Pasakoju pie žarnyno ir smegenų ašį, dalijuosi tyrimais apie kvapiąją gardeniją, norą "kažko sūraus", kur yra skonio receptorių ir ar tikrai mankštinantis dega kalorijos.

Šią savaitę mane padirgino man nauja mintis - ar būtinai reikia mėgti visus žmones? Nes automatinis mandagumas, paviršutinis humanizmas ir dar kažkokios kitos struktūros iš karto suskato linksėti ir tvirtinti, kad būtinai. Bet pakraštyje kritiškai sublizgėjo ir raginių akinių kraštelis - ar tikrai? Ką reiškia "mėgti"? Pripažinti, kad patinka, vadinasi pritariu, neprieštarauju, atitinka mano vertybes, nuostatas, man kuria džiaugsmo (o turbūt labiau atsipalaidavimo, nes saugumo) jausmą, galbūt mane nustebina - bet maloniai, saugiai, manimi rūpinasi ir man nėra grėsmė. Kažkaip taip? 

Rekomenduoju Alex Hutchinson knygą "The explorer's gene", svarstau apie planavimo varbą ir reikšmę valgymui, dalijuosi tyrimais apie tai, ar geriau valgyti ryte, ar vakare, ar svarbu pasirinktas mitybos planas, ar paaugliai jau gali naudotis planavimo privalumais, ir ar planavimas turi tamsiųjų pusių.

Šiandien kastuvas yra mano burtų lazdelė ir mano katana. Tikslas yra, aišku, gera savijauta, bet šalutinis rezultatas yra ir naujos lysvės visų vaivorykštės spalvų pupelėms, kukurūzams ir moliūgams (negaliu nepabandyti trijų seserų!), o dar kažkur reikės įkurdinti visas kitas fėjas. Apžiūrinėju sliekus ir sraiges, urvelius ir kurmiarausius, vertinu žemės juodumą ir pumpurų dydį. Visos mano Lego detalės yra savo vietose. Mano mintys teka lygiai ir kryptingai. 

Rekomenduoju George Orwell knygą "Gyvulių ūkis", svarstau vieną iš kliūčių valgyti sveikai - norą valgyti skaniai ir iš maisto gauti malonumą; dalijuosi tyrimais apie valgymo malonumo mechanizmus: apie neurotensiną, apie tai, kaip sąveikauja noras valgyti iš alkio ir siekiant malonumo, ir kaip jie yra vis tik skirtingi ir galiausiai apie tai, kaip būtent persivalgymas, o ne kalorijų perteklius įjungia riebalų kaupimą pilvo srityje.

Negaliu pasilenkti pirmyn. Negaliu pasilenkti atgal. Mano dopamino sistema man pakišo kiaulę. Kelis kartus tikrai sakiau, gal net garsiai - viskas, jau pavargau, po žiemos daugiau negaliu, reikia dėti žirkles ir pirštines. Bet vietoj to, nieko nepadėjau - sutvarkiau viską, ką žadėjau atidėti rytojui, ir dabar mano nugara nebeveikia. 

Rekomenduoju Gretchen Rubin knygą "Secrets of adulthood", samprotauju apie tai, kas vadinama "hanger", dalijuosi tyrimais apie tai, kokius jausmus sukelia pyktis, kaip alkis veikia elgesį, ar pyktis vienintelė emocija kuri siejama su alkiu, kaip alkis veikia emocijų ir elgesio reguliavimą ir kaip smegenys gali supainioti troškimą valgyti su troškimu bendrauti.

Žiūrėjau į tą darbą iš anksto vartydama akis ir iš anksto galvodama koks jis bus sunkus. Pasidalinau dalimis. Kadangi šiandien planas buvo to imtis, tai iš pat ryto bekylantį nerimą iš karto nusiunčiau pirštinių ir į darbą. Pirma dalis pasirodė netikėtai greita ir lengva. Na na, pagalvojau - bet jau po to tai bus žiauriai sunku. Na bet ką darysi, ta diena - tai ta diena. Bet nebuvo sunki ir antra dalis, ir net greitesnė, nei tikėjausi. Ne tai, kad nežinočiau ką daryti ar nemokėčiau planuoti. Kas čia dabar darosi, galvoju, šluodama likučius jau viską baigusi. Kas čia ką tik buvo?...

Pasakoju apie pagrindines leptino funkcijas, dalijuosi tyrimais apie tai, kaip su leptinu bendradarbiauja TET2, GLP-1, kas yra hipoleptinemija, ir kodėl norint deginti riebalus, valgyti būtina - o taip pat, ką dar reikia daryti.

Savaitės pabaiga, pradedu atidėti nebaigtus ir uždarinėti baigtus darbus. Valausi alyvuotas rankas, veidrodyje apžiūrinėju suodiną veidą, klijuoju naujus pleistrus ant nutrintų pirštų, kabinu savo jau visų spalvų kombinezoną ant kabliuko ir užrakinu didžiuliu raktu vartus. Įsivaizduojamai. Nes tikrai dažnai atrodo, jog dirbu mechaniniame servise. Ne dėl to, kad mano patinka benzino kvapas. Dėl to, kad žmonės ateina remontuoti kitų.