Ši paroda gali įtraukti ir „praryti“, pakeisti nuomonę apie feminizmą, po jos galite gimti iš naujo. Solidi, jautri ir aistringa, penkis šimtmečius nuo Renesanso iki šiandienos aprėpianti paroda „Moterų klausimas 1550–2025“ eksponuojama vos prieš daugiau nei metus duris atvėrusiame Varšuvos Modernaus meno muziejuje. Čia pristatomas turtingas kuratorės Alison M. Gingeras atliktas tyrimas. Parodoje eksponuojama beveik 200 darbų, tarp jų – garsių menininkių, tokių kaip Artemisia Gentileschi, Tamara de Lempicka, Frida Kahlo, Tracey Emin, Yoko Ono ir daugelio kitų šiuolaikinių ir istorinių menininkių kūriniai. Kūrinių atranka primena, kad nepaisant ilgamečių bandymų sąmoningai išstumti moteris iš meno kanono, dėl naujų atradimų ir juos patvirtinančių tyrimų, talentingų moterų menininkių kūryba datuojama būtent 1550 m.! Apie įkvepiančią ir įgalinančią, meno istoriją perrašančią, Lenkijai ir šiam regionui ypatingai reikalingą parodą kalbamės su menininke Morta Jonynaite ir meno istorike, kuratore Julija Šilyte.
Ved. Jogintė Bučinskaitė.

Videomeno ir judančių vaizdų kūriniai neretai tampa iššūkiu nekantriam parodų lankytojui. Tačiau tik skyrus jiems laiko pasimato suaustos prasmės ir kadrų raštai. Kaip nuausti videomeno parodas? O kaip judančių vaizdų metmenys ekspozicijose susikryžiuoja su kitų menų ataudais? Apie tekstilnį mąstymą kuriant ir kuruojant, apie ilgos vasaros dienos saulės reikalaujančią švytinčią Kazimieros Zimblytės tapybą ir iš videomeno darbų išlipusius objektus kalbamės su menininku, režisieriumi Deimantu Narkevičiumi ir šiuolaikinio meno kuratore Monika Lipšic, aptardami dvi parodas: Lietuvos dailininkų sąjungos meno erdvėje „Medūza“ eksponuojamą Susannos Wallin parodą „Triksterio budynės“ (kuratorė Mantė Valiūnaitė) ir MO muziejuje įvykusį K. Zimblytės ir Rose Lowder darbų susitikimą „Pievos ir akys“ (kuratorės Inesa Brašiškė ir Miglė Survilaitė).


Ved. Jogintė Bučinskaitė

Tai – paroda, į kurią telpa pati „Krantinės arka“… tiksliau, jos maketas ir dar keliasdešimt skulptūrų iš privačios, du dešimtmečius kauptos Rolando Valiūno kolekcijos. Užupio rajone įsikūrusio Lietuvos meno pažinimo centro „Tartle“ paroda „Išmanymo šešėlyje“ (kuratorė Jurgita Ludavičienė) siūlo skulptūros žanrą pažinti per įsižiūrėjimo pratimą – į šoną patraukus išmanymą ir pasitelkus subjektyvų manymą. Tačiau ar pakanka tik pamatyti? Ar šiuolaikinės skulptūros kompleksiškumą pakanka paaiškinti sapno logika? Ar tarp medžiagos ir formos meistrystės pavyzdžių iš XIX a. pab. įsiterpusios vėlyvojo sovietmečio modernizmo ir šiuolaikinės išraiškos, kai medinei skulptūrai daromas erotinis masažas, o PVC vamzdžiai groja apie bendrabūvį, padeda geriau suprasti kitą garsųjį „vamzdį“? Šiam tikslui verta užeiti į jo autoriaus Vlado Urbanavičiaus darbų parodą „Tarp struktūrų“ galerijoje AV17. Apie skulptūras parodose ir viešose erdvės kalbamės su Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Skulptūros rinkinio tyrėja ir kuratore, menotyrininke dr. Elona Lubyte ir Vilniaus miesto muziejaus direktore, meno istorike dr. Rasa Antanavičiūte.

Ved. Jogintė Bučinskaitė

Išmintis byloja, kad ne piniguose laimė, tačiau būtent jie eksponuojami Šiuolaikinio meno centro parodoje „Tėvas“ ir augina savo kaip meno kūrinių vertę. Tai – jaunosios kartos menininko Mykolo Valantino debiutinė paroda (kuratorius Povilas Gumbis), kurioje jis atsispiria nuo tėčio Ryčio Valantino grafikos archyvo ir Nepriklausomybės pradžioje jo suprojektuotų pirmųjų litų ir talonų. Šiuolaikinė išmintis byloja „fake it till you make it“, todėl imitavimas, klastotė, kopijavimas ir padirbinėjimas tampa legaliu metodu kurti savo kaip žmogaus ar menininko tapatybę. Kas šiomis sąlygomis, kai viskas turi savo kainą yra vertybės ir kaip kuriama meno vertė? Kaip padirbti parodą, pinigus, grafikos darbus ir meilę? O gal visa tai tėra suklastotas pasakojimas? Apie tai kalbamės su menotyrininku Ernestu Parulskiu ir rašytoja, kuratore, kultūros tyrėja Ieva Gražyte.

Ved. Jogintė Bučinskaitė

2025-aisiais garsiai skambėjo Čiurlionis ir visuomenės balsas. Metai lyg piruetu apsisuko greitai ir intensyviai. Nuo ko atsispyrė menas ir kultūra, ir ar pavyko išlaikyti vertybinę bei kokybinę pusiausvyrą? Apie svarbiausius metų meno įvykius – kultūros protestą, vandalizmą prieš meną viešojoje erdvėje, naujas kultūros erdves, formuojamo kanono paradoksus, įsimintinas parodas, vyravusias temas, besiformuojančias tendencijas ir tai, kas jau yra ir dar bus meno istorijos dalimi, kalbamės su menininke, kuratore, kultūros komentatore Paulina Pukyte ir menotyrininke, meno kritike, apžvalgininke Emilija Lipska.

Ved. Jogintė Bučinskaitė

Kas iškyla atmintyje ir koks vaizdinys piešiasi vaizduotėje, kai galvojame apie Šiaurę? Šalta, tolima ir didinga? O gal kaip Kalėdos? Vieniems Šiaurė visada kels skaudžių tremties patirčių asociacijas, kitiems liks dar neišnaudotų gamtos išteklių svajone. Treti seks paskui gerovės valstybių ir new nordics mitologijas. Apie Šiaurę kaip platų atminties ir vaizduotės peizažą pasakoja naujoji LNDM Nacionalinės dailės galerijos paroda „Šešėliai palieka pėdsakus“ (kuratorės Kotryna Markevičiūtė ir Gabrielė Radzevičiūtė). Kaip joje pristatomos tolimų Šiaurės kraštų autochtonų bendruomenės? Kaip prisimenami tremties, asimiliacijos ir žemės išnaudojimo skauduliai? Apie tai kalbamės su antropologe, VU Azijos ir transkultūrinių studijų instituto docente bei Kembridžo universiteto mokslo darbuotoja dr. Kristina Jonutyte ir kultūrinio ugdymo konsultante, kuratore, buvusia Lietuvos kultūros atašė Šiaurės šalyse Živile Etevičiūte.

Ved. Jogintė Bučinskaitė

Lietuvoje jau 15 metų plėtojama meno doktorantūros studijų programa. Šia proga surengta Vilniaus dailės akademijos meno doktorantų darbų paroda „Kompo(s)tas ir detritas“. Kaip ir kompostavimo procese, taip ir meniniame tyrime patirtys, idėjos, atradimai sluoksniuojasi ir jungiasi naujais būdais. Tačiau ar per šiuos metus meno doktorantūra prigijo Lietuvos meno ir mokslo sistemoje? Kiek derlinga ši terpė naujiems žinojimams ir pristatymo būdams? Ką tyrinėja meno doktorantai ir ar sąvoka „meninis tyrimas“ nenuvertėjo? Apie tai kalbamės su menininku, pirmuoju meno daktaru Lietuvoje Žygimantu Augustinu ir meno daktaro laipsnį neseniai apsigynusiu menininku, tyrėju, inžinieriumi Julijonu Urbonu.

Ved. Jogintė Bučinskaitė

Prieš 25-erius metus Šiuolaikinio meno centre surengta paroda „NATO sienos“ kvietė menininkus galvoti apie saugumo struktūras, kai dar nepriklausėme nei NATO, nei ES. Šiandien, kai į Lietuvą perkeliama Vokietijos kariuomenės brigada, ŠMC pristato parodą „Varpai ir patrankos. Šiuolaikinis menas militarizacijos akivaizdoje“ (kuratoriai Valentinas Klimašauskas ir Virginija Januškevičiūtė). Koks menininko vaidmuo ir kokios atsakomybės kuriant karo tema? Kaip per du dešimtmečius pasikeitė menininkų kūrybos metodai? Ko galime išmokti iš atvaizduotos karo baimės ir traumos? Ar menininkas gali paveikti politinius sprendimus ir apginti demokratiją? Apie laiko, grėsmių ir vilčių paraleles kalbamės su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktore prof. Margarita Šešelgyte ir menotyrininku, kuratoriumi, Nacionalinio architektūros instituto direktoriumi Kęstučiu Kuizinu.

Ved. Jogintė Bučinskaitė

Laiko trūkumas tapo tokia įprasta būsena, kad dažnas nebeturime laiko ne tik seniai planuojamiems susitikimams, buities darbams ar svajonėms. Laiko ima stigti net baziniams poreikiams ar negalavimams. Psichikos sveikatos menų festivalis „Ryšiai“ šiemet kelia aktualius klausimus apie laiko ir psichikos sveikatos sąsajas. Kokį laiko potyrį formuoja vidiniai ir išoriniai išgyvenimai? Kas nutinka, kai asmeninis tempas nesutampa su visuomenės produktyvumo lūkesčiais visur suspėti, būti pasiekiamais ir naudingais? LNM Istorijų namuose veikianti festivalio paroda „Praleistas susitikimas“ (kuratorės Karolina Zakarauskaitė ir Karolina Latvytė Bibiano) sukuria laiko ir erdvės progą pasikalbėti apie meną kaip terapiją, laiką, kuris gydo ir visiems eina skirtingai. Kaip griežta projektinio finansavimo darbotvarke ir tempu paremta meno sistema veikia kūrybiškumą? Apie tai kalbamės su psichoterapeute dr. Rasa Bieliauskaite ir architekte, psichologijos studente Evelina Bartusevičiūte.

Ved. Jogintė Bučinskaitė

MO muziejaus parodoje „Amžinai laikina“ pasakojama apie amžinus klausimus, jausmus ir dilemas. Laikas, baimė, kūnas, meilė, darbas ir bendrystė juda per amžius ir daro mus panašius į gyvenusius prieš mus ir gyvensiančius po mūsų. Profesorės Giedrės Mickūnaitės ir Dovilės Barcytės kuruota ekspozicija apima laikotarpį nuo vėlyvųjų Viduramžių iki šiuolaikinio meno, o čia gimsta intriguojančių ar net šventvagiškų jungčių. Vienoje erdvėje susitinka šventųjų skulptūrėlės ir pavogto muilo gabaliukai, o Šv. Veronikos rankose laikoma drobulė su Kristaus atvaizdu tampa panaši į Eglės Ridikaitės ant drobės išpurkštą bobutės skarelių prisiminimą. Ar pavyksta išvengti anachronizmo ir kokie netikėti plastiniai ar konceptualūs dialogai randasi senajam menui susitikus šiuolaikinį, kalbamės su menotyrininke, meno kritike, LNDM Nacionalinės dailės galerijos kuratore Egle Juocevičiūte ir dailės istorike, Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros instituto mokslo darbuotoja dr. Tojana Račiūnaite.

Ved. Jogintė Bučinskaitė