Psichologė, Šaukštas Proto

Organizmui reikia parasimpatinės būsenos, šniokščia man visi mano podkastai vienu metu. Nors man atrodo, kad klausaus bangų mūšos įrašo. Čia kaip su šviesa, visos spalvos susijungia ir sudaro baltą - visi podkastai susijungia, ir sudaro baltą triukšmą. Nuo bangų mūšos garso man atrodo, kad šiurpsta iš malonumo oda ir šiaušiasi plaukai, nors iš tiesų, turbūt, reikėtų galvoti, jog atsipalaiduoju. Gal taip skubu atsipalaiduoti, kad tai atrodo, kaip šiurpas... Šiurpas tikrai ima galvojant, kiek daug metų mes mokėmės būti produktyvūs, nešvaistyti laiko, būti darbštūs, susikaupę, motyvuoti, varyti, varyti ir varyti, save ir kitus, bet save labiau. Nes kitaip mūsų nemylės. Nes kitaip baigsis pasaulis. Nes kitaip būsim nevykėliai eilės prie gyvenimo laimės gale.

Rekomenduoju Shoukei Matsumoto knygą "Vienuolio vadovas švariems namams ir protui", pasakoju, kodėl taip svarbus yra gerai miegoti, dalijuosi tyrimais apie vegetarus ir maisto neofobiją, žinutes ant maisto pakuočių, koks ryšys sieja sveiką mitybą ir alkoholio vartojimą, ir siūlau eksperimentą su savo laiko planavimu.

Stoviu prie šaldytuvo ir nirštu. Maisto čia visai nemažai, bet aš nieko neišsirenku. Neišsirenku, nes viskas man atrodo neskanu. Galiausiai uždarau šaldytuvą ir einu virti arbatos. Žinau, kas čia vyksta - einu per man jau pažįstamą anhedonijos bangą. Čia ne kovidinis skonio nejutimas (šis irgi pažįstamas, ir buvo atskirai ir kitaip labai nemalonus). Skonį čia atpažįstu, pojūtis tikslus, skonį atpažįstu, bet... nedžiugina.

Pasakoju, kodėl naudojuosi Wikipedia, dalijuosi tyrimais apie ekologiškumo etiketės poveikį, lėkštės dydžio poveikį, nesaugumo dėl maisto poveikį valgymui ir kūno svoriui, prisidedu prie komentarų apie laimės indeksą, ir prie patarimų kaip  nepersivalgyti per šventes.

Malonumo paskirtis gyvenime yra toks įdomiai slidus klausimas. O kas, jeigu save kankinu, ataidi vienas klausimas iš šios savaitės. Man atrodė, kad norisi trūktelėti pečiais, ir pasakyti - taip, na ir kas? Kalbėjom apie naujus dalykus. Žinoma, kad žengti į šoną nuo įprastų veiksmų, nuo rutinos komforto bus nemalonu, bet ar čia tas nemalonumas, kuriam reikia pagarbiai nusilenkti? Ne kiekvienas nemalonumas yra blogis, ne kiekvienas malonumas yra gėris. Taip supaprastinti mums labai patogu, bet labai nenaudinga. Vėl ir vėl grįžtu prie "Kvepalų", nes čia gal pirmą kartą pamačiau taip akivaizdžiai sunormalizuotą toleranciją diskomfortui. 

Rekomenduoju David D. Burns knygą "Puikios savijautos vadovas", dalijuosi savo mintimis apie laisvę, samprotauju apie programas, garantuojančias svorio numetimą, dalijuosi tyrimais apie maisto produktų kainų kitimą, metaverse, ir svarstau, kuo lepinimasis skiriasi nuo rūpinimosi savimi.

Malonumo paskirtis gyvenime yra toks įdomiai slidus klausimas. O kas, jeigu save kankinu, ataidi vienas klausimas iš šios savaitės. Man atrodė, kad norisi trūktelėti pečiais, ir pasakyti - taip, na ir kas? Kalbėjom apie naujus dalykus. Žinoma, kad žengti į šoną nuo įprastų veiksmų, nuo rutinos komforto bus nemalonu, bet ar čia tas nemalonumas, kuriam reikia pagarbiai nusilenkti? Ne kiekvienas nemalonumas yra blogis, ne kiekvienas malonumas yra gėris. Taip supaprastinti mums labai patogu, bet labai nenaudinga. Vėl ir vėl grįžtu prie "Kvepalų", nes čia gal pirmą kartą pamačiau taip akivaizdžiai sunormalizuotą toleranciją diskomfortui.

Rekomenduoju knygą Pema Chodron "When things fall apart", dalijuosi tuo, kodėl man atrodo, jog maisto derinimas neveikia, tyrimais apie suvokimo apie maisto sveikumą ir skanumą bei maisto matymo dažnumo ryšį, vitamino B12 ir kaltės jausmo ryšį, liekamojo dėmesio reiškinį ir raginu kiek kitaip pažvelgti į "ne".

Stovėjom ir žiūrėjom į vieną, labai ryžtingą, labai tiesią gervę, skrendančią link kelių kitų gervių garso. Gerves šį pavasarį girdėjom pirmą kartą, ir vienu metu kilo daug klausimų - kaip jūs, ką veikėt per žiemą, ar nešąla kojos, juk vandeny dar ledas, ar jūs vėl septynios, ką veiksit šiandien, ar vėl gyvensit už kalvos?... Žinoma, nė viena neatsakė, o ir mano ryšys su jomis yra tik mano galvoje, esu tikra, kad jos nė mano vardo nežino. Bet mano galvoje pokalbiai vyksta visai malonūs. Pasikalbam su žolės stiebelį skubiai kremtančiu peliuku, su žiemą sniege pūpsančiomis kurapkomis, ir su įkypu žvilgsiu į mus žiūrinčia medšarke. Su pas mus gyvenančiais katinais kalbamės nuolat, įgarsiname jų mintis, pozas, ketinimus, net juokiamės niekada jų nematytais veiksmais. Aš vis laukiu, kol katinas prisimerkęs papūs į arbatos puodelį, ir kol nuoširdžiai išpūtęs akis priglaus išskėstą leteną prie krūtinės ir paklaus "aaaš?....".