Psichologė, Šaukštas Proto

Rekomenduoju knygą "Svetimi sau", svarstau apie maisto simbolius, ekologiško maisto naudojimą prestižui stiprinti, maisto ritualus, kiek netikėtus garsinius maisto simbolius, ir siūlau praktinį užsiėmimą apie maisto simbolius.

Mano gyvenimas dažniausiai atrodo kaip juosta, su sutankėjimais, išplonėjimais, kintančiom spalvom, tykiai tekanti į nežinomą (nors šiek tiek matomą) ateitį. Tokių būna siūlų, kaip tik šią vasarą tokius pirkau - kartais šviesus, minkštas ir pūkuotas medvilninis, kartais tamsus, slidus ir blizgus šilkinis. Pokytis kas kartą vis užgniaužia kvapą, ir nesvarbu, kelintą kartą tai įvyksta - kažkiek laiko būnu pasimetus. Imtis dirbti daugiau visada lengviau, bet nustoti dirbti mane dažniausiai palieka su jausmu, kad nebesuprantu, ką dabar daryti su tuo visu laiku.

Rekomenduoju Daan Heerma van Voss knygą „Nerimastingas žmogus. Ramybės paieškos nervingame pasaulyje“, svarstau apie maistui išrankius vaikus, dalijuosi tyrimais apie tai, ką išrankūs vaikai reiškia tėvams, kaip tampama išrankiu, ar išrankumas įgimtas, ar įgijamas, ir tuo savaitę baigiu :)

Sėdžiu prie langelio nuo penkių ryto. Kai parašiau, suima juokas, nes langelis yra ir iš baisiai graudžios dainos, kurią mokiausi groti pianinu, ir iš administracinių instrukcijų apie "vieną langelį", nors iš tiesų tai sėdžiu prie ekrano. Mano darbas mane kartais pašaukia dirbti keistomis valandomis, ir šiandien buvo toks rytas. Lauke buvo neregėtai tyku, katinas tikrai nuoširdžiai bandė man padėti, bet miegojo sėdėdamas, kol galiausiai pasidavė, ir nuėjo atsigulti kur minkščiau. Mano vidinei pelėdai geriau įsivaizduoti, kad dar nemiegu, todėl daug nesigilinu į skirtumus tarp "jau" ir "dar".

Rekomenduoju Joseph Campbell knygą "Deivės. Dieviškojo moteriškumo paslaptys", svarstau apie tai, kad esame tai, ką valgome, dalijuosi tyrimais apie maisto landšaftą, genotipų ir maisto kultūros ryšius, maistą, kaip solidarumo reiškinį, ir siūlau praktiškai atrasti mus veikiančias kultūrines maisto normas.

Voverės ratas nepastebimai nuriedėjo į šoną ir nutolo. Gal padėjo kelionės, gal padėjo nuovargis, gal tai buvo mandražas prieš gimtadienį, kurio iki galo nesupratau. Dabar kuo ramiausiai guliu sūpynėje, žiūriu, kaip saulėgrąžos matuojasi su tvora, klausausi drebulių šlamėjimo, girdžiu, kiek jau pastebimai mažiau yra paukščių, bet dar sočiai žiogų ir varlių. Ir jokio nerimo. Toks jausmas, lyg braukiant delnu per šilkinę pagalvę. Arba per ką tik išlygintą paklodę. Arba per katino pilvą. Kai kutena visą nugarą iš malonumo. Ne, mano darbų sąrašas netuščias, bet manęs niekas iš vidaus nespaudžia.

Rekomenduoju penkias savo dažniausiai rekomenduojamas knygas, dalijuosi samprotavimais apie sabotuojančias mintis, tyrimu apie negatyvios skubos poveikį valgymo sutrikimams, ir neįprastu, bet nuoširdžiu savo kasmetiniu gimtadienio dienoraščio įrašu.

Saulės atokaitoje per karšta, koks ankstyvas rytas bebūtų, todėl sėlinu už kampo, ant dar rasotos sūpynės. Žadu sau, kad treniruosiu nieko neveikimą. Derybos baigiasi "ramiu veikimu". Už medžių kosti stirna ("į sveikatą"), o kitapus kelio burzgia ekskavatorius. Nebūtinai jis man patinka, bet jis man jau kvepia šviesolaidiniu internetu. Šis procesas apie patinka-nepatinka-būnavisaip dar mano galvoje nebaigtas, bet džiaugiuosi, kad tai kitai pusei nebereikia labai sąmoningų pastangų, šita mintis išlindo man pati. Šaunuolė.

Rekomenduoju Laimos Baršauskienės knygą "Mirtis. Ir mažiau svarbūs dalykai", dalijuosi tuo, ką žinau apie mikrobangas, tyrimais apie vaikų dalyvavimą maisto gamyboje ir tėvų pasitikėjimą savimi maisto gamyboje, maisto gaminimą namuose palaikančius ir stabdančius veiksnius, maisto gaminimą kaip meilės formą, ir siūlau eksperimentą ruošiantis daugiau gaminti namuose.

Paskutinėmis dienomis rimtai noriu voverės rato. To, kuriame galima bėgti ir bėgti. Nežinau, ką suvalgiau ar ką padariau, bet negaliu nusėdėti vienoje vietoje. Žinoma, tai turi savo privalumų – nuveikiau labai daug, kartais net prieinu tašką, kai tenka sakyti – viskas, daugiau nieko sąraše nebėra. Jausmas lyg ir neblogas, dopamino upė plati. Bet kartu ji kelia ir nedidelį nerimą, nes matyt būtent taip atrodo, kai negali nustoti kažko daryti, ir daryti tiesiog reikia. Taip, už viską sumoku ir nuovargiu, ir sapnuoju kartais buvusius arba būsimus darbus.