Lietuviškoje kosmoso technologijų įmonėje sistemų inžiniere dirbanti Rolanda Blinovaitė pati asmeniškai prisidėjo prie kelių Lietuvoje kurtų palydovų, kurie šiuo metu sėkmingai skrieja kosmose ir atlieka daiktų interneto ar Žemės tyrimo misijas.

Besimokydama mokykloje Enrika Vyšniauskaitė net nenutuokė, kad vieną dieną taps programuotoja. Ji žaidė futbolą, važinėjo motociklu ir dirbo modelio darbą, kol nusprendė pasukti į TECH ir šiuo metu užima jaunesniosios „Python“ programuotojos pareigas.

Anot E. Vyšniauskaitės, galiausiai ji išpildė savo svajonę, nors būdavo dienų, kai tekdavo mokytis ir po 10 valandų per parą. Būsimoji programuotoja bandė vienus kursus po kitų, praktikuodavosi ir viena, ir su kolegomis, naujas karjeros posūkis pareikalavo ir papildomų išlaidų. Svajokite, šiandien drąsina ji, bet kartu primena – įvardijus tikslą, svarbu ir susidaryti konkrečių veiksmų planą.

„Galiausiai aš įsidarbinau ten, kur norėjau. Bet labai stengiausi. Išsiunčiau vieną CV, bet aš tikrai labai norėjau į tą darbą patekti ir patekau. Esu labai laiminga“, – savo kelione su laida „Mergaitės taip nedaro“ dalijasi ji.

Pati E. Vyšniauskaitė į TECH sritį pasuko pradėjusi mokytis web dizaino, tuomet tęsė pažintį su frontendu, o šiandien dirba backend programuotoja su Python programavimo kalba. Savo komandoje ji yra vienintelė mergina backenderė.

„Ką aš galiu pasakyti apie backedą, kad man nieko niekados nebus įdomiau. Nes aš ten jaučiuosi architektė. Man labai patinka. Aš jaučiu, kad galiu parašyti kodą, kuris nueis iki duomenų bazės, užtikrins saugumą ir daug dalykų. Ir man labai patinka. Backendas yra nuostabus dalykas, tikrai verta pabandyti. Tiesiog kartais reikia, kad žmogus sužinotų, kad yra toks dalykas kaip, pavyzdžiui, Python programavimo kalba. Nes aš tiesiog nežinojau“, – pripažįsta ji.

Savo karjerą Grita Šimulionytė pakeitė kone pernakt, kai, pamačiusi programavimo kursų reklamą, prie jų prisijungė. Į mokslus ji nėrė stačia galva, paliko savo senąją darbovietę ir šiuo metu sėkmingai dirba gana siauroje, bet itin paklausioje procesų automatizavimo srityje, viename didžiausių šalies bankų.

Informatikos inžinerijos mokslų daktarės laipsnį Irma Šileikienė apgynė dar 28-erių ir jau kelis dešimtmečius dirba IT dėstytojos ir mokslininkės darbą. Anot jos, tiesa, kad merginos labai retai renkasi TECH srities studijas, tačiau tik stereotipai, kad tam jos neturi gebėjimų, žinių ar talento.

Lina Zubytė šiuo metu gyvena Vokietijoje ir vadovauja kokybės užtikrinimo skyriui. Daugiau nei 7-erius metus TECH srityje dirbanti lietuvė atvirai sako, kad būti moterimi TECH nėra lengva.

Laidoje „Mergaitės taip nedaro“ L. Zubytė papasakojo apie atvejus, kai IT srityje dirbančios moterys sulaukia komentarų ne dėl žinių, kuriomis dalinasi, bet dėl išvaizdos, bijo parodyti savo emocijas, nes gali būti palaikytos pernelyg jautriomis, silpnomis.

Viena lietuvės kolegė, net neturėdama regos problemų, nešiojo akinius, kad įtikintų kitus esanti pakankamai protinga, pakankamai „moksliukė“, kad dirbtų IT. Su mikro agresijos epizodais neslepia susidūrusi ir ji pati.

„Mes ateiname iš visuomenės, kur moterys turi tam tikrą rolę. Jos atsikratyti nėra labai paprasta ir labai daug tikriausiai metų reikės, kad taip nutiktų. Manau, ne tik vyrai, bet pačios moterys ją nešiojasi. Kokios mes turime būti, netgi nuo mažumės. Kai einame į mokyklą, tai: „Mergaitės turi būti geros. Bet berniukai tai berniukai“. Jie gali žaisti. Jie gali chuliganauti. Bet mergaitės, jeigu klausia daugiau klausimų, šiek tiek jau erzina. Kokie rūbai, kaip turi elgtis vaikai. Dažnai ir išauga šiek tiek drovesnės mergaitės, labiau galvojančios apie kitus.

Viename straipsnyje skaičiau, kodėl yra tiek daug vyrų lyderių, kurie nelabai sugeba, bet jie yra lyderiai. Ir paaiškinimas yra toks, kad labai dažnai mes manome, kad pasitikėjimas yra lygus gebėjimui. Bet neauginame mergaičių pasitikėjimo savimi. Todėl tam tikrose srityse, aš manau, kad gali būti žymiai sunkiau. Bet čia ateina viskas iš sistemos. Taip pat sistemos, kuri vertina tas vyriškas kartais savybes, ypač technologijų srityje“, – svarsto L. Zubytė.

Sigita Jurkynaitė gyventi į užsienį išvyko vos sulaukusi pilnametystės. Mokėsi muzikos, literatūros, filmų teorijos, slavų kalbų ir kultūros. Vieni mokslai keitė kitus, viena šalis – kitą, bet galiausiai ji nusprendė grįžti į Lietuvą ir šiuo metu dirba kibernetinės saugos srityje.

„Man atrodo, kad kiekvienoje šalyje susikūriau tam tikrą gyvenimą, kurį paskui teko palikti“, – kalbėdama apie savo praeitį, šypteli S. Jurkynaitė.

Mokykla, šimtukai iš brandos egzaminų ir teisės studijos – tokia sklandi ir užtikrinta atrodo Austėjos Kazlauskytės karjeros kelio pradžia. Tačiau savo gyvenimą ji nusprendė apversti aukštyn kojomis – metė teisę, įkūrė verslą, o jį sėkmingai pardavusi visiškai panėrė į programavimą.

„Jaučiuosi labai savo kelyje ir savo kailyje, kiekvieną dieną vis daugiau išmokstu. Tai teikia didelį džiaugsmą. Net ir mažą užduotį atlikus, tas pasitenkinimas, kurį gauni matydamas rezultatą, kad veikia, arba kodo dalis veikia, tai tiesiog daug dopamino gauni kiekvieną dieną“, – paklausta, ar nesigaili šio savo sprendimo, užtikrina A. Kazlauskytė.

Šiandien ji yra vienintelė programuojanti mergina 50-ies specialistų, su kuriais kasdien dirba, komandoje, tačiau niekada dėl to nesijautė nepatogiai ar diskriminuojama. Maža to, pastebi, kad šiuo metu TECH sritis pritraukia pačius įdomiausius žmones – nuo farmacininkų iki dailininkų ar šokėjų.

„Programuotojų yra toks didelis trūkumas, kad tu gali būti bet kas – tau gali būti 112 metų arba 16 metų, jeigu tu gebi programuoti, nėra absoliučiai jokių problemų susirasti darbą IT“, – įsitikinusi A. Kazlauskytė.

Tačiau norint susirasti pirmąjį darbą ir įsitvirtinti TECH srityje, tam tikrų savybių, pripažįsta ji, tikrai reikės. Programavimą specialistė net lygina su vairavimu – kuo tu ilgiau būni kelyje, tuo geresnis vairuotojas esi.

„Jeigu kažkas neranda tam drąsos, tada nereikėtų eiti į TECH sritį. Iš karto taip pasakysiu. Nes drąsos reiks labai daug. Ir užsispyrimo reikės labai daug, ir labai daug darbo įdėti“, – perspėja ji.

Baigusi fizikos mokslus Augė Zaveckaitė suprato, kad savęs dirbančios tokį darbą nemato, todėl nusprendė persikvalifikuoti. Svajonės dirbti TECH nesustabdė nei nėštumas, nei kūdikis ant rankų, dabar ji jau dvejus metus dirba frontend programuotoja.

„Labai pavydžiu žmonėms, kurie 18-os metų yra apsisprendę ir žino, ką jie nori veikti likusį gyvenimą. Aš nebuvau viena iš tų. Ir pati sprendžiau, ką daryti. Nelabai supratau nei apie darbo rinką, nei apie kokias tendencijas“, – šiandien pripažįsta A. Zaveckaitė.

Ir net tuomet, kai nusprendusi mesti darbą laboratorijoje ji pasuko į TECH, lengviau nepasidarė. Atrodė, kad visi aplink tik ir kyla karjeros laiptais, giriasi pasiekimais darbe, o jai tenka vėl viską pradėti nuo nulio.

„Aš tikrai nesu ta, kuriai viskas labai lengvai sekasi. Man reikia tikrai labai daug darbo įdėti, kad man būtų aišku, ir vėl gi čia nėra jokio stebuklingo recepto. Tiesiog eini, žiūri, darai ir būni labai labai kantrus sau, ypač. Ir tiesiog leidi klysti, leidi užtrukti ir darai“, – aiškina pašnekovė.

Nesustoti ji nusprendė ir pastojusi – nėštumo pabaigoje sėkmingai įstojo į norimą akademiją, o praėjus 5 mėnesiams po gimdymo jau pradėjo dirbti. Tiesa, stebuklų čia, patikino, nenutiko – rasti balansą tarp darbo ir šeimos padėjo auklės, privatūs darželiai, gelbėjo santaupos.

„Aš labai atsakingai tam ruošiausi, nenėriau su kažkokiais įsipareigojimais stipriais: „Palikau darbą ir dabar nežinau, iš kur algą gausiu, kaip mokesčius sumokėsiu“. Ne. Aš tam ruošiausi. Aš turėjau pagalvę, kad aš galėčiau keisti specialybę. Tai jau yra stresas ir dar, jeigu reikėtų galvoti, iš kur sumokėti mokesčius, iš ko maistą nupirkti, tai jau man būtų per daug. Aš nebūčiau šito pakėlus. Aš turėjau santaupų ir jos buvo skirtos tam, kad aš galėčiau atsiduoti mokymuisi ir nesirūpinti tais dalykais“, – aiškino „Mergaitės taip nedaro“ pašnekovė.

Baigusi mokslus statybos srityje, Tatjana Grigaitienė 10 metų kūrė savo verslą. Jos įmonė pirmoji Lietuvoje pradėjo siūlyti plūduriuojančius projektus – techninius ir pramoginius sprendimus ant vandens. Iššūkių čia, hidrotechninėje srityje, netrūko, tačiau vieną dieną pašnekovė nusprendė, kad jai reikalingos naujos žinios ir įgūdžiai, tad nėrė į IT.

Pastebėjus, kad gyvenime turbūt ne kartą turėjo girdėti frazę „Mergaitės taip nedaro“, T. Grigaitienė pripažino, kad ji lydėjo nuo pasirinktų studijų, karjeros iki hobių.

„Tik tu pati žinai, ką tu gali. Ir niekas kitas negali pasakyti, ką tu gali, ko negali“, – dabar įsitikinusi testuotojos karjerą po savo 40-ojo gimtadienio pradėjusi moteris.

Baigdama mokyklą ji tikino net neįsivaizdavusi, kad po kelerių metų sukurs savo verslą ir dirbs su plūduriuojančiais sprendimais, nes tuo metu rinkoje to dar nebuvo. Šiandien, aiškina, situacija yra panaši ir kalbant apie TECH – mes ne tik neįsivaizduojame, kaip atrodo dabar itin paklausių specialistų kasdienybė, bet ir nežinome, kokios profesijos bus paklausios ateityje. Tad svarbiausia yra skatinti vaikų kūrybiškumą, mąstymą ir išmokyti nebijoti klysti, kad baimė neribotų galimybių žengti toliau.

„Tarkime, visi įsivaizduoja, kad testuotojas yra žmogus, kuris sėdi prie kompiuterio ekrano ir su niekuo nebendrauja. Tik žiūri, testuoja ir viskas. Tačiau pažinęs giliau supranti, kad testavimas – labai komunikabili specialybė. Reikia daug bendrauti ir su programuotojais, ir su klientais, ir su verslo analitikais, su produkto savininkais“, – vieną mitų nuneigia testuotoja ir sutinka daugiau papasakoti apie savo kelią IT.

Šiandien Aurelija Ostapkovičiūtė dirba robotų programuotoja – padeda integruoti robotus pramonės įmonėse. Tačiau kelias link to, pripažįsta, nebuvo lengvas, su seksistiškais komentarais teko susidurti ir studijuojant, ir ieškant darbo, tad perspėja – norint prasimušti šioje srityje reikia turėti tvirtą charakterį ir daug drąsos.

Pavyzdžiui, dar universitete iš dėstytojo A. Ostapkovičiūtė išgirdo, kad su tokiu gyvenimo aprašymu verčiau eitų į grožio konkursą, o ne studijuotų robotiką. Ieškodama darbo ji taip pat buvo paauklėta, kad ir mūrininkai būna tik vyrai, pečiais gūžčiojo ir pirmieji klientai, kurie merginos yra prašę tiesiog pabūti laukiamajame, kol vyrai baigs darbus, ir net pagrasinę, kad „tuoj tave išsiauklėsim“.