Psichologė, Šaukštas Proto

"Nu, dar vieną", sako vidinis balsas, o kojos ir rankos klusniai vykdo. Pažįstat? Turit tokį? Gal net skubat save smerkti ar įvardinti save bloga ar silpna? Imkim mikroskopą ir pažiūrėkim, kas čia darosi. Visų pirma, vidinis balsas neturi jokios nuomonės, ir nėra jokio vidinio balso, kuris "vestų jus iš kelio". Vidinis balsas yra visuma išvadų ir nuostatų, kurias kažkada sau užsirašėte kaip sėkmingas strategijas ir veiksmus. Žodį "sėkmingas" pasibraukim kokius tris kartus. Gana dažnai sėkmė matuojama kokios nors smegenų cheminio kokteilio sudėtinės dalies padidėjimu. 

Siūlau knygą "Alive", skaitau ir dalijuosi mintimis apie tai, kas yra "švarus valgymas", kaip vertinga ir sveika mitybasaugo nuo nerimo depresijos, o neteisinga - juos sukelia, ir tai veikia ne tik Viduržemio regione, bet ir Šiaurėje.

Siūlau knygą "How to be well", galvoju apie metabolinį sindromą, dalijuosi tyrimais apie tai, kaip metabolinis sindromas susijęs su genais ir šizofrenija, depresija, ir dalijuosi būdais, krie gali padėti stabdyti arba mažinti šio sindromo poveikį.

Šiandien kalbėjau apie realybę. Šiaip tai turėjo būti pristatymas, bet aš visą man skirtą laiką tik uždavinėjau klausimus, tai gal… mintinė provokacija? Neslėpsiu, buvo neramu, ar nenervinsiu su tokiu "neformatu", bet man atrodo, tikiuosi, kad suveikė taip, kaip galėjo geriausiai. 

Siūlau knygą "Who deserves your love", galvoju, kaip susijęs nuobodulys ir valgymas, dalijuosi tyrimais apie tai, kokias emocijas valgymas iš tiesų slopina, ar nuododžiaujnatys žmonės suvalgo daugiau, kaip su nuoboduliu dorojasi valgantys vaikai ir ar gali padėti įdomus maistas.

Važiuojam per skaisčiai geltonus laukus. Mažai kas geriau įkūnija pavasario šėlsmą, kai tiek daug žydėjimo vienoje vietoje - sako pusė mano galvos. Kita pusė dūsauja dėl didelių plotų monokultūrų ir ilgisi vabalų, drugelių, paukščių, sraigių, sliekų ir visos kitos gyvybės. Panašiai liūdnai atrodo atogrąžos sudarytos tik iš tiesių eilių palmių. 

Pasakoju pie žarnyno ir smegenų ašį, dalijuosi tyrimais apie kvapiąją gardeniją, norą "kažko sūraus", kur yra skonio receptorių ir ar tikrai mankštinantis dega kalorijos.

Šią savaitę mane padirgino man nauja mintis - ar būtinai reikia mėgti visus žmones? Nes automatinis mandagumas, paviršutinis humanizmas ir dar kažkokios kitos struktūros iš karto suskato linksėti ir tvirtinti, kad būtinai. Bet pakraštyje kritiškai sublizgėjo ir raginių akinių kraštelis - ar tikrai? Ką reiškia "mėgti"? Pripažinti, kad patinka, vadinasi pritariu, neprieštarauju, atitinka mano vertybes, nuostatas, man kuria džiaugsmo (o turbūt labiau atsipalaidavimo, nes saugumo) jausmą, galbūt mane nustebina - bet maloniai, saugiai, manimi rūpinasi ir man nėra grėsmė. Kažkaip taip? 

Rekomenduoju Alex Hutchinson knygą "The explorer's gene", svarstau apie planavimo varbą ir reikšmę valgymui, dalijuosi tyrimais apie tai, ar geriau valgyti ryte, ar vakare, ar svarbu pasirinktas mitybos planas, ar paaugliai jau gali naudotis planavimo privalumais, ir ar planavimas turi tamsiųjų pusių.

Šiandien kastuvas yra mano burtų lazdelė ir mano katana. Tikslas yra, aišku, gera savijauta, bet šalutinis rezultatas yra ir naujos lysvės visų vaivorykštės spalvų pupelėms, kukurūzams ir moliūgams (negaliu nepabandyti trijų seserų!), o dar kažkur reikės įkurdinti visas kitas fėjas. Apžiūrinėju sliekus ir sraiges, urvelius ir kurmiarausius, vertinu žemės juodumą ir pumpurų dydį. Visos mano Lego detalės yra savo vietose. Mano mintys teka lygiai ir kryptingai.