Psichologė, Šaukštas Proto

Rekomenduoju George Orwell knygą "Gyvulių ūkis", svarstau vieną iš kliūčių valgyti sveikai - norą valgyti skaniai ir iš maisto gauti malonumą; dalijuosi tyrimais apie valgymo malonumo mechanizmus: apie neurotensiną, apie tai, kaip sąveikauja noras valgyti iš alkio ir siekiant malonumo, ir kaip jie yra vis tik skirtingi ir galiausiai apie tai, kaip būtent persivalgymas, o ne kalorijų perteklius įjungia riebalų kaupimą pilvo srityje.

Negaliu pasilenkti pirmyn. Negaliu pasilenkti atgal. Mano dopamino sistema man pakišo kiaulę. Kelis kartus tikrai sakiau, gal net garsiai - viskas, jau pavargau, po žiemos daugiau negaliu, reikia dėti žirkles ir pirštines. Bet vietoj to, nieko nepadėjau - sutvarkiau viską, ką žadėjau atidėti rytojui, ir dabar mano nugara nebeveikia. 

Rekomenduoju Gretchen Rubin knygą "Secrets of adulthood", samprotauju apie tai, kas vadinama "hanger", dalijuosi tyrimais apie tai, kokius jausmus sukelia pyktis, kaip alkis veikia elgesį, ar pyktis vienintelė emocija kuri siejama su alkiu, kaip alkis veikia emocijų ir elgesio reguliavimą ir kaip smegenys gali supainioti troškimą valgyti su troškimu bendrauti.

Žiūrėjau į tą darbą iš anksto vartydama akis ir iš anksto galvodama koks jis bus sunkus. Pasidalinau dalimis. Kadangi šiandien planas buvo to imtis, tai iš pat ryto bekylantį nerimą iš karto nusiunčiau pirštinių ir į darbą. Pirma dalis pasirodė netikėtai greita ir lengva. Na na, pagalvojau - bet jau po to tai bus žiauriai sunku. Na bet ką darysi, ta diena - tai ta diena. Bet nebuvo sunki ir antra dalis, ir net greitesnė, nei tikėjausi. Ne tai, kad nežinočiau ką daryti ar nemokėčiau planuoti. Kas čia dabar darosi, galvoju, šluodama likučius jau viską baigusi. Kas čia ką tik buvo?...

Pasakoju apie pagrindines leptino funkcijas, dalijuosi tyrimais apie tai, kaip su leptinu bendradarbiauja TET2, GLP-1, kas yra hipoleptinemija, ir kodėl norint deginti riebalus, valgyti būtina - o taip pat, ką dar reikia daryti.

Savaitės pabaiga, pradedu atidėti nebaigtus ir uždarinėti baigtus darbus. Valausi alyvuotas rankas, veidrodyje apžiūrinėju suodiną veidą, klijuoju naujus pleistrus ant nutrintų pirštų, kabinu savo jau visų spalvų kombinezoną ant kabliuko ir užrakinu didžiuliu raktu vartus. Įsivaizduojamai. Nes tikrai dažnai atrodo, jog dirbu mechaniniame servise. Ne dėl to, kad mano patinka benzino kvapas. Dėl to, kad žmonės ateina remontuoti kitų. 

Rekomenduoju Olgos Khazan knygą “Me, but better”, pasakoju apie tai, kaip badavimas gali tapti varžybomis, dalijuosi tyrimais apie Anoreksija sergančiųjų smegenų aktyvumo ypatumus, kitokį ateities ir dabarties vertinimą, gal netikėtą išmokto darbštumo vaidmenį anoreksijoje, ir ieškau atsakymo ar anoreksijos grupei labiau būdinga nenuleisti rankų.

Ką darysi, vėl laikas rašyti apie nerimą. Didelį, slogų, tirštą, lendantį už apykaklės ir graužiantį akis. Esame įpratę nemėgti nerimo, nors to jis nė kiek nenusipelnė. Jis piktas tik tada, kai mes jo neklausome. Nieko, visiškai nieko nevyksta be reikalo mūsų per tūkstančius metų optimizuotoje galvoje. Nerimas verčia veikti, ieškoti, sužinoti - o pakeliui dar ir pripažinti, kad kažko nežinome, ir galiausiai pasimatuoti mintį "o kas, jeigu tai, ko nežinau, man įkąs?".

Rekomenduoju Abigail Shier knygą “Bloga terapija. Kodėl vaikai nesuauga”, pasakoju apie psitikėjimą savimi (arba "self-efficacy") valgymo klausimuose, dalijuosi tyrimais apie tai, kaip pasitikėjimas avimi kitose srityse persikelia į valgymo sritį, kiek čia gali padėti informacija ant maisto pakuočių ar tiesiog papildoma informacija, ar svarbu, kokie konkrečiai žodžiai yra naudojami ir iškėlusi pirštą tvirtinu, kad svabiau ne žinoti, o veikti.

Nesakau, kad kartais mano mintys skamba lyg būtų tariamos kitų žmonių balsais, nors tikrai taip atrodo. Paskutinėmis dienom mintis daigsto žodis "bendrystė". Kaip gebėjimas būti kartu, sutarti, susijungti. Suprantu, kad būnant kartu, kažkurios dalies savęs tenka atsisakyti, nes bendrystės receptoriams reikia vietos. Bet apie kitą dalį - man atrodo - mes galvojam per retai. Užtat kiek tame santykyje, tame ryšyje mes sukuriam! Tokių dalykų, kokių patys sau niekada ir nesukurtume, Yra dalykai, kurie būdingi tik santykiui, tik erdvei tarp žmonių. Taip, kaip niekad negalėsi graužti sau alkūnės - taip niekad negalėsi pažiūrėti į save iš šono taip, kaip atsispindi nuo kito žmogaus.