo? Eglė neslepia, kad sužinojus tiek disleksijos, tiek autizmo diagnozes prieš akis, mojuodamos kaltės vėliava, prabėgo visos tos akimirkos, kai pyko ant vieno ar kito sūnaus, nes nors ir matė, kad kažkas ne taip, kartais atrodė, kad jis tiesiog nesistengia, tingi.

O paskui atsirado nauja dilema – kaip rasti balansą ir nei reikalauti iš vaiko per daug, bet ir nenuleisti kartelės per žemai, kad jie turėtų galimybę mokytis savarankiškumo ir nebijoti problemų. Taip pat klausiau, su kokiais iššūkiais tenka susidurti berniukams darželyje, mokykloje ir kas galėtų palengvinti gyvenimą šeimoms, auginančioms specialių poreikių turinčius vaikus. Ir kas Eglei padeda pripildyti kantrybės, vilties ir pasitikėjimo savimi rezervus, kai jie išsenka?

Jaučiuosi dėkinga turėjusi galimybę išgirsti Eglės ir jos sūnų istoriją.

Ačiū VU radijo stočiai START FM, kurioje turiu galimybę įrašinėti šiuos pokalbius.

Kalbėkime, mamos.

Marija