Psichologė, Šaukštas Proto

Podkastas pasakoja apie jungiškąjį šešėlį. Labai seniai nevartyta sąvoka, bet tokia elegantiška. Kaina, kurią mokame už saugumą būnant kartu. Nes kuo daugiau žmonių, tuo labiau reikia prisitaikyti. Kuo arčiau norim būti, tuo daugiau savo spyglių, ragų ir kitų keistų išsikišimų turim priglausti. Mokomės patys ir mokom savo vaikus. Paslepiam šešėlyje tai, kas trukdo būti kartu, kas skiria, kas gali netyčia (ar dar baisiau - tyčia) sužeisti kitą. Arba įžeisti. Arba kažkaip kitaip palikti nepatenkintą.

Rekomenduoju Petter Atia ir Bill Gifford "Pergyventi save. Ilgaamžystės mokslas ir menas", samprotauju apie tai, ar detoksikacijai reikia papildomų priemonių, dalijuosi tyrimais apie intuityvų valgymą, autizmą, netikėtą nutukimo naudą ir siūlau rašymo praktiką apie tas akimirkas, kai nėra ką veikti.

Nuo ryto palapsniui virtau ne tai kad dygliaukiaule - dideliu ugnimi dvėsuojančiu drakonu. Prasidėjo viskas labai tykiai, gėriau savo vandenį ir probiotikus ant šiltų lentų, varlės kurkė, vyturiai čiulbėjo, žolė garino per naktį iškritusį lietų. Tada teko išsirauti iš savo sėdėjimo, nes kažkam trukdė žolė, ir ją teko kirpti. Na, tarkim, gal iš tiesų trukdė. Nukirpau. Todėl nespėjau pavalgyti. Todėl darbą pradėjau nesuvalgiusi špinatų omleto, kurį dar naktį sapnavau. Darbas greitai nesibaigė, nes diskusija "tas - ne tas - ne, tikrai tas" truko virš valandos, sudegino visas mano kantrybės baterijas, ir paliko mane gulėti pasliką beviltiškumo plynėje su ašaromis, bėgančiomis iš išorinių akių kampų tiesiai žemyn (tiesa, tik galvoje. Realiai aš labai profesionaliai per akinius demonstravau poker-žvilgsnį).

Rekomenduoju Robert Sapolsky knygą "Nulemta", pasakoju apie sabotuojančias mintis, dalijuosi tyrimais apie tai, kaip "influencinti" dirbtinės mėsos produktų pirkėjus, kaip susijusi paauglių depresija ir emocinis valgymas, kaip mitochondrijų nesveikata sukuria atsparumą insulinui (ir ką su tuo daryti), ir svarstau apie tai, kodėl turime vis daugiau priemonių sveikatai stiprinti, bet mums vis mažiau tai sekasi daryti.

Įdomu, kad ir kam mes sugalvojome visokias ribas. Lyg nepakeltume nuolatinės tėkmės ir nuolatinio pokyčio, lyg tokiame judėjime negebėtumėm įvertinti būsenų, pasiekimų, augimo ar dūlėjimo. Mums reikia sustabdyti ir sudalinti dalykus, kad jiems lyg ordiną prisegtumėm pavadinimą ar etiketę. Toks jausmas, kad gyvendami labai pilno metražo juostoje karpome pasaulį nuotraukomis, nes kitaip vis tiek neišeina. Mūsų vardai viskam aplinkui yra statiniai. Tiesa, pasitaiko ir veiksmų, judesio pavadinimo, bet net įvardijimui reikia ne srauto, o stabtelėjimo, ir gaunasi, kad prieš akis tekanti, besimainanti, daugiaspalvė, daugiaformė srovė, o jos pavadinimas - vis tiek į krantus įrėminta upė.

Samprotauju apie tai, kaip susijęs stresas ir mityba, dalijuosi tyrimais apie ryšį tarp vaikų miego trukmės ir mitybos sunkumų, kaip natūralios aplinkos įsivaizdavimas didina sveiko maisto pirkimo galimybes, kaip atrodo intuityvių valgytojų smegenų aktyvumas ir siūlau mintinį eksperimentą tiems, kurie sako "ai, geriau aš pats".

Šiandien jau gerokai šviesiau. Vakar visą laiką užėmė tik skausmas. Išgėriau viską, ką galėjau, likot tik gulėti, žiūrėti į dangų ir laukti. Labai daug klausimų nusilupo ir nuskriejo kažkur pavėjui, gal link debesų, iš kurių taip, man atrodo, ir nepalijo. Sudilo visi “greičiau”, “dar reikia”, taip pat visokie asmeniškumai. Skausmas išstūmė praktiškai viską, o tas, kas būdavo “aš”, susitraukė į mažą vos įžiūrimą kamuoliuką. Cha, koks praktinis budizmas, beasmenis realybės patyrimas… kažkodėl galvoje tai nuskamba ironiškai. Kiek laiko tai truko?... Nežinau, laiko išmatavimas irgi dingo. Sakykim, kad penkioliką debesų. Temstant laiką pradėjau skaičiuoti varlių choralais, o sekdama jų tekstais, įdėmiai stebima abiejų katinų, taip ir užmigau.

Rekomenduoju Richard David Precht knygą "Kas aš esu?", dalijuosi tyrimais apie tai, kokių psichologinių resursų trūkumas trukdo tėvams sveikai maitinti vaikus, apie tai,kaip Tailande apibrėžiama "gera mityba", kaip susijęs intuityvus valgymas ir valgymo sutrikimų simptomai ir siūlau eksperimentą apie "yra kaip yra".

Žiūriu, kaip baltais brūkšniais man mirksi kelio juostos, retkarčiais mirkteldama baterijos indikatoriui, ir ištisai giriu savo mašiną. Jaučiuosi, kaip kokia šinto pasekėja, girdama ir kasydama mašiną, o po to glostydama nešiojamą kompiuterį, ir pirštu švelniai vedžiodama per telefono ekraną, nes jam taip _maloniau_. Ir kol pati iš savęs juokiuosi, pradedu pati sau ir pritarti - žmonių ir mašinų santykiuose (taip, būtent santykiuose) psichologija yra svarbus aspektas. Nes mes kitokių interakcijų nemokame, mes vis tiek viską sužmoginame. Kokius turime akinius, tokius ir naudojame, o turime juos, panašu, tik vienus.

Rekomenduoju Oliver Sachs knygą "Vyras, kuris palaikė savo žmoną skrybėle", pasakoju, ką konkrečiai mūsų organizme veikia insulinas, dalijuosi tyrimais apie maisto asociacijas su sėkmės akimirkomis, riebaus maisto poveikį elgesiui, lėkščių su tekstu ant dugno poveikį suvalgomam maisto kiekiui, ir siūlau eksperimentą apie laimės vertinimą - ne tik ką reikia nustoti daryti, bet ir ką reikia pradėti daryti.