Ar žinote, ką reiškia UX? Arba kuo užsiima UX dizaineriai?

Nors kiekvienas mūsų kasdien aplankome daugybę tinklalapių, retai kada susimąstome, kas iš tiesų juos kuria. Iki dienos, kai apie tai išgirdo studijų metu, UX arba vartotojo patirties dizainu visiškai nesidomėjo ir dabar šioje srityje dirbanti Monika Vaitkutė. Vis dėlto užteko tik trumpo pristatymo, kad ji greit pajustų, kad tai – apie ją ir jai. 

„Įsimylėjau iš pirmo karto. Ir tiesiog tvirtai jau tada apsisprendžiau, kad čia bus mano kelias, bandysiu eiti šituo keliui“, – dabar sako Monika. 

Pati ji užaugo menininkų šeimoje, net juokauja, kad jos vaikystės namai dažnam gali priminti meno galeriją. Monika svarstė apie galimybę studijuoti psichologiją, norėjo dirbti su vaizdo kūrimu, reklama, tačiau galiausiai pasirinko multimedijos mokslus ir jų metu išgirdusi apie UX savarankiškai ėmė gilinti žinias šioje srityje. 

Neretai aiškinama, kad UX – pusiau menas, pusiau mokslas, arba pusiau kūryba, pusiau analitika. UX dizaineriai dirba su interneto svetainių funkcionalumu ir patogumu, užtikrina, kad jose apsilankę vartotojai turėtų tik teigiamą patirtį, stebi ir analizuoja svetainių dizaino sprendimus. 

„Kai sužinojau apie šią sritį, kažkaip pasąmoningai susijungė mano visi ir anksčiau norėti studijuoti dalykai – psichologija, domėjimasis žmonėmis (bendraklasiams sudarydavau fenotipus). Man buvo labai įdomu, kad žmogus, UX dizaineris, gali numatyti, nuspėti, kas bus patogu kitiems, kaip, kas ir kur norės spausti. Tarkime, jeigu paliksi mygtuką čia, jis labiau pritrauks dėmesį, žmogus links eiti viena kryptimi. Jeigu nuspręsi įterpti kitur, links eiti kita kryptimi. Tai labai sudomino. Supratau, kad irgi galėčiau kurti produktus, kuriais naudosis begalė žmonių“, – pasakojo laidos apie moteris TECH srityje „Mergaitės taip nedaro“ pašnekovė.

Darbas TECH srityje šiandien laikomas vienu perspektyviausių ir geidžiamiausių, o IT profesionalai vadinami ateities specialistais, be kurių daugelio įmonių veikla ir plėtra neįsivaizduojama. Vis dėlto pradžia čia ne visiems yra paprasta, darbdaviai neretai reikalauja specifinių žinių, įgūdžių ir net požiūrio į pasaulį.

Vieną didžiausių pasaulyje svetainių kūrimo ir interneto technologijų platformą Wix.com į Lietuvą pritraukusi ir pati už įmonės mūsų šalyje vairo stojusi Monika Laukaitė pastebėjo, kad TECH sektorius Lietuvoje vis dar yra nišinis ir jis vystosi greičiau nei kitų sričių darbuotojai geba persikvalifikuoti ar aukštosios mokyklos – paruošti specialistus. Paklausta apie moteris šioje srityje, ji patikino, kad norisi net atsidusti.

„Reikėtų pradėti nuo auklėjimo vaikų, kad maža mergaitė yra ne tik graži, bet gali būti ir protinga, ir domėtis technologijomis. Visa edukacija mokykloje. Manau, kad kompiuterinio raštingumo, jeigu taip galima pavadinti, pamokos turėtų būti nuo darželio, nuo mokyklos, nuo pradinukų. Ir kai jau pradedi dirbti šioje rinkoje, kad ir esi mergina, skirtumo nebelieka“, – sako M. Laukaitė.

Jos teigimu, bet koks mitas ar stereotipas dėl moterų darbo TECH srityje reiškia, kad tavo komandoje yra nepakankamai merginų.

„Aš 8 metus šiame sektoriuje ir, iš tikrųjų, nepatikėsite, nesulaukiau nė vieno ten kažkokio iššūkio, susidūrimo, incidento. Vienintelis, beje, komentaras yra buvęs iš mano močiutės. Kai pasakiau, kad dirbsiu, močiutė sako: „O, tai dabar galėsi sutaisyti mano kompiuterį“. Jai yra dabar 85-eri metai ir ji vis dar naudojasi kompiuteriu“, – juokėsi M. Laukaitė.

Nors mokėsi logopedijos, pagal specialybę Lina Jankevičiūtė taip niekada ir nedirbo. Susižavėjusi TECH, ji kibo į testavimą, o galiausiai pasuko į itin siaurą IT sritį, kurios specialistų Lietuvoje – vienetai. Dabar Lina yra šios srities produkto vadovė, o laisvalaikį skiria dar vienai širdžiai maloniai veiklai – tarnauja Lietuvos kariuomenėje.

Kai pirmą kartą išgirdo apie el. laiškų pristatymo, angliškai vadinamo deliverability, specialisto kasdienybę ir jo sprendžiamas problemas, L. Jankevičiūtė pripažįsta tik klapsėjusi blakstienomis, tačiau šiandien ji jaučiasi saugi, kad darbą ras bet kur pasaulyje.

Gana siauroje ir specifinėje srityje šiandien dirbanti pašnekovė susirinkimuose neretai būna vienintelė moteris ir patikina kartais besijaučianti lyg gyventų vyrų pasaulyje. Tačiau kartu tiki, kad gali įkvėpti kitas moteris ir diktuoti naują tendenciją ateities kartoms.

Ieškodama vietos, kur galėtų pabėgti nuo rutinos, išlipti iš komforto zonos ir duoti tėvynei atgal, prieš dvejus metus ji prisijungė ir prie Krašto apsaugos savanorių pajėgų. Nors į darbą biure šiandien, kai kovojama su nelegalų antplūdžiu pasienyje, L. Jankevičiūtei tenka vykti ir po nemiegotos nakties, prasmės tame tikrai daugiau nei nuovargio, patikina ji.

„Pamenu darbų pamokas mokykloje, kai buvo sakoma, kad mergaitės eis virti baltos mišrainės, o berniukai – drožti inkilėlių. Turbūt tokių dalykų turėtų nelikti. Gyvenime mes turime labai daug mokytojų: tai ir mūsų tėvai, tai ir mus supantys pedagogai, ir kiemo draugai, galų gale. Ir jeigu visi supras, kad nėra to lyčių pasiskirstymo ir darbų, atitinkamų jiems, tai mes ir užaugsime su tokia karta, kuri nebekels tokių klausimų. Man labai norėtųsi, kad po kokių 10-ies metų žmonės klausytų mūsų pokalbio ir nesuprastų, kodėl mes išvis apie tai šnekame, nes tokios problemos jau nebėra. Bet, matyt, 10 metų yra per trumpas laiko tarpas tam“, – pripažino laidos apie moteris TECH srityje „Mergaitės taip nedaro“ pašnekovė.

Nors planavo būti kinologe, supratusi, kad pasirinktų studijų kokybė jos netenkina, Erika Lėgaudaitė mokslus metė, grįžo į gimtuosius Mažeikius ir čia atidarė įmonę, užsiimančia mobiliosios įrangos taisymu. Dabar ji ne tik priima ir pati taiso telefonus, planšetes bei kompiuterius, tačiau kone kasdien savo pavyzdžiu neigia mitą, kad el. įrangos meistrai gali būti tik vyrai.

E. Lėgaudaitė neslepia – iš pradžių į priekį ją turbūt vedė tik aiškaus tikslo turėjimas ir adrenalinas. Jaunai ir tik mokyklą baigusiai merginai artimieji patarė verčiau važiuoti dirbti į užsienį ar bent jau rinktis samdomą, „valdišką“ darbą.

Stebėjosi daugelis ir tuomet, kai tik pradėjusi savo veiklą, ji pati važiuodavo pas klientus į namus, o telefono ragelį keldavo ir savaitgaliais, ir per šventes. Vis dėlto visiems dvejojusiems el. įrangos meistrė įrodė, kad atkakliai ir nuoširdžiai dirbant įmanoma yra viskas.

„Rinkitės, merginos, technologijų sritį. Tai yra neatrastos galimybės ir labai plati sritis. Tiek kūrybiniu atžvilgiu, tiek techniniu. Taip kad tik pirmyn“, – paragino laidos „Mergaitės taip nedaro“ pašnekovė.

Nors technologijos traukė nuo mažumės, iki dienos, kai tapo programuotoja, Bertai Matuliauskienei teko išbandyti labai daug skirtingų profesijų – ji dirbo finansų srityje, augino vaikus, užsiiminėjo rankdarbiais, kol galiausiai nusprendė, kad užteks. Laikas pildyti senas svajones.

Šiuo metu B. Matuliauskienė dirba programinės įrangos inžiniere ir kone kasdien savo kasdienybės užkulisiais dalinasi instagrame. Paskyrą „berta.codes“ seka beveik 30 tūkst. programavimo entuziastų.

Įdomu tai, kad programuoti B. Matuliauskienė mokėsi visiškai savarankiškai. Sukurti pirmąją interneto svetainę jai užtruko 5 dienas ir tuomet į galvą, juokiasi, net toptelėjo mintis: „Vau, čia taip lengva?“. Vis dėlto realybė pasirodė gerokai kartesnė.

„Žmogus yra toks įdomus kūrinys, kuris dažniausiai bijo dalykų. Bet tų dalykų, kurių jis nėra išbandęs, arba su kuriais jis nėra susidūręs. Programavimas, atrodo, toks gigantas, bet tas gigantas turi labai labai daug sričių ir jos visos yra skirtingos. Jeigu tik kažkam kyla mintis pabandyti, pirmiausia aš siūlyčiau atlikti rinkos tyrimą apie tai, kokios egzistuoja sritys, specialybės, programavimo kalbos. Ir tiesiog nebijoti nerti. Tikrai bus dienų, kai bus sunku. Ir tikrai bus dienų, kai pradėsite abejoti, ar tai yra teisingas kelias. Bet juo eiti verta, nes mokslo šaknys karčios, o vaisiai visuomet saldūs“, – užtikrino laidos „Mergaitės taip nedaro“ pašnekovė.

Profesorė, mokslininkė ir tyrėja Jurgita Kapočiūtė-Dzikienė informatikos studijas vadina vienu geriausių pasirinkimų savo gyvenime, nors pradėjusi dirbti dirbtinio intelekto srityje iš savo draugo ir išgirdo, kad šiai profesijai jos lytis esą netinkama.

Dabar Vytauto Didžiojo universiteto Informatikos fakultete profesorė atlieka mokslinius tyrimus ir dėsto studentams, o kartu dirba kalbos technologijų specialiste. J. Kapočiūtė-Dzikienė yra viena pirmųjų mokslininkių, bandančių dirbtinį intelektą pritaikyti lietuvių kalbai.

Ji pastebi, kad dažnai informatika įsivaizduojama tik kaip programavimas ir tai atgraso jaunus žmones. Pačiai profesorei ypač patinka kūrybinis procesas ir galimybė niekada iki tol nespręstai problemai surasti optimalų sprendimą.

„Tuomet man atsiskleidžia visas informatikos grožis. Ir tada yra nepaprastai daug vietos pasireikšti kūrybiškumui. Jei dar kažkas turi tą nepasitikėjimą savimi, norėčiau nuraminti ir pasakyti: „Niekur jūs nepavėlavote“. Kartais pasigirsta net tokios įžvalgos, kad neva nepradėjai mokykloje, pirmose klasėse, mokytis programuoti arba kažkokių informatikos dalykų, po to jau negali šioje srityje net būti. Kartais ypač vaikų perspaudimas į kitą pusę duoda priešingą efektą. Tiesiog noriu padrąsinti ir pasakyti – rinkitės šią specialybę ne dėl to, kad informatikai vėliau gali gauti gerus atlyginimus, ne dėl to, kad jums rekomenduoja tėvai, o tiesiog dėl to, kad tai labai įdomi sritis“, – paragino laidos „Mergaitės taip nedaro“ pašnekovė.

Monika Venčkauskaitė programuoti pradėjo dar paauglystėje, studijavo dalelių fiziką, stažavosi CERN laboratorijoje, Oksfordo universitete, JAV. Šiuo metu ji – mašininio mokymosi inžinierė, save atradusi dirbtinio intelekto srityje.

M. Venčkauskaitės teigimu, dirbtinis intelektas yra tiek geras, kiek gebame užtikrinti kokybišką jo mokymąsi. Nors gali kilti svarstymų, kaip apibrėšime save dirbtinio intelekto amžiuje, turime suprasti, kad dėl mašininio mokymosi atskiros sritys tobulėja labai stipriai, galutiniai rezultatai gerėja, tad reikia išmokti žengti koja kojon su naujovėmis.

Paklausta, kur link šioje srityje judame, pašnekovė patikino, kad proveržio greitu metu turėtume sulaukti logistikoje. Dirbtinis intelektas šiandien jau plačiai pritaikomas autentifikacijos mechanizmams, kuriant autonominius automobilius, užtikrinant saugumą ir net medicinoje.

„Aš manau, bene įdomiausias pritaikymas bus susijęs su robotais. Galbūt ateityje turėsime robotus, kurie nešios siuntinius iki mūsų durų ir jie bus visiškai autonominiai. Manau, viena iš įdomiausių inovacijų ateinančiais metais laukia logistikos srityje“, – sakė M. Venčkauskaitė.

Laidoje programuotoja daugiau papasakojo ir apie tai, kaip jos gyvenime kompiuteriai pradėjo užimti išskirtinę vietą, kas yra šiuo metu itin išpopuliarėjęs mašininis mokymasis bei kaip gyvensime netolimoje ateityje.

Socialinių mokslų srityje it žuvis vandenyje nardžiusi Viktorija Mačiūnė pasirinkimu tapti programuotoja nustebino ir savo vyrą, ir dėstytojus – kursuose ji buvo vienintelė mergina, tačiau galiausiai iš visos grupės tik ji ir tapo programuotoja. 

Dabar jau beveik dešimtmetį IT sferoje besisukanti V. Mačiūnė tikina atradusi tikrąjį savo pašaukimą, tačiau šioje kelionėje buvo ir iššūkių, ir sunkumų. Pavyzdžiui, pirmojo programuotojos darbo ji intensyviai ieškojo net pusę metų, o vienoje įmonių buvo verčiama imtis darbų, kurių niekada neprašydavo vyrų. 

„Man tekdavo tokie darbai, kurių vadovas niekada nepaprašytų vyriškos lyties atstovų. Pavyzdžiui, atėjus klientams, jis įeidavo į kabinetą, pasižiūrėdavo: „Padaryk kavos“. Arba tokie dalykai kaip torto pjaustymai – manęs net neprašydavo, jis būdavo padėtas ant mano stalo, padėta mentelė. Jau turėdavau žinoti, kad tas tortas turės būti supjaustytas ir visi laukdavo, kol tai bus atlikta“, – pasakojo pašnekovė.

V. Mačiūnė pirmojo programavimo darbo ieškojo pusę metų. Užtruko, nes rinkosi tikslingai ir gerai žinojo, kur ir ką nori dirbti, teko paaugti ir kol atitiko rinkoje keliamus reikalavimus. Pasak V. Mačiūnės, darbo paieškos procesas iš jos pareikalavo labai daug atkaklumo ir įdirbio, o vienoje įmonių ji iš viso buvo pirmoji programuojanti mergina.

Eglės Čiuoderienės sėkmės kelias prasidėjo nuo nesėkmių: vaikystės svajonės žlugo po pirmųjų pokalbių dėl darbo, į išsvajotas studijas įstoti nepavyko, o sumaniusi sukti į verslą iš patyrusio mentoriaus ji išgirdo, kad nieko nebus, nes neturi materialinio užnugario.

Vis dėlto nė vienas šių „ne“ E. Čiuoderienės nesustabdė, o tik užgrūdino. Baigusi studijas visai kitoje srityje, galiausiai save ji atrado TECH.

E. Čiuoderienės kasdienybe tapo darbas su virtualia realybe, dirbtiniu intelektu ir informacinių technologijų skaitmeniniais sprendimais sunkiosioms industrijoms, kol galiausiai ji buvo išrinkta viena iš 20-ies įtakingiausių IT moterų Lietuvoje.

„Negalima sėdėti rankas sudėjus. Reikia drąsiai komunikuoti apie savo lūkesčius ir kalbėtis su savo svajonių darbdaviais. Gal ne iš pirmo ir net ne iš antro karto jums pasiseks, bet kiekviena patirtis leis augti ir tobulėti. Aš lygiai taip pat vis dar turiu kovoti už savo vietą po saule, kiekvieną dieną įrodinėti savo kompetenciją. Todėl nuolat svarbu mokytis naujų dalykų ir ugdyti skirtingus gebėjimus, kad greitai galėtume prisitaikyti prie besikeičiančių rinkos sąlygų“, – laidoje kalbėjo ji.

Technologijų srityje dirbanti Vida Jonušytė savo drąsa ir užsispyrimu ne vieną gali priversti krūptelėti. Kovodama su stereotipais, ji nusiskuto galvą plikai, gimtojo Kupiškio vaikus apdalino mikrokompiuteriais, o labiausiai išgarsėjo tuomet, kai į Lietuvą iš Jungtinės Karalystės grįžo viešoje konferencijoje uždavusi vos vieną klausimą.

Šiuo metu V. Jonušytė kasdien monetizuoja programuotojų darbą, stengiasi kuo daugiau žmonių sudominti technologijomis ir griauti stereotipus, kad tai tėra programavimas ar kad IT visiškai netinka moterims.

„Mes dabar visi žinome, kad per daug žaidimų telefonais vaikams nėra gerai. Tėvai neleidžia vaikams naudotis telefonais tiek, kiek jie norėtų, bet patys, iš tikrųjų, su tais telefonais gal net daugiau laiko praleidžia. Reikia galvoti ne apie tai, ko vaikui neduoti, bet kokį pavyzdį mes jiems rodome. Ir ne tik tiesiog duoti telefoną ar kitą įrenginį, o kartu prisėsti ir parodyti, kad jame yra daugiau nei žaidimai ar socialiniai tinklai. Pradėti jau labai nuo ankstyvo amžiaus pasakoti, kaip realiame gyvenime tai gali būti naudinga“, – laidoje „Mergaitės taip nedaro“ kalbėjo pašnekovė.

Anot jos, tam, kad galėtum dirbti TECH srityje, turi gebėti naudotis reikalingais įrenginiais, turėti naujausių su šia sritimi susijusių žinių, praktinių įgūdžių ir mokėti bendrauti su komanda. Darbdaviai jau seniai neprašo, pavyzdžiui, baigto universiteto diplomo kopijos.

„Tiesiog mes visi turime suprasti, kad reikia patiems ekstra dirbti. Ir, galų gale, nebijoti mokytis. Nebijoti mokytis, tęsti to, ką pradėjome gal darželyje“, – pastebėjo V. Jonušytė.