Psichologė, Šaukštas Proto

Ar kada nors pasvarstėte - kaip nutinka, kad restorane užsisakome desertą nė nemirktelėję, o parduotuvėje sausainių lentyną apeiname plačiu ratu? Nors abiejose aplinkose jūsų pasirinkimai yra kruopščiai orientuojami, bet priemonės yra skirtingos. Restoranuose daugiau dėmesio skiriama sensorinėms užuominoms ir socialiniam kontekstui, kuris jus turėtų atvesti iki vieno patiekalo pasirinkimo. Parduotuvėse daug dėmesio skiriama kaip ir kur prekės yra išdėstomos tam, kad pirkinių krepšelis būtų didesnis ir formuotųsi ilgalaikiai vartojimo dėsningumai.

Aš Monika Kuzminskaitė, sveikatos ir mitybos psichologė, ir šiame įraše atidžiau patyrinėsime maisto pirkimo parduotuvėse psichologinius aspektus.

Kai valgome restorane - kiek pasirinkimą lemia mūsų pačių norai, o kiek - mums galbūt nepastebimos, bet apgalvotos ir tikslingos restorano pastangos? Pasirinkimai niekada nevyksta informaciniame vakuume ar tik mūsų galvose - pakalbėkime, kaip galime padėti sau rinktis tokį maistą, kokio norime (sveikesnį, ekologiškesnį, ar atspindintį kitas jūsų bendras vertybes), iš tiesų neribodami savo pasirinkimų laisvės.

Ar norėtumėte sužinoti, kaip smegenys sukuria mums beveik nepastebimas automatinių veiksmų grandines, ir ar tam svarbi valia?

Įpročiai, potraukiai ir savireguliacija yra tarpusavyje susiję vienos sistemos komponentai. Įpročiai yra valdomi galvos smegenų pamatiniuose mazguose (angl. “basal ganglia”) veikiančios stimulų-reakcijų sistemos. Kiekvienas įprotis - tai trijų segmentų seka: stimulas (pradinis signalas veikti), veiksmas ir atlygis. Ilgainiui sistemingai kartojama seka nebevaldoma motyvuoto tikslo (tai kaktinės skilties valdoma veikla) ir tampa automatišku vykdymu (tai jau pamatinių mazgų sritis), kuriam reikia labai nedaug sąmoningų pastangų. Automatiškai, įpročių pagrindu atliekami veiksmai tuo pat metu varžosi su sąmoninga tikslo siekimo veikla. Garsus - bet, deja, netiksliai cituojamas - tyrimas teigia, kad įpročiams susiformuoti reikia kažkiek dienų (cituojama ir 18, 21, 66 dienos ar dar kiti skaičiai). Realiai tyrimo rezultatai sako, kad įprotis susiformuoja nuo 18 iki 254 dienų, tačiau individualūs skirtumai labai dideli. 2024 metais atliktas meta-tyrimas patikslina, kad patikimas su sveika gyvensena susijęs įprotis dažniausiai susiformuoja per 2-5 mėnesius, ir automatizmo lygis per tą laiką nuolat stiprėja. Įpročio stiprumas gali priklausyti nuo įpročio formavimo būdo; pats įprotis taip pat priklauso nuo aplinkos, kuri dažniausiai ir tarnauja kaip stimulas arba “starto signalas”. Pasikeitus aplinkai ir nelikus įprastinių užuominų, įprotis gali silpnėti, nes nebespaudžiamas “starto signalas”.

Ar kada nors susimąstėte, kodėl net po vienos prasto miego nakties pabundate aiškiai norėdami kažko saldaus ir jausdamiesi emociškai suglamžyti? Tam yra žinomas mokslinis paaiškinimas.  Miego procesas “muša pagrindinį būgną” kūno medžiagų apykaitos ir emocinio balanso procesuose. Jei suprastėja miego kokybė arba trukmė, organizmo endokrininė sistema persijungia į parengties būseną, veikdama du pagrindinius valgymą reguliuojančius hormonus, leptiną ir greliną. Greliną gamina skrandis, tai alkio hormonas. Jei miego kokybė prastėja, grelino kiekis stipriai padidėja, o smegenys tai interpretuoja kaip signalą, kad organizmui skubiai reikia greitai gaunamos energijos. Leptinas - sotumo hormonas, kurį gamina riebalinis audinys. Trūkstant kokybiško miego, leptino gamyba sulėtėja, todėl smegenų nepasiekia signalas, kad valgyti gana. Šis su valgymu susijusių hormonų disbalansas sukuria didesnį potraukį intensyvaus skonio, daug kalorijų turinčiam maistui - dažniausiai maistui, kuriame daug nesudėtinių angliavandenių ir riebalų.

“Protarpinis badavimas” man kažkaip neskamba, todėl dažniausiai sakau - protarpinis valgymas.  Tai rekomendacija valgyti ne bet kada, bet per nustatytą laiko tarpą paroje - dažniausiai trunkantį nuo 6 iki 10 valandų, pavyzdžiui nuo 12 iki 18 valandos. Likusiomis valandomis valgyti nerekomenduojama, tačiau galima gerti vandenį. Tokia rekomendacija neriboja KĄ valgyti, tačiau riboja KADA galima valgyti. Tokios rekomendacijos pagrindas yra žinios apie cirkadinį ritmą - fiziologinių procesų pokyčius paros bėgyje. Šiam ciklui paklūsta medžiagų apykaita, hormonų gamyba ir audinių atstatymas. Manoma, jog smegenyse (SCN, suprachiazmatiniame branduolyje) yra “pagrindinis laikrodis”, kuris visų pirma reaguoja į šviesą. Kepenyse, žarnyne, riebaliniame audinyje taip pat yra “periferiniai laikrodžiai”, kurie labiausiai reaguoja į valgymo laiką.

Šis žodis man iš karto primena Italiją, ir tam yra konkreti priežastis, ir vėliau viskas bus aišku.  Polifenoliai - tai augalų medžiagų apykaitos produktai. Augalai gaminasi polifenolius tam, kad apsisaugotų nuo aplinkos stresorių, ultravioletinių spindulių ir įvairių ligų. Kai polifenolius vartojame augalus valgydami, mūsų organizme jie veikia ne tik kaip antioksidantai, jie aktyviai dalyvauja organizmo procesuose. Tik 5-10 procentų polifenolių gauname iš maisto plonajame žarnyne. Likusi dalis keliauja iki storosios žarnos, ir ten veikia kaip prebiotikai, t.y. maitina naudingąsias bakterijas - pavyzdžiui Lactobacillus ar Bifidobacterium. Šios bakterijos gamina trumpųjų grandinių riebalines rūgštis, kurios saugo žarnyno sienelę ir reguliuoja neurotransmiterius (serotoniną ar dopaminą). Polifenoliai taip pat padeda suvaldyti pernelyg įsisiautėjusius citokinus - uždegimą palaikančias medžiagas. Citokinai gali pereiti per kraujo-smegenų barjerą ir sukelti “ligos būseną” (nuovargį, anhedoniją, prastą nuotaiką). Bendras lėtinis uždegimas yra žinoma depresijos ir nerimo priežastis. Polifenoliai taip pat gali kirsti kraujo-smegenų barjerą ir skatinti BDNF (smegenyse gaminamo neurotropinio faktoriaus) gamybą - BDNF reikalingas smegenų ląstelėms kaip esamų neuronų gyvybingumą palaikanti ir naujų jungčių susidarymą skatinanti medžiaga.

Kadangi dažnai kalbame apie prebiotikus ir probiotikus, tai dar kartą atskirkime, kas yra kas. Probiotikai - tai žmogaus organizmui naudingos bakterijos, pavyzdžiui Bifidobacteria arba Lactobacilli. Prebiotikai - tai maisto medžiagos toms bakterijoms. Dabar metas probiotikams. 2013 metais buvo pradėtas vartoti “psichobiotikų” terminas - taip vadinami mikroorganizmai, kurie apsigyvena mūsų organizme ir yra naudingi psichinei sveikatai; tuo metu, kai terminas buvo pristatytas - padėjo gerinti psichiatrinių pacientų būklę. Šiuo metu mes žinome, kad žarnyne gyvenantys mikroorganizmai, mūsų mikrobiota, bendrauja su smegenimis tiesiogiai per nervą klajoklį, gamindami nervų komunikacijai reikalingas medžiagas neurotransmiterius ir jų žaliavas arba prekursorius (dopaminą, serotoniną, gama amino sviesto rūgštį (GABA)) ir veikdami HPA ašį (sistemą, jungiančią smegenų pogumburį, kankorėžinę liauką ir antinksčius, kuri reguliuoja atsaką į ilgalaikį stresą ir kortizolio gamybą).

Ir mitybos psichologija, ir mitybos psichiatrija daug dėmesio skiria abiems šio nuostabaus ryšio kryptims - ir kaip maistas veikia psichiką, ir kaip mūsų elgesys, nuotaika ir mąstymas veikia mitybą. 

Šį kartą patyrinėkime, kas yra prebiotikai, ir ką jie mums daro. Tarptautinė mokslinė prebiotikų ir probiotikų asociacija (ISAPP) prebiotikus apibūdina kaip medžiagas, kurias organizmo mikroorganizmai vartoja teikdami šeimininko sveikatai naudos. Tam, kad medžiaga būtų priskiriama prebiotikams, ji turi būti atspari skrandžio rūgšties ir dvylikapirštės žarnos šarmo poveikiui, negali būti absorbuojama plonajame žarnyne ir turi būti virškinama (ar tiksliau fermentuojama) tik naudingųjų mikrobų storajame žarnyne. Kadangi dažnai kalbame apie prebiotikus ir probiotikus, tai tuo pačiu atskirkime, kas yra kas. Probiotikai - tai žmogaus organizmui naudingos bakterijos, pavyzdžiui Bifidobacteria arba Lactobacilli. Prebiotikai - tai maisto medžiagos toms bakterijoms.

Apie serotoniną galime kalbėti jau beveik neužsikirsdami, triptofaną minime rečiau, bet viename sakinyje su kokiu šokoladu ar kalakutiena jis irgi yra linkęs pasirodyti. Pasitikrinkime, kas tai yra, kodėl apie tai verta žinoti, ir kaip tai susiję su psichologine sveikata. Triptofanas - būtinoji aromatinė amino rūgštis - medžiaga, kurios žmogaus organizmas nesintetina, vadinasi - ją būtinai turime gauti su maistu. Pirmiausiai triptofanu buvo susidomėta nustačius, kad serotonino trūkumas smegenyse yra reikšmingas depresijos vystymosi veiksnys. Serotoninas nepraeina per kraujo-smegenų barjerą, todėl serotoninas smegenyse gali būti tik gaminamas vietoje iš reikalingų sudėtinių dalių. Triptofanas kaip tik yra reikalinga sudėtinė dalis, iš kurios serotoninas sintetinamas. 

Kol skaitau apie vitaminą D, mano galvoje plepa Miyazakio Kalciferis, todėl dabar apie jį galvokite ir jūs :) Vitaminas D - cholekalciferolis - ilgus metus buvo siejamas tik su kaulų sveikata ir rachitu. Tačiau vitaminas D iš tiesų yra neuroaktyvus steroidinis hormonas. Smegenyse turime daugybę vitamino D receptorių, jie tankiausiai išsidėstę kaktinėje skiltyje, hipokampe ir hipotalame - lygiai ten, kur reguliuojama nuotaika, apdorojamos emocijos ir kuriama streso reakcija. Smegenyse taip pat gausu fermentų, kurie paverčia vitaminą D jo aktyvia, vartojama forma. Vitaminas D tiesiogiai aktyvuoja genus, kurie gamina triptofano hidroksilazę 2 (TPH2) - fermentą, kuris galvos smegenyse paverčia triptofaną serotoninu.