Psichologė, Šaukštas Proto

Baimė bijoti, sako man mano klausoma knyga. Žinau, atpažįstu, tai kažkas, ko mes mokomės, ką galime atpažinti, į ką galime nusitaikyti. Baimė bijoti atsiranda, kai kokia nors kita baimė lieka neatsakyta, atmintyje užsirašome, kad "buvo siaubinga", ir visais įmanomais būdais tokių situacijų reikia vengti. Patirtys grupuojasi, klijuojasi, galiausiai atmintyje susipindamos į vieną kamuolį - "bijoti buvo siaubinga". Reiškinys kaip reiškinys. Su logiška dalimi, ir visiškai šiems laikams netinkamai adaptuota dalimi.

Rekomenduoju Anders Hansen knygą "ADHD. Diagnozė ar supergalia", svarstau ar gali būti toks reiškinys, kaip neigiamos kalorijos, dalijuosi tyrimais apie tai, kaip kalorijų vertinimą veikia suvokimo ypatumai, kada sotumo jausmas tampa svarbesniu už skonį, kokie yra kalorijų vertinimo privalumai ir trūkumai, ir ar valgymo prisiminimai yra kitokie, nei kito elgesio formų prisiminimai.

Svarstau apie tai, ar suvokiami vegetariškos mitybos trūkumai yra tikri, ar įsivaizduojami, dalijuosi tyrimais apie mėsos ir pieno paradoksus, veganų ir vegetarų psichologinius skirtumus (tame tarpe kylančius dėl vegetarystės pasirinkimo priežasčių), ir dėl to atsirandančių neigiamų ir teigiamų pasekmių.

Atsikratyti liūdesio. Sutramdyti pyktį. Pažaboti nerimą. Tai yra įprastiniai prašymai, pradedant konsultacijas. Mes norime kontroliuoti savo emocijas. Mes norime jų atsikratyti. Mes norime būti stipresniais už jas. Gerai, angliškai lyg ir esame nuosaikesni - norime emocijas reguliuoti. Esu tikra, kad dažniausiai nesusilaikau, ir atsidūstu. Gal metaforiškai, o gal ir iš tiesų. Pradėsiu nuo pabaigos… Viskas, ko mums reikia - tai emocijas pakelti. Tai sunku, ypač, jei prie to nesame įpratę. Taip, galime rinktis to nedaryti, nes tai sunku. Bet tai yra gerokai panašiau į savanorišką lobotomiją, negu į pagalbą.

Dalijuosi apmąstymais apie tai, kas slypi už laimės chemijos žinių, tyrimais apie serotonino ir pMS simptomų ryšį, apie tai, kokia vis tik sudėtinga yra cheminė laimės mišrainė (ypač skiriu tiems "patarėjams", kurie sako "tai nereikia tiek ėsti"), apie triptofano poveikį vykdomosioms funkcijoms ir sąrašu kitų hormonų ir neurotransmiterių, kurie gali aktyviai prisidėti prie laimės jausmo.

Rekomenduoju encikopediją apie psichologiją, svarstau apie tai, ką žinome apie vitaminus ir poveikį jiems maisto gamybos metu, dalijuosi tyrimais apie vitamino E kaitinimą, neapdorotų daržovių privalumus ir ar jų yra, menamą maisto "nuvertėjimą", jei jame yra nepageidaujamų maisto medžiagų, ir siūlau per daug dėl vitaminų žūties nesijaudinti.

Ieškau žvilgesio tarp žolės ir nukritusių lapų. Ieškau išsilukštenusių kaštonų. Šiandien ta diena, kai jau šalta, bet vėl šviečia saulė, ir viskas kvepia. Šiandien ta diena, kai kaštonai ypač lygūs ir ypač gerai slysta tarp pirštų. Po kelių dienų viskas jau bus nebe taip, ir nors niekas tokios dienos nešvenčia, man tai tokios pat šventės, kaip Kalėdos. Diena, kurią kartais pavyksta pagauti už uodegos - taip, kaip dieną, kai pradeda skleistis pumpurai. Kubinis centimetras sėkmės.

Rekomenduoju filmą "Inside Out 2", pradedu krapštyti klausimą, ar egzistuoja priklausomybė nuo cukraus, dalijuosi tyrimais apie atsparumą insulinui, miego trūkumą ir jų ryšį su cukrumi, pasakoju apie kitą priklausomybę, kuri gali apsimesti priklausomybe nuo cukraus ir siūlau darbo lapą savo valgymo (ir cukraus vartojimo) stebėjimui.

Patarėjai. Tema, grįžusi ratu, bet staiga sutankėjusi mano pačios prisiminimuose ir šiuo metu vykstančiuose pokalbiuose. Prieš save išsidėlioju priežastinę grandinę. Visi mes kažko nežinome - visi mes buvome taške, kai nežinojome nieko iš viso. Žinoma, kad žinių reikia pasidairyti į kitus - ne tik žmonių pavidalu, bet ir kitų žinių pėdsakų, raštų, schemų, ar dar kažko. Pasaulyje, kuriame nėra klaidų, tai būtų tobula ir baigta schema. Bet kiti žmonės klysta - ir mokydami to, kas ne iki galo patikrinta (nes mokam kalbėti užtikrintu ir įtikinamu būdų), ir užrašydami (nes kartais labiau reikia rašyti, negu rašyti teisingai).