Psichologė, Šaukštas Proto

Rekomenduoju Mel Robbins knygą "The Let Them Theory", apžvelgiu valgymo ir dėmesio ryšį, dalijuosi tyrimais apie dėmesingo valgymo tyrimų sunkumus, apie dėmesio maisto sensorinėms savybėms poveikį, dėmesio ypatumus nervinės ortoreksijos atveju, ir kaip atmintį ir valgymą valdo hipokampas.

Matuoti maistą kalorijomis - taip pat, kaip matuoti darbo kiekį užduočių skaičiumi. Taip pat, kaip automobilio gerumą matuoti jo nuvažiuojamu atstumu. Taip pat, kaip gyvenimo prasmę matuoti sukauptais pinigais. Taip pat, kaip grožį matuoti centimetrais. Taip pat, kaip protą matuoti žinomais terminais. Taip pat, kaip gerumą matuoti pritarimų skaičiumi. Taip pat, kaip nuovargį matuoti kilometrais.

Rekomenduoju Terrence Real knygą "Nenoriu apie tai kalbėti", detaliau pasakoju apie alkio hormoną greliną, ir kuo daugiau paskaoju - tuo labiau atrodo, kad jis tikrai ne vien alkio hormonas; dalijuosi tyrimais apie greliną kaip streso indikatorių, insulin išsiskyrimą skatinančią medžiagą, apie grelino ryšį su depresija, pykčiu, ryžtu ir nerimu.

Žinot, kaip rodoma gravitacijos diagramoje, kur masyvus kūnas ištempia žemyn erdvėlaikį, kaip ilgą gilų piltuvėlį, ir visi dalykai lyg krenta į jį?  Šiandien aš knygoje aptikau tokią citatą, kuri tempia ir tempia mano dėmesį pas save, ir negaliu apie ją negalvoti. Štai ką yra pasakęs Erichas Frommas: "Modern man thinks he loses something—time—when he does not do things quickly. Yet he does not know what to do with the time he gains—except kill it" ("Šiuolaikinis žmogus mano, kad praranda kažką - laiką - jei jis nenuveikia kažko greitai. Bet gavęs laiko jis nežino, ką su juo veikti, tik "prastumti" jį"). 

Rekomenduoju net dešimt įtakingiausių psichoterapijos knygų (tyrimo rezultatai, ne mano nuomonė :)), samprotauju apie riebalų naudą ir reikalingumą kūnui ir psichikai, dalijuosi tyrimais apie tai, ar gyvenimo pokyčiai pandemijos metu padidino, ar sumažino riebalų vartojimą, ar omega-3 mažina stresą, depresiją, anoreksijos simptomus, o gal net padeda sergant bipoliniu sutrikimu, ir kas bus jei be riebalų maiste - pritrūks riebaluose tirpstančių vitaminų.

Jaučiuosi, lyg į naujus metus būčiau prasmukusi kontrabanda. Taip, kad net pati nepastebėčiau. Tyliai, atsargiai, suskleidusi visus ambicijų skėčius ir suvyniojusi įžadų girliandas. Nesitvarkiau, nebaigiau, neuždarinėjau, neplanavau. Nesiruošiau, nepuošiau - na, gerai, gal truputį to buvo. Kepiau pyragą ir brandinau. Kepiau meduolius. Bet buvo ir jausmas, kad tai ne kažkokiam reikšmingam švenčių taškui netolimoje ateityje, bet šiandienai. Na, gal rytojui, kai pakavau sausainius dukrai į mokyklą. Kažkiek ilgiau paglosčiau devyniaragio kailį. Buvau, važiavau, linkėjau. Bet praėjo meduolių diena, praėjo silkių diena, praėjo keptų ančių diena, praėjo mandarinų ir putojančių gėrimų diena, praėjo ir paskutiniai nelaukti fejerverkai… ir nieko nenutiko. 

Rekomenduoju filmą "Už gretimų durų", svarstau apie realų glitimo netoleravimą, ir prevencinių priemonių efektyvumą, dalijuosi plataus tyrimo apie celiakiją (glitimo netoleravimo būsenos) poveikį gyvenimo kokybei, smegenims ir psichiatriniams sutrikimams bei psichologiniams sunkumams.

Šiandien jausmas toks, lyg sėdėčiau ant stogo. Visas šurmulys plaukia šonu, toliau, žemiau, neužkabindamas manęs. Matau jį, girdžiu jį, bet jis manęs neužkabina, tik lėtai plaukia pro šalį, neužkabindamas stereotipais, taisyklėmis ar lūkesčiais. Per trumpi čiuptuvai, per gera vieta. Jau kelintą kartą pasitikrinu, kuri šiandien diena -kalendorius, matyt, nusklendė kartu su srautu. Norisi apžvelgti metus, klausia vienas įprotis? Žiūriu į jį, šypsausi... Ne. Kažkaip ne. Taip, jie buvo fantastiški, beprotiški, tankūs, buvo laimės, buvo nervų - paslaugiai siūlo įprotis. Tuo pačiu jaučiu, kad visa tai slysta iš rankų, kaip guvus ungurys ir nuvingiuoja žemyn, mostelėjęs man kartą žvilgančia uodega. 

Rekomenduoju Bruce Hood knygą "Septynios laimės pamokos", samprotauju apie spalvos poveikį valgymo psichologijai, dalijuosi tyrimais paie tai, iš kokios spalvos indų skanesnė mėsa ir daržovės, kokie žmonės yra labiau linkę rinktis baltos spalvos maistą, ir kaip kavos skonį keičia kavos spalvos keitimas.

"Leliumoj…", gieda mano garsiakalbis tik tą vieną dainą, kol siunčiu sveikinimus visiems, su kuo šiemet turėjom reikalų darbe. Paskutinė metų darbo diena būna visada kažkokia kitokia. Nepamainoma šios akimirkos vizualizacija yra iš "Matricos", kai akimirkai išnyri virš debesų ir pamatai niekada nematytą saulę. Sąrašai niekur nedingo, bet dabar jie man moja kažkaip iš tolo, o gal ir nebe tokie stori, kaip buvo dar vakar. Aš žinua, kad jie manęs lauks kitapus, bet dabar aš išnirusi ir žiūriu į saulę. Dainos žodžiai manęs niekada neįtikino, man atrodo, kad jie tyčia yra apie kažką labai kasdieniško, lyg sienelės, saugančios tikrąjį turinį, metų pabaigos ir saulėgrįžos tykumą. "Kilpinėlis" man visada skamba kaip mezginys, nes virbalų iš žmogaus neišmesi.